Be to, kaip rodo kasmet Vilniaus universiteto (VU) Suicidologijos tyrimų centro atliekama savižudybių Vilniaus mieste analizė, didesnė dalis nusižudžiusių asmenų iki savižudybės kreipėsi į sveikatos priežiūros specialistus. Dažniausiai, rodo tyrimas, buvo konsultuojamasi su šeimos gydytoju.
Savižudybių prevencijos srityje dirbančių psichologų manymu, tai rodo, kad yra itin svarbu, jog šeimos gydytojai dėmesį atkreiptų ne tik į pacientų fizinę, bet ir į emocinę būklę. Tuo tarpu patys šeimos gydytojai atviri – jų darbo krūviai tokie dideli, kad neretai ir patiems medikams tenka susidurti su rimtais emociniais sutrikimais.
Pamatė grėsmę, kurios nerodė jokia statistika
VU mokslininkai paskutinę savižudybių Vilniaus mieste analizę paskelbė šių metų sausį. Jos metu buvo tiriamos 2017 lapkritį – 2018 m. spalį įvykusios savižudybės. Mokslininkai atliko kokybinį tyrimą, kurio metu interviu būdu buvo apklausti nusižudžiusių artimieji, iš viso buvo atlikti 17 interviu, juose dalyvavo 18 žmonių.
Kaip skelbiama tyrime, analizės tikslas buvo išsiaiškinti, ar „buvo gauta reikalinga sisteminė pagalba, įvertinti savižudybių prevencijos sistemos funkcionavimą“ ir gautus rezultatus palyginti su ankstesniais metais.
Šiame tyrime, pastebima ataskaitoje, ryškiau nei ankstesniais metais pasimatė, jog į savižudybių rizikos grupę pakliūva senyvo amžiaus žmonės. Kaip parodė atliktas kokybinis tyrimas, net 56 proc. nusižudžiusių asmenų buvo pensininkai.
„Aptariant su artimaisiais galimas savižudybių priežastis, dažnai minėtos vienišumo, nereikalingumo temos, sutuoktinio liga ar netektis, išėjimas į pensiją, veiksnumo praradimas, sveikatos problemos senyvame amžiuje“, – rašoma mokslinio tyrimo ataskaitoje.
Kaip DELFI teigia ne vienerius metus savižudybių prevencijos srityje dirbanti psichologė Valija Šap, iki 2015 m. Lietuvoje buvo manoma, kad dažniausiai nusižudo 45-55 metų vyrai, dažniausiai gyvenantys kaimo vietovėse ir nevengiantys pavartoti alkoholio. Pati V. Šap aktyviai dalyvauja kuriant savižudybių prevencijos algoritmą Kupiškyje – būtent šis miestas laikomas geriausiai su savižudybių problema kovojantis visoje Lietuvoje.
„Kai mes pradėjome labai aiškiai fiksuoti visus įvykius, ketinimus, mėginimus žudytis, kai pradėjome daugiau bendrauti su žmonėmis, tai 2015 m. atradome, kad Kupiškyje 74 proc. nusižudžiusių yra vyresni nei 65 m. Tokios oficialios statistikos mūsų rajone niekada nebuvo. Tada kilo tokia prielaida, kad turbūt tie senyvi žmonės žudėsi ir anksčiau, nors realiai mes jų į savižudybių prevencijos iniciatyvą nebuvome įtraukę“, – apie Kupiškio atvejį pasakoja ji.
Anot jos, tikroji situacija pradėjo aiškėti Kupiškyje pradėjus aktyviau veikti savižudybių prevencijos srityje. Tuo metu, tikina psichologė, tiek su savižudybėmis dirbantys specialistai, tiek medikai ir policijos pareigūnai pradėjo kreipti didesnį dėmesį į žmonių mirties priežastis skrodimų metu.
„Dar vienas dalykas, kuris yra aiškus, kad kiekvienoje savivaldybėje, kuri pradeda savižudybių prevencijos iniciatyvą, sekančiais metais savižudybių skaičius išauga. Tai nereiškia, kad savižudybių daugėja, tai reiškia, kad yra mažiau paslėptų savižudybių, pasimato tikrieji problemos mastai“, – atkreipia dėmesį pašnekovė.
Tikrosios mirties priežasties nesivargina nustatyti
V. Šap įsitikinusi, kad pensinio amžiaus žmonių savižudybių skaičius iki šiol gali būti paslėptas visoje Lietuvoje.
„Kodėl taip yra? Todėl, kad senyvi žmonės yra vieniši, todėl kad jie patiria įvairius lėtinius negalavimus, todėl kad mūsų šalyje yra visiškai neaišku, kas rūpinasi senais žmonėmis, tai yra nemaža dalis emigrantų tėvų, kurie nepatiria finansinio nepritekliaus.
Šiuo metu aš dar dirbu su Lietuvos Sveikatos mokslų universiteto mokslininkais, mes kalbame su nusižudžiusių artimaisiais, tai neretai girdime, kad jie sako – aš labai norėčiau dalyvauti tyrime, tikrai žinau, kad mano artimasis nusižudė, jis paliko atsisveikinimo laišką, mes radome savižudybės priemones, bet mirties priežastis yra ne savižudybė“, – patirtimi dalinasi specialistė.
Kaip dar vieną priežastį, kodėl iki šiol nėra aiškūs šios sudėtingos problemos mastai, psichologė įvardija netikslios mirties priežasties nustatymą, esą, jei miręs asmuo – pensininkas, nė nesivarginama aiškintis, kokia buvo tikroji to priežastis.
„Mes žinome, kad senyvų žmonių mirties priežastys, jeigu teisėsauga nenustato kažkokių smurto požymių, dažnai nėra išaiškinamos medicininės autopsijos (skrodimo – DELFI) metu, paprastai yra rašomas ūmus širdies nepakankamumas. Su tokiomis mirties priežastimis tie žmonės yra palaidojami“, – atkreipia dėmesį pašnekovė.
Gali būti ir emigracijos padarinys
V. Šap mano, kad didėjantis savižudybių skaičius tarp senų žmonių gali būti susijęs su emigracija, mat išvykusiųjų tėvai tiesiog lieka vieni. Taip pat problemos augimui įtaką, anot jos, gali daryti ir tuštėjantys, mirštantys kaimai, kuriuose lieka tik pavieniai pensininkai.
„Aš manau, kad tas mastas jau yra grėsmingas, net jeigu tie žmonės ir nesižudo. Mes patys Kupiškyje esame įsteigę paramos liniją pagyvenusiems žmonėms, kurią išlaiko du mūsų vietos ūkinininkai. Kai mes kalbame su senyvais žmonėmis, jie labai dažnai kalba tą patį, ir aš manau, kad taip yra ir bet kurioje kitoje Lietuvos dalyje.
Yra keletas svarbių dalykų, ką mes girdime. Pirma, žmonės sako, kad, jeigu aš pasieksiu tokią ribą, kai negalėsiu pats apsitarnauti, aš nusižudysiu. Tą jie aiškiai pasako. Antra dalis, jie sako – aš patiriu skausmus, somatinius skausmus, dėl kurių negaliu miegoti ar dėl kurių negaliu kokybiškai gyventi, ar emociškai stabiliai jaustis, ir vienintelė pagalba man yra greitosios pagalbos medikai, kai aš visiškai nepakeliu skausmų, aš galiu juos išsikviesti“, – apie ilgai šešėlyje buvusią realybę kalba psichologė.
Vis dėlto, pabrėžia ji, greitosios pagalbos medikai suleisdami vaistų suteikia žmogui tik momentinę pagalbą, tuo tarpu esminė problema ir toliau lieka nesprendžiama. Dar viena bėda, anot V. Šap, kad emigrantai mano, jog pakanka Lietuvoje likusius tėvus aprūpinti materialiai, tačiau iš tiesų jie patys esą kalba ne apie materialinius dalykus, o apie sveikatos problemas ir vienišumo bei nereikalingumo jausmą.
Šiuo metu, pastebi specialistė, apie kompleksinę pagalbą materialiai apsirūpinusiems pensininkams Lietuvoje nacionaliniu lygiu niekas nekalba, neaišku, kas jais turi pasirūpinti.
Dažniausiai iki savižudybės lankosi pas šeimos gydytojus
Kaip rodo Vilniaus miesto savižudybių analizė, net 69 proc. nusižudžiusių asmenų prieš savižudybę lankėsi pas sveikatos priežiūros specialistą. Dažniausiai – 38 proc. – pas šeimos gydytoją.
„Jeigu, pavyzdžiui, mes palygintume su kitų šalių duomenimis, tai tie skaičiai yra panašūs, netgi, tiesą sakant, daugiau kreipėsi į sveikatos sistemą kitose šalyse negu Lietuvoje. Pavyzdžiui, yra padarytas vieno tyrimo apibendrinimas iš skirtingų šalių tyrimų, kuriame (nurodoma, kad) per metus iki savižudybės 77 proc. žmonių kreipėsi į šeimos gydytoją. Pas mus tas procentas yra gerokai mažesnis – 38 proc. Tai nėra kažkoks išskirtinumas“, – aiškina tyrimui vadovavęs doc. dr. Paulius Skruibis.
Tačiau ši tendencija, anot jo, rodo, kaip svarbu, kad pirminio lygio gydytojai gebėtų pastebėti pacientams kylančius emocinius iššūkius.
„Ką tai rodo? Tai rodo, kad labai svarbu, kad ne tik gydytojai psichiatrai, psichologai, bet ir šeimos gydytojai atkreiptų dėmesį į užuominas apie savižudybę, mintis apie savižudybę ir galėtų ir patys tokią pirmąją pagalbą suteikti arba nukreipti tolimesnės pagalbos. Tų problemų atpažinimas tikrai nėra lengva užduotis, bet labai svarbi, nes tie žmonės į sveikatos sistemą, kaip matome, prieš savižudybę papuola“, – teigia P. Skruibis.
Vis dėlto psichologas pabrėžia, kad kaltinti šeimos gydytojų neatidumu tikrai negalima, nes šios srities gydytojai ir patys dėl didelių krūvių yra itin pervargę.
„Ta užduotis jiems nėra lengva, ypač kai sudedame per kiek laiko kiek pacientų reikia apžiūrėti su pačiais skirtingiausiais sunkumais. Man pačiam yra tekę šeimos gydytojams vesti mokymus apie savižudybės rizikos atpažinimą ir pagalbos teikimą, tai tikrai matai, kokia sudėtinga užduotis jiems tenka, kiek jie patys emociškai pervargę“, – teigia pašnekovas.
P. Skruibis taip pat pastebi, kad tyrimas rodo, jog prie savižudybės rizikos padidėjimo gali prisidėti ir pablogėjusi fizinė sveikata, tad tikimybė, jog toks žmogus kreipsis į šeimos gydytoją, taip pat yra didelė.
Tyrimo duomenimis, iš analizuotų savižudybių atvejų 75 proc. asmenų prieš mirtį turėjo vieną ar kelis fizinės sveikatos sutrikimus (ligas, traumas, neįgalumą). Dažniausiai artimojo netekę apklaustieji minėjo šiuos sutrikimus: stuburo skausmai, kojos trauma, dalies kūno paralyžius, rankų skausmai. Rečiau apklaustieji minėjo tokius sutrikimus: aukštas arba žemas kraujospūdis, su kraujotaka susijęs galvos skausmas, regėjimo problemos ir ligos, išėtinė sklerozė, Alzheimerio liga, skrandžio ir virškinimo sistemos ligos ir kt.
Pagrindiniai pacientai – senoliai
Tendencijos, rodančios, kad šalyje daugėja pensinio amžiaus žmonių savižudybių ir kad iki mirties asmenys lankėsi pas šeimos gydytojus, gali būti stipriai susijusios, nes būtent senoliai, anot Šeimos gydytojų asociacijos prezidento Juliaus Kalibato, ir yra pagrindiniai šios grandies medikų pacientai.
Taip, jo teigimu, nutiko todėl, kad lietuviai sparčiai senstanti tauta, o nemaža dalis jaunų, sveikų, darbingo amžiaus asmenų tiesiog emigravo.
„Liko pensinio, priešpensinio amžiaus žmonės, jaunos šeimos su mažais vaikais, kurie nesiryžta išvažiuoti. Populiacija gan serganti, tie lėtiniai ligoniai sukasi ratu ir, kai tu nieko realiai negali padėti ir matai pacientą 10 kartą, kuris ateina su ta pačia problema, tai tikrai psichologiškai veikia labai neigiamai“, – apie šeimos gydytojų kasdienybę pasakoja J. Kalibatas.
Medikas sutinka, kad savižudybių problema Lietuvoje iš tiesų yra itin opi, tačiau šeimos gydytojams skirti laiko pacientų emocinėms problemoms įvertinti esą tiesiog neįmanoma fiziškai.
„Dažniausiai ligoniai ateina dėl konkrečių dalykų, dėl tų somatinių, kad pakilęs kraujospūdis, skausmai širdies plote, skauda galvą, nevirškina skrandis ir taip toliau. Iš kitos pusės, kalbėkime atvirai, šeimos gydytojai apžiūrėti, apklausti, paskirti gydymą turi 15 minučių vienam pacientui. Jeigu pacientų reikia priimti 30, 40, 50 per savo darbo valandas, tai, žinot, krūviai tokie, kad dar labai gerai, kad šeimos gydytojai nesižudo“, – kalba J. Kalibatas.
Šeimos gydytojų būklė taip pat kritinė
J. Kalibatas teigia, kad dar 2007 m. atliktas tyrimas apie šeimos gydytojų emocinę būklę rodė itin prastus šių specialistų psichikos sveikatos rodiklius. O dabar, pastebi medikas, darbo krūviai yra dar padidėję.
Tąkart tyrime buvo apklausti 555 šeimos gydytojai: 55,3 proc. teigė turintys miego sutrikimų, 55,3 proc. sakė susidūrę su padažnėjusiu širdies plakimu, 43,2 proc. dėl patiriamo streso jautė skrandžio spazmus, 43,1 proc. buvo padidėjęs kraujo spaudimas, 36,2 proc. susidūrė su apetito sutrikimais, 22,9 proc. šeimos gydytojų pripažino, kad jiems yra trūkę oro. Visi šie fiziniai sutrikimai vadinami psichosomatiniais, todėl gali būti tiesiogiai siejami su emocine būkle.
Kaip didžiausią streso faktorių didžioji dalis medikų nurodė darbą po darbo valandų (92,2 proc.) Tai, kad Lietuvoje didėja pensinio amžiaus žmonių skaičius, anot J. Kalibato, taip pat prisideda prie to, jog darbo krūviai šeimos gydytojams dar labiau didėja.
„Jei gydytojas per dieną priimtų 10-15 pacientų, kaip dažnai yra Vakarų Europoje, tada tikrai iš jo būtų galima reikalauti dar ir kryptingai išsiaiškinti, pastebėjus tam tikrus požymius pradėti gilintis, ar iš tikrųjų nėra depresijos, kokio ji sunkumo ir kokio laipsnio. Bet dabar reikalauti iš šeimos gydytojo, kad jis atliktų ir tam tikras psichiatro funkcijas, tikriausiai būtų sudėtinga“, – pabrėžia pašnekovas.
Kad šeimos gydytojų emocinė būklė taip pat artėja prie kritinės ribos sako pastebinti ir Kupiškio psichologė V. Šap: „Krūviai yra milžiniški ir ką galiu pasakyti, kad medikai tikrai yra pervargę ir perdegę. Ir kaip mes su kolege vesdamos mokymus medikams dažnai sakome, jeigu mes tikimės, kad medikai pasirūpins pagalba žmonėmis, tai, pirmiausiai, mes turime pasirūpinti pačiais pagalbos teikėjais – medikais.“
Būtent dėl to, anot jos, Kupiškyje savižudybių prevencijos specialistai bendrauja ne tik su šeimos gydytojais ir moko juos atpažinti depresiškumą ir savižudybės rizikas, bet ir su medicinos punktuose ir ambulatorijose dirbančiais specialistais, nes jų galimybės skirti daugiau laiko pokalbiui su žmogumi esą kiek didesnės.
„Kai kuriose Europos šalyse yra tam tikra praktika, kad prie šeimos gydytojų tam tikromis dienomis kartu būna ir psichologas. Ir kai jis išgirsta, kad žmogaus skundai šeimos gydytojui yra susiję su žmogaus psichologinėmis problemomis, jis tiesiog iš karto kviečia tą žmogų pasikalbėti ir planuojama, kaip teikti pagalbą ne medikamentais, o šalinti pagrindinę priežastį, dėl kurios žmogus blogai jaučiasi. Ši praktika tikrai pasiteisina“, – kaip būtų galima spręsti vis ryškėjančią problemą, pavyzdį pateikia V. Šap.
Ragina nuraminti pacientus
J. Kalibatas tikina, kad, jei šeimos gydytojas pamato, jog pacientui yra depresijos simptomai, jis jį nukreipia pas psichikos sveikatos specialistą. Vis dėlto tarptautinės savižudybių prevencijos asociacijos narys P. Skruibis atkreipia dėmesį, kad dažnai žmogų išgąsdina išgirsta diagnozė, tačiau nei pas psichologą, nei pas psichoterapeutą jis eiti nenori ar nesiryžta.
Būtent todėl, anot P. Skruibio, labai svarbu, kad medikai galėtų ne tik nukreipti pacientą, bet ir patys jį nuraminti. Tai, anot jo, aktualu bet kurioje medicinos srityje, ne tik tarp šeimos gydytojų.
„Ką mes pastebėjome darydami (tyrimus – DELFI) kelis metus iš eilės, tai yra baimės faktorius. Kai žmogus susiduria su kažkokiais fizinės sveikatos dalykais, pavyzdžiui, kažkokia diagnozė – ar vėžio, ar kitokia – kartais tai kelia labai didelę baimę. Iš medikų pusės galbūt atrodo, kad ta situacija rimta, bet ji nėra kažkokia tragiška, tikrai galima ją spręsti, bet žmogus tiek išsigąsta, kad jis netgi gali padaryti tokį desperatišką žingsnį, ypač jeigu tai susideda su visomis kitomis problemomis jo gyvenime.
Mes labai akcentuojame, kas irgi nėra lengva, bet svarbu, kad sveikatos specialistai kiek galima daugiau atkreiptų dėmesį į tą psichologinį aspektą. Ne tai, kad nukreiptų tą žmogų į psichologą ar psichiatrą, nes jis galbūt dažnai niekur nenori eiti ar kreiptis, bet būtent kažkaip paaiškinant, atkreipiant dėmesį, kad jis galbūt kažko bijo, nuraminant“, – patarimais dalinasi P. Skruibis.
| Pagalbos telefonai: | ||||||||||||||||||||||||
| ||||||||||||||||||||||||
| Skambučius į visas linijas apmoka SADM iš Valstybės biudžeto lėšų. | ||||||||||||||||||||||||
| ||||||||||||||||||||||||
| Emocinė parama internetu | ||||||||||||||||||||||||
| ||||||||||||||||||||||||
| Krizių įveikimo centre (Antakalnio g. 97, Vilnius, www.krizesiveikimas.lt) budi psichikos sveikatos specialistai, su kuriais galite pasikonsultuoti atėję arba per Messenger ar Skype be išankstinės registracijos ir nemokamai. Į budinčius psichologus bus galima kreiptis darbo dienomis 16-20 val., šeštadieniais 12-16 val. Visa papildoma informacija – puslapyje www.krizesiveikimas.lt. Pagalba nusižudžiusių artimiesiems: savitarpio pagalbos grupė, dažniausiai užduodami klausimai, literatūra ir kita naudinga informacija puslapyje artimiems.lt Vaikų ir paauglių krizių intervencijjos skyrius. Veikia visą parą. (+370-5) 275 75 64. |