Po to, kai V. Putinas televizijos eteryje atsainiai pareiškė, kad Rusija ketina Baltarusijos teritorijoje įkurdinti taktinius branduolinius ginklus, reakcijų, kaip ir galima buvo tikėtis, būta įvairiausių.
NATO ir ES smerkė Rusijos užmačias, grasino sankcijomis, Kyjivas pareikalavo skubaus Jungtinių Tautų Saugumo tarybos posėdžio, JAV taip pat pabrėžė, jog toks elgesys yra neatsakingas ir pavojingas, nors pripažino, kad kol kas dislokavimo ženklų nematyti.
O Baltarusijos režimo propagandistas Grigorijus Azarionokas perkreiptu tulžingu veidu tryško sau būdingai neapykantos poezija ir grasino Vilniui bei Varšuvai.
Vis dėlto šioje pareiškimų virtinėje trūksta kelių svarbių detalių. Pirmiausiai be skambių V. Putino pažadų, kurie dalijami jau ne pirmą kartą, iki šiol yra nedaug konkretumo, kas ir kaip iš tikrųjų keisis, ką reikštų planų įgyvendinimas ir ar iš tikrųjų padėtis taps grėsmingesnė.
Bandymas kopijuoti NATO
„Čia nėra nieko neįprasto: JAV tai daro jau dešimtmečius. Jos jau seniai dislokavo savo taktinius branduolinius ginklus sąjungininkių teritorijoje“, – interviu Kremliaus propagandiniam kanalui sakė V. Putinas, komentuodamas sprendimą dėl branduolinių ginklų.
Esą visa tai daroma ne tik Baltarusijos autoritarinio lyderio prašymu, bet ir reaguojant į NATO šalių praktiką, kuri numatyta branduolinio dalijimosi programoje.
Pagal šią programą JAV termobranduolinės bombos „B-61“ laikomos keliose bazėse Europos šalyse – Belgijoje, Vokietijoje, Nyderlanduose, Italijoje, tikėtina, vis dar Turkijoje, o šių šalių karinių oro pajėgų sertifikuoti naikintuvai bei įgulos yra pasiruošę panaudoti amerikietiškus branduolinius ginklus, jei leidimą tai daryti suteiktų JAV prezidentas.
„Mes sutarėme, jog darysime tą patį“, – teigė V. Putinas, kuris pažymėjo, jog kalbama apie taktinius branduolinius ginklus, nors Rusijos pajėgose net nėra tokio termino – visa nestrateginė ginkluotė taip ir vadinama „nestrateginiai“ arba „specialieji“ užtaisai.
V. Putinas NATO branduolinę politiką bandė kopijuoti ir kalbėdamas apie teisinius dalykus – esą dislokavimas Baltarusijoje nepažeis įsipareigojimų dėl branduolinio ginklo neplatinimo, nes Rusijos pajėgos tokios ginkluotės perduoti Baltarusijos naudojimui neketina: pačios branduolinės galvutės bus saugyklose Baltarusijos teritorijoje, jos ir toliau priklausys Rusijai.
Tačiau pati branduolinių ginklų perkėlimo į Baltarusiją logika bei procedūros lieka neaiškios. Jei NATO branduolinio ginklo strategija yra aiški – turi aiškų atgrasymo tikslą, įslaptintas procedūras, planus, nuolat atnaujinama, yra priskirti konkretūs pajėgumai, rengiamos pratybos, tai rusų ir baltarusių branduolinio ginklo dalijimasis kol kas tėra A. Lukašenkos ir V. Putino retorikos dalis.
Seno spektaklio tęsinys
Būtent tokios kalbos kol kas ir kelia daugiausiai įtarimų dėl to, ką iš tikrųjų sumanė V. Putinas ir A. Lukašenka. Pastarasis branduolinių ginklų viešai prašė pernai ir sulaukė palankių signalų per viešą spaudos konferencijos spektaklį.
„Kalbėjome apie mūsų ekipažų parengimą ir treniravimą panaudoti specialią ginkluotę ir specialiuosius užtaisus. Turiu pasakyti, kad parengėme lėktuvus, paaiškėjo, kad nuo sovietinių laikų jų turime, juos Rusijoje testavome, su rusais rengiame ekipažus, galinčius valdyti šiuos orlaivius, nešančius specifinius užtaisus“, – išdidžiai kalbėjo A. Lukašenka, V. Putinui tik linkčiojant galva.
Tai nebuvo pirmas kartas, kai abu autoritariniai lyderiai susitikimuose kalba būtent apie Baltarusijos karinių pajėgumų stiprinimą. Likus kiek daugiau nei savaitei iki atviro karo Ukrainoje pradžios A. Lukašenka ir V. Putinas jau džiaugėsi Baltarusijoje dislokuojamais pajėgumais – būtent raketinėmis sistemomis „Iskander-M“, kuriomis vėliau buvo ne karta apšaudyta Ukrainos teritorija.
Tada tokių pajėgumų dislokavimas buvo garsiai autoritarinio Baltarusijos lyderio ne vieną kartą reikštų pageidavimų viršūnė – dar 2021-ųjų lapkritį viename interviu A. Lukašenka tikino norintis raketų, t. y. to, ko prašė dar 2008-aisiais, nors anuomet pripažino, kad Baltarusija neturi pinigų.
Kiek gudresnį žaidimą A. Lukašenka pradėjo žaisti po to, kai pasirodė spėlionių, jog Vokietija gali atsisakyti savo teritorijoje pagal NATO branduolinio ginklo dalijimosi programą laikomų JAV branduolinių ginklų, o šie esą būtų nugabenti į Lenkiją. Užsikabinęs vien už šios minties A. Lukašenka jau kalbėjo apie tariamai būsimą susitarimą.
„Juos pervežtų į Lenkiją. Taip. O tada aš pasiūlysiu V. Putinui sugrąžinti branduolinį ginklą į Baltarusiją. <...>. Susitarsime, kokį. Tokį branduolinį ginklą, kuris būtų pats veiksmingiausias tokioje akistatoje“, – pareiškė A. Lukašenka, reaguodamas į tuomet sklandžiusius gandus, kad naujoji Vokietijos valdžia negali apsispręsti dėl JAV branduolinių bombų „B-61“ likimo šalyje. Ir nors pats perkėlimas neįvyko, tačiau Lenkija jau atvirai neslepia planų tapti NATO branduolinio dalijimosi šalimi, kurioje būtų dislokuotos būtent minėtosios bombos.
Žodžių daug, o statybų – nė kvapo
Tad jei naujausias V. Putino šou apie branduolinius ginklus tėra seno „atsako į NATO veiksmus“ spektaklio dalis, aiškumo bei logikos jame ir dabar nėra daug.
Pavyzdžiui, V. Putinas pažymėjo, jog branduolinės galvutės bus skirtos baltarusių pajėgoms – 10 orlaivių esą yra paruošta, tačiau jau anksčiau buvo įvardytas šių orlaivių tipas – branduolinių ginklų gabenimui pasirinkti šturmo aviacijos orlaiviai „Su-25“. Baltarusių pilotai bei minėti orlaiviai, kurių Baltarusijos karinės oro pajėgos turi kelias dešimtis tik teoriškai gali vykdyti branduolines misijas. Jų galimybės, kalbant apie branduolinio ginklo panaudojimą, yra itin ribotos.
Šaltojo karo laikais šie atakos lėktuvai buvo sukurti tiek konvencinėms, tiek branduolinėms misijoms – abu galėjo gabenti specialiai pritaikytas branduolines bombas „RN-28“, kurių galia siekia apie 5 kilotonas. Karas Ukrainoje vis dėlto įrodė, kad „Su-25“ gebėjimai atakuoti taikinius bombomis – nesvarbu kokiomis – šiuolaikiniame mūšyje yra minimalūs, labiau atsitiktiniai.
Ypač rizikingų operacijų metu tiek ukrainiečiai, tiek rusai naudoja šių tipų orlaivius, tačiau jų bene daugiausiai ir prarado dėl efektyvios oro gynybos – Su-25 taikinius taikinius pažemiui, įprastai atakuoja iš didesnio atstumo neįprastai aukšta trajektorija paleisdamas raketų salvę. O tai branduolinėms misijoms, kurios vykdomos iš didelio arba vidutinio aukščio, netinka.
Galiausiai vienintelė bazė, kurioje šiuo metu yra dislokuoti baltarusių „Su-25“ yra Lydoje, t. y. per artilerijos ar salvinių ugnies sistemų šūvio atstumą iš Lietuvos ir Lenkijos. Tikimybė, kad Rusija drįstų rizikuoti kurti savo branduolinių ginklų infrastruktūrą nesaugioje vietovėje yra menka.
Tad nenuostabu, jog V. Putinas taip pat užsiminė, jog nuo balandžio bus rengiamos Baltarusijai perduotų balistinių raketinų sistemų „Iskander“ įgulos.
Pastarosios raketos gali gabenti tiek konvencinius, tiek branduolinius 50-80 kilotonų galios užtaisus, tačiau jiems reikalinga atskira infrastruktūra – saugomos ir prižiūrimos saugyklos, vieną kurių V. Putinas žadėjo įrengti iki liepos mėnesio.
Kur galėtų būti tokios saugyklos, kurių Šaltojo karo laikais Baltarusijoje buvo keliolika, neskelbiama, nors „Iskander“ raketoms tikėtina vieta yra Osipovičių poligonas, kur rusai perkėlė šias raketas ir iš kur apšaudė Ukrainą.
Kita vertus, jokių ženklų, kad Osipovičiuose vyktų statybos, rodančios branduolinių galvučių saugyklą kol kas nematyti, o įrengti tokį objektą per keturis mėnesius, anot branduolinių ginklų eksperto, Amerikos mokslininkų federacijos analitiko Hanso Kristenseno, neįmanoma.
Jei jis iš tikrųjų būtų statomas, viskas būtų daroma už Rusijos pinigus ir truktų ilgiau. Šaltojo karo laikais Baltarusija išties buvo tiesiog prikimšta branduolinių ginklų – nuo taktinių branduolinių iki vidutinio nuotolio ir tarpžemyninių raketų su branduolinėmis galvutėmis, tačiau žlugus Sovietų Sąjungai, Baltarusija atsisakė branduolinio ginklo savo teritorijoje ir 1993-iaisiais, kaip branduolinio ginklo neturinti valstybė, prisijungė prie Branduolinio ginklo neplatinimo sutarties. Visi branduoliniai ginklai iš Baltarusijos teritorijos buvo išgabenti iki 1996-ųjų.
Kai kurios bazės paverstos sandėliais, viena galvučių saugojimo bazė paversta gamykla, kita, netoli Gomelio – kalėjimu, o didžioji bazių tiesiog sunyko. Pats A. Lukašenka negalėjo ir negali kontroliuoti branduolinių ginklų – net 1994-aisiais, kai Baltarusijos ir Ukrainos teritorijose buvo tūkstančiai branduolinių galvučių, jų pavaldumas buvo priskirtas Maskvai, o konkrečiai – 12-ajam Vyriausiajam gynybos direktoratui (sutrumpintai GUMO).
12-sis Direktoriatas yra viena slapčiausių Rusijos karinių pajėgų organizacijų ir kontroliuoja 12 nacionalinio lygio branduolinių saugyklų bei dar keliasdešimt bazių, kuriose laikomi įvairios paskirties ir skirtingoms pajėgoms – laivynui, aviacijai, sausumos daliniams priskirtos galvutės.
Pavyzdžiui, Kaliningrade esantys branduoliniai ginklai priskirti Rusijos Baltijos jūros laivynui, nors manoma, kad galvutės yra skirtos ir „Iskander“ bei kitiems pajėgumams. Tačiau pati saugykla Kolosovkoje iki šiol nėra baigta.
Anot Jungtinių Tautų Nusiginklavimo tyrimų instituto vadovo Pavelo Podvigo, kuris tyrinėja Rusijos branduolinius ginklus, mažai tikėtina, kad Rusija iš tikrųjų ėmėsi naujos branduolinių ginklų saugyklos projekto – net ir esamas prižiūrėti yra iššūkis.
Tai nėra šiaip eilinės karinės technikos saugyklos – branduoliniams ginklams reikia specialių angarų, papildomos apsaugos, oro gynybos priemonių. O tam reikia papildomų žmogiškųjų ir finansinių išteklių.
Spjūvis Xi Jinpingui į veidą
Ir kam visa tai? Efektyvumo prasme branduolinis ginklas Baltarusijoje nesukuria jokios pridėtinės vertės: pati branduolinė ginkluotė pirmiausiai skirta atgrasymui, o A. Lukašenkos režimui niekas tiesiogiai negrasina, kad ir kaip jis bandytų įrodyti priešingai.
Šantažuoti branduoliniu ginklu A. Lukašenka negalės, mat pats šių galvučių jis nekontroliuos. O tai, kad branduolinius ginklus teoriškai galės panaudoti Baltarusijoje esančios „Iskander“ sistemos, nekeičia nei regioninio saugumo pusiausvyros, nei baltarusių ar rusų dabartinių galimybių.
Rusija jau šiuo metu turi branduolinius ginklus Kaliningrado srityje ir su čia dislokuotomis „Iskander“ gali apšaudyti tiek Lietuvos, tiek Lenkijos teritoriją, o netoli Estijos ir Latvijos esanti Lugos karinė bazė, kur taip pat saugomos tiek „Iskander“ sistemos, tiek joms priskirtos „specialiosios“ galvutės, jau yra pakankamas atgrasymas, jei tik jo Rusijai trūktų.
Pats taktinio branduolinio ginklo dislokavimas Baltarusijoje iš esmės nieko nekeičia, nes bet kokio branduolinio užtaiso – ar tai būtų strateginis, ar taktinis/nestrateginis – panaudojimas sukeltų neprognozuojamas pasekmes, kurių šiuo metu niekas negali numatyti.
Baltarusija tiesiog taptų papildomu taikiniu dėl rusų branduolinių pajėgumų, mat bet koks praktinis jų panaudojimas veda į nepažintą ir labai pavojingą teritoriją.
Kita vertus, Rusijos sprendimas tęsti pradėtą spektaklį pasirinktas įdomiu metu ir stumia Baltarusiją į įkaitės situaciją. Vos prieš savaitę, kovo 21-ąją Maskvoje V. Putinas su Kinijos lyderiu apie branduolinius ginklus kalbėjo priešingai.
Xi Jinpingas pasirašė po bendru pareiškimu, kuriame sakoma, kad „branduolinį ginklą turinčios valstybės neturi jo dislokuoti už savo teritorijos ribų“. Net jei Baltarusija būtų traktuojama kaip sąjunginė valstybė kartu su Rusija, tai formaliai vis dar yra nepriklausoma šalis, todėl V. Putino viešas sprendimas (o ir A. Lukašenkos pritarimas) gali būti laikomas spjūviu Xi Jinpingui į akis.
Kodėl taip padaryta – didelis klausimas, susijęs su Xi Jinpingo atvykimo į Maskvą aplinkybėmis. Viešojoje erdvėje tikėtasi, kad Kinija atvirai stos į Kremliaus pusę, tieks ginkluotę Rusijai. Ir nors tokių būgštavimų netrūksta, Pekinas, regis, ne tik nenusileido ilgose derybose su V. Putinu, bet ir parodė, kuri šalis yra vyresnioji bei turi stipresnes pozicijas. Karas Ukrainoje vyksta be atviro Kinijos įsikišimo – ar tai būtų ginkluotės tiekimas, ar tarpininkavimas paliaubų susitarimui.
Be to, vienašališkas V. Putino sprendimas dislokuoti branduolinius ginklus Baltarusijoje gali turėti ir kitų kinams nenaudingų pasekmių, pavyzdžiui, visišką branduolinės ginkluotės kontrolės suirimą kituose regionuose. Pietų Korėja, Japonija, Australija, netgi Taivanas – tai yra šalys, kurios teoriškai galėtų tapti branduolinėmis arba branduolinio ginklo dalijimosi partnerėmis, kas Pekinui keltų papildomą grėsmę.