Paieškas pradėjo prieš dešimt metų
S. Poderis „Delfi“ pasakojo, kad viską darė pagal įstatymus. Kai surado lobį, informavo atitinkamas valstybines institucijas. Jis taip pat pridūrė, kad jo tyrimas ir paieškos prasidėjo maždaug prieš dešimt metų.
„Devynerius metus ieškojau, kur tas lobis gali būti. Beldžiausi į visas duris, bet jos man neatsidarė. Pirmiausia, Kultūros paveldo departamentas (KPD), Bažnytinio paveldo muziejus, Arkivyskupija ir konkrečiai arkivyskupas Gintaras Grušas atsisakė priimti.
Grušas apie mano turimą informaciją dėl galimos slaptavietės buvo informuotas nuo 2014 m. Grubiai sakant, jau yra vienuolikti metai, kai jis apie mane ir mano bėdas žino. Taigi, niekas nieko nedarė ir praeitų metų žiemą aš tiesiog apsilankiau Katedroje su istorijos instituto archeologais, kad įsitikinčiau, ar gali būti tas lobis ten, kur galvojau yra slėptuvė“, – pasakojo vyras.
Pasak jo, tąkart suprato, kad lobis yra ne visai ten, kur galvojo, bet toje vietoje taip pat kažkas turėtų būti.
„Tačiau galutinai palyginęs visą informaciją, turbūt praeitų metų vasarį, su archeologais Sauliumi Sarcevičiumi ir Gediminu Gendrėnu patekome į Katedros rūsius. Tada visiškai įsitikinau dėl vietos, kurioje dabar rasti visi daiktai.
Taigi, atradus tą vietą šimtu procentu pasiteisino visa mano informacija, kurią aš buvau gavęs iš Lenkijos. Slėpėjo sūnus man ją perdavė. Taigi, kai vakar per spaudos konferenciją jie kalbėjo apie kažkokią gautą informaciją, tai ir buvo mano jiems perduota informacija. Kitaip sakant, ja pasinaudoję nugvelbė iš manęs šį reikalą iš panosės“, – apmaudo neslėpė S. Poderis.
Kol laukė leidimo, atradimą pasisavino kiti
Vyro teigimu, jį labiausiai erzina, kad atradęs šią vietą, kreipėsi į institucijas, į politikus, kurie vėl permetė viską institucijoms, ir laukė leidimo, kad būtų atverta ši vieta.
„Taip pat buvo ir endoskopu padaryti vaizdai, bet finišo tiesiojoje, prieš nosį kažkas iš šono iššoko ir mano atradimą pavogė. Tiesiai šviesiai galiu pasakyti, kad tai yra intelektinė vagystė. Kitaip sakant, žmonės šildosi spinduliuose, kurie jiems visiškai nepriklauso.
Tai yra mano dešimties metų įdirbis ir mano surinkta medžiaga. Aš turiu visą informaciją, visus dokumentus, visus susirašinėjimus su lenku, kuris man perdavė informaciją ir t. t. Tai yra mano lobis, kurį iš manęs pavogė. Taip pat mane apjuodino visos Lietuvos akivaizdoje“, – tikino jis.
S. Poderis, paklaustas apie jo praeitį dėl sąsajų su juodaisiais archeologais, apie kurią buvo užsiminta per spaudos konferenciją, aiškino, kad kolekcijų surinkimas nėra juodoji archeologija.
„Tai jie turėtų skirti sąvokas. Tiesa, galima sakyti, kad tą kolekciją neteisėtai surinkau, bet aš tikrai niekada nebuvau juodasis archeologas. Nesuprantu, kodėl man šitiek metų yra klijuojama ši etiketė. Aš tikrai niekada nieko neplėšiau.
Manau, kad jeigu žmogus suranda ir pasitiki institucijomis, o jos kreipiasi į bažnyčią, kad duotų leidimą, tai išeina, kad automatiškai rezervuoji tą vietą ir lauki, kada bažnyčia leis tą padaryti. Neturėtų būti taip, kaip dabar įvyko, kad bažnyčia išplėšė tavo tyrimą ir mosuoja, kad pati viską rado.“
Pasiteiravus S. Poderio, ką jis mano apie pasakymą, kad bažnyčios, Bažnytinio paveldo muziejaus ir Valdovų rūmai atstovai nenorėjo atverti lobio dėl 2014 ir 2022 m. kilusio karo Ukrainoje, jis pasiūlė svarstyti tam tikrą situaciją.
„Gerai, nenorėjo atverti dėl karo slaptavietės. Vadinasi, aš apie šitą reikalą žinau dešimt metų, kad Katedroje yra lobis. Ateina karas, subombarduoja Katedrą, tas lobis ten yra. Tada koks nors rusas pas mane ateina, grasina pistoletu, kad nužudys mano tris vaikus, jei nepasakysiu, kaip jį rasti.
Taigi, aš tikrai parodyčiau, kur aš radau. Gal tada geriau dabar atverti ir viską išėmus saugiai paslėpti? Negu, kad koks nors Podėris žinotų, kur yra toks pasaulinio lygio lobynas.
Galime kalbėti nesąmones ir dengtis kuo tik norime: juodąja archeologija ir ar reikėjo, ar nereikėjo dabar atverti. Vadinasi, Dolinskas norėjo dar dešimt metų pūdyti šiuos daiktus? Jie ir taip yra papuvę, o prieš dešimt metų, jeigu būtume išėmę, būtų geriau išsilaikę.“
Jis taip pat akcentavo, kad turėtų būti elementari etika tarp mokslininkų, jog vienas nesisavina kito atradimų.
„Jeigu savinasi, tuomet yra bylos, galioja tam tikri etiniai kodeksai ir t. t. Šioje vietoje suprantu, kad buvo per stambi žuvis, kad toks Podėris ją paleistų“, – nuoskaudos neslėpė S. Poderis.
Rastos neįkainojamos istorinės vertės įkapės
„Delfi“ primena, kad slėptuvėje rastos Lietuvos ir Lenkijos valdovų Aleksandro, Elžbietos ir Barboros įkapėms skirtos insignijos, Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Aleksandro karūna, Elžbietos Habsburgaitės karūna, grandinė, medalionas, žiedas ir karsto lentelė, Barboros Radvilaitės karūna, skeptras, valdžios obuolys, trys žiedai, grandinė ir dvi karsto lentelės.
„Šios karūnos nebuvo nešiojamos valdovams gyviems esant. Jos nukaldintos jau po valdovų mirties, ir buvo skirtos būti įkapių dalimi“, – pirmadienį surengtoje spaudos konferencijoje pasakojo G. Grušas.
Slaptavietėje taip pat rastos šešios sidabrinės plaketės, puošusios šv. Kazimiero koplyčią, ir nemažai votų, žiedų, auskarų, kryželių, kelios vyskupų insignijos. Rasta ir Vilniaus vyskupo Benedikto Vainiaus karsto plokštelė.
S. Poderio teigimu, greičiausiai Lietuvos visuomenė iki galo nesuvokia, kokios svarbos ir lygio buvo surastas lobis, taip pat pridūrė, kad iki galo lieka neaišku, ar tikrai viskas, kas buvo rasta, buvo viešai pristatyta.
„Turbūt šis atradimas svarbesnis net už 1918 m. Nepriklausomybės akto radimą“, – apibendrino jis.
Pirmadienį vykusią spaudos konferenciją galite peržiūrėti čia: