Reprezentatyvi apklausa atlikta Valstybingumo studijų centro užsakymu. Apklausti 1003 respondentai – dalis akivaizdinio interviu, dalis pokalbio telefonu metu. Tyrimo rezultatų paklaida – 3,1 procento.
Apklausa parodė, kad daugiausiai – beveik 42 procentai šalies gyventojų nepritaria paminklų nuėmimui ir pasirinko atsakymą, kad „tokie reikalavimai turi remtis ne įtarimais, o įsiteisėjusiu teismo sprendimu apie asmens padarytus nusikaltimus.“
Paminklų nuėmimui nepritaria ir kita didžiausia respondentų grupė – beveik 25 procentai apklaustųjų, – kurie pasirinko atsakymą, kad „jokie veiksmai nepašalina žuvusiųjų už Lietuvos laisvę nuopelnų.“
23 procentai atsakė, kad pritartų tokių paminklų ar atminimo lentų nuėmimui, nes „įamžintas asmuo neturėtų kelti nusikaltimų įtarimo šešėlio“. Dar 6,8 procento pritarė tokių viešųjų atminimo ženklų nuėmimui, „nes tai svarbu santykiams su JAV ir Izraeliu, reikalaujančiais pasmerkti visus galimus nacių kolaborantus.“
Rezultatus pranešime spaudai komentuoja tyrimą užsakiusio centro įkūrėjas, Nacionalinio susivienijimo vicepirmininkas, politologas dr. Vytautas Sinica.
„Akivaizdu, kad daugiausia gyventojų laikosi teisės viršenybės principo ir nesutinka, kad būtų vadovaujamasi vien įtarimais. Viso net du trečdaliai respondentų nepritaria laisvės kovotojų atminimo ženklų nuėmimui bet kokiu atveju arba nesant įsigaliojusio teismo nuosprendžio apie tokio asmens nusikaltimus. Tai labai ryški dauguma, lyginant su 30 procentų gyventojų, kurie pritartų paminklų nuėmimui ir įtarimų pagrindu.
Suprantama, kad galiojantys teisės aktai numato šių klausimų sprendimą ekspertiniu keliu, o ne klausiant gyventojų nuomonės. Tačiau demokratinėje valstybėje labai svarbu, jog pats priimamas teisinis reguliavimas derėtų su gyventojų supratimu, kokiais principais turime vadovautis. Teisės viršenybės principas ir pareiga įrodyti kaltinimus apklausoje išryškėja kaip pagrindinis“, – apibendrina V. Sinica.
Jo teigimu, klausimas itin aktualus šią gegužę įsigaliojus Draudimo propaguoti totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas įstatymui ir darbą pradėjus pagal šį įstatymą įsteigtai vadinamajai desovietizacijos komisijai, o taip pat vertinant istorinės atminties klausimus Rusijos informacinio karo kontekste.
„Apklausos rezultatus svarbu matyti platesniame politiniame kontekste. Gerai dokumentuota, o ir mokslininkų bei saugumo tarnybų nuolat primenama, kad gyvename informacinio karo sąlygomis. Vienas svarbiausių Rusijos propagandos taikinių išlieka antisovietinio pasipriešinimo dalyvių atminimas, jų diskreditavimas. Vyraujantys būdai tam išlieka tie patys – kaltinimas fašizmu, kolaboravimu su naciais, kriminaliniais nusikaltimais. Pastarąjį dešimtmetį matėme tokius kaltinimus viešai mestus iškiliausiems partizaninio karo dalyviams, net A. Ramanauskui-Vanagui ir J. Lukšai-Daumantui.
Iš esmės įtarimai gali būti metami bet kam. Tokiame kontekste ypatingai svarbu vertinant istorines asmenybes taikyti baudžiamojoje teisėje įprastus reikalavimus kaltės įrodymams ir įrodymo pareiga turi tekti kaltintojui, o ne mirusiam (dažniausiai sovietų nužudytam) kaltinamam asmeniui. Tik taip pagrįstas ir reikalingas apsivalymas nuo totalitarinių režimų simbolių netaps propagandinio karo ir sovietinės istoriografijos naratyvų įkaitu“, – pridūrė V. Sinica.