„Sudegė pats geriausias ir patikimiausias kelias“, – kalbėjo nuteistieji.
Apie Alytuje įkalintų nusikaltėlių sąsajas su čia dirbusiu kalinių prižiūrėtoju jau po sulaikymo nutarė prabilti ir vienas nuteistasis – jis neslėpė, kad tik išvežtas iš pataisos namų drąsiai gali kalbėti apie kaliniams talkinusį J. Liutkauską, kurį nuteistieji buvo praminę „dėde Juozu“.
Tuo metu dauguma kolegų apie J. Liutkauską kalbėjo visiškai kitaip: sąžiningas, visada pasitempęs ir vienodai teisingas visiems nuteistiesiems.
„Kai jį sulaikė, tai man buvo didžiulė staigmena“, – sakė vienas J. Liutkausko kolega. Jis tyrėjams prisipažino, kad tik pradėjus ikiteisminį tyrimą, kurio metu buvo tiriami galimi kolegos nusikaltimai, jis iš kitos pusės pasižiūrėjo į šį pareigūną.
„Įkalinimo įstaigoje J. Liutkauskas prižiūrėdavo, kaip nuteistieji laikosi bausmės atlikimo režimo reikalavimų, organizuodavo kratas, patardavo, kada ir kur tikslinga atlikti kratas jo prižiūrimame sektoriuje, – sakė pareigūnas. – Kratų metu jis surasdavo įvairių draudžiamų daiktų, tačiau jie dažnai būdavo randami neutraliose vietose, todėl nebuvo galima nustatyti, kokiam konkrečiam nuteistajam jie priklauso. Nuteistieji su J. Liutkausku elgdavosi pagarbiai, tačiau būdavo ir tokių, kurie su juo konfliktuodavo, nes jis reikalaudavo laikytis vidaus tvarkos taisyklių.“
Pasak pareigūno, į kitus pataisos namuose dirbančius darbuotojus, kurie buvo jaunesni pagal amžių ir užėmė žemesnes pareigas, J. Liutkauskas „žiūrėdavo iš aukštai, duodavo suprasti, kad jis yra pranašesnis už kitus“.
„Po J. Liutkausko sulaikymo nuteistieji kalbėjo, kad jo sulaikymas – tai logiška pabaiga, nes jie pastebėdavo, kad kai J. Liutkauskas atostogaudavo, neva „zonoje nebūdavo kaifo“ – kildavo problemų gauti narkotinių medžiagų“, – sakė neformaliais santykiais su kaliniais kaltinamo buvusio pareigūno kolega.
Anot pareigūnų, šias narkotines medžiagas J. Liutkauskas turėjo perduoti vienam pataisos namuose bausmę atliekančiam nuteistajam. Kuriam, tyrimo metu taip ir nepavyko nustatyti, tačiau paaiškėjo, kad heroiną parūpino net aštuonis kartus teistas vilnietis Rimas Karčiauskas.
Bylos duomenimis nustatyta, kad kartą J. Liutkauskas mobiliojo ryšio telefoną įnešė už 140 Eur, kitą kartą – net kelis už 400-500 Eur, o dar vėliau už telefonų ir kompiuterio įnešimus buvo sumokėta 700-800 Eur. Daugiausiai J. Liutkauskas turėjo „užsidirbti“ iš narkotikų įnešimo – į siuntinį su išorinio maitinimo šaltinio korpuse slepiamu heroinu buvo įdėti 2,5 tūkst. Eur.
Tačiau „dėde Juozu“ pramintas J. Liutkauskas nesutiko su jam pareikštais kaltinimais – esą nuteistiesiems buvo „objektyviai griežtas“ ir reiklus, nes reikalaudavo laikytis vidaus tvarkos režimo reikalavimų, todėl esą su juo buvo nuspręsta susidoroti.
„Nebuvau lojalus nuteistiesiems, todėl ne kartą bandyta su manimi susidoroti, net ruoštasi apipilti fekalijomis, įdurti ŽIV užkrėsta adata, taip pat buvo grasinama, kad virbalu perdurs kepenis“, – sakė nuo 2002 m. Alytuje dirbęs dabar jau buvęs pareigūnas.
Atsakydamas į jam mestus kaltinimus dėl mobiliojo ryšio telefonų įnešimo į pataisos įstaigos teritoriją, J. Liutkauskas sakė, kad kartą netikėtai telefonu gavo SMS pranešimą, jog paštomate yra palikta siunta.
„Ją pasiėmęs pamačiau, kad ten yra sudėti mobiliojo ryšio telefonai, pamaniau, kad tikriausiai kažkas mane „tikrina“ arba nori „sudeginti“, todėl nežiūrėdamas, kas daugiau yra viduje, juos išmečiau į prie parduotuvės stovėjusią šiukšlių dėžę“, – sakė tuo metu pataisos namuose dirbęs pareigūnas.
„Vienas nuteistasis, kaip ir daugelis kitų, ne kartą yra klausęs apie leidžiamas gauti siuntas iš namų, kitus režimo reikalavimus, – pasakojo kalinių prižiūrėtojas. – Dirbdamas meno kūrybos būrelyje jis manęs klausė, ar negalėčiau jam iš laisvės atnešti darbo įrankių, su kuriais reikia būrelyje dirbti, nes administracija nieko nenuperka, o įrankius ir darbo priemones, kaip jis sakė, galėtų parūpinti laisvėje esantys draugai. Po kažkelinto jo įkyraus prašymo pasakiau, kad jeigu jau yra tokia sudėtinga situacija, tegul atsiunčia siuntinį su įrankiais į paštomatą, o aš tuos įrankius peržiūrėsiu ir su administracija nuspręsiu, kaip pasielgti.“
Tuo metu nuteistųjų prižiūrėtoju dirbęs J. Liutkauskas sakė, kad netrukus gavo siuntinį, tačiau jame buvo ne darbo įrankiai, o keli mobiliojo ryšio telefonai ir 300 eurų.
„Rastus telefonus įmečiau į garaže esančią dėžutę, o atsiųstus pinigus įsidėjau į piniginę, o po kurio laiko sutikęs nuteistąjį piktai jam pasakiau, kad tokie įrankiai pataisos namuose negalimi ir daugiau jokių kalbų dėl darbo įrankių ar dar kažko nebus, – sakė jis. – Buvau supykęs – pasakiau, kad tie telefonai bus išmesti į šiukšles, o pinigai – kaip moralinė kompensacija.“
J. Liutkauskas taip pat sakė, kad pasiūlymo įnešti į zoną telefoną buvo sulaukęs ir tiesiog gatvėje.
„Nuvažiavau pasižvalgyti po automobilių turgų, čia prie manęs priėjo matytas vyras, kurio pavardės neprisimenu, bet žinau, kad jis anksčiau pataisos namuose atliko bausmę, ir pasiūlė užsidirbti – už vieno telefono įnešimą į pataisos namus žadėjo nuo 100 iki 150 Eur, – apklausos metu kalbėjo J. Liutkauskas. – Iš pradžių prieštaravau, bet paskui pasidarė įdomu, todėl su tokiu pasiūlymu sutikau. Bet telefonų nenešiau – gautą pakuotę su SIM kortele išmečiau į šiukšlių dėžę vos tik išvažiavęs iš turgaus.“
Buvęs kalinių prižiūrėtojas taip pat nepripažino, kad ketino nuteistiesiems į zoną įnešti narkotinių medžiagų – esą vėl vieną dieną gavo pranešimą, kad į paštomatą atsiųstas siuntinys.
„Nežinojau nei kas, nei ką, nei kodėl siuntė, todėl siuntos iš paštomato neėmiau, bet po kelių dienų gavau pakartotinį pranešimą, kad jeigu nepasiimsiu siuntos, jos negausiu, nes paštomatas bus remontuojamas, – sakė jis. – Kitą dieną važiuodamas į darbą nutariau pažiūrėti, kas tai per siunta. Atidaręs dureles pastebėjau celofaninį krepšį, paėmiau tą siuntą ir jau norėjau sėsti į automobilį, bet buvau sulaikytas.“
J. Liutkauskui atsiųstą siuntinį pareigūnai dar prieš šiam paimant iš paštomato buvo peržiūrėję – išoriniame maitinimo šaltinyje buvo rasti ne tik 2,5 tūkst. Eur, bet ir daugiau kaip 18 g heroino. Kad kvaišalai nepatektų į apyvartą, pareigūnai išorinį maitinimo šaltinį pakeitė kitu ir laukė, kol siuntos gavėjas atvyks jos pasiimti.
Šiuos narkotikus, kaip vėliau paaiškėjo, parūpino nuolatinis įkalinimo įstaigų gyventojas R. Karčiauskas. Jis buvo labai atsargus – siuntinį paprašė išsiųsti nieko apie tai nenutuokusio draugo, o už išsiuntimą buvo atsiskaityta vienos prekybos centro kasininkės mokėjimo kortele – ši per apklausą prisipažino, kad su R. Karčiausku susipažino ir bendravo internete, o kai šis išėjo į laisvę, atvyko į parduotuvę ir trumpam paprašė paskolinti mokėjimo kortelės.
Tačiau net ir užspaustas į kampą R. Karčiauskas jam pareikštų kaltinimų dėl didelio narkotinių medžiagų kiekio siuntimo nepripažino.
„Draugas išsiuntė siuntinį, o maždaug po savaitės žiniasklaidoje pamačiau pranešimą, kad buvo sulaikytas pareigūnas su tuo siuntiniu, – apklausos metu kalbėjo vyras. – Tada iš karto paskambinau draugui ir paprašiau pasikeisti telefono numerį, nes išsigandau, galvojau, kad mane pakišo.“
Kieno prašymu siuntė narkotikus, R. Karčiauskas taip ir nenurodė.
Tuo metu Kalėjimų departamento Imuniteto skyriuje vyresniuoju specialistu dirbęs Andrejus Bondarenka teigė, kad tyrimas Alytaus pataisos namuose buvo pradėtas gavus informacijos, jog J. Liutkauskas esą už piniginį atlyginį nuteistiesiems tiekia mobiliuosius telefonus ir net galimai narkotikus.
„Pradėję tyrimą nustatėme, kad J. Liutkauskas naudojasi keliais telefonais ir vienas iš jų buvo labai įdomus – paprastai juo nesinaudojama ir skambučiai būna pavieniai per visą mėnesį, taip pat siunčiama vos viena kita SMS žinutė, – sakė dabar jau Kalėjimų departamente nebedirbantis A. Bondarenka. – Buvo užfiksuota, jog į minėtą telefoną buvo atsiųsta žinutė apie gautą siuntą, bet dėl techninių trikdžių šį pranešimą pamatėme per vėlai ir siunta jau buvo paimta. Tačiau peržiūrėję vaizdo įrašus pamatėme, kad siuntos buvo atvažiavęs pasiimti uniformuotas pareigūnas J. Liutkauskas – jis iš užrašų knygelės suvedė kodą, paėmė paketą ir išvažiavo.“
Anot pareigūno, įtarimai, kad J. Liutkauskas gali užsiimti neteisėta veikla, vis labiau tvirtinosi: „Netrukus mus pasiekė informacija, kad į pataisos namus buvo įnešti telefonai.“
„Nustatėme, kad „dėdė Juozas“ yra J. Liutkauskas, o netrukus iš policijos gavome informaciją, kad pasitelkęs draugą R. Karčiauskas išsiuntė kažkokią siuntą, – pasakojo Imuniteto skyriaus pareigūnas. – Buvo priimtas sprendimas patikrinti siuntą. Kai ją peršvietėme aparatu, pamatėme, kad viduje yra išorinis maitinimo šaltinis bei kažkokia medžiaga. Ji buvo paimta, padarytas testas – įtarėme, kad tai yra heroinas, todėl pakeitėme išorinį šaltinį, o pinigai tą patį vakarą buvo suskaičiuoti ir nufotografuoti, o siunta gražinta į pašto skyrių. Kitą dieną ryte J. Liutkauskas atvyko prie paštomato ir pasiėmė siuntą, o tada ir buvo sulaikytas.“
Kaip narkotikai buvo platinami Alytaus pataisos namuose, pareigūnams sutiko atskleisti ne vienas čia bausmę atliekantis nuteistasis.
„Kiek žinau, narkotikai pataisos namuose buvo platinami pagal tokią schemą – pirkėjas susitardavo su pardavėju dėl narkotikų kiekio ir kainos, tada pardavėjas nurodo pirkėjui banko sąskaitą, į kurią turi būti pervesta atitinkama pinigų suma, – pasakojo dabar jau į laisvę išleistas nuteistasis. – Taip pat šio sandorio metu yra aptariamas pinigų pervedimo laikotarpis.“
Kadangi įkalinimo įstaigoje buvo daug narkotikus vartojančių kalinių, šiems reikėdavo pinigų, o kadangi jų neturėdavo, jie už dozę kvaišalų aukštesnės kastos nuteistiesiems sutikdavo perleisti galimybę apsipirkti pataisos namų parduotuvėje.
„Daugeliui to vos 114 eurų siekusio limito per mėnesį būdavo per maža, todėl narkotikus vartojantys nuteistieji už nedidelę sumą parduodavo savo limitus“, – liudytojo teigimu, viena heroino dozė arba, nuteistųjų žargonu, „kaušas“ kainuodavo apie 30 – 40 eurų.
Tuo metu kitas nuteistasis sakė kad prieš kelis metus iš kalinių sužinojo, kad vienas nuteistasis, dirbantis meno studijoje, platina narkotikus – heroiną.
„Jų jis gaudavo iš lokalinio sektoriaus, kuriame atlieka laisvės atėmimo bausmę nuteistieji, išpažįstantys kalėjimo subkultūrą ir turintys autoritetą tarp nuteistųjų, priskiriantys save aukščiausiai „bachūrų“ kastai“, – sakė nuteistasis.
O vėliau jis sužinojo, kad pataisos namų darbuotojas, kurį kaliniai vadino „dėde Juozu“, nuteistiesiems atneša draudžiamų daiktų.
Anot jo, dar prieš pareigūno sulaikymą įkalinimo įstaigoje nuteistieji kalbėjo apie planuojamą gauti siuntą.
„Tai galėjo būti narkotikai, mobilieji telefonai ir anaboliniai steroidai, bet kas tiksliai, nežinau“, – sakė jis.
Nuteistojo teigimu, kaliniai visus draudžiamus daiktus ir kvaišalus gaudavo „per kojas“ ir nereikėdavo daryti vadinamųjų „brasų“, kai daiktai iš laisvės yra įmetami į pataisos namų teritoriją.
„Apie tai, kad „dėdė Juozas“ yra sulaikytas su narkotikais, sužinojau iš nuteistųjų pokalbių – jie sakė, kad per neapdairumą „susidegino“ tokį gerą „kelią“, – pasakojo nuteistasis. – Ir kiti nuteistieji sakė, kad „dėdė Juozas“ labai seniai pradėjo nešti daiktus, viskas buvo gerai, kol nesusidėjo su „niuchais“ („narkomanais“ – Delfi.lt), todėl ir „sudegė toks geras kelias“. Sakydavo, kad sudegė „pats geriausias ir patikimiausias kelias“, nes jis turėjo savo žmogų pirmojoje „vachtoje“ (Kontrolės praleidimo punktas – Delfi.lt), todėl visada žinodavo, kada galima eiti saugiai, o kada ne.“
Paklaustas, kodėl apie neteisėtą „dėdės Juozo“ veiklą nebuvo pranešęs įkalinimo įstaigos vadovybei, nuteistasis sakė: „Jis buvo karininkas iš pataisos namų administracijos, bijojau, kad jeigu apie jį ir kitus su juo susijusius nuteistuosius pranešiu pataisos namų administracijai, jie tai sužinos ir man atkeršys.“
Liudytojas sakė, kad prabilti apie netvarką pataisos namuose išdrįso tik išėjęs į laisvę – savo iniciatyva kreipėsi į ikiteisminį tyrimą dėl J. Liutkausko galimai padarytų nusikaltimų tiriančius pareigūnus.
„Esu nusistatęs prieš narkomanus, pats narkotikų nevartoju, be to, tiek narkotikais prekiaujantys, tiek juos vartojantys kitiems nuteistiesiems, norintiems ramiai atlikti laisvės atėmimo bausmę ir išeiti į laisvę, sukelia labai daug problemų, nes nuolat kelia konfliktus dėl skolų, dėl narkotikų kokybės ir panašiai, o tada prasideda administracijos puolimai, kratos, perkėlimai į kitus būrius“, – sakė liudytojas.
Tyrimo metu pareigūnai buvo nustatę kelis nuteistuosius, kuriems galėjo būti įnešami daiktai ar net narkotikai iš laisvės, tačiau pakankamai įrodymų dėl jų kaltės nebuvo surinkta, todėl jie nebuvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn.
„J. Liutkauskas nusikalstamais veiksmais sumenkino Alytaus pataisos namų, kaip valstybinės įstaigos, privalančios kontroliuoti joje laisvės atėmimo bausmes atliekančių nuteistųjų elgesį, įvaizdį, diskreditavo valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens, dirbančio pataisos įstaigoje, vardą, jo neteisėtas veikimas turėjo tiesioginių neigiamų pasekmių normaliam šios įstaigos darbui, kadangi sudarė pagrindą susiformuoti nuteistųjų tarpe nuostatoms apie galimybę apeiti draudimus ir apie įstaigos nesugebėjimą užtikrinti jų izoliavimą“, – pabrėžė teisėjas.
Už įvykdytus nusikaltimus teismas nutarė J. Liutkauskui skirti vos dvejų metų laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose. Tuo metu R. Karčiauskui, kuris parūpino, kad kvaišalai būtų išsiųsti pašto siunta, skirta dešimties metų laisvės atėmimo bausmė.
Bet su tokiu nuoprendžiu nesutinka nei nuteistieji, nei valstybinį kaltinimą palaikantys prokurorai, Kauno teisėjo verdiktą apskundę Lietuvos apeliaciniam teismui. Prokuratūra mano, kad J. Liutkauskui nepagrįstai skirta itin švelni bausmė, todėl apeliacinės instancijos teismo prašo nuteistajam bausmę sugriežtinti ir jį įkalinti dešimčiai metų. Tai švelniausia sankcijoje numatyta bausmė.
Anot prokurorų, J. Liutkauskas padarė sunkų ir pavojingą nusikaltimą, nes pasikėsino įgyti ir pataisos namuose išplatinti didelį kiekį narkotinių medžiagų.
Tuo metu J. Liutkauskas ir R. Karčiauskas siekia, kad teismas jiems paskelbtų išteisinamąjį nuosprendį. Nuteistas buvęs pareigūnas skunde nurodė, kad nieko bendro neturėjo su narkotinėmis medžiagomis ir nežinojo, jog jie bus siuntoje, taip pat pabrėžė, kad bendraudamas su nuteistaisiais esą vykdė vadovybės nurodymus, nes siekė gauti informacijos apie jų planuojamus daryti nusikaltimus. Be to, jis pažymėjo, kad neturėjo jokių pravardžių ir kaliniai jo „dėde Juozu“ nevadindavo, o slaptą tyrimą atlikę Kalėjimų departamento pareigūnai esą jį ilgą laiką sekė ir laiku neužkardė galimų nusikaltimų ir tokiu savo elgesiu skatino nusikalsti.
Nuteistojo ir jo gynėjo skunde taip pat pažymima, kad Kalėjimų departamento Imuniteto skyriaus pareigūnas A. Bondarenka, iš siuntos išėmęs narkotikus, esą poėmį atliko vienas, nedalyvaujant kitiems asmenims.
Apeliacine tvarka bylą nagrinėjančiam teismui taip pat kilo klausimas, kodėl A. Bondarenka poėmį galėjo atlikti vienas, todėl nutarė jį papildomai apklausti teisme, o tada spręs, ar nuteistieji buvo pagrįstai nuteisti bei ar jiems skirtos teisingos bausmės.
