Dvi savaitės, kurias jis praleido kartu su savo skriaudiku ir jį palaikančiais kitais nuteistaisiais, prilygo pragarui – nuolat buvo tyčiojamasi, grasinama susidoroti.
Ir tik tada, kai iš pataisos namų pareigūnų pagalbos nesulaukęs kalinys bausmių vykdymo sistemos vadovybę užvertė skundais, o Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnui pagrasino, kad pasitrauks iš gyvenimo, buvo sureaguota – taip 33 metų nuteistasis Domas Beržonskas buvo izoliuotas nuo kitų kalinių, o dar vėliau pervežtas į Pravieniškes.
Dėl to, kad įkalinimo įstaigoje nebuvo užtikrintas saugumas, dėl nužudymo įkalintas D. Beržonskas į teismą padavė Lietuvos valstybę, kuriai atstovavo Marijampolės pataisos namai, į procesą taip pat buvo įtrauktas ir Kalėjimų departamentas, – nuteistasis siekė prisiteisti 5 tūkstančių eurų neturtinės žalos atlyginimą.
Teisminio proceso metu surinktus duomenis įvertinęs Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjas Ramūnas Šarka nusprendė, kad Marijampolės pataisos namuose nebuvo užtikrintas nuteistojo saugumas ir dėl to jis patyrė dvasinių išgyvenimų, tačiau priteisė gerokai mažesnę nei prašė D. Beržonskas kompensaciją – iš valstybės biudžeto jam turės būti sumokėti 500 Eur.
„Čia ne piniguose buvo esmė, aš norėjau, kad būtų įvertinti pareigūnų veiksmai ir, žinoma, kad tokios situacijos daugiau nepasikartotų – juk daug žmonių pirmą kartą patenka į pataisos namus ir čia turi paklusti nerašytoms taisyklėms“, – sakė D. Beržonskas.
„Teismui nekyla abejonių, kad dėl pataisos įstaigos veiksmų (neveikimo) D. Beržonskui buvo sudarytos netinkamos kalinimo sąlygos, todėl jis patyrė nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis“, – teismo teigimu, to nebūtų nutikę, jeigu Marijampolės pataisos namų administracija būtų laiku taikiusi kalinio izoliavimą nuo kitų nuteistųjų arba būtų taikiusi kitas teisės aktais nustatytas priemones saugumui užtikrinti.
Teismui skundą pateikęs D. Beržonskas aiškino, kad dar prieš incidentą, nutikusį šių metų vasarį, jis kreipėsi į Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnus ir šiems nurodė, jog būryje, kuriame yra apgyvendintas, jam yra nesaugu dėl kitų nuteistųjų, kurie laikosi subkultūros, nuolat jį žemina bei grasina susidoroti.
„Aš net nurodžiau tų nuteistųjų pavardes, bet Kriminalinės žvalgybos pareigūnai jokių veiksmų nesiėmė, o man pasakė, kad be reikalo bijau, jie man nieko nepdarys“, – teigė nuteistasis.
Bet pareigūnai klydo – vasario 1 d. D. Beržonskas buvo sumuštas.
„Tą dieną dirbau savo būryje, kuriame atlieku bausmę ir esu šio būrio tvarkinys, – teigė nuteistasis. – Kai buvau koridoriuje, prie manęs priėjo kitas nuteistasis ir nurodė eiti sutvarkyti prie tualeto atliktus gamtinius reikalus, nes fekalijos buvo ne tualete, o prie jo. Aš atsisakiau – pasakiau, kad kas pridarė, tegul tas ir išvalo. Po šių mano žodžių jis man kumščiu kartą smogė į žandikaulį, taip pat apšaukė.“
Anot D. Beržonsko, tualetą pridergė nuo narkotikų apsvaigęs nuteistasis.
Po šio incidento D. Beržonskas nebuvo izoliuotas, o sugrąžintas atgal į tą patį būrį, kuriame buvo įkalintas ir jį nuskriaudęs aukštesnės kastos kalinys.
„Kriminalinės žvalgybos pareigūnams aiškinau, kad negaliu grįžti atgal į būrį, nes man yra nesaugu, tačiau jie net nereagavo, liepė grįžti į tą patį būrį, nurodė, jog nėra galimybių izoliuoti“, – D. Beržonskas tikino, kad būtent dėl šios priežasties bijojo rašyti pareiškimą, kuriuo remiantis būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas.
Nuteistasis taip pat pabrėžė, kad su savo skriaudiku ir jį palaikančiais kitais nuteistaisiais jis buvo priverstas kalėti dvi savaites, per kurias nuolat buvo užgauliojamas, taip pat sulaukė daugybės grasinimų.
„Nebegalėjau daugiau kęsti, todėl vasario 15 d. išėjau iš būrio ir tada jau kreipiausi raštu, kad prieš mane yra smurtaujama, todėl net pagrasinau, jog nusižudysiu, jeigu man teks toliau atlikti bausmę tame pačiame būryje“, – aiškino jis.
Kalinys taip pat pabrėžė, kad dar iki šios dienos pareigūnų daugybę kartų prašė izoliuoti nuo kitų priešiškai nusiteikusių nuteistųjų, net rašė raštus bausmių vykdymo sistemos vadovybei, tačiau į tai niekas nereagavo, o tai kėlė dar didesnę baimę.
Tuo metu Marijampolės pataisos namų administracija su D. Beržonsko argumentais nesutiko ir pabrėžė, kad jis buvo kreipęsis į sveikatos priežiūros tarnybą, kur atlikus apžiūrą jam nebuvo nustatyta jokių sužalojimų. Vis dėlto, pareigūnai pripažino, kad prieš nuteistąjį smurtavo kitas nuteistasis, tačiau nukentėjusysis atsisakė rašyti pareiškimą ir nurodė, jog pretenzijų neturi. Būtent dėl to buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą dėl skausmo sukėlimo – jį galima pradėti tik gavus nukentėjusiojo pareiškimą.
Pasak įkalinimo įstaigos administracijos, tik praėjus dviem savaitėms po šio incidento nuteistasis kreipėsi į Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnus: „Pokalbio metu jis elgėsi neadekvačiai, apie penkis kartus dešinės rankos kumščiu trenkė sau į galvos sritį bei pasakė, kad ketina pasikarti.“
Tą pačią dieną D. Beržonskas buvo perkeltas į kamerą, o po trijų dienų pareigūnai surašė tarnybinį pranešimą, kuriame nurodė,jog „Kriminalinės žvalgybos skyrius turi duomenų apie tai, kad D. Beržonskui yra iškilusi reali grėsmė jo sveikatai ir gyvybei, todėl jį yra būtina izoliuoti nuo kitų nuteistųjų iki atskiro nurodymo.“
Pasak pataisos įstaigos, būtent nuo tada D. Beržonskui buvo sudarytos tinkamos sąlygos atlikti bausmę saugiai, jis buvo izoliuotas.
Marijampolės pataisos namų administracija teismui taip pat nurodė, kad nuteistasis „su skundais dėl nesaugumo, nesutarimų, įtampos santykiuose tarp jo ir kitų nuteistųjų, galimos grėsmės jo sveikatai ar gyvybei“ kreipėsi jau būdamas izoliuotas, todėl pareigūnams „nebuvo pagrindo numatyti kilsiančio realaus pavojaus, t. y. galimų konfliktų, įtampos tarp D. Beržonsko ir kitų (jį sumušusių) nuteistųjų.“
Savo ruožtu Kalėjimų departamento atstovai teismui nurodė, kad D. Beržonskas į Marijampolės pataisos namus buvo perkeltas iš Pravieniškių, nes Kauno prokurorai buvo gavę duomenų ir apie čia jam grėsusį pavojų.
Pasak teismo, po sumušimo D. Beržonskas Kriminalinės žvalgybos pareigūnams paaiškino, kad atgal grįžti į būrį negali, nes nesaugu, tačiau vis tiek buvo patalpintas į tą patį būrį su nuteistuoju, kuris prieš jį panaudojo smurtą.
„D. Beržonskas teismo posėdžio metu paaiškino, kodėl atsisakė rašyti pareiškimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, nes po įvykio nei jis, nei kitas nuteistasis nebuvo izoliuoti, o buvo patalpinti į tą patį būrį, buvo prigrasintas nuteistųjų, jog su juo bus susidorota fiziškai, todėl bijojo pasekmių“, – teisėjo R. Šarkos teigimu, pataisos namų pareigūnai privalėjo įvertinti susidariusią situaciją ir nuteistąjį izoliuoti.
„Marijampolės pataisos namų administracija, užuot sprendusi klausimą dėl D. Beržonsko saugumo užtikrinimo, jam liepė toliau atlikti bausmę būryje, kuriame atlieka bausmę ir prieš jį smurtavęs nuteistasis“, – pasak teismo, pareigūnai, neizoliuodami nuteistojo, tinkamai neįvertino Bausmių vykdymo kodekse įtvirtintų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose tikslų ir taip suvaržė nuteistojo teises kalėti saugiai.
Anot teismo, tokiais veiksmais pareigūnai nuteistajam sukėlė galimas rizikas bei pavojų jo sveikatai ir gyvybei.
Šiuo metu D. Beržonskas jau yra išvežtas iš Marijampolės pataisos namų – toks sprendimas buvo priimtas dar rugpjūtį, kai įkalinimo įstaigoje pasikeitė vadovybė. Apie tai jis Delfi pasakojo jau kalėdamas Pravieniškių pataisos namuose – visą pokalbį galite perskaityti paspaudę šią nuorodą, interviu su D. Beržonksku – taip pat vaizdo įraše.