Galėjo tapti nusikaltimo auka
Nuo šeštadienio ieškomo penkiolikmečio vilniečio M. D. dingimo istorija jau apaugo įvairiomis versijomis. Deja, nei jo ieškantiems pareigūnams, nei savanoriams dar nepavyko užčiuopti siūlo galo, kuris padėtų surasti gyvą ar mirusį paauglį.
„Policija su savo partneriais ir savanoriais deda didžiules pastangas, bendradarbiaujame su dingusio berniuko artimaisiais tam, kad pasiektume rezultatą. Labiausiai orientuojamės į pačią paiešką, tačiau šalia to tiriamos ir galimos tam tikros versijos, ar jaunuolis nėra tapęs kažkokio nusikaltimo auka. Šiuo metu ikiteisminio tyrimo nėra, tačiau ir be jo atliekame kryptingus veiksmus tam, kad nustatytume jo buvimo vietą ir visas kitas aplinkybes. Kol kas objektyviai kažko paguodžiančio šiai minutei negaliu pasakyti, tačiau darome viską, kad aiškumas būtų“, – DELFI TV laidoje „Iš esmės“ teigė Lietuvos policijos generalinis komisaras Renatas Požėla.
Jis tvirtino, kad tyrėjai, kurie atsakingi už paieškos koordinavimą, tikrai yra išstudijavę galimus maršrutus, visas kitas galimas aplinkybes, o dabar didžiausi pajėgumai metami į buvimo vietos nustatymą.
Ir nors visuomenė ieškoti dingusio paauglio labai padeda, kartais pranešimai policijai trukdo ir klaidina. „Taip nutinka, kai įvyksta tokie rezonansiniai įvykiai. Tai kolegos vilniečiai kreipėsi į visuomenę dėkodami už pilietiškumą, tačiau prašydami teikti tik tą informaciją, kuri yra tikra. Dažnai susiduriama su tam tikromis interpretacijos ar noru pamokyti, kaip reikia dirbti, ką reikia daryti. Prašome tik faktų, kas yra tikra, o ne kas yra menama“, – dar kartą į visuomenę kreipėsi R. Požėla.
Po šio mįslingo paauglio dingimo viešoje erdvėje pasirodė įvairių liudijimų, pavyzdžiui, kokiomis nuotaikomis gyvena gimnazijos, kurioje mokėsi penkiolikmetis, bendruomenė. Kalbama apie esą viešai žinomus, nuolat aptarinėjamus, tačiau taip ir neišsprendžiamus dalykus – narkotikų vartojimą, kad vaikai jų gali gauti labai paprastai, kad į šią gimnaziją ne sykį buvo kviesti policijos pareigūnai apieškoti klases. Pasakojama, kad mokyklos teritorijoje labai lengvai galima gauti kvaišalų.
Tačiau R. Požėla tikino, kad narkotikų problema egzistuoja ne tik šioje gimnazijoje, bet ir kitose ugdymo įstaigose, be to, jau ne tik didmiesčiuose, bet ir mažesniuose miesteliuose.
„Narkomanija kaip reiškinys, kaip fenomenas tikrai yra problema. Ir ji nebėra didmiesčių problema, kaip kad buvo Vilnius, Kaunas, Klaipėda. Ta problema skverbiasi ir į periferijas. Tai globalus reiškinys, kuris neturi sienų. Dar vienas svarbus dalykas, kaip pasiseka kovoti su tuo reiškiniu, tai geranoriškas bendradarbiavimas. Daug yra istorijų, kai policijos pareigūnai bando rodyti iniciatyvą patikrinti moksleivius, jų kuprines, ir kartais su kokiu pasipriešinimu iš tų pačių tėvų susiduriame, kad neteisėti veiksmai, kad vaiko nuosavybė. Tačiau ten, kur yra glaudus bendradarbiavimas su mokyklos administracija, tėvų noras, kad ta problema bent jau toje mokykloje nebūtų aktuali, manau, kad ten pasiekiame geresnių bendrų rezultatų“, – tikino R. Požėla.
Penkiolikmetės išžaginimas bus ištirtas
Pastarosiomis savaitėmis Vilniuje viena po kitos buvo užpultos kelios nepilnametės, kurios arba ėjo į mokyklą, arba iš jos. Vienas iš tų užpuolimų baigėsi itin kraupiai – 15 metų paauglė buvo išžaginta.
„Šią savaitę Vilniaus policija turėtų išplatinti tam tikrą pranešimą apie šio įvykio detales, tai žvelgiant iš šios dienos perspektyvos galiu pasakyti, kad tyrimas ženkliai stumiasi į priekį ir galime kalbėti apie tyrimo perspektyvą, o tai reiškia apie visų įvykio aplinkybių išaiškinimą. Kai turėsime daugiau duomenų, pasidalinsime su visuomene. Perspektyva tokia, kad įvykis bus ištirtas“, – pažadėjo R. Požėla.
Tačiau visi šie užpuolimai kelia pagrįstų klausimų, ar mokyklų teritorijos yra maksimaliai apsaugotos, apšviestos, ar pritaikytos visos technologinės galimybės, ar užtenka patruliuojančių policininkų, tam, kad tiek vaikai, tiek jų tėvai galėtų jaustis saugiai ir ramiai.
„Deja, policijos įtaka nėra tokia šimtaprocentinė, kad tik policijos pajėgumais galėtume užtikrinti pilną tokių nusikalstamų veikų prevenciją. Taip, policijos reikalas yra čia ir dabar atvykti, kai gauname pranešimą. Mes reaguojame į įvykį, post factum, sakykime. Kitas dalykas, kad mes vertiname, analizuojame kriminogeniniu požiūriu, kiek pavojinga šita ar kita teritorija, matome tuos rizikos faktorius, didiname patruliavimą tiek viešą, tiek neviešą. Šalia to, inicijuojame tam tikrų kitų sprendimų atsiradimą – apšvietimą, vaizdo kamerų įrengimą, tačiau čia jau nebe policijos veikimo laukas. Tuo turėtų rūpintis seniūnijos, savivaldybė, bet suprantu, kad jų galimybės ribotos, sudėtinga, kad visi pakraščiai būtų apšviesti, kad visur būtų įrengtos kameros. O asmenys, kurie linkę nusikalsti, jie irgi turbūt įvertina visą tą situaciją, ir potencialas aukas renkasi ten, kur nėra apšvietimo, žmonių, vaizdo stebėjimo kamerų, tai palengvina jiems įvykdyti nusikalstamus kėslus“, – aiškino R. Požėla.
Įvardijo problemą: trūksta pareigūnų
Jam iš dalies antrino Lietuvos policijos pareigūnų profesinės sąjungos vadovė Roma Katinienė, tačiau ji pabrėžė, jog Vilniuje didžiulė problema yra ir pačių policininkų trūkumas.
„Kalbant apie Vilniaus savivaldybę, tai kiek kalbėjau su kolegomis, tai yra viena savivaldybių, kuri, ko gero, viešajam saugumui ir bendradarbiavimui su policija yra skyrusi mažiausiai dėmesio ir priemonių. Tai čia bet kokiu atveju parodo savivaldybės dėmesį ir jos nuomonę į viešąjį saugumą. Kita viena didžiausių problemų Vilniuje yra pareigūnų nekomplektas. Reikėtų drąsiai ir aiškiai pasakyti, kad tas darbas su nepilnamečiais ir mokyklose, kai buvo nepilnamečių, apylinkių inspektoriai, tai komunikacija, prevencija iš tikrųjų buvo efektyvesnė ir geresnė. Galima sutikti su ta pozicija, kad darbas su nepilnamečiais ir nusikaltimų užkardymas tikrai nėra tik policijos darbas, tikrai yra kitų tarnybų, bet atliekant policijos reformą buvo pasižiūrėta atsainiai, nes ta funkcija nebuvo sklandžiai perduota kitoms tarnyboms, kad kas galėtų dirbti, ir šiai dienai turime tokį rezultatą“, – kalbėjo R. Katinienė.
Anot jos, pareigūnų trūkumo problema ypač išryškėjo po vasarą startavusios reagavimo padalinių reformos. „Policijos pareigūnai šiai dienai sugeba užtikrinti reagavimo funkciją, sureaguoti į pasekmes, į padarytus nusikaltimus. Vilniuje dirbantys pareigūnai signalizuoja, kad patruliavimui viešose vietose, prie mokyklų, užkardymams, prevencijai realiai laiko nebelieka. Reforma startavo, situacija realiai šiai dienai nėra suvaldyta, tuose padaliniuose pareigūnų skaičius dar yra sumažėjęs, tai situaciją reikėtų įsivertinti ir prisiimti atsakomybę“, – tvirtino R. Katinienė.
Priekaištus, kad Vilniaus savivaldybė viešajam saugumui skiria mažai dėmesio, kad nebendrauja su policija, atmetė Vilniaus vicemeras Tomas Gulbinas.
„Meras reguliariai susitinka su policijos vadovais, to kontakto ir dalijimosi informacija tikrai netrūksta. Antra, man yra žinomi faktai, kad Vilniaus savivaldybė įrengė tiek kamerų, kad iš policijos gavome signalų, kad jie vienu metu tiek duomenų, kiek mes galėtume pateikti, net nelabai galėtų apdoroti. Labiausiai čia kalba būtų apie miesto centrą, nes čia daugiausia kamerų ir yra. Kalbant apie mokyklų teritorijas, daugumoje Vilniuje esančių mokyklų teritorijose vaizdo kameros yra įrengtos ir stebėjimas vyksta. Tačiau sutinku, kad saugumo niekada nebus per daug, visada galima įrengti dar daugiau, bet po tų visų įvykių kalbamės su mokyklų vadovais, ir tų mokyklų, kuriose kameros nestebi įėjimo, vadovai sakė, kad tai yra mokyklos bendruomenės sprendimas, nes tai yra duomenų rinkimas. Kai kam atrodė, kad yra jautru rinkti duomenis apie nepilnamečius, ir mokyklų tarybos nusprendė tų kamerų neįrenginėti, Žinau, po šių rezonansinių įvykių mokyklose vyks daugiau susirinkimų, tikiuosi, kad tėvų pozicija pasikeis ir mokyklos imsis iniciatyvų įsirengti kameras. Manau, kad prevenciškai tai labai efektyvi priemonė ir, aišku, tiriant jau padarytus nusikaltimus“, – kalbėjo T. Gulbinas.
Padaugėjo nusiskundimų policininkų darbu
Tiek iš profesinės sąjungos vadovės, tiek iš Vilniaus vicemero išgirdęs pasvarstymus, jog trūksta pareigūnų, o tai galbūt prisideda ir prie saugumo situacijos, R. Požėla teigė, kad žmogiškųjų resursų visada galėtų būti daugiau, bet jų niekada neužteks.
„Aišku, tiek žmogiškųjų resursų organizuoti patruliavimą prie kiekvienos ugdymo įstaigos neturime, bet net ir geriausiais laikais, kai pareigūnų skaičius buvo žymiai didesnis, irgi neturėjome. Tačiau šiam dalykui tarnauja šiuolaikinės technologijos, gyventojų pilietiškumas. Kalbant apie mokyklas, darželius, reikia suvokti, kad tai yra mūsų vaikų savotiški antrieji namai, ir geriausias patarimas būtų to darželio, mokyklos bendruomenei, personalui, tėveliams nelaukiant kažkokių malonių iš valdžios institucijų, jei mato problemą, galbūt inicijuoti jos sprendimą savo rankomis“, – patarė R. Požėla.
Primygtinai klausiamas, ar policijai netrūksta darbo rankų, jis tvirtino, kad didesnė problema yra ne pareigūnų skaičius, o procedūros.
„Darbo rankų, darbo kojų ir darbo galvų niekada nebūna per daug. O kalbant apie Lietuvos policiją, mes esame nuoseklūs, mes sakome, kad suvaldyti tokius iššūkius, kurie gula ant mūsų pečių, reikia daugiau pareigūnų. Tačiau palyginti ES vidurkį policijos pareigūnų 100 tūkst. gyventojų iš esmės mūsų yra per vidurį. Suomijos policija, kuri vykdo tas pačias funkcijas, pareigūnų turi dvigubai mažiau. Problema slypi mūsų procedūrose, kiek policininkas yra užimtas konkrečiu įvykiu, kiek turi supildyti įvairių dokumentų, mes matome būtinybė optimizuoti, atpiginti, supaprastinti. Policininkai skundžiasi, kad nėra darbuotojų, prokurorai, teisėjai skundžiasi, na, matyt, per vieną dieną ar per kelerius metus to kiekio neatsiras. Tai turime problemą bandyti spręsti iš kitos pusės. Mes šioje vietoje sakome, kad policininkų Lietuvoje trūksta aptarnauti esamoms procedūros, jei jos taptų skandinaviškos ar beneliuksiškos, matyt, tas kiekis pareigūnų būtų pakankamas užtikrinti visas Lietuvos policijos vykdomas funkcijas“, – kalbėjo R. Požėla.
Jis tvirtino, kad pastarieji įvykiai, kai buvo užpultos į mokyklą ar iš jos einančios mergaitės, tik įrodo, kad saugumo problemą reikia spręsti kompleksiškai.
„Tai turi būti bendras darbas su savivalda, investicijos į miesto erdves, ta pati architektūra, kriminologai sako, kad apleisti pastatai, rajonai irgi labai skatina nusikalstamumo augimą. Nusikalstamumas visų pirma yra socialinis reiškinys. Jei yra įsivaizdavimas, kad tik policijos pajėgumais tą reiškinį galima suvaldyti, tai netiesa, turi veikti visos grandys išvien, turime vieni kitus girdėti“, – akcentavo generalinis komisaras.
Tačiau tai, kad policijoje išties trūksta pajėgumų, liudija ne tik profesinė sąjunga, bet ir visuomenė, kurioje vis garsiau kalbama apie tai, kad sulaukti pagalbos iš pareigūnų yra sudėtinga.
DELFI teisėsaugos žurnalistas Vytenis Miškinis taip pat patvirtino, kad pastaruoju metu redakcija sulaukia gerokai daugiau skundų, jog policija atsisako pradėti tyrimą, nes neva nėra nusikaltimo sudėties, o po publikacijos žiniasklaidoje jis pradedamas.
„Kalbėjau su teisininkais, jie irgi pastebi, kad policija bando turtinių bylų išvengti, nepradėti tyrimo. Rašiau vieną istoriją, kad tyrėja nukentėjusiam tiesai šviesiai pasakė, kad ant Trakų rajono dvi tyrėjos dirba. Parašėme straipsnį ir tyrimas labai greitai pradėtas, tai tas pirminis vertinimas buvo nepagrįstas. Bent jau mano praktikoje dažniau žmonės pastaruoju metu kreipiasi, kad policija nenori pradėti tyrimų ir puse lūpų užsimena, kad yra apsikrovę“, – teigė V. Miškinis.
Ir nors Vilniaus mikrorajonuose jau buriasi savisaugos būriai, R. Požėla tvirtino, kad nerimauti nėra jokio pagrindo.
„Tokių duomenų, kad siautėja serijinis maniakas Vilniuje, neturime ir, tikėkimės, kad ir nebus tokių istorijų. Gyvename pakankamai saugioje aplinkoje, saugioje visuomenėje, tačiau kiekvienas toks įvykis, iškart jautriai priimamas, jei dar sutampa vieta, panašus laikas, panašūs įvykiai, tai žmonės kartais ir dramatizuoja situaciją“, – nusiraminti ragino R. Požėla.