Kita vertus, psichologo teigimu, tėvai turėtų nepamiršti, kad į vaikus nusitaikę asmenys gali būti manipuliuojantys ir viską gerai apgalvoję, todėl dar naivūs vaikai gali papulti į pavojingas situacijas.
Vaikai yra naivūs
Paprašytas pakomentuoti, kodėl pirmokas berniukas beveik nesipriešindamas nuėjo su nepažįstama moterimi Vilniaus „Akropolyje“, jis priminė, kad, visų pirma, vaikai yra naivūs ir neturi tokio kritinio mąstymo kaip suaugusieji.
„Dažnai vaikai yra tiesiog naivūs. Tai būtų paprasčiausias paaiškinimas. Kita vertus, svarbu yra konkrečios aplinkybės ir kontekstas. Ne visai aišku, ką tas suaugęs žmogus gali būti pasakęs arba pažadėjęs vaikui. Tiesą sakant, nemažai vaikų Lietuvoje dingsta per metus be žinios ir jie tikrai yra taikinys negerų žmonių.
Taip pat vaiko nuviliojimo schema gali būti įvairi ir gerai apgalvota. Vaikas dažniausiai yra netikėtai užklumpamas ir yra nepasiruošęs, kai, pavyzdžiui, piktadarys jau gali būti apgalvojęs įvairius modelius ir scenarijus, ką sakyti ir kaip elgtis, jeigu vaiko bus vienoks ar kitoks atsakymas. Tikrai egzistuoja tamsioji pusė ir manipuliacinė psichologija, kuri yra kartais pritaikoma“, – įspėjo jis.
Pasiteiravus E. Šidlausko, ką atsakyti tai visuomenei daliai, kurie stebisi, kad pirmokas gali nueiti su svetimu žmogumi, jis apskritai apibūdino šiuolaikinę vaikų kartą.
„Tai yra vaikai, kurie vis mažiau bendrauja gyvai, todėl tam tikrų socialinių įgūdžių yra vis mažiau. Tas patiklumas, naivumas, išsiblaškymas yra didesnis. Sakyčiau, kad siaučia tokia savotiška „išsiblaškymo epidemija“.
Ne tik vaikai, bet ir suaugusieji dažnai neturi elementarių psichologinių įgūdžių, pavyzdžiui, įžvelgti kažkokio žmogaus nedorus kėslus, pyktį, ar pan. Tiesą sakant, vis daugiau tokio nesupratimo arba nebrandumo.
Mes vis mažiau bendraujame gyvai, o vis daugiau – su mašinomis. Iš dalies tai yra tokio reiškinio pasekmė“, – aiškino psichologas.
Patarė būti pilietiškais
Paklausus jo, ką daryti praeiviui, jeigu mato, kad vedamas vaikas rėkia, verkia, priešinasi, o jį vedantis asmuo, pavyzdžiui, prisistato močiute arba seneliu, E. Šidlauskas akcentavo prevencijos svarbą.
„Labai svarbu yra prevencija. Kiek aš žinau, Lietuvoje buvo paruoštos kelios programos. Atrodo, viena iš jų vadinosi „Penki pirštai“ ir netgi visai mažuliukams, kaip elgtis, jeigu prieina suaugęs žmogus ir bando liesti, kažko prašyti, ar pan.
Visų pirma, tai yra tėvų ir pedagogų pareiga paruošti vaiką tokioms situacijoms. Įspėti, kad jokiu būdu neitų su jokiais nepažįstamais, nieko neimtų, nesėstų į svetimų žmonių mašinas, negertų, nevalgytų, kadangi į maistą ar vandenį gali būti įmaišyta migdomųjų. Turbūt tai mūsų visų spraga ir kažkaip reiktų labiau pasistengti ir tėvams, ir švietimo sistemai.
Kita vertus, jeigu turime įtarimų, kad tai yra kažkas blogo, tuomet vis tiek galime prieiti ir vaiko paklausti, kaip jis jaučiasi, ar jį kažkas nuskriaudė, kokia teta šalia jo stovi, ar pan. Jeigu vaikas atsakys, kad tai jo bobutė, tuomet galima vis tiek kreiptis į vaiko teises. Žinome daug atvejų, kai ir tėvai smurtauja prieš savo vaikus“, – kalbėjo jis.
Taip pat pabrėžė, kad pilietinis sąmoningumas niekuo nesiskiria, jeigu pamatome, ar svetimas, ar savas smurtauja.
„Vaikai yra mūsų visuomenės ateitis ir mūsų visų bendras turtas. Jie perims mūsų darbus, mūsų paveldą ir t. t. Todėl mes kaip visuomenė turėtume solidarizuotis ir stebėti kažkokius netinkamus santykius.“
E. Šidlaukas tėvams patarė aptarti su vaikais paprastas taisykles, jeigu vaikai kažką daro savarankiškai.
„Pavyzdžiui, jeigu jie patys keliauja į mokyklą, tai pasakyti, kad eitų arba važiuotų tik įprastu būdu. Taip tėvai galės visada žinoti kur maždaug vaikas yra.
Taip pat rekomenduočiau, jeigu vaikai turi mobilųjį telefoną, jame būti įdiegus sekimo programėlę, kad tėvai visada matytų, kur vaikas yra. Nebūtinai taip dėl galimo pagrobimo, bet apskritai vaikai gali kažkur nuklysti, taip pat vaikai yra ir narkotikų platintojų taikiniai, į savo pusę gali traukti ir visokios gaujos, tai tėvams bus ramiau, kad pamokų metu vaikas tikrai yra mokykloje.
Trečia, rekomenduoju aptarti su vaiku taisykles, kad su nepažįstamais nešnekėtų, jeigu tai nėra kažkokie kaimynai ar giminės, kalbinamas neatsakytų, o eitų namo. Jeigu kažkas atsitinka, skambintų tėvams arba policijai.
Kai pagalvoju, kokie gali būti motyvai suaugusio žmogaus kalbinti nepažįstamą vaiką ar, juo labiau, vestis? Vienintelis scenarijus, jeigu tam vaikui bloga, tada kvieti greitąją pagalbą, o jeigu susižalojęs – policiją. Tačiau jokiu būdu nesivedi namo“, – samprotavo psichologas.
Taip pat patarė masinių susibūrimų vietose duoti vaikui telefoną su įjungtu skambučio garsu. Jeigu kas atsitiks, tuomet visada bus galima paskambinti.
Svarbu – kalbėtis su vaiku
Vaiko teisių atstovė Ramunė Liubinaitė taip pat pateikė rekomendacijas, kaip kalbėtis su vaikais dėl jų saugumo.
„Vaikai yra smalsūs iš prigimties, jie tyrinėja pasaulį ir tai darydami ne visuomet patys geba įvertinti rizikas ar susiorientuoti erdvėje. Tad labai svarbu, kad suaugusieji nuo mažų dienų kalbėtųsi su vaikais apie saugumą, nusistatytų aiškias taisykles ir mokytų mažuosius atsargaus elgesio.
Kalbant apie vaiko saugumą už šeimos ribų, vaiko teisių gynėjai pataria laikytis keleto visiems bendrų taisyklių.
Kalbėkite apie saugumą ir sutarkite taisykles. Galėsite jaustis ramūs, kai žinosite vaiko grįžimo iš mokyklos, kiemo ar draugų laiką, jo bus laikomasi, o apie pasikeitimus bus nedelsiant informuojama. Įsitikinkite, kad vaikas pakankamai brandus, jog susitarimų laikytųsi ir jums nesant šalia.
Suaugusiųjų pareiga kalbėti su vaiku apie saugumą ir tykančius pavojus, priminti apie saugų elgesį kieme, gatvėje ar bet kurioje kitoje viešojoje erdvėje. Toks pokalbis yra prevencinė priemonė, o kartu artimųjų meilės ir rūpesčio ženklas – vaikui parodysite, kad juo rūpinatės, kad jis yra svarbus. Galima kartu sukurti saugaus elgesio taisykles, surašyti ir pakabinti matomoje vietoje. Tikslinga išskirti: ko negalima ir ką galima daryti bei kaip elgtis nutikus nelaimei.
Paaiškinkite vaikui, kaip bendrauti su nepažįstamaisiais. Tai visada aktualus klausimas virtualioje erdvėje, ne mažiau ir realiame gyvenime. Vaikas turi žinoti, kad negalima sėsti į nepažįstamo žmogaus automobilį, eiti į jo namus. Apie įtarimą keliančių žmonių dėmesį svarbu nedelsiant pranešti tėvams, mokytojui ar kitam šalia esančiam žmogui.
Atkreipkite dėmesį į paros metą. Stenkitės, kad vaikas neliktų be suaugusiųjų sutemus, net jeigu metas nėra vėlus. Jeigu nutinka taip, kad vaikas jau tamsiu paros metu keliauja vienas, svarbu, kad jo pasirinktas maršrutas būtų gerai apšviestas, aplink būtų kitų žmonių.
Žinokite vaiko maršrutą. Susipažinkite su vaiko keliu į mokyklą, būrelį ar į kitą dažniau lankomą vietą. Įsitikinkite, kad maršrutas yra saugus, o vietos, kuriomis eina vaikas, nėra atokios. Svarbu vengti mažiau apgyvendintų vietų, parkų, arti esančių vandens telkinių.
Domėkitės, su kuo vaikas bendrauja internete. Labai svarbu tėvams žinoti, kas yra vaiko draugai ir su kuo jis bendrauja. Ši taisyklė itin aktuali kalbant apie socialinius tinklus, kur vaikams pasiūlyti draugauti gali ir visiškai nepažįstami bei ne gero linkintys žmonės. Jie gali apsimesti vaikų bendraamžiu ar draugu.
Užtikrinkite pasiekiamumą ir tarpusavio ryšį. Būtina aptarti, kokiais būdais į pavojingą situaciją patekęs vaikas, be jokių išlygų galės pasiekti tėvus arba į kokį kitą artimą žmogų prireikus gali kreiptis pagalbos. Mažesniam vaikui į telefoną įveskite pagalbos telefono numerį 112.
Įsivertinkite vaiko gebėjimą priimti sprendimus. Paauglystėje vaikui suteikiame daugiau erdvės, tačiau saugumo tema išlieka svarbi. Įsitikinkite, kad paauglys pakankamai savarankiškas ir mokės reaguoti netikėtose situacijose. Būkite atidūs aptardami saugumą, interpretacijų negali likti.
Kurkite su vaiku pasitikėjimą ir bendrystę. Kiekvienam vaikui svarbu žinoti, kad artimieji jį palaikys ir supras bet kurioje situacijoje. Tad skatinkite vaikus atvirai kalbėtis, išsakyti patiriamus sunkumus, pasipasakoti apie juos neraminančius dalykus. Abipusis pasitikėjimas ir betarpiškas palaikymas šeimoje kuria vaikui saugumą, o tėvams leidžia laiku sureaguoti ir pasirūpinti, suteikti pagalbą“, – nurodė ji.
Priminė gaires dėl palikimo be priežiūros
Kalbant apie vaikų palikimą be suaugusiųjų priežiūros, Ugnė Klingerė, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Pagalbos vaikams ir šeimoms skyriaus vyresnioji patarėja atkreipia dėmesį, kad svarbu atminti, kad kiekviena situacija, kurioje šeima priima sprendimą, kada galima palikti vaikus namuose vienus, yra individuali ir dažnai paremta konkrečios šeimos narių susitarimais, abipusiu pasitikėjimu ir, žinoma, paties vaiko sąmoningu pasirengimu namuose likti vienam.
„Visgi, įstatymuose taip pat numatytos tokio klausimo orientacinės gairės, kurios nusako, jog tėvų pareiga pasirūpinti, kad vaikas iki 6 metų ar vaikas su negalia, atsižvelgus į jo specialiuosius poreikius ir brandą, be objektyvios būtinybės neliktų be vyresnių nei 14 metų asmenų priežiūros.
Tačiau svarbu pažymėti, jog vaiko palikimu be priežiūros nelaikomas trumpalaikis (iki 15 min. trukmės) vaiko iki 6 metų palikimas saugioje aplinkoje su 7–13 metų amžiaus žmonėmis, kurie pagal savo brandą yra pajėgūs pasirūpinti jaunesniu“, – nurodė ji.