Seime vykusioje diskusijoje apie praktinius pagalbos seksualinio smurto aukoms aspektus gydytoja priminė, Lietuva - ant priešpaskutinio seksualinio saugumo laiptelio: „Palypėję vos vienu žemyn, atsidurtume tarp šalių, kur moterims visiškai nėra saugumo, šalia Indijos, Irano, Irako“.
Į medikus nukentėjusios moterys kreipiasi dažniau, nei į pareigūnus. Tokiu atveju Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) rekomendacijose patariama visų pirma neteisti, nesmerkti.
„Neetiška moters klausti apie smurto atvejį, jei negali padėti. O mes negalime, nes neturime žinių. Būtų šaunu, kad mokymai, kaip elgtis su žmogumi, patyrusiu seksualinį smurtą, atsirastų ir medikams“, - sakė gydytoja.
Verčia vėl ir vėl prisiminti siaubingą įvykį
Lietuvoje neįgyvendinta ir kita PSO rekomendacija – kad personalas, dirbantis su seksualinį smurtą patyrusiais žmonėmis, būtų apmokytas ir pasiekiamas visą parą. „Tačiau pasiekiami visą parą turi būti ne bet kokie medikai, o išmokyti dirbti su seksualinio smurto aukomis. Taip pat akcentuojama būtinybė teisingai užpildyti dokumentus, kad nebūtų pakenkta bylai“, - pabrėžė pranešėja.
Taip pat medikai pasigenda būdo saugoti jų surinktus įkalčius, kad moteris, nurimus stresui, galėtų kreiptis į teisėsaugininkus, jei iš karto to nepadarė.
„Idealu būtų, kad mediko apžiūroje iš karto dalyvautų ir pareigūnai, nes pakartotinis klausinėjimas, kas su kuo ir kaip, yra labai traumuojanti patirtis“, - sakė gydytoja.
Po išprievartavimo pati turi rūpintis vaistais
K. Jarienei nesuprantama, kodėl patyrusi prievartą moteris pati turi pasirūpinti dar ir skubia kontracepcija bei vaistais nuo lytiškai plintančių ligų: „Šias paslaugas seksualinio smurto aukos turėtų gauti iš karto ir nemokamai“.
Konferencijoje kalbėjusių prokuratūros atstovų nuomone, didžiausia problema, kad seksualinės prievartos bylos sprendžiamos labai ilgai, nusikaltimų aukos turi po kelis kartus pasakoti kas ir kaip buvo, atsakinėti į traumuojančius, neretai žeminančius kaltinamojo advokato klausimus.
Tyrimą komplikuoja, jei auka kreipiasi po kelių dienų, gėdą nupraususi po dušu, nes taip sunaikindami įrodymai.
Pasak prokurorų, užsienyje į medicinos įstaigą pristačius auką nuo jos paimami visi poėmiai. Pas mus įrodymai pradedami rinkti tik po apklausos. Vien ikiteisminio tyrimo metu apie patirtą prievartą auka skirtingiems specialistams turi pasakoti mažiausiai 3 kartus.
Problemų kyla ir su nepilnamečių aukų tėvais, kurie dalyvauja apklausose. Pasak prokurorų, dažnai jie trikdo vaiką ir tai turi įtakos jo duodamiems parodymams. Tačiau neleisti tėvams dalyvauti apklausose draudžia įstatymai.
Jei pasakysi, kitą kartą labiau skaudės
Tiesiogiai su seksualinio smurto aukomis dirbanti psichologė Kristina Navickienė minėjo neretai moterims iškylantį klausimą - kaip reikės įrodyti, kad patyrė seksualinę prievartą? Atėjusios pas specialistę klausia, ar iš viso verta kreiptis į policiją.
„Net Norvegijoje po patirtos seksualinės prievartos į pareigūnus kreipiasi tik 10 proc. nukentėjusiųjų. Lietuvoje paklaustos, kodėl nesikreipia, kodėl keičia parodymus, merginos ir moterys mini gėdą, kad taip atsitiko, labiausiai kaltina save, sako, kad nereikėjo ten eiti. 18-metė kaltino save, kad išgėrė taurę vyno, todėl taip atsitiko“, - konkretų pavyzdį pateikė psichologė.
Viena kaimyno tvirkinta mažametė, kurią konsultavo K. Navickienė, prisipažino ilgai slėpusi gėdą, nes labai labai bijojo. Prievartautojas grasino: „Jei kam nors pasakysi, kitą kartą dar labiau skaudės“.
Merginoms neaišku, ar jos gali pranešti apie seksualinę prievartą policijai, jei tai įvyko vakarėlyje, jos išgėrė, bet nebuvo sužalojimų. „Moterys nėra tikros, ar bus apgintos. Bijo būti apkaltintos dėl per daug seksualios išvaizdos, kad ėjo į klubą, baiminasi kalbų ir patyčių „ji pati prisiprašė“, - pasakojo K. Navickienė, pridurdama, jog seksualinio smurto aukoms tikrai sunku įrodyti, kad ne jos dėl to kaltos.
Bijo eiti į gatvę
Ką prievartautojai sako aukoms? Pasak psichologės, dažniausiai minima frazė „Vis tiek tavęs niekas neišgirs“, neretai po visko paklausiama, kaip patiko, nors auka priešinosi.
„Viena mergina pačios prievartos teigė neprisimenanti, tačiau kalba apie įstrigusius artimųjų kaltinimus, kuriuos išgirdo po išprievartavimo. Dažniausiai išsakomi tėvų priekaištai nepilnametėms „Taip nebūtų atsitikę, jei nebūtum gėrusi“ arba „Tu neturėjai teisės ten būti be mano leidimo“, - pasakojo psichologė.
Prievartavimo aukos patiria didelį nerimą, yra nuolatiniame budrume, bijo eiti į gatvę, pravažiuojančios mašinos, bijo užmegzti santykius su kitais žmonėmis, bando užsimiršti vartodamos narkotikus, alkoholį, labai dažna galvoja apie savižudybę.
Nepilnametės būna ypač sutrikusios. Tačiau K. Navickienės praktikoje buvo atvejis, kai skambino ir 27 metų moteris, klausdama, ar tai, ką patyrė, yra prievarta. „Reiškia, ir brandūs žmonės ne visada žino, kas yra seksualinė prievarta ir kur kreiptis“, - atkreipė dėmesį psichologė.
Įstatymai neatitinka minimaliausių standartų
Policijos departamento Veiklos koordinavimo ir kontrolės valdybos viršininko Dariaus Žvirono duomenimis, Lietuvoje kasmet registruojama 400-600 seksualinių nusikaltimų. „Pernai buvo stebimas akivaizdus mažėjimas, tačiau šiemet per penkis mėnesius žaginimo ir seksualinio prievartavimo atvejų labai padaugėjo“, - sakė pareigūnas.
Ypač didelį susirūpinimą kelia tai, kad 11-15 proc. visų seksualinių nusikaltimų padaro nepilnamečiai. „Šitoje vietoje labai svarbus švietimas, nes nepilnamečiai dažniausiai nusikalsta prieš nepilnamečius“, - atkreipė dėmesį D. Žvironas.
Kalbėdamas apie nusikaltimus artimoje aplinkoje, pareigūnas minėjo, kad pernai buvo registruota 7,5 tūkst. tokių atvejų. Per penkis šių metų mėnesius 3,5 tūkst. Apie seksualinį smurtą šeimoje pernai pranešta vos kelis kartus, šiemet – jau 14 kartų. Tai pareigūnas siejo su neseniai įsigaliojusiu smurto artimoje aplinkoje įstatymu, kuris pradeda duoti vaisių.
Seksualinis smurtas prieš moteris vadinamas viena žiauriausių smurto formų. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, septynios iš dešimties moterų tam tikrame gyvenimo etape patiria fizinį ir/ar seksualinį smurtą, kuris daro neigiamą poveikį asmens sveikatai, darbingumui ir net valstybių ekonomikai.
Europos tyrimo ataskaitoje „EWL Rape Barometer 2013“ Lietuva minima tarp šešių valstybių, kurios įstatymų bazė vertinama kaip neatitinkanti net minimalių Europos Tarybos standartų.