Nužudytosios septyniolikmetės patirtą neturtinę žalą paveldėjo jos motina, todėl teisėjų kolegija nusprendė, kad 250 tūkst. eurų žalą solidariai privalės atlyginti valstybė, atstovaujama Bendrojo pagalbos centro, Ryšių reguliavimo tarnybos ir Vidaus reikalų ministerijos.
Dembavos miške automobilio bagažinėje sudegusios merginos šeimai teisminiame procese atstovavęs advokatas Linas Žalnieriūnas sako, kad apeliacine tvarka bylą išnagrinėjusio LVAT paskelbtame sprendime yra formuojama nauja teismų praktika – žalą dėl neteisėtų valstybės veiksmų ir neveikimo galima prisiteisti ir po mirties.
„Teismas sutiko su mūsų apeliacinio skundo argumentais ir motyvais, kad žiauriai nužudyta mergina patyrė neturtinę žalą, ir kad tokio žalos atlyginimo už ją gali paprašyti jos giminaičiai (paveldėtojai), – sakė advokatas L. Žalnieriūnas. – Teismas ryžosi pakeisti nusistovėjusią teismų praktiką, neabejotinai turėsiančią įtakos ir kitose teisės šakose sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimus, kadangi pagrįstai ir motyvuotai nusprendė, jog galima priteisti paties mirusiojo patirtą neturtinę žalą, net jei toks asmuo ir nespėjo pateikti procesinio reikalavimo dėl žalos atlyginimo, nes mirė.“
Pasak advokato, nužudytosios patirta neturtinė žala buvo priteista automobilio bagažinėje sudegintos merginos mamai.
„Tai drąsus, teisingas ir didesnį saugumą mums visiems sukuriantis sprendimas, – sakė L. Žalneriūnas. – Iki šio teismo sprendimo buvo galima reikalauti tik paties giminaičio ar šeimos nario patirtos neturtinės žalos, atsiradusios dėl jam artimo žmogaus gyvybės atėmimo, atlyginimo. Tačiau šiuo sprendimu pripažinta teisė reikalauti ir gauti paties mirusio asmens dėl patirtų neigiamų išgyvenimų, atsiradusių gyvybės atėmimo metu, patirtos žalos atlyginimą.“
Tuo metu nužudytosios vardu ieškinį valstybei pateikusios merginos motina patirtą neturtinę žalą siejo ne su mirties faktu, bet prašė „deramai atsižvelgti į mirusiosios patirtą skausmo, kančios ir baimės lygį.“
Bylos duomenimis, dar 2013 m. rugsėjo 21 d. pagrobta ir dviejų nusikaltėlių automobilio bagažinėje uždaryta mergina 10 kartų (daugiau nei valandą) iš savo mobiliojo ryšio telefono skambino Bendrosios pagalbos centro telefonu prašydama pagalbos, tačiau jos nesulaukė ir prarado galimybę būti išgelbėta, kadangi BPC įranga nerodė nukentėjusiosios mobiliojo ryšio telefono numerio, be kurio šios įstaigos darbuotojai negalėjo nustatyti skambinančiosios tikslios buvimo vietos.
Kreipdamiesi į teismą nužudytosios artimieji prašė pripažinti, kad Lietuvos valstybė, neužtikrinusi faktinės galimybės nustatyti bendruoju pagalbos telefonu skambinančiojo buvimo vietos, nevykdė įstatyme nustatytos pareigos, t. y. pažeidė Europos Sąjungos direktyvas bei Europos žmogaus teisių konvencijos nuostatus. Dėl šio pažeidimo nebuvo galimybės laiku nustatyti merginos buvimo vietos, kai ji kreipėsi pagalbos į Bendrąjį pagalbos centrą, nors Europos Sąjungos direktyvos įpareigojo Lietuvą nustatyti skambinančiojo bendruoju pagalbos telefonu buvimo vietą neatsižvelgiant į tai, ar yra skambinama su, ar be SIM kortelės.
Valstybė su nužudytosios šeimos pretenzijomis nesutiko.
Vilniaus apygardos administracinis teismas yra konstatavęs, kad Bendrasis pagalbos centras, Ryšių reguliavimo tarnyba ir Vidaus reikalų ministerija turėjo pareigą užtikrinti bendrojo Europos skubios pagalbos iškvietimo telefono ryšio numerio 112 tinkamą funkcionavimą siekiant nustatyti skambinančiojo asmens vietą, tačiau to nepadarė. Įvertinęs mobiliojo ryšio paslaugų svarbą viešajam saugumui bei Vidaus reikalų ministerijai suteiktą kompetenciją formuoti ir įgyvendinti valstybės politiką šioje srityje, teismas padarė išvadą, kad yra pakankamas pagrindas konstatuoti kiekvienos institucijos veiksmų (neveikimo) neteisėtumą.
Bylą apeliacine tvarka išnagrinėjęs teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai pripažino, kad valstybės institucijų neveikimas, t. y. nukentėjusiosios buvimo vietos nenustatymas pagal Paslaugų direktyvos reikalavimus ir dėl šios aplinkybės negalėjimas suteikti pagalbos nukentėjusiajai, jai prisiskambinus bendruoju Europos skubios pagalbos iškvietimo telefono ryšio numeriu 112, pakankamai prisidėjo prie neturtinės žalos atsiradimo.
Tačiau pirmosios instancijos teismas nužudytajai nepriteisė neturtinės žalos, nes nutarė, kad nukentėjusioji nebuvo išreiškusi procesinio reikalavimo ginti jos materialiąsias teises, taip pat nebuvo apibrėžusi patirtos neturtinės žalos, todėl jos teisė į neturtinės žalos atlyginimą negali būti perimama.
Su tokia pozicija nesutiko galutinį ir neskundžiamą sprendimą priėmęs LVAT.
„Šioje konkrečioje byloje nagrinėjama situacija ne tik nekelia abejonių dėl nepilnametės nukentėjusiosios motinos patirtų išgyvenimų, skausmo bei apmaudo ir suvokimo, kad valstybės institucijos nesiėmė teisės aktais reikalaujamų veiksmų, kurie galimai būtų leidę išsaugoti dukters gyvybę, bet ir abejonių, jog dar didesnę neturtinę žalą patyrė pati nukentėjusioji, – nurodė teismas. – Kolegija pritaria apeliacinio skundo argumentams, kad nagrinėjamos bylos specifika – valstybė, neteisėtai neveikdama per atsakingas institucijas, nevykdė pareigos užtikrinti žmogaus (nepilnametės) teisių ir laisvių apsaugą, byloje esant išsamių tiesioginių įrodymų, atspindinčių išskirtinius nukentėjusiosios tiesiogiai patirtus dvasinius išgyvenimus ir kančias, sudaro prielaidas pripažinti motinai reikalavimo teisę į nepilnametės dukters patirtos neturtinės žalos atlyginimą. “
Vertindama priteistinos neturtinės žalos dydį teisėjų kolegija pažymėjo, kad Europos Komisija dar 2006 m. balandžio 10 d. oficialiu pranešimu pareiškė Lietuvai savo susirūpinimą dėl Universaliųjų paslaugų direktyvos neteisingo taikymo.
„Komisijos susirūpinimas buvo siejamas su tuo, kad pagalbos tarnyboms neteikiami bendruoju Europos skubaus iškvietimo telefono numeriu 112 iš judriojo telefono ryšio telefonų skambinančiųjų vietos nustatymo duomenys, – nurodė teismas. – 2006 m. spalio 18 d. Europos Komisija pateikė pagrįstą nuomonę, kurioje nurodoma, jog nesugebėdama praktiškai užtikrinti, kad pagalbos tarnyboms būtų teikiami pagalbos telefono numeriu 112 iš judriojo telefono ryšio telefonų skambinančiųjų vietos nustatymo duomenys, Lietuvos Respublika nevykdo įsipareigojimų pagal Universaliųjų paslaugų direktyvą. Kartu paragino Lietuvos Vyriausybę per du mėnesius nuo jos gavimo imtis būtinų priemonių, kad į nuomonę būtų tinkamai atsižvelgta.“
Be to, teismo teigimu, 2008 m. rugsėjo 11 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas pripažino, kad nesugebėjusi praktiškai užtikrinti, jog pagalbos tarnyboms būtų teikiami duomenys apie visų skambintojų bendruoju Europos pagalbos telefonu 112, kai naudojamasi viešaisiais telefono ryšio tinklais, buvimo vietą, kiek tai techniškai įmanoma, Lietuvos Respublika neįvykdė savo įsipareigojimų.
Teismas atkreipė dėmesį, kad nėra pagrindo daryti vienareikšmę išvadą, jog valstybės institucijos buvo visiškai pasyvios: „Pripažintina, kad buvo tobulinamos Elektroninių ryšių įstatymo nuostatos, sudaromi susitarimai tarp Bendrojo pagalbos centro ir viešojo judriojo telefono ryšio paslaugų teikėjų dėl skambinančiojo vietos nustatymo, siūloma tobulinti informacijos apie skambinančio asmens vietos tikslumo ir patikimumo kriterijus.“
Sprendime taip pat nurodoma, kad duomenų perdavimo veiksmingumas nebuvo sustiprintas ne dėl objektyvių priežasčių, susijusių su įrangos techninėmis charakteristikomis, o dėl kitų aplinkybių nepakankamos administracinės priežiūros ir kontrolės.
„Vertinant valstybei kylančios atsakomybės mastą, taip pat svarbu pažymėti, kad teisės į gyvybę apsaugos kontekste valstybės institucijų pozityviosios pareigos apima prevencinių priemonių ėmimąsi, kad būtų apsaugotas kiekvienas asmuo, kurio gyvybei grėsmę gali kelti (ir/ar kelia) kitas individas, – teismas nurodė, kad valstybė privalo imtis deramų priemonių, skirtų apsaugoti kiekvieno asmens teisę į gyvybę bei užtikrinti, jog jų jurisdikcijai priklausantys asmenys nebūtų kankinami ar su jais nežmoniškai elgiamasi, nepaisant to, ar už tokį elgesį yra tiesiogiai atsakingi valstybės pareigūnai, ar privatūs asmenys. – Šios valstybei tenkančios pozityviųjų pareigų ir suteiktinos apsaugos mastas juolab sustiprėja, kai grėsmė kyla vaikams ir kitiems pažeidžiamiems asmenims. Įvertinus nukentėjusiosios amžių, ji pripažintina patenkančia į tokių pažeidžiamų asmenų grupę.“
Dėl nužudymo Panevėžio rajone Įkalinimu iki gyvos galvos yra nuteistas panevėžietis Julius Jakubaitis ir Panevėžio rajono gyventojas Deividas Antanaitis. Jie nuteisti už 2013 m. rugsėjo 21 d. įvykdytą septyniolikmetės išžaginimą ir nužudymą, bandant nuslėpti kitą nusikaltimą – uždarę į automobilio bagažinę ją gyvą sudeginę. Jie taip pat pripažinti pavojingais recidyvistais.
Nusikaltėliai jėga įsisodino nepilnametę į J. Jakubaičio vairuojamą automobilį ir ėmė vežioti ją po Panevėžį, Dembavos kaimo apylinkes. Prokuratūra teismui pateikė duomenis, kad apie 6 val. 15 min. pagrobėjai nusivežė merginą į nuošalią vietą prie Nevėžio upės. Ten, grasindami bei smurtaudami, ir taip atimdami nukentėjusiajai galimybę priešintis, prieš jos valią lytiškai su ja santykiavo.
Vėliau nusikaltėliai auką įmetė į automobilio bagažinę ir išvažiavo. Vežama automobilio bagažinėje nepilnametė sugebėjo pagrobėjų nepastebėtu savo mobiliojo ryšio telefonu kelis kartus paskambinti į BPC. Ji paaiškino buvusi pagrobta, išprievartauta ir kažkur vežama bagažinėje. Išsigandusi mergina prašė pagalbos, nes ją vežantys asmenys ketina ją nuskandinti.
Nors ant kojų buvo sukelti visi tą naktį Panevėžyje budėję policijos ekipažai, jiems nepavyko surasti žalios spalvos automobilio, kuriuo buvo vežama nepilnametė, o BPC nesugebėjo nustatyti merginos buvimo vietos pagal jos mobiliojo telefono signalus. Automobilis miškelyje netoli Velžio seniūnijos Keravos kaimo buvo surastas tik po poros valandų.
Pro šalį važiavusi moteris pamatė nuošaliame miško keliuke degantį automobilį ir pranešė pareigūnams.
Sudegusio automobilio bagažinėje buvo rasti nepilnametės palaikai. Ji žuvo dusdama nuo dūmų ir ugnies sukelto karščio, patirdama dideles fizines ir dvasines kančias.
Išnagrinėjus baudžiamąją bylą paaiškėjo, kad nukentėjusioji su BPC operatore bendravo iki pat žūties – ji net spėjo pasakyti, kad bagažinėje dūsta nuo dūmų, nes dega automobilis.
Praėjus mėnesiui po šios tragedijos iš pareigų pasitraukė daug kritikos sulaukęs BPC direktorius Artūras Kvedavičius.