Jauni sukūrę šeimą 2000-aisiais jau augino pirmagimį, kai vyras prarado darbą.
„Neturėjome ko prarasti. Sūnui buvo vieni metai, aš dirbau servise, jam bankrutavus nebeturėjau darbo, tad nusprendėme pabandyti ieškoti laimės. Islandijoje gyveno žmonos sesuo – žinojome, kur vykstame“, – pasakojo Visvaldas.
Bendru sprendimu pasirinkę emigruoti abu žinojo, kad, kai tik leis galimybės, sugrįš į Lietuvą. Aurelija ir Visvaldas sako, kad, jei žmonės oriai dirbtų ir uždirbtų, mažai kas ryžtųsi ieškoti geresnio uždarbio svetur. Jie patys irgi emigravo ne dėl noro gyventi kitoje šalyje, o norėdami užsidirbti, atiduoti paskolą už būstą.
Šeimos pirmagimiui buvo vos metukai, tad vyras dirbo, o moteris ieškojo darželio. Berniukas gana greit pramoko kalbą, o dabar, jau pilnametis jaunuolis, laisvai bendrauja net keliomis kalbomis. Šeimoje bendravo lietuviškai, tačiau Visvaldas ir Aurelija sako, kad, jei jau vyksti į užsienį, būtina mokytis anglų ir tos šalies, kurioje gyveni, kalbų.
„Pagarbą visur reikia pelnyti. Atvažiavę žmonės pradeda dirbti nuo žemiausio luomo, visada atsiranda, kas nori darbuotoją išnaudoti. Jei turi gerą specialybę, esi gydytojas ar kitas specialistas, tada viskas kitaip – iškart gausi darbą. Bet be kalbos nieko nepasieksi. Tai – dažna lietuvių bėda. Išvažiuoja, nori gero uždarbio, o mokytis tingi. Taip gero darbo rasti neįmanoma“, – sakė Visvaldas.
Aštuonerius metus dirbusi pora jau turėjo savo namus – paėmė paskolą, vyras ėmė domėtis nekilnojamojo turto rinka, kitomis ilgalaikėmis investicijomis. Šeimai sekėsi neblogai, nebereikėjo galvoti, iš ko išgyventi. Visgi po aštuonerių metų abu nusprendė, kad laikas grįžti į Lietuvą, tačiau pasirinko ne patį tinkamiausią metą.
„Grįžę nebuvo be darbo, tačiau į Lietuvą atėjo krizė ir vėl viskas ėmė strigti. Ilgai nelaukėme. Jau turėjome darbo patirties užsienyje, tad nusprendėme dar kartą išvykti. Tik šįkart pasirinkome Norvegiją“, – pasakojo vyras.
„Vykome jau su dviem vaikais. Vyresniajam reikėjo surasti mokyklą, jaunėliui – darželį. Jei žmonės išvyksta be vaikų, iškart gali pradėti dirbti. Vyras rado darbą, o man reikėjo rasti darželį“, – prisimena Aurelija.
Jauna moteris sako, kad vaikai tose šalyse, kuriose jie buvo, ugdomi visai kitaip.
„Jie ten ugdomi be streso, mokymo įstaigose labai greitai reaguojama į patyčias. Jų tikrai visur yra, ne tik Lietuvoje, tačiau ypač Norvegijoje itin aktyviai dėl to dirbama, pedagogai bendrauja su mokiniais ir tėvais. Net mažojo sūnaus auklėtojos pačios stengėsi išmokti kelis lietuviškus žodžius, kad berniukas nesijaustų atstumtas. Vyresnėlis, kuriam grįžus į Lietuvą mokytis ne itin sekėsi, Norvegijoje ėmė kitaip žiūrėti į mokslus, vaikams ten labai padeda, be to, jei klasėje 18 vaikų, tai su jais dirba 2 klasės auklėtojai. Dabar sūnui puikiai sekasi mokytis. Lietuvoje mes jau ne pirmus metus, mokytojai pastebėjo, kad vaikas visai kitaip augęs ir kitaip elgiasi nei jo bendraamžiai“, – pasakojo Aurelija.
Norvegijoje kelerius metus gyvenusi ir dirbusi pora sako, kad jie ne vieninteliai puoselėjo norą grįžti į Lietuvą ir čia gyventi.
„Iš mūsų pažįstamų, kurie išvykę, kokie 90 procentų tuoj pat sugrįžtų, jei čia gautų orų atlyginimą ir galėtų išlaikyti šeimą, – atviravo Visvaldas. – Išvykę į užsienį žmonės dirba gal net sunkiau nei Lietuvoje, tačiau tai leidžia pragyventi. Emigrantų tikrai nemažai sugrįžta ar planuoja grįžti.“
Patirtis užsienyje šeimai pravertė, be to, užsidirbo pakankamai, kad atiduotų paskolą už turimus namus ir kad galėtų čia pradėti verslą. Vyras aktyviai dirba investicijų srityje. Žmona kurį laiką nuomojo butą, tačiau vėliau jį pardavė ir ryžosi imtis prekybos turguje. Kodėl turgus? Norėjo savo veiklos, o ne dirbti kitiems.
Pora sako, kad patys išvykti jau neketina, tačiau apie tolesnius mokslus po vidurinės mokyklos galvojantis sūnus greičiausiai išvyks studijuoti į užsienį. Berniukas puikiai moka kelias kalbas, tad turi galimybę rinktis ne tik lietuviškus universitetus.
Tiesa, jei norite ramiai gyventi Norvegijoje, pora pataria – šiukštu, nesiekite gyventi prabangiuose kvartaluose. Ten lietuvius kartais melagingai įskundžia, esą jie nesirūpina vaikais. Nors toli gražu ne visi, bet nemažai prabangiau gyvenančių norvegų tiesiog nenori užsieniečių kaimynystės.