„Tai, kas vyksta, man prilygsta keršto akcijai ir susidorojimui, nes niekam nebuvau įdomi, kol nepasakiau, kokia netvarka yra sistemoje, dabar belieka sulaukti, kol pareigūnai paklaus, ką valgau ar su kuo miegu“, – išgirdusi apie pradėtą tarnybinį patikrinimą sakė L. Kalinauskaitė, po kurios interviu iš pareigų pasitraukė Kalėjimų departamento direktorius Robertas Krikštaponis (tiesa, jis aiškino, kad tai tėra tik sutapimas).
Tuo metu Kalėjimų departamentas nurodė, kad „Imuniteto skyriuje pradėtas tarnybinis patikrinimas bausmių vykdymo sistemos darbuotojo atžvilgiu dėl galimai palaikomų neteisėtų ryšių su nuteistaisiais ir nuteistųjų artimaisiais“.
„Tarnybinis patikrinimas buvo pradėtas atsižvelgiant į ikiteisminio tyrimo metu gautą informaciją ir atlikus vidinius kontrolės veiksmus įkalinimo įstaigoje“, – teigiama oficialioje Kalėjimų departamento informacijoje.
„Tarnybinio patikrinimo metu paaiškėjo, kad pareigūnė nedeklaravo viešųjų ir privačiųjų interesų teisės aktų nustatyta tvarka – nesilaikė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatų. Pradėjusi tarnybą, kaip ir kiekvienas pareigūnas, L. Kalinauskaitė taip pat pasirašė pasižadėjimą, įsipareigodama nepalaikyti santykių su suimtaisiais ir nuteistaisiais, jų giminaičiais bei kitais artimaisiais, nesusijusių su tarnybinių pareigų vykdymu“, – rašoma informacijoje.
Lukiškių TIK dirbanti kalinių prižiūrėtoja L. Kalinauskaitė sakė, kad nutarė trauktis iš darbo kalėjimų sistemoje, nes suprato, jog čia nebeturi jokių perspektyvų – nors viešai deklaruojama, kad situacija keičiasi, tačiau tai tik tušti sistemos vadovų žodžiai. Vasario 11 d. ji parašė pareiškimą išeiti iš darbo, o po trijų dienų jai buvo įteiktas pranešimas dėl galimai padaryto tarnybinio nusižengimo – ji įtariama pažeminusi pareigūno vardą.
Šis patikrinimas pradėtas po vasario 12 d. rytą Lukiškių TIK atliktos kratos – pas vieną nuteistąjį buvo surasta nuotrauka, kurioje užfiksuota L. Kalinauskaitė ir vienas jaunas vaikinas. Kitoje nuotraukos pusėje parašyta: „Geram draugui Janui, eidamas pragaru nesustok... Kameros draugas (...)“ Šalia taip pat parašyta data – 2017 m. vasario 16 d.
Be to, pas tą patį nuteistąjį rasta užrašų knygutė, kurioje užrašytas nuotraukoje pozavusio vaikino ir L. Kalinauskaitės nuomojamo buto viename sostinės mikrorajone adresas.
Kartu su Lukiškėse dirbančia prižiūrėtoja pozuojantis vaikinas – kalinys, jis bausmę už įvykdytą nusikaltimą atlieka Pravieniškių pataisos namuose.
Kalėjimų departamentas pažymi, kad pareigūnės teiginys, jog jai neleista susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga, neatitinka tikrovės, nes pareigūnė buvo informuota apie veiksmus, kuriuos turi atlikti, norėdama susipažinti su byla – šių veiksmų ji neatliko.
– Laura, tai kas čia nutiko – Jūs palaikote artimus santykius su nuteistaisiais?
– Tikrai ne. Esu labai nustebusi dėl to, kas vyksta. Dabar pradėjo tarnybinį patikrinimą, Imuniteto tarnyba gilinasi, su kuo gyvenau prieš patekdama į sistemą. Ir viskas prasidėjo tik dabar, kai pradėjau kalbėti apie negeroves sistemoje ir nesulaukusi bent mažų pokyčių nutariau parašyti pareiškimą išeiti iš darbo – kalbėjausi su vadovybe, kad mane atleistų iš darbo pagal dvišalę sutartį ir tokiu atveju nereikėtų sumokėti kompensacijos už mokslus.
Man labai keista, norėčiau sužinoti, kaip pažeminau pareigūno vardą. Dokumentuose, kuriuos gavau departamente, to neradau, pagrindinis dalykas, kad nedeklaravau viešo bendravimo su kitais asmenimis. Manau, kad kiekvienas iš mūsų turime pažįstamų, kurie atlieka bausmę, bet kuris iš mūsų negalime žinoti visų pažįstamų įkalintųjų. Taip, tai mano klaida, kad nedeklaravau santykių, bet atėjusi į sistemą to nežinojau – taip, pasirašiau dokumentus, kad nebūtų santykių su nuteistaisiais ir suimtaisiais, bet apie deklaravimus – ką pažįstu, ko nepažįstu, Lukiškių kriminalinės žvalgybos pareigūnas nepasakė, kad tikrai to reikia – tik davė pasirašyti dokumentus. Jeigu būtų įspėjęs, kad turiu tokius duomenis įrašyti, tikrai būčiau įrašiusi.
– Ar buvo žmonių, kuriuos pažinojote, kai dirbote Lukiškėse?
– Ne.
– Bet tai kaip paaiškinti, kad vasario 12 d. pas kitą nuteistąjį rasta 2017 m. vasarį dovanota nuotrauka su Jūsų buvusiu draugu...
– Iš tikrųjų vasario 11 d. parašiau prašymą išeiti iš darbo, nes daugiau dirbti nebegaliu. Dėl to buvau pas Lukiškių TIK direktoriaus pavaduotoją, paaiškinau, kad tokiomis sąlygomis dirbti nebenoriu ir nebegaliu, be to, dėl nervų ir streso sušlubavo sveikata.
O vasario 12 d. pas vieną nuteistąjį padarė kratą ir rado mano nuotrauką. Aš gi negaliu atsakyti už kitą žmogų ir kokias jis siunčia nuotraukas ir kam siunčia. Visa tai sužinojau tik vasario 14 d., kai mane iškvietė į Kalėjimų departamentą ir pasakė, kad esu įtariama pažeminusi pareigūno vardą, tik iki šiol nesuprantu, kaip jį pažeminau.
– Kada ta nuotrauka yra padaryta, nes iš parašo kitoje jos pusėje akivaizdu, kad visai kitu metu?
– Ji daryta gal 2016 m. vasaros gale, aš net nežinau, kaip ši nuotrauka atsirado ir kodėl atsirado. Į sistemą atėjau tik 2017 m. rugsėjo 26 d., iki to laiko buvau paprastas civilis žmogus.
Taip, gyvenau su draugu, galbūt jis tą žmogų, kuriam siuntė, pažįsta, iš tikrųjų nežinau visų aplinkybių. Bet manęs niekas to ir neklausė – aš tik turiu parašyti pasiaiškinimą, kaip ši nuotrauka pas suimtąjį ar nuteistąjį galėjo atsirasti. Iš kur man žinoti? Aš jos niekam nesiunčiau.
– Kiek laiko Jūs su tuo buvusiu draugu gyvenote ir kada išsiskyrėte?
– Su juo pradėjau draugauti ir gyventi 2016 m. žiemos gale, o išsiskyrėme 2017 m. vasarą ir tik po poros mėnesių atėjau į sistemą – įstojau mokytis, mokslai truko metus. Juokinga, kai dabar man keliami priekaištai, kad dėl to žmogaus atėjau į sistemą, bet kaip taip gali būti – ėjau tik dėl savęs.
– O kada jis pakliuvo už grotų?
– Kai išsiskyrėme, jis jokių reikalų su teisėsauga neturėjo, buvo laisvas, aš nustojau su žmogumi bendrauti ir nebesidomėjau juo – tiesiog jis gyveno sau, aš – sau. Tik gavusi pranešimą dėl tarnybinio patikrinimo iš departamento sužinojau, kad jis pataisos namuose atlieka bausmę.
– Anksčiau nesulaukėte klausimų apie santykius su nuteistaisiais?
– Ne, tikrai ne, niekas neklausė, bet čia jokios paslapties net nėra – taip, aš su juo gyvenau. Bet tikrai negalėjau žinoti, kad jis kažkada padarys nusikaltimą ir atlikinės bausmę. Negaliu numatyti į ateitį, kas bus toliau.
– Dėl kokio nusikaltimo sėdi jis?
– Nežinau nieko apie jį, išsiskyrėme, nutraukiau santykius ir viskas. Tiesa, po to dar keletą kartų paskambino, bet dėl buitinių reikalų. Tačiau tai buvo dar prieš patenkant į sistemą.
– Kalėjimų departamentas teigia, kad šis tarnybinis patikrinimas pradėtas atliekant ikiteisminį tyrimą dėl grasinimų su jumis susidoroti, kai Naujųjų metų išvakarėse telefonu sulaukėte grasinimų iš kito kalinio, šiuo metu įkalinto Marijampolėje. Kokios čia sąsajos?
– To nesuprantu, nes ikiteisminis tyrimas po mano interviu buvo pristabdytas, ir po mėnesio tylos sužinojau... Nesu teisininkė, bet per dažnai sudėti kableliai ten, kur turi būti padėtas taškas.
Paprašiau parodyti nuotrauką, bet man pasakė, kad negalime. Aš jos net nemačiau.
– Kažkaip pradedu galvoti, kad tiek visko sužinosiu, jog net negalėčiau baisiausiame košmare susapnuoti. Manau, kad žmonės griebiasi kraštutinių priemonių, kurios yra net nelogiškos. Kai atvažiuoji pas advokatą, kitus teisininkus, jie pradeda šypsotis ir sako: tu paaiškink, kada gyvenai, kada išsiskyrei ir kada atėjai į sistemą. Ir pasakau – tai yra trys visiškai skirtingos datos.
– Tai ką tai reiškia?
– Nežinau. Manau, kad tai yra būdas susidoroti – pasakiau, kaip yra sistemoje, dabar jie duoda atkirtį, nori mane nuteikti prieš visuomenę, parodyti, kad esu kalta. Juk esu daugybę atvejų girdėjusi, kad taip būna – kiti dar bando bylinėtis, ieškoti teisybės, bet galop vis tiek lieka kalčiausi. Tai yra sistema.
Noriu paklausti: jeigu buvau jiems netinkama, kodėl buvau priimta. Juk jie viską žinojo, nebuvo jokios paslapties. Jeigu buvau netinkama, reikėjo taip ir pasakyti.
Tai, kas vyksta, šiandien neturi būti aktualu, nes tai – dviejų metų senumo įvykiai. Kodėl tik dabar tai atsirado? Kodėl anksčiau niekam nerūpėjo, nei su kuo gyvenau, nei kaip gyvenau. Kai pradėjau kalbėti apie negeroves sistemoje, pasidarė įdomu, su kuo gyvenu, dar betrūksta, kad sektų ir prie namų stebėtų su kuo susitikinėju, ką valgau ar net su kuo miegu.
– O nesidomi?
– Teisingumo ministras sakė, kad sistema keičiasi, bet metodai nesikeičia – išliko verbavimai, šmeižtas. Jeigu tu kažką blogai padarei, priimk tai, kaip yra, o ne ieškok, kaip ant to žmogaus išpilti purvą. Maniau, kad viskas gražiuoju išsispręs, bet dabar suprantu, jog taip nebus.
Aišku, man jokių pykčių nereikia, bet kai su žmogumi kalbi žmogiškai ir jis tavęs nesupranta, negaliu sėdėti rankas nuleidusi. Aš norėjau susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga, bet man neleido, man net nesako, koks prokuroras kontroliuoja tyrimą.
– Jums dabar gresia atleidimas dėl pažeminimo?
– Taip, nežinau, kas čia vyksta, nes juk prieš tai parašiau, kad noriu išeiti iš darbo savo noru, bet manęs jau nebeišleidžia. Nežinau, ko jie dabar imsis – ar atleis, ar leis pačiai išeiti, bet savęs sistemoje nebematau ir nebenoriu matyti. Labai nusivyliau.
– Jeigu būtumėte nekalbėjusi apie negeroves sistemoje, ko gero, to nebūtų buvę?
– Manyčiau, kad taip, bet tie dalykai būtų vykę ir toliau. Gal negražiai išsireikšsiu, bet tie žmonės, kurie ėmėsi tų metodų, atsistatydino. Kyla klausimas – jeigu jie nekalti, kodėl paliko savo darbą ir atsistatydino.
– Kalbate apie Imuniteto tarnybos pareigūnus, kurie Jums, kaip sakėte anksčiau, darė spaudimą Lukiškėse?
– Taip, buvau departamente, man pasakė, kad jie atsistatydino, bet iš kitų savo šaltinių gavau duomenų, jog jiems tiesiog pasiūlė dirbti kitame skyriuje.
– Vasario pradžioje įvyko Kalėjimų departamento reorganizacija...
– Bet vis tiek kyla klausimas, jeigu žmogus nėra kaltas, kodėl nulėkė tiek galvų. Ir išlieka klausimas – kiek dar nulėks. Jeigu žmogus yra švarus ir niekada nieko nedaręs, į prevencinius pokalbius, kaip jie įvardino, nevažiavo, kodėl tada reikia jiems išeiti iš savo darbo?
– Laura, Lukiškių TIK direktorius Viktoras Dovidenko ir teisingumo ministras Elvinas Jankevičius viešai apie Jus tik iš gerosios pusės atsiliepė, ministras net sakė, kad patikėjo Jūsų papasakota istorija apie netvarką kalėjimų sistemoje. Tai kaip dabar bus – gal ministras garsiai sakys, kad suklydau, nes Kalinauskaitė su kaliniais „duodasi“...
– Iš tikrųjų net nenustebčiau, nes kai mėnesį yra visiška tyla, po to atvyksti pasikalbėti ir gaunasi taip, kad tau duoda popieriaus lapus, tu juos skaitai ir nieko nesupranti... Manau, kad žmonės to ir siekia, nes visas negeroves iškėliau į viešumą. Kai tiek daug problemų, žmonės bijo kalbėti...
– Kas toliau – išeinate iš darbo...
– Toliau kursiuosi kitą savo gyvenimą, visa tai stengsiuosi pamiršti. Praėjo mėnuo, galvojau, gal kažkas pasikeis į gerą pusę, bet matau, kad nelabai. Man užteko šių septynių mėnesių. Jie vos nesugriovė mano gyvenimo.
– Nesigailite?
– Ne, nesigailiu, nes daug pamačiau. Daug buvau girdėjusi apie sistemą, bet kol nepamačiau, buvo sunku suprasti. Pati pamačiau ir savo kailiu patyriau, ir tikrai įsitikinau, kad visa kalėjimų valdžia turi pasikeisti – ne vienas ar du, bet visa valdžia. Kai visi žmonės su savo sovietiniu požiūriu išeis ir priims jaunus žmones, bus kitaip.
Anksčiau skelbtas L. Kalinauskaitės interviu apie tai, kaip ji buvo verčiama užmegzti romaną su nuteistaisiais: