Dėl tvyrančios konkurencijos mokiniai esą bijo prisipažinti apie patirtas traumas, todėl šoka vartodami nuskausminamuosius ir karščiuodami, o iš užsiėmimų kartais išvežami su greitąja.
Praėjusią savaitę DELFI rašė apie iš gyvenimo pasitraukusį jaunąjį baleto šokėją. M. K. Čiurlionio menų mokyklos auklėtinis jau dirbo Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Su juo kartu šokusi menų mokyklos auklėtinė interviu DELFI sakė norinti pagelbėti bent jau ateities kartoms, todėl nusprendė netylėti.
– Ar gerai pažinojote velionį? Ar pastebėjote kokių nors ženklų, kad vaikinas kenčia?
– Mes su juo kartu šokdavome spektakliuose. Paskutinę savaitę jis sirgo, tačiau su juo bendravome – klausėme, kada sugrįš. Sekmadienį sužinojome, kad nusižudė.
Tai buvo labai netikėta. Tai buvo vienintelis žmogus, kuris nuolat per repeticijas šypsojosi, buvo labai motyvuotas, džiaugėsi dėl mažiausių dalykų, visada turėjo, ką pasakyti, kaip pagirti, jei matydavo, kad tau liūdna, turėdavo, ką patarti. Jis turėjo daug draugų. Galbūt jis apie savo gyvenimą daug nėra pasakojęs, neatsiverdavo, tačiau mums ši žinia buvo tikrai labai netikėta. Atrodė, jam gyvenime pradėjo sektis – jau buvo priimtas šokti į nacionalinį operos ir baleto teatrą, gaudavo pajamų. Šįmet „Pelenėje“ jis sušoko pagrindinį – Princo – vaidmenį. Visi juo džiaugiamės ir didžiavomės.
Baleto skyriaus vadovas sušaukė visų vyresnių baleto skyriaus mokinių susitikimą ir jame pranešė žinią. Visi buvome labai sukrėsti. Nežinome, kodėl taip nutiko – jis nepaliko jokio raštelio.
– Ar svarstėte, kas klasės draugą galėjo pastūmėti ryžtis savižudybei?
– Jis turėjo problemų šeimoje, nebuvo labai pasiturintis, tačiau mūsų mokykloje, palyginti su kitomis, daug tokių žmonių. Nemanau, kad jis pasitraukė dėl psichologinio spaudimo mokykloje, bet po jo mirties kilo daug kalbų, kad „čiurlionkėje“ daug ką reikėtų keisti, kreiptis pagalbos.
Tai – ne vienintelė savižudybė. Prieš daugiau nei metus žuvo dar vienas moksleivis – iki galo nebuvo žinoma, ar jis nusižudė, ar iškrito pro langą. Jis buvo neseniai baigęs mokyklą. Aš vis tiek manau, kad turi įtakos, kokioje aplinkoje formuojasi asmenybė.
Atslėgus niūrioms nuotaikoms, norisi kažką mūsų mokykloje pakeisti. Po šios nelaimės feisbuke atsirado daug mokyklos absolventų pasisakymų. Jie rašė blogus dalykus – apie sąlygas mokykloje, po kurių imi nekęsti savo svajonės ir meno. Dalį įrašų išsisaugojau.
Po nelaimės mokykloje lankėsi psichologai. Jie pasakė, kad visi mes, mokiniai, esame didelėje krizėje, tam daug įtakos aplinka, tačiau jie nėra įgalūs kažką pakeisti. Psichologai pastebėjo, kad mes neturime galimybių kažkam išsipasakoti, mus gelbsti tik rutina, tačiau nuo jos per daug atitrūkus gal kilti visokių negerų minčių.
– Kaip jūs pati apibūdintumėte situaciją mokykloje? Man viena absolventė yra pasakojusi apie atvejus, kada baleto šokėjas iš užsiėmimų išveža su greitąja. Ar tai tiesa?
– Su greitąja tai tikrai matėme ne kartą.
Repeticijos vyksta iki 8-9 vakaro, dažnai po 12 valandų prasėdi mokykloje, dažnai net neturime laiko persirengti – su treniruočių drabužiais einame į bendrojo lavinimo pamokas.
Spaudimas ir krūviai dideli. Konkurencija labai didelė. Tavo klasiokai negali būti artimiausi tavo draugai, nes, pavyzdžiui, tą dieną tau pasisekė, jam – žiauriai nepasisekė, jis apsiverkęs ir tu jam negali padėti – įėję į baleto salę, turite konkuruoti dėl vaidmens, dėl pažymių. Todėl negaliu pasakyti, kad mokykloje turiu labai gerų draugių. Turėjau klasioką, su kuriuo išsikalbėdavome. Mokykloje labai daug individualumo.
– Ar matėte filmą „Juodoji gulbė“, kuriame atskleidžiama baleto teatro užkulisiai?
– Taip.
– Ar konkurencija panaši ir mokykloje?
– Yra panašumų. Galbūt pats nesuvoki, kad su tavimi blogai, tu esi visiškai palūžęs, kol kas nors iš šalies nepasako. Aišku, nėra taip, kad dėl vaidmens į puantus kažkas stiklų pribertų, bet yra tokių dalykų, kai klasiokės bandė apnuodyti klasiokę už tai, kad ši tuo metu gavo geresnį pažymį.
Yra atsitikę ir kitų baisių dalykų. Tu negali visiškai atvirai išsipasakoti klasiokei. Tai – natūralu.
– Kodėl prireikia medikų – dėl psichologinių ar fizinių problemų?
– Yra ir psichologinių sutrikimų, ir fizinių, kada iš streso sutraukia nervą ir negali pajudėti. Dažnai vyresnės mergaitės spektaklių nešoka be nimesilio ar kitų nuskausminamųjų – pradedi bijoti, kad scenoje gali ką nors sutraukti.
Baleto skyriuje dažniausi valgymo sutrikimai, išsivysto skrandžio ligos.
Dauguma profesionalių sportininkų turi psichologus, kurie padeda pasiruošti varžyboms. To, mano nuomone, labiausiai trūksta mūsų mokykloje. Mokykloje yra psichologas ir tai tikrai nėra žmogus, su kuriuo atvirai pasikalbėsi. Pati pas ją esu buvusi per klasės susitikimus.
– Tai kur kreiptis, jei pasitaikė juoda diena ar ištiko egzistencinė krizė?
– Man vienu metu irgi buvo blogai – išgelbėjo tik draugai. Mamai visko neišsakydavau, nes į mokyklą stojau savo noru. Žinodavau, kokie bus mamos žodžiai – čia buvo tavo pasirinkimas. Arba bijodavau, kad ji lieps iš mokyklos išeiti. Tačiau norisi siekti svajonės – negali visko mesti, tada atrodys, kad kažko nepasiekei, liks psichologinė trauma.
Man pasisekė, kad kai buvo sunku, turėjau draugų, kurie tikėjo manimi ir padėjo. Tačiau kiti draugų neturi. Kiek žinau, yra žmonių, kurie kreipėsi į „Jaunimo liniją“, jie rašė laiškus, tačiau atsakymo negavo iki šiol. Aš pati rašiau, bet atsakymo negavau. Padėjo tik draugai.
Yra merginų, kurios šokdavo traumuotos. Viena mergaitė šįmet buvo pasiruošusi išeiti, apie tai informavo savo mokytoją, ši atsakė, kad pasiduodi visiškai nieko nepasiekusi balete, tu esi visiška tinginė ir tau daugiau gyvenime nieko nepavyks pasiekti. Mes slapta svajodavome, kad kažkada mokysimės „normaliose“ mokyklose, kur būna ir mokyklos šventės, ir nėra tokių krūvių, gali skirti jėgų ir bendrojo lavinimo dalykams, galvoje ne tik specialybė. Kažkiek paslapčia net pasvajoji, kad tave ištiks kokia nors trauma ir nereikės iš baleto pasitraukti savo noru.
– Kaip atrodo jūsų diena?
– Atsikeli kokią 6, susiruoši į mokyklą, kur 8 ryto specialybės pamoka, taigi pusę aštuonių jau turi būti salėje ir apšilti, spėti persirengti, susirišti kuodą ir panašiai. Specialybės pamoka trunka pusantros valandos, vėliau būna 4-5 bendrojo lavinimo pamokos, tada kitos pamokos – pavyzdžiui, aktorinis, charakterinis šokis. Po visko dažniausiai dar būna repeticijos spektakliams, jos irgi trunka ne mažiau kaip dvi valandas, dažniausiai iki 20 val.
Pas mus su mokytojais susitarta, kad namų darbai neprivalomi, o rekomenduojami, bet taip nėra, vis tiek turi juos daryti, aš darydavau juos per per pertraukas arba atsikėlusi anksti ryte. Nes vakare nebeturi jėgų ir negali susikoncentruoti. Galima sakyti, mes neturime atostogų, šokame ir per Naujuosius metus, ir per Kalėdas.
Kiek žinau, muzikantai, pavyzdžiui, pianistai, mokykloje lieka iki 21-22 val. – jiems reikia laisvo instrumento. Jie, nepaisant specialybės pamokų, per dieną turi pagroti po 3-4 valandas. Dailininkai prieš peržiūras nemiega kelias paras – piešia eskizus ir visa kita – tą žinau iš draugų. Aišku, gal daug kas nemoka laiko susidėlioti, bet...
– Užsiminėte apie valgymo sutrikimus. Ar tekę per pamokas išgirsti, kad esate stora?
– Praktiškai kasdien. Aišku, randa visokių sinonimų kaip „ištinęs“, „išsipūtęs“, „atsipalaidavęs“, „kaip tešla“, „kaip kiaulytė“. Svoris yra didelė problema, aš suprantu, kad balete viskas turi atrodyti elegantiškai ir gražiai, scenoje turi atrodyti tobula, bet ne visoms pavyksta būti plonoms. Vienoms genai trukdo, kitoms – brendimas.
Moksleiviai turi valgymo, emocinių, psichologinių sutrikimų. Nė viena mano klasiokių gyvenime neatrodytų stora, bet jos turi kompleksų. Jos nėra anoreksikės, bet dažnai vilkdamosi suknelę pagalvoja – ai, gal nesidėsiu, nes matosi storos šlaunys.
Pamatyti apsiverkusį žmogų, ypač balete, yra normalu. Todėl kada po Gyčio savižudybės mergaitės verkė, daug kas jas matė ir praėjo nereaguodami – tai yra normalu, kasdienybė. Esu mačiusi apsiverkusias visas savo klasiokes – nuo išsekimo, nuo krūvio, nuo emocinio spaudimo.
Jei sapnuojame, tai tik baletą ir košmarus. Pavyzdžiui, kad ant tavęs rėkia, kad tu stora. Kiekvienas rytas – su stresu.
– Kodėl, manote, taip vyksta? Ar mokytojai nejautrūs, o gal tiesiog kitaip neįmanoma pasiekti rezultatų?
– Aš manau, jie patys praėję tą pačią mokyklą, dauguma mokėsi Rusijoje, kur gal iki šiol yra tokie patys mokymo principai. Jie nežino kito būdo, kaip prieiti prie mokinių, juos motyvuoti – dauguma motyvuoja vien blogais žodžiais, spaudimu, kad jei to nedarysi, tau nepavyks, būsi nevykėlis, tu tingi.
– Kaip mokyklos vadovai ir mokytojai reagavo į nelaimę? Ar jutote rūpestį?
– Kai sužinojome, tą dieną verkė visas Baleto skyrius. Buvo tragedija draugą, su kuriuo šokai scenoje, kuris šypsojosi, matyti gulintį karste. Skausmas, nesupratimas, kodėl taip atsitiko, tuo pačiu metu gėda, nerimas ir kaltės jausmas – jis visą laiką buvo šalia, bet niekas nesugebėjo jo išsaugoti.
Po kelių dienų pasikalbėti į mokyklą pakvietė psichologus. Bandė kažką daryti. Aišku, mums mokykla suteikia daug labai gerų dalykų, tai vienintelė ir geriausia mokykla Lietuvoje, suteikia ateities galimybes, bet aš manau, kas įmanoma viską padaryti geriau. Kad turėtum ir ateities galimybes, ir normalią psichiką, nesužalotas emocijas.
– Jei kelsi šiuos klausimus, liksi nesuprastas?
– Taip. Kartu ir bijai išeiti – būsi sumaltas su žemėmis. Mokyklą mesti sunku – mokytojai su žeme sumaišys. Yra mokyklą palikusių klasiokių – jos į čiurlionkę nebenori kelti nė kojos ir daugiau matyti mokytojų. Atrodo, kad tu ir svajonės neįgyvendinai, ir mokytojus visiškai nuvylei, ir šiaip lieka trauma, kad kažką savo gyvenime padarei ne taip, nors galbūt pradėti kažką naujo buvo geriausias sprendimas gyvenime.
Prieš mėnesį mokykloje surengtas mitybos seminaras, kurio metu vykdyta apklausa. Vienas klausimų buvo, ar esi galvojęs apie savižudybę. Apklausos buvo anoniminės, tačiau po jų kalbėjomės, kas ką žymėjo – dauguma prisipažino galvoję apie savižudybę. Seminaro metu parodė statistiką – 70 proc. mokinių yra apie tai galvoję. Seminaras buvo skirtas mokiniams ir mokytojams, tačiau jame mačiau tik kokius tris mokytojus. Norėjosi, kad ir jie pamatytų, imtųsi kažkokių veiksmų. Tuo atveju veikti jau vėlu, bet dėl ateities mokinių dar galima daug ką padaryti, kad aplinka būtų geresnė ir saugesnė.
Aš tikiuosi, mūsų valdžia kažkiek atsižvelgs ir imsis realesnių veiksmų, ne tik iškabins neveikiančių linijų kontaktus, surengs porą susitikimų su psichologais, kuriems išpasakojome problemas, o jie atsakė – mums didelė krizė ne tik dėl draugo mirties, bet ir dėl patiriamo streso. Dauguma apie savo problemas susitikime pasakojo su ašaromis. Psichologai buvo apstulbę ir pasakė, kad mūsų mokykloje nėra įgalūs kažką pakeisti.
Pati esu kalbėjusi su moksleiviu, kuris prisipažino išvakarėse stovėjęs ant tilto ir galvojęs – šokti ar ne. Jis man kitą dieną sakė svarstęs, ar kažkas gyvenime dar turi prasmę. Jam gerai sekėsi, bet jis nesuprato, ar tie pasiekimai kažko verti.
Po draugo netekties atėjo pyktis ir noras pagelbėti kitiems. Kad jie suprastų – baletas nėra viskas, apie ką tu galvoji, įmanoma kreiptis pagalbos ir jos reikia kiekvienam. Dauguma to net nesupranta – paskendę visiškoje rutinoje, o kada dėl traumos nebegali šokti, iš karto puola į depresiją.
Turbūt skaudžiausia, kai šoki spektaklį, ar surengta tavo paroda, ir žinai, kad iš artimųjų niekas neatėjo tavęs pasižiūrėti. Tėvai turėtų eiti į spektaklius – vaikai turi matyti, kad jais kažkas džiaugiasi ir pasiekimai jiems tikrai svarbūs. Labiausiai išgydo aplodismentai spektaklio pabaigoje, daug kas nuo ovacijų apsiverkia.
M. Majauskas: užteks apsimetinėti
Seimo Savižudybių ir smurto prevencijos komisijos vadovas Mykolas Majauskas DELFI sakė naktimis beveik po kiekvieno savižudybės atvejo sulaukiantis išsigandusių tėvų, sutrikusių mokinių laiškų. Juose žmonės prašo pagalbos ir atkreipia dėmesį, kad jai niekas nesirūpina. Tokių laiškų jis gavo ir po baleto šokėjo savižudybės.
Kultūros ministrė apskritai nieko nenori girdėti ar kalbėtis apie jaunų menininkų emocinę savijautą. Kai po nelaimės skambinau pasiteirauti, ar galime kažkaip kartu padėti M.K. Čiurlionio menų mokyklai, atsakė – skambink įstaigos steigėjui, Švietimo ir mokslo ministerijai. Jau vemt verčia nuo tokių abejingų ministrų.
Tuo metu švietimo ir mokslo ministrė drąsiai kalba apie mokslo metų ilginimą, bet absoliučiai jokio dėmesio emociniam mokinių saugumui. Kaip vaikas gali būti pasiruošęs dar kažką išmokti, kai jis apskritai gyventi nenori? Vis dar analizuojame skaitymo gebėjimus, matematikos raštingumo rezultatus, bet mokinių emocinio saugumo nevertiname“, – teigė M. Majauskas.
Pasak parlamentaro, kai atsitinka tragiški įvykiai, stabo ištikti vadovai tik braukia ašaras. M. Majauskas primena, kad daugybę kartų buvo kalbėta, jog kiekviena švietimo įstaiga turi turėti pasiruošusi išbandytą krizių valdymo modelį. Ir ne tik formalią grupę, kuri surenka mokinius į klasę ir paklausia, ar daugiau niekas neketina nusižudyti. Kiekviename mieste turi būti atsakingas koordinatorius, aiškus algoritmas, parengta mobili psichologų komanda, kuri suteikia skubią profesionalią pagalbą tėvams, pedagogams, mokiniams. Taip pat ir visiems prieinamas specializuotas asmenines konsultacijas.
„Taip, tai kainuoja pinigus. Bet kas kainuoja daugiau. Pasvarstykime“, – teigia M. Majauskas.
M. K. Čiurlionio menų mokyklos direktorius Romualdas Kondrotas DELFI žadėjo atsakyti į pirmadienio vakarą nusiųstus klausimus ir pateikti savo situacijos vertinimą, tačiau per antradienį atsakymų neatsiuntė.
Esate patyrę ką nors panašaus? Galite pasidalyti savo patirtimi? Rašykite el.paštu pilieciai@delfi.lt – anonimiškumą garantuojame.
| Pagalbos telefonai: | ||||||||||||||||||||||||
| ||||||||||||||||||||||||
| Skambučius į visas linijas apmoka SADM iš Valstybės biudžeto lėšų. | ||||||||||||||||||||||||
| ||||||||||||||||||||||||
| Emocinė parama internetu | ||||||||||||||||||||||||
| ||||||||||||||||||||||||
| Krizių įveikimo centre (Antakalnio g. 97, Vilnius, www.krizesiveikimas.lt) budi psichikos sveikatos specialistai, su kuriais galite pasikonsultuoti atėję arba per Messenger ar Skype be išankstinės registracijos ir nemokamai. Į budinčius psichologus bus galima kreiptis darbo dienomis 16-20 val., šeštadieniais 12-16 val. Visa papildoma informacija – puslapyje www.krizesiveikimas.lt. Pagalba nusižudžiusių artimiesiems: savitarpio pagalbos grupė, dažniausiai užduodami klausimai, literatūra ir kita naudinga informacija puslapyje artimiems.lt Vaikų ir paauglių krizių intervencijjos skyrius. Veikia visą parą. (+370-5) 275 75 64. |