Vakar Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras paskelbė, kad Vilniaus universiteto archeologo Gintauto Vėliaus organizuojamuose ir vykdomuose tyrimuose Vilniaus Našlaičių kapinėse aptikti 5 asmenų palaikai su šautiniais sužalojimais. Genetiniai tyrimai patvirtino vienų iš jų tapatybę – tai paskutinio su ginklu rankose žuvusio partizano Antano Kraujelio-Siaubūno palaikai.
LLKS Žėručio rajono štabo viršininko, kovojusio ir besislapsčiusio Anykščių, Utenos ir Molėtų rajonuose, A. Kraujelio-Siaubūno palaikų buvo ieškoma kelis dešimtmečius.
Kalbėdamas apie A. Kraujalio-Siaubūno reikšmę, LGGRTC Memorialinio departamento vyr. patarėjas E. Peikštenis citavo prof. Vytauto Landsbergio kalbą, pasakytą pernai per A. Kraujalio-Siaubūno 90-metį.
„Trūksta tokių asmenybių, koks buvo Antanas Kraujelis. Jis nebuvo žymus filosofas, politikas, politologas, bet turėjo aiškią tiesą ir supratimą, viršijantį visus politologų išvedžiojimus. Kol yra tikėjimas Lietuva, tol yra Lietuva. Kol yra nors vienas karys, tol yra Lietuvos kariuomenė. O kol yra kariuomenė, tol yra ir Lietuvos valstybė“, – V. Landsbergį citavo Genocido centro atstovas.
Buvo padaryta daug namų darbų
Apie jo palaikų paieškas mokslininkai papasakojo per spaudos konferenciją.
E. Peikštenis sakė, kad prieš pačius archeologinius tyrimus teko atlikti nemažai namų darbų, buvo tyrinėjamos kapinių knygos, studijuojami planai.
Tai buvo daroma tam, kad nustatytų preliminarią tyrimų vietą. Našlaičių kapinės yra didelės, jose palaidota apie 2000 žmonių. Šiose kapinėse buvo laidojami dažniausiai iš ligoninių atvežti asmenys, neturintys giminaičių, neatpažinti kūnai, medicininės atliekos iš įvairių gydymo įstaigų.
Pernai Našlaičių kapinėse buvo rasti Adolfo Ramanausko-Vanago palaikai. VU Istorijos fakulteto Archeologijos katedros doc. dr. Gintautas Vėlius sakė, kad A. Kraujalio-Siaubūno palaikai buvo rasti už 38 metrų nuo tos vietos, kur buvo rasti A. Ramanausko-Vanago palaikai.
„Juos skiria aštuoni metai ir 38 metrai“, – sakė G. Vėlius.
Pasak archeologo, paieškose padėjo tai, kad kapinėse buvo vedamas registracijos žurnalas, į kurį buvo įrašomi legalūs asmenys, atvežti iš ligoninių. Prie tyrimo prisidėjo kapinių planai. Vienas planas buvo sudarytas 1963 m., kitas - 1983 metais.
Taip atsirado galimybė mokslininkams susieti tekstinę informaciją, esančią registracijos žurnaluose, su grafine informacija iš planų, ir su erdvine informacija, esančia realiai kapinių vietoje.
„Ta erdvinė informacija yra labai skurdi. Kapinės yra seniai apleistos, daugelio kapų vietą sunku nustatyti. Taip pat sunkumų įnešė tai, kad kapinių sargas, kuris buvo ir duobkasys, nebuvo labai tvarkingas darbuotojas, ir, kaip sužinojome, iš jo sūnaus, kad jis kartais užkasinėdavo kūnus ten, kur jam šaudavo į galvą – kur molio mažiau, kur šlaitas mažesnis. Jis nesilaikė tvarkos, tas irgi apsunkino skaičiavimus“, – pasakojo G. Vėlius.
Pasak archeologo, šiais metais jau buvo iškeltas konkretus uždavinys - aptikti A. Kraujalio palaikų užkasimo vietą. Buvo naudojamasi ta pačia metodika, kaip ir A. Ramanausko-Vanago atveju.
„Archeologinio tyrimo metu pamatėme, kad tai yra asmuo, kuris turi šautinių sužalojimų, bet kažkodėl – ir karišką diržą, tokį patį, kokį dėvėjo Siaubūnas, kokį mes matome nuotraukoje, kur Siaubūnas paguldytas kieme jau nebegyvas. Tuomet jau tapo aišku. Bet šiais laikais, kadangi mokslas yra pažengęs į priekį, turime vadovautis griežtomis jo išvadomis“, – sakė G. Vėlius.
Turėjo daug informacijos apie asmenį
VU Medicinos fakulteto ir Istorijos fakulteto dr. Justina Kozakaitė sakė, kad A. Kraujalio palaikų tyrimai dar tik prasidės. Tikimasi, kad galutinės išvados bus pateiktos po mėnesio.
„Pagrindinis mūsų atspirties taškas, išskiriant A. Kraujalio palaikus iš šiais metais rastų dar keturių sušaudytų asmenų palaikų buvo 1965 m. kovo teismo medicinos ekspertų parengtas A. Kraujalio apžiūros aktas, kuriame buvo detaliai aprašyti ypatingi A. Kraujalio-Siaubūno požymiai ir sužalojimai, patirti paskutinės jo kovos metu“, – sakė J. Kozakaitė.
Pasak mokslininkės, skaitant šį dokumentą buvo sudaryta darbinė schema, kurioje buvo pažymėtos visos pažeistos kūno vietos, išskiriant tas griaučių vietas, kurios buvo sulaužytos, arba kuriose buvo aptikta šautinių sužalojimų.
„Kaip matote, didžiausia sužalojimų dalis koncentravosi galvos srityje, ir nedidelė dalis – krūtinės srityje. Svarbiausia yra akcentuoti kairią kaukolės pusę, kadangi pažeistas kairės pusės viršugalvis, sulaužyta nosis, smakro centre – šautinis sužalojimas. Kitas svarbus paminėjimas – šviežiai išmušti priekiniai dantys ir pažeisti kairės pusės dešimtas ir vienuoliktas šonkauliai. Ši schema buvo naudojama ekshumuojant palaikus“, – pasakojo J. Kozakaitė.
Mokslininkė iš pirminės apžiūros konstatavo, kad didelė dalis minimų sužalojimų buvo konstatuojami ir palaikuose.
Buvo iš didelės šeimos, gerai mokėsi
Genocido centro vyr. istorikas Dalius Žygelis papasakojo apie A. Kraujalio biografiją.
A. Kraujalis gimė 1928 m. spalio 28 d. Molėtų valsčiaus Kaniūkų kaime. Šeima buvo didelė. Joje augo šešios seserys ir vienas brolis Antanas. Kaip ponia Janina sako: „šeimoje buvo daug valgančių, ir nelabai daug dirbančių“.
Antanui teko padėti šeimai žemės ūkyje, padėti dirbti tėvams. Tuo pačiu Antanas buvo gabus mokslams. Po to, kai 1945 m. baigė progimnaziją, planai buvo dideli, tačiau pokaris šeimos svajones sustatė į savo vietas.
Kraujalių šeima labai anksti tapo partizanų rėmėjais. Jų sodyboje buvo du partizanų bunkeriai, kuriuose dirbo aukšti partizanų vadai. Kaniūkų kaimas buvo tokioje geografinėje padėtyje, kur kirtosi trijų partizanų apygardų veikimo ribos.
Antanas gana anksti tapo ryšininku. Partizanai juo pasitikėjo. Jis dar buvo nepilnametis, atliko įvairias užduotis, tačiau saugumiečių persekiojimas jį vertė pasitraukti iš legalios padėties, ir įstoti į kuopinius partizanų būrius.
Nors partizanai, kiek galėjo jį atkalbinėjo, sakydami, kad „galėdamas gyventi legaliai, tu gali padaryti daug daugiau negu įsitraukęs į veiklą“. Tačiau situacija buvo tokia, kad Antanas privalėjo vengti suėmimų, ir tai buvo pagrindinė priežastis, dėl ko jis privalėjo pasitraukti į mišką, į ginkluotų partizanų gretas.
1951 m. jų būryje dar buvo 14 ginkluotų kovotojų. Bet nuo 1951 m., prasidėjus agentų smogikų siuntimui, būrys buvo naikinamas, partizanai buvo suimami. 1952 m. būryje liko tik du partizanai – A. Kraujalis ir Vladas Petronis-Nemunas.
Bendražygis pasidavė saugumiečiams
1954 m. V. Petronis-Nemunas neatlaikė įtampos, pasidavė saugumiečiams, buvo tardomas, išdavė gana daug partizanų rėmėjų. O apie Antaną viename iš apklausos protokolų jis kalbėjo taip: „A. Kraujalis – labai atsargus, slepiasi negyvenamuose pastatuose, žiemą į slėptuves išeina vieną kartą. Eina ne keliais, o laukais, naktį arba prieš rytą. Vasarą slepiasi krūmuose, klojimuose ir pirtyse.
Siaubūnas niekada dėl nieko nesitaria iš anksto. Jei pajunta, kad jį kas nors pastebėjo, dingsta į kitą vietą sunaikindamas pėdsakus. Su pagalbininkais kalbasi be liudininkų. Žmonių, kuriuos kviesdavo KGB, vengė, nes laiko juos užverbuotais. Bunkeriais nesinaudoja. Neserga kojų reumatu. Ginklas – trumpavamzdis. Maistas – lašiniai ir duona. 1953 m. – sunkiai sužeistas agento Edmundo Satkūno. Gydėsi Aleksandro Alekso Labašausko šeimoje“.
Jo bendražygio liudijimas, pasak istoriko, yra gana tikslus, ir parodo, kodėl Antanas tokius ilgus metus nebuvo suimtas saugumiečių.
1955 m. Antanas vedė Janiną Snukiškytę. Įvyko partizaninės vestuvės. Kunigas juos sutuokė miške. 1956 m. porai gimė sūnus, kuris taip pat buvo pavadintas Antano vardu.
Pats pasitraukė iš gyvenimo
1960 m. A. Kraujalis persikėlė į Utenos rajoną, Papiškių kaimą, kur naujai pastatytame name įsirengė bunkerį. Bet saugumiečiai dėjo visas įmanomas pastangas, verbuodami informatorius, šantažuodami žmonės, ir 1965 m. kovo 17 d. jie gavo pakankamai daug duomenų, kad aptiktų šią sodybą.
A. Kraujalis buvo pasislėpęs bunkeryje. Kai saugumiečiai atrado bunkerio angą, Antanas paleido automato seriją į juos. Deja, buvo sužeistas sodybos šeimininkas, nes saugumiečiai, laikydamiesi savo saugumo, pirmą į bunkerį įstūmė sodybos šeimininką.
Po to Antanas išmetė granatą. Granata nesprogo, bet saugumiečiai jos išsigando. Jie išsilakstė į lauką. Tai leido Antanui užlipti į palėpę, ir iš palėpės dar atsišaudyti.
Palėpėje jis buvo sužeistas. Jausdamas, kad jėgos senka, ir stengdamasis išvengti suėmimo, priėmė sprendimą nusišauti.
Po visko saugumiečiai atliko kratą bunkeryje. Dokumente buvo išvardinta, kokie daiktai buvo rasti. Iš to, kad buvo rasti du tomai metinių Lietuvos kariuomenės žurnalų „Karys“ , galima matyti, kad, būdamas bunkeryje, Antanas studijavo Lietuvos tarpukario karinę spaudą.
Toliau vyko A. Kraujalio palaikų apžiūra. 1965 m. kovo 17 d. jis, kartu su ginklais, buvo paguldytas šalia namo. Paskui jo palaikai buvo išvežti į Uteną, kur Utenos morge buvo įvykdyta jo palaikų apžiūra, ir surašytos patologo anatomo išvados. Istorikai turi dokumentą, kurio data – 1965 m. kovo 18 d. 16 val., kai buvo įvykdyta palaikų apžiūra.
Atsiremdami į šią datą mokslininkai Našlaičių kapinėse ieškojo palaidojimų.
Žmogus, kuris viską žinojo apie budelių planus dar gyvas
Istorikas sakė nežinąs antros tokios šeimos, kaip Kraujalių šeima, kuri būtų įdėjusi tiek pastangų surasti savo žmogų.
„Man pačiam teko su ponia Janina važinėti po Lietuvą, po Aukštaitiją, susitikti su daug A. Kraujalį pažinojusių žmonių, su įvairiais atsiradusiais liudininkais, kurie daugeliu atveju bandė mus kažkodėl klaidinti“, - sakė D. Žygelis.
Istorikas atkreipė dėmesį, kad Kraujalio suėmimo operacijai vadovavo pagrindinis KGB jaunesnysis leitenantas Marijonas Misiukonis.
„Kaip žinote, Lietuvai atgavus nepriklausomybę jam buvo iškelta baudžiamoji byla, vyko teisminis procesas, ir Kraujalių šeimų sakė: „mums nereikia bausmės. Mes norime tik, kad jis pasakytų, kur yra brolio palaikai“.
M. Misiukonis šeimai, kaip dabar paaiškėjo, nemelavo. Jis sakė, kad palaikai, jo žiniomis, 1965 m. kovą buvo išvežti į Vilnių. Tada tai atrodė nepatikima informacija, nes apie Našlaičių kapinių paslaptį mes dar nieko nežinojome“, – pasakojo D. Žygelis.
Bet, pasak istoriko, yra kitas KGB darbuotojas – Ričardas Vaigauskas, kuris 1953 m. užėmė KGB Apskaitos skyriaus vadovo pareigas.
„O KGB Apskaitos skyriaus vadovas buvo atsakingas už budelių archyvų saugojimą, ir KGB sušaudytų asmenų užkasimo vietų parinkimą ir priežiūrą“, – sakė D. Žygelis.
Istorikų žiniomis, R. Vaigauskas yra gyvas ir šiandien.
„Apie 2008 m. jis buvo apklaustas Lietuvos specialiųjų tarnybų. Nepaisant to, kad jis ką tik buvo išleidęs savo memuarus, kuriuose selektyviai aprašė savo „žygdarbį“. Jis specialiosioms tarnyboms tvirtino, kad jis nieko apie tai neatsimena, ir negali suteikti jokių parodymų“, - sakė D. Žygelis.
Pasak istoriko, labai keista, kad Lietuvos tarnybos tuo pasitenkino, ir papildomos apklausos nebuvo vykdomos.
„Mes manome, kad galimai jis patenka po Baudžiamojo kodekso straipsniu už nusikaltimo slėpimą. Mes tikimės, kad dar bus vykdomos papildomos apklausos, ir valstybei nereiks skirti tiek daug lėšų surasti savo didvyrius“, – sakė D. Žygelis.
Aplinkybės vedė į būtent tą vietą
Pasak istoriko, 2017 m., kai jie pradėjo darbą Našlaičių kapinėse, jų kolega E. Peikštenis buvo pirmasis, kuris iškėlė versiją, kad yra labai tikėtina, kad A. Kraujalio palaikai irgi gali būti atvežti į Vilnių ir užkasti Našlaičių kapinėse.
„Mes išsidėliojome ant stalo argumentus: tai yra Našlaičių kapinės. Tai yra A. Kraujalio žūtis – 1965 m. Tai – jau nebe 1945 m., kai partizanų palaikai buvo užkasinėjami žvyrduobėse, pakrūmėse, miškuose ir visur kitur.
Našlaičių kapinių užkasimo vieta veikia nuo 1956 m., ir yra labai didelė tikimybė, kad A. Kraujalio palaikai gali būti būtent ten. Plius – M. Misiukonio parodymas, kad jį išvežė į Vilnių, ir 2017 m. rasti vieni palaikai su diržu mums rodė, kad tie palaikai nėra iš egzekucijų vykdymo kameros atvažiavę“, – sakė D. Žygelis.
Pasak jo, tada nuspręsta, kad šiemet reikia tikslingai ieškoti A. Kraujalio palaikų. Ir tai buvo vykdoma nuo birželio pradžios.