Maža to, internete plinta ir siaubingą tragediją pašiepiantys neva juodojo humoro paveikslėliai. Juose smurtas prieš berniuką, jo mirtis traktuojami kaip pokštas.
Savo ruožtu daugiau nei 30 metų konsultuojanti psichologė, psichoterapeutė, Paramos vaikams centro steigėja ir vadovė Aušra Kurienė DELFI sakė pastebėjusi, kad mūsų visuomenė šiuo metu yra sukrėsta pastarojo įvykio ir reaguoja į jį suskildama.
Ji taip pat nurodė, kaip atpažinti, ar vaikas susidūrė su psichologiniu, fiziniu smurtu, patarė, kur reikėtų ieškoti pagalbos.
Lietuvos švietimo pagalbos asociacijos prezidentė: užaugom visi gavę į uodegas ir tapom žmonėmis
Viešinti teigiamai apie smurtą prieš vaikus pasisakančius asmenis ėmė ir apžvalgininkas, žurnalistas, laidų vedėjas Andrius Tapinas. Savaitgalį jo feisbuko paskyroje pasirodė dvi nuotraukos, kuriose – su vaikais dirbančių specialisčių komentarai apie „beržinę košę“.
Štai, pavyzdžiui, Lietuvos švietimo pagalbos asociacijos prezidentė Saulė Šerėnienė internete vykusios diskusijos metu išdėstė tokią savo poziciją:
„Tarp beržinės košės ir užmušimo yra skirtumas. Jūs, be abejo, auklėjate be taisyklių ir kaifuojate, koks vaikas genijus. Užaugom visi gavę į uodegas ir tapom žmonėmis. Staiga Gariūnų pedagogika nusprendė, kad duoti į uodegą negerai. Nereikia taisyklių. Ir vakarais per tuos pedagogikos vaisius į gatvę nejauku eiti. Niekas neteisina Kėdainių atvejo. Bet reikia skirti beržinę košę nuo užmušimo“.
Tiesa, DELFI specialistė tikino, kad rašydama aptariamą komentarą tik norėjo atkreipti dėmesį į pastaruoju metu esą kasdien matomą negatyvą naujienų portaluose – žinias apie mirtinai sumuštą berniuką, kitus aprašomus smurto atvejus.
„Aš pati užaugusi situacijoje, kai už netinkamą elgesį tėvai bausdavo. Tai nereiškia, kad aš pateisinu smurtą – gink Dieve. Kėdainių situacija nėra pateisinama. Tik mane piktina pati pozicija, kad tėvus bausti, mušti, karti, žudyti. Iš to mokosi paaugliai“, – aiškino pašnekovė.
Perklausta, ar mano, kad beržinė košė yra tinkamas auklėjimo būdas, pašnekovė aiškino tiesiog bandžiusi apie tai diskutuoti.
„Aš užaugau tame tarybiniame laikotarpyje, kur buvo labai viskas aišku – po mokyklos eini namo, jei neini namo, gauni į kaulus. Suprantate, mama labai aiškiai apibrėždavo taisykles. Teisinga tai pedagogika ar neteisinga, vėl, mes nebegalime to vertinti kalbėdami apie šių laikų vaikus. Jie yra kitokie“, – dėstė ji.
Aiškina buvusi neteisingai suprasta
A. Tapino nepastebėta neliko ir buvusioje Lietuvos kūno kultūros akademijoje edukologijos specialybę įgijusios, o dabar dziudo ir sambo imtynių trenere, kūno kultūros mokytoja dirbančios Dianos Arlauskaitės pozicija, kad „kartais gal ir „beržinės košės“ reikia“.
„Nesutikčiau su tuo, kad tik glostyti. Va, prie visų gerų norų, už savas lėšas pirktų priemonių, kad tik vaikams būtų įdomiau, vakar per pamoką kažkas iš vaikų man ant peties užmetė snarglį. Beje, didžiulį. Ir, sakykite, ar nereikia kai kam „beržinės košės“. Kiek žinau, liaudies medicinoje ji naudojama galvos smegenims aktyvinti“, – feisbuke rašė D. Arlauskaitė.
Tačiau DELFI ji sakė besijaučianti neteisingai suprasta – esą kalbėdama apie „beržinę košę“ omenyje turėjo griežtesnį pokalbį, o ne fizinį smurtą.
„Aš jaučiuosi labai įžeista. Aš dirbu beveik 30 metų su vaikais ir visą laiką juos tik gyniau. Gyvenime nepropagavau smurto ir net tos nuomonės. Parašydama tą vienintelį komentarą, tiesiog dirbu ir visokie keisti dalykai darosi, norėjau atkreipti dėmesį, kad ne tada reikia kelti problemą, kai vaiką nužudo, įmeta į šulinį, tas atvejis, kai mergaitė kažkokiais snargliais ar berniukas, nesvarbu, esmė tame, kodėl tas vaikas taip daro? Gal jis dėmesio negauna, galų gale, gal jis serga, kad tiek snarglių mėto? Jei serga, kodėl jo niekas negydo?“, – klausimus bėrė pašnekovė.
Jos teigimu, ir vaiką, kuris sukėlė nepatogią situaciją mokykloje, ji prieš bendraklasius apgynė teigdama, kad užsipulti negalima be įrodymų, vėliau su juo pasikalbėjo, paprašė taip nebedaryti.
„Tačiau grįžau iš mokyklos nusiminusi – darai, darai kažką gero dėl vaikų ir...“, – apgailestavo pedagogė.
Pasidalijo požiūriu į ugdymą
D. Arlauskaitės teigimu, jei vaikas elgiasi blogai, yra priežastis, kodėl jis taip daro, todėl reikia ją išsiaiškinti, su juo pasikalbėti, o ne jį mušti.
„Aš Lietuvos nusipelniusi dziudo trenerė. Mūsų vien sporto šaka sako, kad turi būti nuolankus, mandagus, išgirsti kitą žmogų, išklausyti, pagarba turi būti. Tik tą norėjau pasakyti, o viskas išsivertė visiškai kitaip. Per šitiek metų tiek vaikų treniravau ir žinau, kad net pats blogiausias gali gerą širdelę turėti“, – sakė ji.
Pašnekovė tikino, kad atvažiavus į treniruotę automobiliu vaikų būrys dar nuo durų atbėga jos pasitikti, apkabinti.
„Jei aš skriausčiau, turėčiau tokių minčių, jie taip nedarytų. „Beržinė košė“ yra žodinis toks, kad įeitum į to vaiko širdį: „Vaikeli, o kodėl tu taip darai? Tu pyksti ant ko? Ant mokyklos? Tau mokykla nepatinka ar kas nors“, – požiūriu į auklėjimą dalijosi D. Arlauskaitė.
Mano, kad kalta politika
Paklausta apie teiginį, kad esą ir liaudies medicinoje „beržinė košė“ naudojama galvos smegenims aktyvinti, pašnekovė kartojo omenyje turėjusi pokalbį.
„Kalbėti, suprantate. Tas vaikas padarė, na, bet ką, pavyzdžiui, įspyrė kažkam. Galvosi: „Kodėl tu taip, vaikeli, padarei“. „Jis man nepatinka“, – pasakys. Bet tu gali patarti – praeik pro šalį, draugauk su kitu, kai tu kalbi su vaiku, išaiškini, kad gali nematyti to, kas tau nepatinka. Tas pokalbis parodo platesnio mąstymo galimybę, jis pasijunta išgirstas, įdomus, tiesiog mąstyti vaikas pradeda“, – tikino pedagogė.
Tiesa, A. Tapinui savo pozicijos ji sakė neaiškinusi. Beje, D. Arlauskienė aiškino mananti, kad šiuo įrašu jis pasidalijo dėl politinių priežasčių.
„Aš priklausau Liberalų sąjūdžiui. Tai mažo rajono mažos problemos. Mano partijos vadovas pateko į Seimą, kitos pusės ne ir tiesiog buvo laukta, kada kokį žodį pagaus – aš taip manau. Gink Dieve, nesu nieko nuskriaudusi“, – užtikrino pašnekovė.
Daugiau nei 50 proc. lietuvių mano, kad fizinė bausmė vaikui – nieko blogo
Tuo metu A. Kurienė DELFI sakė, kad, panašu, pastaruoju metu persipildė visuomenės priėmimo taurė, demonstruojanti, kiek žmogus savyje gali sutalpinti siaubo.
„Tas būdinga gal nelabai brandžioms visuomenėms, kad reaguojama suskylant. Viena dalis visuomenės yra labai susijaudinusi ir įsijautrinusi – rengia akcijas, skatina valstybę ir vyriausybę, Seimą reaguoti kuo skubiau, kad vaikai būtų apsaugoti.
Tačiau yra tokių, kurie elgiasi priešingai. Daugiau nei 50 proc. žmonių Lietuvoje mano, kad fizinė bausmė – pliaukštelėjimas ar trenkimas – vaikui yra nieko blogo. Turbūt tikrai ne vienas yra taip pasielgęs, kai jam nesiseka mokytis ar jis neklauso, dar kažkas. Aš manau, šis įvykis juos tikrai išgąsdino. Kartais tas suvokimas, kad galėjai būti ant labai plonos ribos, verčia gintis juoku, neadekvačiais pokštais, įvykio nuvertinimu ir sumenkinimu, kad nieko čia neatsitiko“, – stebimą visuomenės reakciją aiškino psichologė.
Kodėl griebiamasi smurto?
Kritikavo ji ir terminą „beržinė košė“. Anot A. Kurienės, reikia vadinti daiktus tikraisiais vardais – toks elgesys jokia ne košė, o smūgis vaikui ranka ar kitu įnagiu, sukeliant fizinį skausmą.
„Mano galva, žmonės, pradedami vadinti daiktus tikraisiais vardais arba suprasdami jų pasekmes, tikrai gali pasidaryti atsargesni, jautresni – ir konkretaus vaiko kančiai, ir mūsų visuomenei, kuri tiesiog yra labai agresyvi“, – tikino specialistė.
Paklausta, kodėl, maža to, ir į smurtą žvelgiame tolerantiškai, A. Kurienė įžvelgė, kad, pirma, daugelis pripažįsta tai patyręs, tačiau to nesureikšmina, nes esą išaugo žmogumi. Antra, pastebėjo pašnekovė, neretai nežinoma, kaip kitaip bendrauti su vaikais.
„Šiuolaikiniai vaikai yra tikrai energingi, smalsūs, guvūs, turi daug norų, pasaulyje yra daug pagundų. Tėvai, kurie yra užsiėmę, gyvena intensyvius gyvenimus, dažnai būna pervargę, pasimetę, tiesiog nežino. Iš nevilties ir bejėgystės – ką, tu negali sudrausminti trimečio ar keturmečio, paauglio priversti laikytis taisyklių – griebiamasi kažkokių gąsdinančių priemonių, kuri tam kartui, sekundei, pakeičia situaciją. Be to, tą akimirką nematoma ir gilesnių pasekmių, kurios taip besielgiant sukeliamos“, – kodėl griebiamasi smurto, svarstė psichologė.
Su vaikais dirbančių specialistų požiūris parodo ir moralės situaciją šalyje
Anot A. Kurienės, tai, kad net su vaikais dirbantys specialistai į smurtą žvelgia gana nevienareikšmiškai, rodo prastą moralės situaciją Lietuvoje ir abejotiną išsilavinimo kokybę.
„Gal ne be reikalo kalbama apie universitetų jungimąsi, išsilavinimo kokybės stiprinimą. Jei su edukacija dirbantys žmonės gali ne tik tokias nuostatas turėti, bet dar ir viešai tą teigti, nematyti neigiamumo, nors patys turi būti pavyzdžiais ir padėti tėvams suprasti, kaip kitaip – pagarbiai, saugiai – su vaikais bendrauti, lieka tik labai apgailestauti. Dar kartą visi turėsime mokytis suprasti, kas yra žmogaus vertė, kokias teises jis turi“, – mokė specialistė.
Paprašyta įvardyti, kokie požymiai gali padėti išsiaiškinti, kad vaikas patiria smurtą, A. Kurienė įvardijo, kad, pirma, jei reiškinys naujas, pastebėsime pasikeitusį vaiko elgesį.
„Jei vaikas buvo linksmas, draugiškas, gerai valgė, miegojo, tuštinosi, gal dabar blogai miega, nebevalgo, ėmė šlapintis į kelnytes ar lovą? Pasikeitęs elgesys gali būti ir streso, krizės požymis. Gali būti, kad tai sukelta patiriamo smurto – galbūt vaikas to liudininkas, gal namuose vyksta suaugusių peštynės, gal jis tiesiogiai nuo to kenčia“, – dėstė pašnekovė.
Kaip atskirti, kad vaikas patiria smurtą
Fiziniai smurto požymiai, žinoma, yra ir sumušimai, mėlynės. Pasak specialistės, ant mažo vaiko kūno jos atsiranda lengvai, tačiau įtartina, jei jų nepaaiškinamai daug ir paplitusios jos tam tikrose vietose.
„Natūraliai mėlynės neatsiranda ant sėdmenų, kaip tu bekrisi, labai maža tikimybė. Ant nugaros – reikia labai specialiai griūti ant ko nors, nežinau, trenktis į kažką. Pirštų žymės ant kaklo, dilbių, kojų, guzai, veido sužalojimai (praskelta lūpa, nosis) nudegimas – tai rodo, kad vaikas patiria fizinį žalojimą“, – aiškino A. Kurienė.
Jei vaikas periodiškai patiria žeminimą, kankinimą, yra gąsdinamas, jis atrodys bailus, gali nerodyti iniciatyvos kažką daryti arba pats elgtis agresyviai kitų vaikų atžvilgiu, kalbėdama apie emocinį smurtą pabrėžė pašnekovė.
„Didesni vaikai, pavyzdžiui, pradinukai gali būti atvirai liūdni, nepasitikėti suaugusiaisiais. Jie gali skųstis, kad skauda pilvą ar galvą“, – vardijo ji.
Ragina kreiptis pagalbos
Specialistė pastebėjo, kad kalbant apie smurtą prieš vaikus neretai omenyje turimi tik tėvų veiksmai, tačiau praktika rodo, kad nederamai elgiasi ir kiti aplinkoje esantys suaugusieji.
„Mes vaikui sakome: „Tu klausyk auklėtojo, mokytojo, vadovo“, tačiau nežinome, ką jis gali kartais vaikui padaryti, kad gali prieš jį smurtauti“, – susimąstyti ragino A. Kurienė.
Jos teigimu, pastebėjus galimus smurto požymius, būtina kreiptis į policiją, už vaiko teises atsakančius specialistus.