Pašalinus lentą, kurią dar balandžio mėnesį savavališkai buvo sudaužęs advokatu prisistatantis Stanislovas Tomas , internetinėje erdvėje netrūko diskusijų apie šio sprendimo motyvus.
Vienas pirmųjų į tokį akibrokštą sureagavo TS-LKD partijos narys Laurynas Kasčiūnas, kuris Remigijaus Šimašiaus nuotrauką pridėjo prie anksčiau jau minėto Stanislovo Tomo fotografijos bei negailėjo aštresnių palyginių.
„Man gėda, kad mano gimtajam miestui, šalies sostinei vadovauja Mankurtas (iš didžiosios raidės), neskiriantis okupantų ir koloborantų, kurie laisva valia atidavė mūsų tautos laisvę komunistams ir žmonių, kurie itin sudėtingomis sąlygomis siekė išsaugoti valstybės nepriklausomybę ir visada buvo mūsų tautos laisvės pusėje. Užribis“, – savo feisbuko paskyroje rašė L. Kasčiūnas.
Kiek vėliau savo nuomonę pareiškė ir TS-LKD pirmininkas Gabrielius Landsbergis. Politikas R. Šimašiaus poelgį taip pat palygino su S. Tomo išpuoliu bei rėmėsi vieno žymiausių XX a. tyrinėtojų, istoriko Tymothy Snyderio darbais.
Gyvename ant žemės, kuri permirkusi mūsų artimųjų ir kaimynų krauju. Istorinius procesus nagrinėti tokiose žemėse yra itin sudėtingas procesas, juo turi užsiimti istorikai, geriausia, kad net ne iš vienos šalies. Tai buvo daroma Lietuvoje iki šiol su Tarptautine istorikų komisija, kurios pagrindinis uždavinys ir buvo pradėti dėlioti taškus ant pagrindinių istorinių „I““, – rašo G. Landsbergis.
Politikas teigia, kad Šimašius nėra už diskusijų laisvę ir paslapčia linkęs mojuoti kūju. Palyginęs Šimašių su S. Tomu, TS-LKD pirmininkas teigė, kad lentelė privalo būti grąžinta į vietą.
„Pašalinta atminimo lenta turi būti grąžinta, nes meras neatsargiai (o gal ir apgalvotai) pasisakydamas, kad yra prieš totalitarizmą ir su juo siejamus simbolius atveria Pandoros skrynią. Norėčiau priminti dar keletą su totalitarizmu ir kolaboravimu susijusių simbolių – visi „ir tuomet dirbome Lietuvai“ sudėti į vieną gretą su Ramanausku Vanagu ir Sausio 13-osios aukomis, ir jei jau kalbam apie ten vieną gretą – Seime yra frakcija, kurios dalis narių yra kolaboravę su totalitariniu režimu.
Net nepradėsiu kalbos apie Cvirkas, Salomėjas ir kitų kolaborantų vardo gatves.
Ar meras pradėjęs kultūrinį karą, išliks vienodai teisingas visoms Kraujo žemių aukoms? Po šio vienasmenio, nederinto, neišdiskutuoto veiksmo, kaip įžeidimas atrodo laisvos šalies sostinėje esantys sovietinių totalitarinių kolaborantų simboliai. Ar čia drąsos nebeužteks?“, – rašo politikas.
Kitas TS-LKD narys Emanuelis Zingeris socialiniame tinkle demonstravo kiek kitokią poziciją ir pasveikino R. Šimašių su „teisingu bei savalaikiu“ sprendimu ir pagyrė šio drąsą.
Tuo tarpu žurnalistas Edmundas Jakilaitis pasveikino R. Šimašių su teisingu, tačiau nepopuliariu sprendimu.
„Teisingi sprendimai dažnai būna nepopuliarūs. Gerai, kad bent kartais politikai aiškiai parodo, ką gina ir kur stovi. Meras Remigijus Šimašius, sunkus, bet teisingas sprendimas“, – rašo E. Jakilaitis savo feisbuko paskyroje.
Būrys žmonių susirinko paminėti Vėtros atminimą
Prie Vrublevskių bibliotekos sienos, ant kurios kabėjo nuimta atminimo lenta šeštadienio popietę susirinko apie 50 žmonių. Susirinkusieji gieda giesmes, vietoje nuimtos lentos pakabinta Jono Noreikos nuotrauka, uždegtos kelios žvakutės.
Būrys tokiu būdu siekia išreikšti protestą prieš sprendimą pašalinti atminimo lentą nuo sienos.
Bibliotekos direktorius: apie sprendimą pranešta nebuvo
Anot LMA Vrublevskių bibliotekos vadovo Sigito Narbuto, apie planuojamus darbus biblioteka, ant kurios sienos ir kabėjo atminimo lenta, informuota nebuvo.
„Kiek po keturių (valandų nakties – DELFI) prie Bibliotekos privažiavo krovininis automobilis, iš jo išlipę keli vyrai greitosiomis nupjaustė lentą prie sienos tvirtinusius laikiklius, o pačią lentą gabalais sumetė į automobilį ir ketino ryto prieblandoje dingti“, – vagystę primenančią situaciją pasakojo S. Narbutas savo feisbuko paskyroje.
Vėliau situacija klostėsi dar keisčiau – buvo iškviesta policija, kuriai minėti asmenys parodė leidimus.
„Policijos ekipažui atvykus, „darbininkai“ jiems pateikė kažkokius dokumentus ir buvo paleisti. Pasiskambinus Vyriausiojo policijos komisariato budėtojui, gautas paaiškinimas, kad sulaikyti asmenys buvę UAB „Grindos“ darbininkai ir veikę su Vilniaus miesto savivaldybės žinia. Nesu tikras, kad visa tai yra tiesa: jei esama tokio savivaldybės sprendimo, apie jį Bibliotekai turėjo būti pranešta, o nebuvo. Be to, išpuolis surengtas Medininkų žudynių minėjimo išvakarėse“, – teigia direktorius.
„Negi Vilniaus miesto savivaldybė būtų neįvertinusi tokio savo sprendimo ir nurodymų jį vykdyti konteksto? Ar čia reikia dar kalbėti, kad tokie naktiniai antpuoliai kelia grėsmę ir pačiai įstaigai, ir joje saugomam vertingam kultūros paveldui?“, – retoriškai klausia S. Narbutas.
Šimašius sprendimą priėmė pats
Vilniaus meras Remigijus Šimašius sako, jog lentą nuimti apsisprendė siekdamas, kad būtų taikomas „vienodas principas“ visiems atminimo ženklams, kurie susiję su totalitariniais režimais – tiek kalbant apie Žaliojo tilto skulptūras, nukeltas prieš ketverius metus, tiek apie ženklą J. Noreikai.
„Būtent todėl priėmiau sprendimą nukelti atminimo lentą Jonui Noreikai, kuris, nors savo gyvenime daug pastangų įdėjo kovodamas prieš Lietuvos priešus, tačiau elgėsi nepateisinamai, prisiimdamas okupacinės valdžios jam suteiktą atsakomybę izoliuoti žydus ir konfiskuoti jų turtą, ir taip padėjo kurti sąlygas okupacinei valdžiai vėliau juos nužudyti”, – BNS perduotame komentare sakė R. Šimašius.
Tačiau gynėjai pabrėžia J. Noreikos nuopelnus antisovietiniame pogrindyje, akcentuoja, kad vėliau karo metais jis buvo pats įsitraukęs į antinacinę veiklą.
Kontroversiškai vertinamo karininko atminimo lentą šį balandį kūju sudaužė Stanislovas Tomas, nesėkmingai siekęs kandidatuoti į Europos Parlamentą. Tuomet „Grindos“ darbuotojai suklijuotą lentą grąžino ant bibliotekos sienos, o savivaldybės atstovai žadėjo tolesnį atminimo ženklo likimą spręsti konsultuodamiesi su istorikais.
J. Noreika buvo suimtas 1946 metų kovą, o kitąmet okupacinės sovietų valdžios sušaudytas.
Vilniaus savivaldybės taryba šią savaitę taip pat nusprendė pervadinti ir diplomato ir karininko Kazio Škirpos vardu pavadintą alėją Gedimino kalno papėdėje į Trispalvės alėją dėl karininko viešai ne kartą deklaruotų antisemitinių pažiūrų. Tai sukėlė dalies oponentų, vertinančių K. Škirpos indėlį į nepriklausomybės kovas, pasipiktinimą.