Jei teismas nusprendžia, kad padarytą klaidą iš tiesų galima traktuoti kaip neatsargų gyvybės atėmimą, gydytojui taikoma baudžiamoji atsakomybė. Tokiose bylose, rodo praktika, priskaičiuojamos ir milžiniškos padarytos žalos sumos, tačiau skaudžiausia medikams visai ne tai. Didžiausias smūgis, tikina jie, draudimas tam tikrą laikotarpį dirbti medicinos įstaigose ir visam gyvenimui uždėta stigma.
Jeigu atvejis priešingas ir bylos nagrinėjimo metu pripažįstama, kad medikas padarė viską, ką galėjo, tai tampa smūgiu mirusiojo artimiesiems. Staiga netekę brangaus žmogaus jie jaučiasi neišgirsti ir neradę teisybės, nors iki medicininės procedūros nebuvo jokių įtarimų, jog viskas gali baigtis tragedija.
Medikų bendruomenė teigia, kad tokie sudėtingi atvejai, kai gydytojui tenka atsidurti teisiamųjų suole, tik dar labiau gilina gydymo įstaigose išvešėjusią žaizdą, kai darbe padarytas klaidas bandoma nuslėpti, o tai lemia jų pasikartojimą. Su tuo sutinka ir pacientams tokio pobūdžio bylose atstovaujantys teisininkai, tačiau pabrėžia, kad dekriminalizavus netyčines klaidas atsirastų terpė piktnaudžiavimui ir nebaudžiamumui. Be to, tai esą būtų neteisinga kitų profesijų atstovų atžvilgiu.
Sukilo patyrusiam profesoriui atsidūrus teisiamųjų suole
Dar garsiau kalbėti apie skaudžią klaidų kainą ir, kaip sako medikai, neproporcingas bausmes paskatino žiniasklaidoje garsiai nuskambėjęs Kauno klinikų chirurgo Žilvino Saladžinsko atvejis. Šiuo metu ilgametę darbo patirtį turinčiam profesoriui tenka varstyti teismo salės duris, kai po atliktos sudėtingos operacijos mirė pacientė.
Bylai vadovaujanti prokurorė Auksė Lipkevičienė prašo mediką pripažinti kaltu už pareigų neatlikimą ir neatsargų gyvybės atėmimą bei skirti jam trejų metų laisvės atėmimo bausmę ją atidedant tokiam pačiam laikotarpiui. Taip pat prašoma profesoriui uždrausti dvejus metus dirbti medicinos įstaigose.
Tokios siūlomos bausmės įaudrino visą medikų bendruomenę. Socialiniuose tinkluose gydytojai ant savo profilio nuotraukų pradėjo dėti taikinį, po kuriuo parašyta „rytoj gali teisti ir mane“.
„Aš kelčiau klausimą, ar bausmės yra logiškos? Mes tikrai neneigiame, kad medicinoje visko nėra 100 proc., niekas negali garantuoti, kad 100 proc. nebus liekamųjų reiškinių, nebus komplikacijų. Bet kuri, net pati elementariausia procedūra, ypač retai gali baigtis mirtimi.
Profesoriaus Saladžinsko atveju vėlgi, kas iš to išloštų, jeigu jis neoperuotų? Tos moters nebeprikelsi, o pacientai, kurie tikrai galėtų naudotis jo kokybiškomis paslaugomis ir tai jis yra įrodęs per 30 metų, jų negaus. Mes turime suvokti, kur yra tyčia, kur yra nusikaltimo elementas ir kur yra nesėkmė, nes, kaip ir sakau, niekada negali 100 proc. garantuoti. O chirurgų, darančių įvairias intervencijas ir tuos pačius zondavimus specialybės ypač komplikuotos. Ten, kur tu atlieki kažkokias manipuliacijas, visada yra rizika, kad kažkas gali baigtis nesėkme. Mes kalbame apie „netyčia“, o bausmė formuluojama kaip nusikaltėliui, kaip žmogžudžiui“, – DELFI teigia Lietuvos medikų sąjūdžio valdybos pirmininko pavaduotoja, gydytoja Jurgita Sejonienė.
Kaip teigia medikai, jų bendruomenė įsitikinusi, kad paciento mirties atveju, kurį skaudžiai išgyvena ne tik artimieji, bet ir gydytojas, yra ypač sunku nustatyti, kiek su netektimi susijusi mediko klaida, kiek prie to prisidėjo paties žmogaus organizmo reakcija į procedūrą, nusilpęs imunitetas, komplikacijos ir kiti veiksniai. Be to, sako J. Sejonienė, nemažai vietos lieka ir teisininkų interpretacijoms.
„Mes manome, kad tam žmogui jau yra padaryti ypatinga žala. Tai yra puikus specialistas, nė vienas kolega, net konkurentai kolopraktologai nepasakė nė vieno blogo žodžio. Tai tiesiog yra kolopraktologijos šviesulys Lietuvoje. Visi su juo susidūrę specialistai žino, kad jis yra malonus ir kaip žmogus ir ypatingai geras kaip specialistas. Profesorius Kasiulevičius labai gerai yra pasakęs, kad stigma jam jau yra uždėta, jis dabar visam laikui žmonių sąmonėje liks kaip nusikaltėlis, kaip nekompetentingas, kaip padaręs kritinę klaidą, nepaisant to, kad iki tol jis operavo 30 metų. Atliko lygiai tokias pačias ir sudėtingesnes operacijas, ir nuo to paties storosios žarnos vėžio išgelbėjo tūkstančius žmonių“, – apie prof. Ž. Saladžinską kalba pašnekovė.
Po klaidos mirė 33 m. dviejų vaikų tėvas
J. Sejonienė priminė ir kitą, Lietuvoje garsiai nuskambėjusį žymaus urologo Mindaugo Žiuko atvejį. Medikas klaidą operacijos metu padarė 2013 m. dėl ko mirė 33-jų metų du vaikus turėjęs vyras.
Bylos duomenimis, chirurgas urologas operuodamas netinkamai atliko chirurginę intervenciją – pažeidė kraujagyslę (kairiąją išorinę klubinę veną), dėl to išsivystė ūminis vidinis kraujavimas ir pacientas mirė. M. Žiukas buvo kaltinamas ir tuo, kad padaręs klaidą operacijos metu ją bandė nuslėpti nuo šalia buvusių kolegų ir pažeistą veną užspaudė kabutėmis. Pats medikas teisme liudijo, kad to padaryti būtų buvę tiesiog neįmanoma.
„Aš 5 metus pradirbau Greitosios pagalbos ligoninėje, (...) su tokiomis situacijomis esu susidūręs ne tik vadovėliuose. Todėl tikrai žinau, jei būtų įvykusi tokia situacija, ką ji reiškia ir kad ji turi būti tvarkoma ir gydoma neatidėliotinai“, – teisme patektais kaltinimais stebėjosi M. Žiukas, kurį citavo 15min.lt
Medikas teisme taip pat pasakojo, kad vidinis kraujavimas pacientui prasidėjo praėjus kelioms valandoms po operacijos, tad skubiai teko daryti antrąją. Jis pabrėžė, kad tokiais sunkiais atvejais medikai dirba itin greitai.
„Skubios operacijos metu, kai dirbama kraujo klane, vietomis apgraibomis, tiesiog ištiesi ranką, pasiimi instrumentą ir dedi ten, kur reikia. Aš neprašiau kabučių antros operacijos metu (...). Ar jos galėjo man būti paduotos į ranką, turbūt galėjo, nežinau. Dirbama greitai, tik apčiuopos būdu identifikavus sritį, nes tuo metu kraujo yra iki riešo“, – apie darbo užkulisius kalbėjo M. Žiukas, kurį citavo 15min.lt.
Medikas aiškino, kad operacijos metu taip ir nepavyko nustatyti, iš kur vyksta vidinis kraujavimas, nes net užspaudus pirmosios operacijos metu operuotą vietą kraujas liejosi toliau ir pacientas, netekęs dar 2,5 litrų kraujo, mirė.
Pats M. Žiukas teisme liudijo, kad pacientas iki operacijos nutylėjo kai kurias savo sveikatos detales, pavyzdžiui, kad jam buvo pasireiškę migruojantys skausmai ir kad buvo išrašytas siuntimas į infekcinę ligoninę. Medikas tikino, kad žinodamas šias detales paciento nė nebūtų operavęs.
Pirmos instancijos teismas medikui skyrė 2 metų laisvės atėmimo bausmę jos vykdymą atidedant tokiam pačiam laikotarpiui bei atėmė teisę vienerius metus dirbti medicinos ir gydymo paslaugas teikiančiose įmonėse. Taip pat įpareigojo sumokėti beveik 1 mln. eurų žalą artimiesiems.
„Jūsų teisė yra manimi tikėti arba netikėti, bet paskirta bausmė faktiškai bet kokiu atveju yra neįprastai žiauri, nes uždraudus man dirbti ne tik tą darbą, kurį dirbu, bet ir bet kokį darbą gydymo įstaigoje ir tuo pačiu įpareigojant nekeisti gyvenamos vietos ir priteisiant beveik 1 mln. eurų bendrą sumą artimiesiems, tai nėra bausmė man. Tai bausmė šeimai, mano vaikams, manau, kad tai yra nesuprantama“, – teisme kalbėjo M. Žiukas.
Antrosios instancijos teismas nuosprendį pakeitė į 2824 eurų baudą, tačiau bylai nukeliavus iki Aukščiausiojo teismo (LAT) neskundžiamu nuosprendžiu medikas buvo pripažintas kaltu, palikta galioti dviejų metų laisvės atėmimo bausmė ją atidedant tokiam pačiam laikotarpiui. LAT taip pat panaikino įpareigojimą per bausmės vykdymo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos (miesto) ribų ir draudimą dirbti gydymo įstaigose dirbti vienerius metus.
Po bausmės teko emigruoti, iširo šeima
Gydytoja J. Sejonienė teigia, kad M. Žiuko atvejis tik parodo, jog tokios bausmės ne tik nesprendžia situacijos, bet ir toliau griauna gyvenimus.
„Ten tikrai buvo padaryta klaida, Lietuvoje jam buvo paskirta ir piniginė bausmė, ir uždrausta vienerius metus verstis medicinos praktika Lietuvoje. Žmogus išvyko į Švediją ir ten jis operuoja. Šita šalis, kuri investavo į to chirurgo parengimą, kurios žmonės gavo naudą, kai jis čia dirbo, prarado specialistą. Jis tikrai čia nebegrįš, nes žmogui irgi uždėta stigma visam gyvenimui, sugriuvo jo šeima“, – apie sudėtingą atvejį kalba pašnekovė.
Medikų sąjūdžio atstovė teigia, kad tokia sistema turi neigiamų pasekmių ne tik medikų gyvenimui, bet ir visai visuomenei.
„Kokią mes žinutę siunčiame tiems, kurie rinksis medicinos studijas ir visuomenei? Patys medikai bijos pacientų, nes kiekviename matys potencialią grėsmę, kad gali atsidurti teisme. Pacientai gydytojuose matys potencialius žudikus. Mūsų nuomone, tai labai blogai. Ta „žalos be kaltės“ sistema medikai labai džiaugėsi ir pacientai turėtų būti ja patenkinti. Taip turėtų būti sprendžiami tokie atvejai, ir taip yra visame pasaulyje.
Mūsų kolegos, Skandinavijoje dirbantys emigravę gydytojai tiesiog nesuvokia, kaip taip gali būti. Jeigu yra toks atvejis, pasinaudojai sistema, sumokėjo kompensaciją, bet tokio dalyko kaip „bausti“ nėra“, – kalba J. Sejonienė.
DELFI primena, kad „žalos be kaltės“ modelis Lietuvoje pradėjo veikti nuo šių metų. Pagal jį pacientams, gydymo metu patyrusiems žalą, nebereikės įrodinėti gydytojų kaltės, kad už tai gautų kompensaciją. Išmokos nukentėjusiems bus išmokamos iš Valstybinės ligonių kasos sąskaitos, į kurią pinigus įneš pačios gydymo įstaigos. Pacientui padarytos žalos dydį turės nustatyti Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija.
Anot A. Sejonienės, praktika, kai medikai už netyčinę klaidą sodinami į teisiamųjų suolą gilina ir taip įsisenėjusią Lietuvos žaizdą, kai ligoninėse padarytas klaidas bandoma nuslėpti.
„Jeigu tu bijai bausmės, nepasitiki pacientu. Jeigu tau kažkas atsitinka, tu nori slėpti. Jeigu yra paties gydytojo ar sisteminė klaida, dėl kurios kažkas atsitinka, (...) tu nesi suinteresuotas (jos analizuoti – DELFI), tai tų klaidų tik daugės. Kaip tik turėtų visuomenėje būti toks suvokimas, kad taip, jeigu žala yra padaryta, ji turėtų būti nustatyta ir atlyginta, nepriklausomai nuo to, kad ji padaryta netyčia. Ji tikrai sutrikdo gyvenimą, gali po to būti ir mažesnis darbingumas ar išvis netektis, mirtis.
Mes tikrai už tai, kad tokiais ir mažiau komplikuotais atvejais kuo dažniau žala būtų atlyginama. Mes už tai, kad visos klaidos būtų identifikuotos, kad nebūtų pagrindo jas slėpti, kad noriai bendradarbiautų ir patys gydytojai, kurie galimai tą klaidą padarė. Ir kad sisteminėms klaidoms (...) būtų užkirstas kelias. Čia kaip aviacijoje „juodosios dėžės“ principas, kad niekas nėra slepiama, viskas yra įvardijama, identifikuojama, sutaisoma ir tikimasi, kad toje vietoje klaida nesikartos. Aviacijoje tų klaidų yra mažiausiai nepaisant didelės rizikos ir atsakomybių. Mes galvojame, kad toks pats principas turėtų būti ir medicinoje“, – teigia J. Sejonienė.
Svarbių aplinkybių neįrašo medicininiuose dokumentuose
Neretai pacientams ar jų artimiesiems bylose atstovaujanti advokatė Kristina Raulinaitienė sutinka, kad medikų bandymas nuslėpti klaidas iš tiesų tampa rimta problema tiek teisminio proceso metu, tiek siekiant, kad panašioms situacijoms būtų užkirstas kelias ateityje.
„Tikrai neretai tenka susidurti su situacijomis, kai medikai kategoriškai ginasi, jog jie gydydami pacientą klaidų nepadarė, savo klaidas slepia ir svarbių aplinkybių neįrašo medicininiuose dokumentuose. Tačiau bylos nagrinėjimo metu atlikus medicinines ekspertizes bei tiriant kitus įrodymus (kitų gydytojų medicininių dokumentų išrašus), paaiškėja, jog klaida buvo nuslėpta, tai neužfiksuota medicininiuose dokumentuose arba melagingai nurodoma, jog įvyko gydymo komplikacija, kurios medikas neva niekaip negalėjo sukontroliuoti. Tačiau toks medikų elgesys yra nesunkiai paaiškinamas, kadangi teisinis reguliavimas jiems nesudaro galimybių mokytis iš savo klaidų, o ragina šias klaidas slėpti“, – apie problemą kalba teisininkė.
Pašnekovė teigia, kad jos praktikoje nėra pasitaikęs nė vienas atvejis, kai dėl netyčinės klaidos medikas būtų atimtas realia laisvės atėmimo bausme, tačiau sutinka, jog taikomos baudžiamosios priemonės gydytojams iš tiesų skaudžios.
„Paprastai medikai dėl padarytos klaidos gydant pacientus būna teisiami pirmą kartą, jų padarytos klaidos vertinamos kaip neatsargus elgesys atimant gyvybę arba sutrikdant sveikatą, todėl esant šioms aplinkybėms, sunkiai įsivaizduojama situacija, jog teismas medikui paskirtų realią laisvės atėmimo bausmę. Jeigu teismas ir paskiria laisvės atėmimo bausmę, tačiau jos vykdymą atideda. Visgi šiuo atveju medikui tikriausiai didžiausia bausmė būna teismo taikomos baudžiamojo poveikio priemonės – teisės dirbti medicinos ir gydymo paslaugas teikiančiose įstaigose atėmimas“, – teigia K. Raulinaitienė.
Vis dėlto, anot teisininkės, reikia pripažinti, kad kartais akivaizdžios medikų klaidos turi labai rimtas ir labai liūdnas pasekmes pacientams: „Kaip aš esu linkusi sakyti, tai yra abipusė nelaimė. Akivaizdu, jog medikų funkcija ir jų pagrindinis tikslas yra gelbėti žmonių gyvybes bei užtikrinti jų sveikatą, o ne priešingai, ir jie to siekia. Vis dėlto tikrai nemalonu matyti į konsultacijas atvykstančius pacientus, kurių sveikatai dėl akivaizdžių medikų klaidų padaryti negrįžtami sužalojimai. Darbingo amžiaus, jauni žmonės yra suluošinami visam gyvenimui.“
Bausmės dažniausiai siekia mirusiųjų artimieji
Kalbėdama apie nuo medikų nukentėjusių pacientų siekius, K. Raulinaitienė tikina, kad dažniausiai jie siekia piniginio žalos atlyginimo ir retas nori, jog medikui būtų pritaikyta baudžiamoji atsakomybė.
„Sveikatos sutrikdymo atvejais paprastai pacientai nurodo, jog baudžiamosios atsakomybės taikymas medikui, sutrikdžiusiam jo sveikatą, sveikatos nebesugrąžins, jie būna pavargę nuo nuolatinių vizitų gydymo įstaigose, prastos savijautos, todėl įvertinę tai, jog bylos nagrinėjimas užtrunka pakankamai ilgą laiką, šios minties paprastai yra linkę atsisakyti.
Iš tiesų didžioji dauguma pacientų nesiekia, jog medikai būtų nubausti taikant jiems baudžiamąją atsakomybę. Pacientai, visam gyvenimui praradę sveikatą ar netgi praradę savo artimąjį neretai siekia satisfakcijos pinigine išraiška, bent tokiu būdu siekdami sumažinti savo fizinį skausmą, kančias bei dvasinius išgyvenimus. Iš pacientų neretai tenka išgirsti, jog mediko nuteisimas nesugrąžins artimo žmogaus arba prarastos sveikatos bei džiaugsmo gyvenimu“, – apie savo klientų išgyvenamus sunkumus kalba teisininkė.
Ji taip pat priduria, kad bausmės medikui pritaikymo dažniausiai siekia artimojo netekę klientai. Teisininkės teigimu, jie tikisi, kad tokiu būdu nuo panašaus likimo bus apsaugoti kiti asmenys.
Vis dėlto, medikų lūkestį, jog netyčinių klaidų atvejų gydytojų veiksmai nebūtų kriminalizuojami, advokatė vertino dvejopai.
„Būtų sudėtinga kategoriškai tvirtinti, jog nusikalstamų veikų dekriminalizavimas medikui padarius neatsargią klaidą būtų problemos sprendimo panacėja. Kadangi tokiu atveju iš esmės atsirastų vietos galimam piktnaudžiavimui ir visiško nebaudžiamumo pojūčiui. Kita vertus, tokiu būdu būtų išvengta klaidų slėpimo, ko pasekoje galėtų vykti konstruktyvus tų klaidų analizavimas, jog jos ateityje nebesikartotų“, – teigia K. Raulinaitienė.
Būtų neteisinga kitų profesijų atžvilgiu
Savo ruožtu ne vienoje byloje nukentėjusių pacientų ar jų artimųjų teises gynęs advokatas Arūnas Žlioba pabrėžia, kad nėra „specialios baudžiamosios atsakomybės“ medikams.
„Medikai už padarytas klaidas teisiami pagal Baudžiamojo kodekso 229 straipsnį, kuris taikomas visiems valstybės tarnautojui prilygintiems asmenims, pvz., advokatams, notarams, net privačių įmonių vadovams ir pan. Baudžiamojo kodekso 229 straipsnis nustato baudžiamąją atsakomybę už tokių asmenų, įskaitant ir gydytojus, savo pareigų neatlikimą ar netinkamą atlikimą dėl neatsargumo, jeigu dėl asmuo patyrė didelės žalos.
Savo pareigų neatlikimas yra neteisėtas mediko neveikimas, t. y. tų pareigų, kurios priklauso jo kompetencijai ir yra būtinos pacientų gydymui užtikrinti, nevykdymas, o netinkamas tarnybinių pareigų atlikimas – tai gydytojo aplaidus, nekokybiškas, atmestinas, nepakankamai efektyvus ir pan. savo pareigų vykdymas, neužtikrinantis paciento interesų“, – aiškina teisininkas.
A. Žlioba pabrėžia, kad medikai teisiamųjų suole atsiduria ne kiekvienos netyčinės klaidos atveju, o tik tuomet, kai pacientas miršta ar yra sunkiai sužalojamas.
„Jei žala mažesnė, tai taikoma civilinė atsakomybė, susijusi su žalos atlyginimu nukentėjusiesiems pinigais iš valstybės biudžeto. Tokiais atvejais gydytojams negresia jokie piniginiai praradimai. Medikų eliminavimas iš Baudžiamojo kodekso 229 straipsnio taikymo srities sukurtų gydytojų profesijos išskirtinumą kitų profesijų, kurios papultų į šio straipsnio sritį, atžvilgiu“, – įsitikinęs advokatas. Jis taip pat primena, kad pagal Lietuvos Konstituciją „įstatymui visi asmenys yra lygūs“.
Už nužudymą neteisiami
Anot A. Žliobos, medikų eskaluojami teiginiai, kad tokia teisinė sistema visus gydytojus paverčia „potencialiais žudikais“ neatitinka tikrovės: „Man nežinomas nė vienas atvejis, kai koks nors medikas Lietuvoje būtų tyčia žudęs pacientus, ir nė viena byla, kurioje medikas būtų nuteistas „už nužudymą.“
Advokatas pabrėžė, kad už pareigų neatlikimą ar netinkamą atlikimą medikai gali būti baudžiami bauda, areštu arba laisvės atėmimu iki dvejų metų, tačiau pastaroji bausmė taikoma retai.
„Yra pasitaikę atvejų, kai gydytojams buvo skirta reali laisvės atėmimo bausmė, pavyzdžiui, Vilniuje ir šiandien besidarbuojančiam gydytojui J. P., kurio nurodymu dviem pacientėms buvo suleista preparato dozė, daugiau negu dvigubai viršijanti pasaulio praktikoje vartojamas dozes, nuo kurių viena pacientė mirė, kita buvo sunkiai sužalota“, – sako advokatas.