Bent keletą kartų perskaičius p. D. Šakalienės straipsnį, taip ir liko neaišku: ką Gardneris padovanojo lietuvių motinų grupei 2016 m. gegužės 1 dieną? Jei ne Gardneris, tai kas tie pedofilai? Tėvų atstūmimą patiriantys tėvai? Bet negi autorė nežino, jog tėvų atstūmimą patiria ir motinos, ir seneliai bei kiti artimi giminaičiai iš atstumtojo (m/v) pusės? Mano manymu, straipsnyje bandyta apjuodinti tėvų atstūmimą patiriančius tėvus (v), išvedant paralelę tarp tėvų atstūmimo ir pedofilų. Tai neatitinka realybės ir verčia stebėtis tam tikrą vardą Lietuvoje turinčios autorės, drįstu sakyti, nusišnekėjimu.
Norėdama apginti „grupę mamų“, autorė savo straipsnyje išvysto paraleles tarp smurto artimoje aplinkoje, kur, anot statistikos, didesnis procentas smurtaujančių yra vyrai, ir tėvų, kurie po skyrybų siekia išlaikyti normalų bendravimą su savo vaikais. Anot autorės, jei statistika atskleidžia vyrų agresyvumą, tai ir po santuokos nutraukimo tas agresyvumas lieka ir, suprask, skaitytojau, net tęsiasi, persekiojant mamas, norinčias apginti savo vaikus. Tačiau autorė nenurodo, nuo ko tos mamos gina vaikus, ką besibylinėjantis tėvas jiems daro? Ir ar tikrai daro? O jei daro – kodėl jos nesinaudoja įstatymų suteikta galimybe sudrausminti smurtautoją?
Kita paralelė, kurią į pagalbą, ginant „mamų grupę“ bando išrutulioti p. D. Šakalienė – tai bandymas suniekinti Tėvų Atstūmimo Sindromo teoriją ir pažeminti jos kūrėją R. A. Gardnerį, kaltinant jį pedofilijos globėju. Argumentai, kuriais p. D. Šakalienė to siekia – jokia naujiena ar sensacija. Tai – pagrindinis ir svarbiausias R. A. Gardnerį puolančių bei kritikuojančių „arkliukas“.
Stebėtina tai, kad kritikai naudojami ne visi ir netikslūs Gardnerio pasisakymai apie pedofiliją. P. D. Šakalienė teigia, jog Gardneris „tiki, kad pedofiliją laiko norma didžioji dauguma (!) pasaulio gyventojų”. Originalus tekstas skamba kiek kitaip: “Pedophilia has been considered the norm by the vast majority of individuals in the history of the world." (Gardner, R.A. (1992). True and False Accusations of Child Sex Abuse . Cresskill, NJ: Creative Therapeutics. (p. 592-3), kas lietuviškai tiksliau skambėtų taip: „Didžioji dauguma asmenų pasaulio istorijoje pedofiliją laikė norma”.
Kita Gardnerio mintis sako, jog pedofilija yra „plačiai paplitusi ir pripažinta praktika tarp milijardų žmonių.“ (Pedophilia "is a widespread and accepted practice among literally billions of people." ) Iš tiesų, dar ir šiandien yra tautų, kur 10-metė nuotaka, deja, yra normalus reiškinys, kai tuo tarpu mūsų civilizacijoje – tai vertinama kaip pedofilijos pasireiškimas.
Iš tiesų R. A. Gardneris apie pedofiliją sakė: „Manau, kad pedofilija yra blogas dalykas visuomenėje. Aš tikiu, kad vis dėlto pedofilija, kaip ir visų kitų formų netipinis lytinis elgesys, yra dalies žmonių repertuare (t.y. prigimtyje) ir kad visi žmonės gimsta su potencialia galimybe turėti netipinių lytiškumo formų ( DSM-IV vadinamu parafilijomis). Mano supratimas, kad elgesio forma yra dalis žmogiškojo potencialo, nereiškia tos elgesio formos pripažinimo kaip normalios. Žaginimai/prievartavimai, žmogžudystės, seksualinis sadizmas ir seksualinis priekabiavimas – visa tai yra žmogiškojo potencialo dalis. Tai nereiškia, kad aš pritariu šioms bjaurastims.“
Tendencingai straipsnyje nušviečiama ir R. A. Gardnerio sukurta Melagingo Seksualinio Kaltinimo vertinimo skalė. Anot p. D. Šakalienes, ji skirta nustatyti, kad „vaikas meluoja apie seksualinę prievartą (<...> nes vienintelis galimas įvertinimo rezultatas – vaikas meluoja“). Tikrovėje skalė skirta ne nustatyti, kad vaikas meluoja, o nustatyti ar vaikas meluoja. Skalės tikslas – ne visus vaikus, kurie pranešdavo apie seksualinę prievartą, paskelbti melagiais, bet atskirti, kur kaltinimas yra pagrįstas, o kur – melagingas. Taigi yra didžiulis skirtumas tarp „kad meluoja“ ir „ ar meluoja“.
Gardnerio Melagingo Seksualinio Kaltinimo vertinimo skalė (the Sexual Abuse Legitimacy Scale (SALS) sudaryta iš 84 skiriamųjų kriterijų, iš kurių 24 kriterijai skiriami įtariamam skriaudikui tirti, 30 – vaikui ir 30 – vaiko motinai. Didelė dalis kriterijų turi ryšį su kaltinimais seksualiniu vaiko išnaudojimu būtent vykstant skyrybų procesui. Teigti, jog Gardneris visus vaikus, kurie pasiskundė dėl seksualinio išnaudojimo vadina melagiais – yra mažų mažiausia neprofesionalu. Pats faktas, kad Gardnerio Melagingo Seksualinio Kaltinimo vertinimo skalė išleista vis naujais tiražais, rodo, kad net keletą dešimtmečių niekas nieko geriau tuo klausimu nebuvo sugalvojęs ir jog ji buvo labai aktuali.
Apie Gardnerio skalę yra ir labai teigiamų atsiliepimų, kaip antai: „Gardnerio knyga “The Parental Alienation Syndrome and the Differentiation between Fabricated and Genuine Child Sex Abuse” ir ypač skalė – tai žymus žingsnis pirmyn, siekiant išsiaiškinti tiesą tėvų globos vaikui nustatymo atvejais. Knygoje nušviestos pasitaikančios tyrimo problemos turi neįkainojamą vertę. Skalė yra nepamainomas įrankis skirtumui nustatyti tarp tikrų ir melagingų kaltinimų. (James J. Krivacska, psychologist of Educational Program Consultants) Gardneris iš tiesų atkreipė dėmesį, kad nemažas procentas melagingų kaltinimų vis tik išaiškėja. Nyderlandų advokatas Chris Veraart savo studijoje "Valse Zeden" ( liet. Netikra moralė) aprašo daugybę tikrų atvejų iš savo darbo praktikos. Panašių atvejų, ir ne vienas, būta ir kitose valstybėse.
Teiginiai dėl Tėvų Atstūmimo Sindromo pripažinimo JAV ir Europoje prašosi platesnės apžvalgos. Dažnai painiojamos sąvokos Tėvų Atstūmimas, t.y. procesas ir Tėvų Atstūmimo Sindromas, t.y. psichologinis sutrikimas.
Tėvų atstūmimas, kaip procesas, atpažįstamas ir pripažįstamas VTAT, psichologų, advokatų, teisėjų daugelyje JAV valstijų, Belgijoje, Vokietijoje, Ispanijoje, Brazilijoje, Danijoje, Portugalijoje, Nyderlanduose, Skandinavijos valstybėse, Jungtinėje Karalystėje, Australijoje, Rusijoje, Lenkijoje bei kitur ir jau net po truputį Lietuvoje. Toks procesas yra vertinamas kaip vaiko psichologinis žalojimas, už ką daugelyje valstybių taikomos konkrečios nuobaudos vaiką emociškai žalojančiam tėvui (m/v).
Tėvų Atstūmimo Sindromas – tai R. Gardnerio aprašytas vaiko psichologinis sutrikimas, kuris atsiranda išimtinai po tėvų skyrybų ir išimtinai dėl vieno iš tėvų manipuliavimu vaiku. Tas sindromas, kaip liga, dar nėra įrašytas į tarptautinį psichinių ligų registrą DSM-5. Dėl tos priežasties psichologai ir jų asociacijos kol kas oficialiai nevartoja šio pavadinimo. Tačiau žinomi pasaulio psichologai bei psichiatrai – mokslininkai ir tyrėjai šią sąvoką vartoja laisvai.
W. Bernet (profesorius, teismo psichiatrijos ekspertas bei vaikų psichiatras, Amerikos psichiatrų asociacijos nusipelnęs mokslinės draugijos narys, Amerikos vaikų ir suaugusiųjų psichiatrijos akademijos nusipelnęs narys, Amerikos Teismo Ekspertizės Akademijos narys), kruopščiai išnagrinėjęs pastarųjų dešimtmečių tyrimus bei literatūrą Tėvų Atstūmimo Sindromo klausimu, pabrėžė, jog, išskyrus du-tris autorius, randama žymiai daugiau atitikmenų su R. A. Gardnerio teorija, nei prieštaravimų jai. (Bernet, W (2008). Parental Alienation Disorder and DSM-5. The American Journal of Family Therapy, 36 (5): blz. 357) .
Čia būtų galima vardinti dešimtis ir dešimtis psichologų bei psichiatrų, tokių, kaip Amy J. L. Baker, Warshak, R. A., Lorandos, D., Edward Kruk ir daugybę kitų, kurie savo žinias ir energiją paskyrė Tėvų Atstūmimo problematikai nagrinėti. Atliko daugybę tyrimų ir analizių, net jau ir suaugusių ir Tėvų Atstūmimo Sindromą įgijusių vaikų, parašė šimtus studijų ta tema.
Beje, nuo 2014 metų veikia Tėvų Atstūmimo Studijų Grupė (PASG) – tarptautinė ne pelno siekianti organizacija, kuriai priklauso daugiau kaip 240 narių, daugiausia psichikos sveikatos profesionalų ir teisininkų iš 40 pasaulio valstybių, tame tarpe ir šio straipsnio autorė. Tad teigti, jog Tėvų Atstūmimas yra ciniška pseudoteorija, niekam nežinoma ir profesionalams neįdomi – visiškas absurdas. Beje, 2008-01-01. Amerikos Psichologų Asociacija pareiškė, jog ji neturi oficialios pozicijos Tėvų Atstūmimo Sindromo klausimu. O tai reiškia: gal ir taip, o gal ir ne. Tai visuomenės buvo suprasta, kaip šios teorijos palaikymas.
Tevų Atstūmimas nėra pseudoteorija. Ir tuo labiau – nėra ciniška. Deja, yra pseudopischologai, kurie „tebetrypčioja“ 30 metų senumo tekstuose, nesidomėdami, kaip tos teorijos vystėsi, kokiame lygyje yra šios dienos teiginiai, tyrimai, įrodymai bei išvados.
Bet kokia mokslo sritis – yra kintantis reiškinys. Jei viduramžiais ligoniui kraują nuleisdavo, tai šiais laikais jam donorų kraują lašina. Abiem atvejais tai buvo daroma, norint pagydyt ligonį. Tik pasikeitė žinios ir supratimas. Jei prieš porą šimtmečių niekas nebuvo girdėjęs apie Ligų Registrą, ar apie pogimdyvinę depresiją – tai nereiškia, kad moterys ja nesirgo. Kaip ir Alzheimeris prieš keletą dešimtmečių dar nebuvo klasifikuotas kaip liga ir gydymo nuo jo nebuvo.
Tiek vyrų smurtas prieš moteris, tiek moterų smurtas prieš vyrus – nepateisinamas. Bet vieno iš tėvų emocinis smurtas, atsisukantis prieš vaikus, kai be jokios realios priežasties, o tik vadovaujantis savo baimėmis ir išankstiniais spėliojimais, dėl ko pažeidžiama vaikų prigimtinė ir juridinė teisė turėti abu tėvus, tokiu būdu juos traumuojant – neatleistinas elgesys. Tai turi būti sprendžiama, sureguliavus teisinę bazę, kuri nesudarytų galimybės manipuliuoti vaikais.
Kaip žinia, žymiausi pasaulio psichologai ir psichiatrai sako, kad vaikui geriausia, kad vaiko interesas – tai augti su abiems mylinčiais tėvais, o jei tai neįmanoma, tai vienodai reguliariai bendrauti tiek su tėvu, tiek su motina. Deja, kai kurie Lietuvoje vaiko interesą supranta kaip vaiko nenorą (dažnai net jam įteigtą) bendrauti su skyrium gyvenančiu tėvu ar net mama.
Vis tik sutinku su paskutiniu, tačiau kiek mano perfrazuotu p. D. Šakalienės paskutiniu sakiniu: tai turbūt čia ir yra silpniausia Lietuvos vaiko teisių gynimo mechanizmo dalis – kad mūsų šalyje yra vietos galimiems pseudopsichologams bei pseudo vaikų teisių gynėjams, bet nėra vietos faktams, gebėjimui tiksliai ir kompetentingai nustatyti, kas yra kas, ir kas geriausia vaikui.