„Atleisk, jei buvau per silpna. Kad nesugebėjau išsaugoti. Išplėšti iš negailestingos mirties nagų. Galbūt per daug sau kroviau atsakomybės, lyg būčiau Dievas, per daug susireikšminau, manydama, jog galiu padaryti viską, kad Tu gyventum. Kad gyventum mažiausiai tiek, kiek žadėjai, kai mes tuokėmės. Pamenu, sakei: „Nebijok, aš esu iš ilgaamžių giminės, gyvensiu bent 95-erius metus“... Ir aš buvau įsitikinusi: tikrai ne mažiau!“ – savo įraše jausmais dalijosi D. Sakalė.
Ji prisipažino, jog su vyru dar tikrai tikėjosi sutikti devintąsias vestuvių metines. „Mudu tarėmės vasaros gale sutikti devintąsias vedybinio gyvenimo metines. Ir tuo tikėjau, nes neįsivaizdavau tobulesnio Žmogaus ir Vyro. Neįsivaizdavau tvirtesnės Asmenybės. Atrodė, jei pažadėjai – būtinai gyvensi ir 95-erius, ir visą šimtą... Tik turiu Tau padėti. Šiek tiek padėti. O visa kita – Tu pats gali. Deja, liga buvo stipresnė“, – apgailestavo moteris.
„Aloyzai, Tu atėjai į mano gyvenimą ir užauginai mano širdyje gėles. Aš jas kasdien laistysiu ir puoselėsiu, nes esi, buvai ir liksi greta. Tu užauginai man sparnus ir išmokei skristi. Tu toks stiprus, kad greta Tavęs aš neturėdavau jokių „vilčių“ ištižti. O Tavo gerumo vandenyne buvo galima nuskęsti... Visada sakei: padėkim, kam galime. Ir kiek galime. Ir pats padėdavai...
... O dabar Tu išėjai. Ir Žemę man apgaubė gili tamsa... Ir vargu, ar be Tavęs dar kada nors mano pasaulyje prašvis... Atleisk, kad nesugebėjau... padėti... Atleisk...“, – skausmo persmelktus žodžius dėliojo D. Sakalė.