„Žmona nori gyventi Vilniuje, turime keturių mėnesių sūnų, kyla iššūkis, nes namai dar nebaigti statyti, kada čia nebūnu, parduotuvė gali pradėti merdėti. Šis periodas nelengvas“, – interviu DELFI prisipažino M. Komskis.
Prieš pusantrų metų M. Komskis sostinėje esančioje „Domus galerijoje“ atidarė parduotuvę „Namai ir objektai“. Čia prekiaujama išskirtiniais interjero-eksterjero dažais bei tapetais. M. Komskis prekiauja garsiais britų prekės ženklais „Farrow Ball“ ir „Little Greene“. Šalia parduotuvės, jis turi įmonę, užsiimančią lietuviškų langų eksportu į Didžiąją Britaniją.
M. Komskis sako, kad šeima jau įsikūrė Lietuvoje, tuo metu jis kol kas daugiau keliaujantis tarp Vilniaus ir Londono.
Lietuvoje išmetė iš universiteto
Kodėl dažai ir tapetai? Studijų metais M. Komskis pagal programą „Work and Travel USA“ lankėsi JAV, dirbo restorane bei užsiėmė medinių namų dažymu.
Klaipėdos universitete studijavęs režisūrą, Mindaugas svajojo tapti teatro spalvų dizaineriu. Tačiau iš universiteto jis buvo išmestas, o tada išvažiavo laimės ieškoti į Didžiąją Britaniją. „Kėliau per didelius reikalavimus. Man ten buvo per prasta“, – kodėl buvo išmestas iš universiteto, paaiškina pašnekovas.
Didžiojoje Britanijoje jis dirbo santechniku, barmenu, o galiausiai pasuko į restauracijos projektus: klientų įsigytuose namuose perdarydavo interjerą, planavimą, šildymo įrangą. Čia jis ir susidūrė su prestižinio, itin brangaus prekės ženklo „Farrow Ball“ produkcija.
Gyvendamas Londone vyras baigė meninės fotografijos studijas Vestminsterio universitete. 2009 m., krizės metu, pradedantiems fotografams nelabai buvo ką veikti, tačiau lietuviui pavyko savo paslaugas pasiūlyti „The Sunday Times Magazine“. M. Komskiui teko fotografuoti ir vieno numerio viršelį, kuris, minint leidinio 50-metį, išrinktas tarp 50 geriausių visų laikų viršelių.
„Nes fotografija yra melas“, – į klausimą, kodėl atsisakė fotografo karjeros, atsakė pašnekovas. Šiandien jis tebeturi aparatūrą, tačiau fotografuoja retai.
Žmoną Mindaugas sutiko Lietuvoje. „Anksčiau ar vėliau, norėjau sieti savo gyvenimą su Lietuva, nenorėjau gyventi kitoje šalyje. Todėl ir žmona lietuvė. Kad metas grįžti į Lietuvą, supratau prieš sūnaus gimimą, įvertinau visus dalykus – savo žemėje gali pasiekti daugiau nei būdamas išeivijoje. Iki šiol šį sprendimą ilgai atidėliojau. Išvažiuoti daug lengviau nei grįžti, jei kas čia nepasiseka, iš karto gali išvažiuoti“, – dėstė pašnekovas.
Lietuvoje stebina kainų neadekvatumas ir masiškai geriama kava
Koks jausmas po dešimtmečio grįžus į Lietuvą?
„Pažįstami žmonės atviri ir nuoširdūs, bet jei pasižiūrėsime į tai, kas vyksta Lietuvoje – kažkoks nesusipratimas, disbalansas. Tai ir pinigo vertės nesusipratimas, savo paties vertės nesupratimas.
Atrodo, kad kasdien vyksta apiplėšimas – visi ima kiek nori pinigų, atrodo, kad tam pabaigos nebus. Yra paprastų žmonių, kurie gyvena, nėra gobšūs, tačiau atrodo kvaili. Kartais žiūri į produkto kainą ir nelabai supranti, kodėl taip yra, o paskui žiūri į ūkininko užaugintą morką ar bulvę, ji kainuoja nedaug, bet čia yra dalykas, už kurį ūkininkas turėtų pinigus gauti“, – dėstė M. Komskis.
Jo vertinimu, daug žmonių Lietuvoje nori parodyti save, tačiau neturi ryšio su žeme – nesupranta, kas iš kur atsiranda.
Londone vyras buvo susikūręs patogų kokybišką gyvenimą, gyveno antroje zonoje šalia Viktorijos parko, pulsuojančiame Hackney rajone. Čia jis itin vertino maisto kokybę ir kainų adekvatumą.
„Dabar grįžus viskas verčiasi, aš visą laiką vaikštau skaudančiu skrandžiu, maisto pasirinkimas – mėsa ir tik mėsa, kotletai ir padažai, atrodo, kad virtuvėje būtų kariuomenė, kurioje robotai būtų išmokyti vienodai gaminti valgyti“, – maisto pasiūla skundžiasi M. Komskis.
Britanijoje jis buvo įpratęs pirkti masinės produkcijos neskatinančius produktus, o čia tokie produktai kainuoja nežmoniškus pinigus. Pašnekovo teigimu, šokas ir tada, kai iš užsienio atvykusį svečią nusivedi pavalgyti – lietuvišku maistu nėra kuo didžiuotis, čia ne, pavyzdžiui, maisto tradicijomis garsėjanti Ispanija.
„Mane taip pat šokiruoja, kad Lietuvoje visi nežmoniškai geria kavą. Važinėju po Lietuvą, sustoju kaimo degalinėje, stovi aparatas, šalia jo – 4-6 kaimiečių eilė, žmonės pilasi sirupus, prieskonius. Tai rodo neišprusimą.
Kitas košmaras – ateini į bet kokį prekybos centrą, o nėra ko pirkti, kad tau būtų gera. Aplink vien čipsai, saldainiai, sausainiai, kalbant apie sausainius, nėra sausainių be kenksmingų priedų“, – stebisi į Lietuvą grįžęs emigrantas.
Kol kas viskas eina iš kišenės
„Esu dideliame strese, kai gyvenau Londone, streso nebuvo, buvo pastovumas, aplink buvo besišypsantys žmonės. Aišku, turiu rankas, kojas, galiu savimi pasirūpinti, bet šneku apie žmones, kurie išvažiuoja negavę geresnio gyvenimo“, – tai, kad grįžus nelengva, prisipažįsta M. Komskis.
Nors verslo pradžia nėra lengva, tačiau M. Komskis turi tikėjimą ir nori tęsti. „Galėčiau čia vežti ekonominės klasės dažus, žmonės čia eitų būriais, vėl viską bet kaip dažytume, man svarbu, kad geriau mažiau, bet gerai. Tada žinai, kad darai teisingai“, – gyvenimo filosofiją nupasakojo pašnekovas.
Jo aiškinimu, nereikia galvoti, kad per dieną reikia praturtėti. M. Komskio teigimu, Lietuvoje žmonės nežiūri į priekį. Pavyzdžiui Paryžiuje, sako jis, bandelinėje dirba šeimos kartos: jei darysi kažką blogo, pas tave žmonės neis ir būsi priverstas užsidaryti. Lietuvoje tokios kultūros nėra.
„Manau, kad Lietuvoje žemesnioji klasė nėra normaliai išnaudota, įjungta į visuomenę, su jais nesiskaitoma, nes su tokiomis algomis žmogus nelabai ką gali sau leisti. Toks žmogus parduotuvėje nusiperka prasčiausius produktus, pareina namo ir žiūri televizorių, dar nueina kavos už 3 eurus nusipirkti. Net Hackney rajone pati geriausia kava nėra tokia, ten kava 1,80 svaro“, – lietuvišku kainų ir atlyginimų santykiu stebisi M. Komskis.
Emigraciją pasirinkusi ir vyresnioji pašnekovo sesuo.
„Čia grįžus tikrai nelengva. Kol kas viskas eina iš kišenės, į kišenę niekas neina, nenuostabu, kad dalis grįžusių išvažiuoja vėl. Mano vyriausia sesuo emigravusi į Norvegiją ir džiaugiasi gyvenimu – sakė, jai ten ramu, grįš gal tik pensijai. Čia jai trūko ramybės – visą laiką bėgiodavo ir neuždirbdavo“, – dėstė iš Tauragės kilęs, pastarąjį dešimtmetį užsienyje gyvenęs M. Komskis.