„Šokas, kurį patyrėme atvykusios į šarvojimo salę ir atidariusios karstą, buvo didesnis už tą, kurį patyrėme sužinojusios apie mamos mirtį“, – neslėpė mirusiosios dukros.
Nors ir žinojo, kad motina yra mirusi, vienai dukrų širdyje atsirado menka viltis, jog galbūt ši dar vis gyva.
Tai, ką po netikėtos vilnietės mirties patyrė jos artimieji, sunku žodžiais atsakyti – laidojimo ceremonija virto didžiausiu košmaru, kurio šie negalės pamiršti visą gyvenimą.
„Mano žmona visada norėjo būti palaidota netoli savo gyvenamosios vietos esančiose Liepynės kapinėse, ji labai bijojo kremavimo, todėl tiek manęs, tiek dukrų prašė jos nedeginti ir palaidoti kūną karste“, – sakė mirusiosios sutuoktinis.
Bet išpildyti šio moters prašymo nei sutuoktinis, nei dukros taip ir negalėjo – kai laidojimo salėje karste pamatė visiškai svetimą moterį, mirusiosios sutuoktinis ėmė aiškintis, kur gi yra jo žmonos kūnas. Tada laukė dar viena siaubingas „siurprizas“.
Žinia, kad į laidojimo namus buvo atvežta ne ta mirusioji, sukėlė tikrą šoką ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos, iš kurios buvo paimtas lavonas, darbuotojams – iš pradžių jie net nenorėjo patikėti, jog galėjo įvykti tokia siaubinga klaida. O kai suprato, kad įvyko, klaidos ištaisyti nebuvo galima – moteris, su kuria artimieji planavo atsisveikinti pagal krikščioniškas tradicijas, jau buvo išvežta į Kėdainių krematoriumą.
Šoko ištiktas našlys iš karto susisiekė su krematoriumo darbuotojais, bet jau buvo per vėlu – darbuotojai jau prieš pusantros valandos pradėję kremavimo procecą, jo sustabdyti nebebuvo įmanoma.
Kaip galėjo įvykti tokia siaubinga klaida, bandė aiškintis Vilniaus apygardos prokuratūra, pradėjusi ikiteisminį tyrimą dėl tarnybos pareigų neatlikimo. Tačiau tyrimas buvo nutrauktas.
Siaubingus išgyvenimus patyrę mirusiosios vyras, dukros ir motina rankų nenuleido – į teismą padavė Lietuvos valstybę, atstovaujamą Valstybinės teismo medicinos tarnybos, kurios darbuotojai supainiojo lavonus.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs skaudžią netektį išgyvenančios šeimos skundą, nutarė, kad iš valstybės biudžeto mirusiosios sutuoktiniui turės būti sumokėta 20 tūkstančių eurų, o jos motinai ir dviem dukroms – po 10 tūkst. Eur neturtinei žalai atlyginti.
„Teisėjų kolegijai nekelia abejonių tai, kad palaikų sukeitimas turėjo esminės įtakos pareiškėjų patirtų išgyvenimų stiprumui, elgesio ir nuotaikos pokyčiams, šiuos neigiamus išgyvenimus pagilino ir ikiteisminio tyrimo procedūra“, – paskelbė teismas.
Skunde teismui buvo teigiama, kad vilnietė mirė savo namuose – iškviesti greitosios pagalbos medikai moteriai jau nebegalėjo padėti, tik konstatavo šios mirtį.
Anot mirusiosios šeimos, kūną bendrovės „Grinda“ darbuotojai išvežė į Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyrių mirties priežasčiai nustatyti. Tiesa, prieš tai jis buvo laikomas laidojimo namų, kuriuose buvo suplanuota atsisveikinimo ceremonija, morge.
Kai kūno skrodimas buvo atliktas, našlys atvyko į tarnybą paimti mirusios sutuoktinės kūną, kurį ruošėsi šarvoti.
„Paimdamas maiše buvusį sutuoktinės kūną jo neatidariau, o po kelių valandų atvykęs į šarvojimo salę ir atidaręs karstą pamačiau, kad jame – ne mano sutuoktinės, tačiau žymiai vyresnės moters palaikai“, – vyro teigimu, ant moters kairės rankos riešo buvo uždėta kortelė, kurioje buvo parašytas jo sutuoktinės vardas ir pavardė.
Į teismą valstybę padavę mirusiosios artimieji teigė, kad kūnai buvo supainioti Valstybinėje teismo medicinos tarnyboje – iš pradžių jie buvo laikomi laidojimo namų morge, o po to buvo nuvežti į tarnybą.
„Akivaizdu, jog mirusiųjų kūnai buvo sumaišyti būtent tarnybos darbuotojams priimant, tiriant ir išduodant jų lavonus“, – buvo teigiama skunde teismui.
Šeimos teigimu, tarnybos teismo medicinos ekspertai ir administratorė neatliko visų būtinų veiksmų, siekdami įsitikinti, kas ir kokį lavoną tiria, todėl lavonus sumaišė ir išdavė ne tuos palaikus.
„Mano žmonos mirtis buvo staigi ir netikėta, ji mirė labai jauna, – teigė našlys. – Atsisveikinimas pagal krikščioniškas tradicijas turėjo kompensuoti šią skausmingą netektį, tačiau dėl tarnybos darbuotojų nerūpestingumo ir neatidumo aš negalėjau palydėti velionės į paskutinę kelionę su artimais žmonėmis. Mano žmona norėjo būti palaidota Liepynės kapinėse, labai bijojo kremavimo, todėl aš iki šiol jaučiu kaltę, jog negalėjau išpildyti paskutinės man labai brangios sutuoktinės valios. Man iki šiol kyla abejonių, ar Kėdainių krematoriumo išduotoje urnoje yra būtent sutuoktinės pelenai, kuriuos aš palaidojau, – kaskart atvykus aplankyti jos kapo kyla neigiami jausmai ir jaudulys. Vietoje rūpinimosi laidotuvėmis, aš patyriau didžiulį stresą – atgavau jau ne mirusiosios kūną, bet tik urną su pelenais.“
Tuo metu viena mirusiosios dukrų teigė, kad buvo šokiruota, kai su seserimi ir tėvu atvažiavo į šarvojimo salę atsisveikinti su mirusia mama: „Nuėmus karsto dangtį pamatėme svetimos, žymiai vyresnės moters lavoną, apvilktą mūsų mamai išrinktais laidojimo drabužiais.“
Anot mirusiosios dukros, karste gulėjusi moteris net nebuvo panaši į jų motiną – akivaizdžiai skyrėsi veido bruožai, kūno apimtys, batų dydis.
Dukra neslėpė, kad dar didesnį šoką patyrė, kai sužinojo, jog jos motinos kūnas jau yra išvežtas kremuoti į Kėdainiuose esantį krematoriumą.
„Iki šiol nesu įsitikinusi, ar tikrai palaidojau savo mamos pelenus, kiekvieną kartą atvažiavus prie kapo man kyla abejonių, ar tikrai lankau savo motinos kapavietę“, – dukra sakė, kad dėl Valstybinės teismo medicinos tarnybos darbuotojų klaidos ir aplaidumo ji negalėjo atsisveikinti su mama pagal krikščioniškas tradicijas, be to, ją žeidžia ir tai, jog mama nenorėjo būti sudeginta, tai jai atrodė nepriimtina.
Kita mirusiosios dukra teigė, kad apie netikėtą motinos mirtį sužinojo būdama pas savo senelę.
„Netikėta žinia sukrėtė, aš nespėjau nei pamatyti, nei atsisveikinti su mama, o juk tikėjausi, kad su ja galėsiu atsisveikinti pagal krikščioniškas tradicijas šarvojimo salėje bei laidotuvių metu kapinėse, – dukra teigė, jog rūpinosi motinos laidotuvėmis – kartu su kitais šeimos nariais išrinko karstą, kryžių, laidojimo batus ir drabužius. – Kai atvažiavome į šarvojimo salę atsisveikinti su mama, mane ištiko šokas, nes nuėmus karsto dangtį, pamačiau vyresnės moters lavoną, apvilktą mano mamai išrinktais laidojimo drabužiais. Tos moters plaukai buvo pražilę, rankos susiraukšlėjusios, kūnas daug mažesnis nei mamos. Mane ištiko panika, kur dingo mamos kūnas, tuo pačiu atsirado menka viltis, kad ji dar gyva. Po daugelio tėčio skambučių į tarnybą paaiškėjo, kad lavonas buvo sumaišytas su kitu ir išvežtas į krematoriumą deginti. Tada apėmė siaubingas liūdesys, nes mama man buvo sakiusi, kad nenori būti sudeginta.“
Ir ši dukra teigė, kad iki šiol nėra įsitikinusi, jog palaidojo savo motiną: „Nemačiau jos kūno, nevežiau jo į krematoriumą, tik gavau urną žodžiu patvirtinus, kad čia yra mamos pelenai.“
Tokios abejonės kamuoja ir mirusiosios motiną, kuri dėl patirto streso iki šiol negali užmigti be vaistų. Ji neslėpė, kad į laidotuvių ceremoniją buvo sudėtos šeimos viltys paskutinį kartą pabūti su netikėtai išėjusia iš gyvenimo dukra, paskutinį kartą prisiliesti ir išlydėti ją paskutinėn kelionėn.
Tuo metu Valstybinė teismo medicinos tarnyba nesutiko, kad turi prisiimti atsakomybę ir, tuo labiau, šeimai atlyginti padarytą neturtinę žalą.
Tarnybos atstovai teismui neginčijo fakto, jog įvyko klaida, sukeitus mirusiųjų moterų kūnus, tačiau nesutiko, kad teismo medicinos ekspertai ir medicinos registratorė (administratorė) neatliko visų būtinų veiksmų, kad įsitikintų, kas ir kokį lavoną tiria, todėl lavonai buvo sumaišyti.
Jie taip pat pažymėjo, kad tarnyboje buvo atliktas vidinis patikrinimas, kurio metu esą nebuvo nustatyta, jog būtent tarnyboje įvyko mirusiųjų palaikų klaidingas priėmimas ir užregistravimas.
Pasak tarnybos, našlys, atsiimdamas palaikus, pats atsisakė pažiūrėti į mirusios žmonos kūną.
„Jei šis veiksmas būtų atliktas, mirusiųjų kūnų supainiojimo klaida būtų paaiškėjusi dar anksčiau“, – buvo teigiama atsiliepime į teismui pateiktą skundą.
„Vyresnioji medicinos registratorė yra įsitikinusi, kad negalėjo supainioti lavonų užregistruodama juos Vilniaus skyriuje, galimai lavonai galėjo būti supainioti laidojimo paslaugas teikiančioje bendrovėje, kurioje jie buvo iki atvežimo į tarnybos skyrių“, – tarnybos atstovai aiškino, kad abi mirusios moterys vienu metu buvo atvežtos tuo pačiu bendrovės „Grinda“ automobiliu.
„Tarnybos teismo medicinos ekspertai patikrino ir įsitikino mirusiųjų tapatybe, sugretino tapatybės dokumentus, markiruočių įrašus, kurie, jų vertinimu, sutapo, teismo medicinos ekspertams nekilo abejonių dėl tiriamųjų amžiaus, nes asmens biologinis amžius vizualiai gali skirtis nuo faktinio pase nurodyto amžiaus ir jame esančios nuotraukos, ypač įvertinant pomirtinius pokyčius, nulemiančius išvaizdos pasikeitimą, be to, pagal asmens dokumentuose esančias nuotraukas, nėra galimybės įvertinti asmens kūno sudėjimo“, – tarnybos atstovai pažymėjo, kad darbuotojai veikė rūpestingai ir apdariai, kaip tik tokioje situacijoje maksimaliai galėjo veikti.
Tiesa, atsiliepime teismui buvo pripažinta, kad Valstybinės teismo medicinos tarnybos direktorius dviem teismo ekspertams skyrė įspėjimus „už visų būtinų veiksmų, siekiant įsitikinti, kas ir kokį lavoną tiria, neatlikimą“.
„Identifikacines apyrankes ant žmonių kūno (riešo ar kitos vietos) dėdavo tarnybos atsakingas darbuotojas, kuris priimdavo ir registruodavo atvežtus lavonus; lavonų tapatybes patikrindavo ir ekspertai, prieš atlikdami skrodimą“, – teismas nurodė, kad tarnybos vyresnioji registratorė užregistravo atvežtus dviejų moterų kūnus, pasitikėdama duomenimis, nurodytais ant lavonmaišių, tačiau neįsitikinusi jų asmens tapatybėmis, kadangi, kaip pati teigė, jai buvo kilę abejonių dėl moterų nepanašumo į nuotraukas asmens dokumentuose, bet vis dėlto ji manė, jog veidai stipriai pasikeitė po mirties.
„Ekspertai, atlikdami skrodimą, taip pat tinkamai nenustatė mirusiųjų tapatybių“, – teisėjai akcentavo, kad teismo medicinos ekspertai, atlikdami mirusiųjų asmenų tyrimus (autopsijas), nepakankamai kokybiškai atliko savo pareigas.
Pasak teisėjų, prokuratūroje pradėtas ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, nes „Grinda“ vairuotojas ir tarnybos vyresnioji registratorė pagal atliekamas pareigas nepriskiriami prie valstybės tarnautojų ar jiems prilyginamų asmenų, todėl negalėjo būti tiriamos veikos subjektais, be to, tyrimo metu nebuvo surinkta duomenų, kad būtų padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
„Byloje neginčijamai nustatyta, jog būtent dėl tarnybos darbuotojų neapdairumo ir neatidumo, neįsitikinus mirusiųjų asmens tapatybėmis, buvo supainioti dviejų mirusių asmenų kūnai“, – nurodė teismas.