Po sulaikymo – šokiruojanti įtariamųjų išpažintis: jei išžudysime šeimą, sugrąžins pavogtus milijonus

Dėl finansinių nesutarimų Šiaulių kriminalinio pasaulio šulai bandė suvesti sąskaitas su garsiu Rusijos nusikaltėliu – pasamdyti žudikai iš Latvijos iš pradžių jį turėjo paimti įkaitu, bet išsigandę, jog šis gali pasipriešinti, pakeitė planus ir nutarė jį nušauti. Tačiau pasaloje užkluptas ir apšaudytas rusas sugebėjo išsigelbėti, o iš nusikaltimo vietos sprukę nusikaltėliai paliko tiek daug įkalčių, kad netrukus pavyko juos nustatyti.

Į kriminalinės grupuotės akiratį buvo patekęs ir Norvegijoje dėl narkotinių medžiagų laikymo sulaikytas ir čia esančioje įkalinimo įstaigoje bausmę atlikęs Lenkijos pilietis – šiauliečiai jį kaltino negrąžinant net 3 milijonų eurų. Kadangi pinigų jis neskubėjo sugrąžinti, nusikalstamo pasaulio atstovai net svarstė nužudyti vyro žmoną ir tėvus – esą tuomet šis jau neturės kur dėtis ir pinigus atiduos.

Tai – ne kriminalinio veiksmo filmo scenarijus, o realybė, kurią po ilgalaikio ir itin sudėtingo tyrimo atskleidė Lietuvos kriminalinės policijos biuro, Šiaulių ir Klaipėdos jungtinė policijos pareigūnų grupė, vadovaujama Generalinės prokuratūros prokurorų.

„Jie turėjo būti nužudyti“ – Delfi tęsia straipsnių ciklą apie Šiaulių kriminalinę grupuotę, kurios šulai užgriuvusias problemas bandė spręsti į pagalbą pasitelkę samdomus žudikus iš Latvijos. Paskutinėje dalyje – ne tik šokiruojantys nusikaltėlių prisipažinimai apie planuotas žudynes Klaipėdoje ir Lenkijoje, bet ir slapta pareigūnų užfiksuoti pokalbiai, padėję atskleisti neišaiškintą nusikaltimą.

Šių nusikaltimų organizavimu prokurorai kaltina dėl turto prievartavimo jau teistą šiaulietį Ernestą Milių, kuris iki sulaikymo daugiausia laiko praleisdavo ne Šiauliuose, o Vilniuje ir Rusijos sostinėje Maskvoje. Baudžiamojon atsakomybėn patrauktas vyras kratosi jam metamų kaltinimų, su teisėsauga nebendradarbiauja ir net atsisako atsakinėti į bet kokius klausimus.

O klusniai jo užduotis vykdę pasamdyti nusikaltėliai iš kaimyninės Latvijos, bandydami bent kiek sušvelninti savo padėtį, atvirai ėmė pasakoti apie įvykdytus nusikaltimus. Nors jie šiuo metu suimti, tačiau kalinami atskirai nuo kitų asmenų – taip siekiama juos apsaugoti nuo galimo susidorojimo. Juk kriminaliniame pasaulyje niekada neatleidžiama už išdavystę – keršto galima sulaukti bet kur ir bet kada.

Taikinyje – „įteisintas vagis“ iš Rusijos

Rusijos teisėsaugos persekiojamas 37 metų kriminalinio pasaulio šulas Andrejus Kazakovas, kuris yra vedęs Graikijos pilietę ir kriminaliniuose sluoksniuose įvardijamas kaip įtakingas nusikaltėlis, priskiriamas vadinamiesiems „įteisintiems vagims“ („vor v zakone“), pastaraisiais metais buvo radęs užuovėją Lietuvoje. Vyras metams Klaipėdoje buvo išsinuomojęs butą, čia apsilankydavo tik jo žmona arba vos keli artimi draugai, jis taip pat vengdavo viešumos – jeigu išvykdavo iš namų, tai tik į sporto klubą ar restoraną. Bent taip tvirtino A. Kazakovą nužudyti pasamdyti nusikaltėliai iš Latvijos, kurie kelias savaites jį stebėjo slapta.

Apie tai, kad turėjo nužudyti A. Kazakovą, kuris Rusijos kriminaliniame pasaulyje turėjo Čilio ir Kaliningradskij Andriucha pravardes, pirmasis pareigūnams prisipažino anksčiau net septynis kartus teistas Latvijos pilietis Raimondsas Robulis – maždaug pusantro mėnesio tardymo izoliatoriuje praleidęs vyras nutarė bendradarbiauti su teisėsauga ir padėti atskleisti Šiaulių kriminalinio pasaulio paslaptis.

Iki sulaikymo oficialiai Rygoje gyvenęs 41 metų R. Robulis pareigūnams prisipažino, kad darė įvairius nusikaltimus, kuriuos užsakė, anot jo, „Vilniaus banditas“ E. Milius. Su juo latvis susipažino per savo pažįstamus Rygoje – esą lietuvis ieškojo asmenų, kurie galėtų įvykdyti itin slaptas jo užduotis.

Organizuotų nusikalstamų grupuočių nusikaltimus tiriantiems kriminalistams R. Robulis papasakojo ne tik apie tai, kaip buvo užsakytas Šiaulių kriminalinio pasaulio šulo Manto Žilinsko užpuolimas, su juo itin draugiškus santykius palaikiusio Helmuto Poškaus automobilio susprogdinimas (apie tai skaitykite „Jie turėjo būti nužudyti“ pirmoje ir antroje dalyse), bet ir A. Kazkovo nužudymas. Tiesa, užduotį pažadėjęs įvykdyti latvis nežinojo, kad taikinyje atsidūrė itin įtakingas Rusijos kriminalinis nusikaltėlis, – jeigu tai būtų žinojęs, R. Robulis greičiausiai būtų šios užduoties atsisakęs, nors už ją ir buvo pažadėtas 10–30 tūkstančių eurų atlygis.

– Po nesėkmingo M. Žilinsko užpuolimo ir jo draugų fermos padegimo, E. Milius pasiūlė vykti į Klaipėdą – jam vėl reikėjo, kad pasekčiau kažkokį žmogų, – pasakojo R. Robulis. – Kai atvažiavau, jis manęs jau laukė – davė dvi jo nuotraukas, pasakė, kad važinėja juodos spalvos automobiliu „Mercedes Benz“, dažniausiai lankosi viešbučių „Radisson“ ir „Ararat“ restoranuose bei savo draugo biure. E. Milius užsiminė, kad tas vyriškis pakeitė ne tik gyvenamąją vietą, bet ir įpročius, be to, jie tarpusavyje konfliktuoja, todėl reikia jį pasekti ir sužinoti gyvenamosios vietos adresą. E. Milius taip pat užsiminė, kad šis vyras yra atvykęs iš Rusijos, esą yra verslininkas, bet labai blogas žmogus.

– Kodėl?

– Apie tai jis nekalbėjo. Dabar žinau, kad jis tuomet nuo manęs nuslėpė tikrąją informaciją apie šį vyrą.

– Kodėl sutikote įvykdyti ir šią užduotį? Kaip sekėsi?

– Man reikėjo pinigų, be to, jaučiausi kaip ir skolingas, nes tinkamai nesugebėjau įvykdyti užsakymų Šiauliuose.

E. Milius man leido naudotis automobiliu „Chrysler Voyager“, tačiau juo važinėjau tik Klaipėdoje – bene kasdien iš Latvijos atvažiuodavau su savo automobiliu. Maždaug po savaitės man pavyko nustatyti sekamo vyro gyvenamąją vietą – jis nuomojosi butą gyvenamųjų namų kvartale esančiame trijų aukštų name Šiltnamių g., netoli Klaipėdos ligoninės. Šis vyras gyveno labai uždarą gyvenimą, todėl E. Miliui negalėjau nieko papasakoti – pasakiau tik gyvenamosios vietos adresą ir restorano, kuriame jis nuolat lankėsi, pavadinimą.

Tada E. Milius pats panoro pamatyti, kur tas vyras gyvena, o pamatęs klausė, ar negalėčiau surasti kokio nors asmens, kuris galėtų tame name išsinuomoti butą. Bet niekas nenorėjo į tai veltis, todėl E. Milius pažadėjo, kad gerai sumokės, taip pat suorganizuos netikrus dokumentus.

– Kam jie buvo reikalingi?

– Namo, kuriame gyveno vyras, pirmajame aukšte esantį butą nuomojo nekilnojamojo turto agentūra, su kuria reikėjo oficialiai sudaryti nuomos sutartį. Per pažįstamus ieškojau, kas galėtų šią užduotį atlikti, šįkart sutiko Viktoras Aizpursas (Viktors Aizpurs). Tada E. Milius mums davė pinigų, kad galėtume labai solidžiai apsirengti prieš planuojamą sandorį, taip pat reikėjo dar papildomai įsigyti peruką, kad būtų galima nusifotografuoti kito asmens dokumentui.

– Kaip gavote netikrus dokumentus?

– Viską parūpino E. Milius – mums tereikėjo nusiųsti savo nuotraukas, o maždaug po savaitės jis liepė nuvykti į Rygos autobusų stotį ir pasitikti autobusą iš Baltarusijos, nes vairuotojui yra paliktas vokas. Taip ir buvo – voke buvo įdėtas Baltarusijos piliečio pasas su Viktoro fotografija ir Baltarusijos mobiliojo ryšio operatoriaus SIM kortelė. Kai pranešėme, kad siuntinys yra gautas, po poros dienų jis mums perdavė butui išsinuomoti reikalingus pinigus, taip pat – nekilnojamojo turto agentūros kontaktus.

Į agentūrą Viktoras paskambino iš baltarusiško telefono numerio ir susitarė dėl susitikimo, o vėliau, apžiūrėjęs butą, pasirašė sutartį, sumokėjo 2 tūkstančius eurų ir gavo raktus. Tada E. Milius paprašė kuo daugiau sužinoti apie sekamą vyrą – išnuomotame bute įrengėme stebėjimo kameras, kad būtų galima per atstumą matyti, kad jis atvyksta ir išvyksta, taip pat – pas jį besilankančius asmenis.

O vėliau E. Milius pasiteiravo, ar nebūtų galima surasti porą fiziškai stiprių vyrų, kurie tą sekamą rusą pagrobtų ir jam atvežtų.

– Sutikote? Ką jis toliau planavo daryti?

– Tai buvo bloga idėja – sekamas vyras buvo sportiško kūno sudėjimo, todėl negalėjau surasti žmogaus, kuris būtų fiziškai už jį stipresnis, todėl pasakiau, kad šis variantas netinkamas. Be to, pasiūlyta pinigų suma buvo nepakankama, kad ką nors sudomintų.

Tada E. Milius persigalvojo ir pageidavo, kad šis vyras būtų užpultas savo namuose, – išsinuomotas butas yra labai neapgyvendintoje vietoje ir bus tinkama vieta atlikti užpuolimą. Tačiau vėl reikėjo surasti žmogų, kuris galėtų atlikti šią užduotį.

– Ir kaip suradote?

– Viktoras prasitarė, kad jis galėtų, nes jam, kaip ir man, tuo metu labai reikėjo pinigų.

Kadangi buvo tikimybė, kad rusas gali būti ginkluotas, E. Milius pažadėjo surasti šaunamąjį ginklą. Taip ir padarė – jį paliko mums duotame automobilyje „Chrysler Voyager“. Gautą ginklą reikėjo išbandyti, todėl su Viktoru nuvažiavome į artimiausią mišką – aš nemoku elgtis su šaunamuoju ginklu, tai iššoviau vieną ar du šūvius, o Viktoras – septynias ar aštuonias kulkas. Nutarėme, kad užpuolimo metu jis ir panaudos ginklą. Tačiau tuo metu mes neketinome jo žudyti – tik užpulti ir sužaloti.

– O kada gimė mintis nužudyti?

– Kadangi to vyro namuose ėmė lankytis daug svečių, mes nieko negalėjome daryti, tik laukėme, bet netikėtai jis kažkur išvyko ir ilgą laiką nesirodė namuose. Greičiausiai išvyko iš Lietuvos. E. Milius liepė laukti, kol sugrįš, ir tada užpulti.

Į Klaipėdą jis sugrįžo 2018 metų sausio pradžioje, tada E. Milius pasakė, kad šįkart reikia „konkrečiai“, o ne kaip ankstesniais kartais, – kad tas asmuo dingtų iš Klaipėdos. Jis taip pat neprieštaravo, kad užpuolimas baigtųsi mirtimi, ir už tai net žadėjo sumokėti papildomai.

Iš pradžių su Viktoru ketinome rusą užpulti su armatūra, tačiau paskui jis užsiminė, kad paprasčiau būtų, jeigu į jį kelis kartus iššautume, o tada paspruktume. Taip ir nutarėme padaryti – atvažiavę į išnuomotą butą laukėme, kada tas vyras sugrįš į namus.

Buvau vonios kambaryje, kai pamačiau, kad į namo automobilių aikštelę atvyko mūsų kaimynas. Kai tik jis įėjo į laiptinę, Viktoras išėjo ir kelis kartus iššovė iš ginklo, o tada išbėgo į lauką.

– O ką Jūs darėte?

– Pagriebiau būtiniausius daiktus ir bėgau iš paskos, iš susijaudinimo net negalėjau užrakinti išnuomoto buto durų. Dar spėjau išgirsti, kaip apšaudytas vyras uždarė savo buto duris, – jis buvo gyvas.

Mes pasišalinome – kažkur netoliese krūmuose Viktoras į krūmus išmetė šaunamąjį ginklą, o paskui nukakome prie mano automobilio, kuris stovėjo netoli ligoninės. Tada išvykome į Latviją.

Važiuojant Viktoras pasakojo, kad iššovė kelis kartus, bet asmuo pabėgo, jis lyg pataikė į koją.

– Vėl užduoties neįvykdėte iki galo. Kaip sureagavo E. Milius, kai sužinojo, kad rusas yra gyvas?

– Jis ir vėl buvo nepatenkintas, nes kažkas papasakojo, kad tas vyriškis nukentėjo nesunkiai, o jis tikėjosi sunkesnių kūno sužalojimų ir dabar bijo, kad nukentėjusysis gali kerštauti.

Apie šį įvykį rašė laikraščiai – tik tada sužinojau, kad nukentėjusysis yra kriminalinėje aplinkoje žinomas žmogus, todėl E. Miliui papriekaištavau, jog jis šią informaciją nuo manęs nuslėpė. Bet jis nesileido į kalbas – liepė tylėti ir niekam nieko nepasakoti.

Po kelių dienų buvau nuvažiavęs į Klaipėdą, nes norėjau surasti Viktoro išmestą ginklą, bet man nepavyko.

– Kiek E. Milius sumokėjo?

– Nedaug, davė 2 tūkstančius eurų, juos su Viktoru pasidalijome per pusę.

Palatoje – slapti pokalbiai

Žinia, kad vėlų vakarą savo nuomojamo buto namo laiptinėje buvo apšaudytas Rusijos kriminalinio pasaulio šulas A. Kazakovas, netrukus pasklido ne tik Lietuvos, bet ir Rusijos žiniasklaidoje. Iš karto po užpuolimo į antrąjį namo aukštą pakilęs ir į butą dar spėjęs patekti A. Kazakovas iš karto paskambino ne policijos pareigūnams, o klaipėdietei gydytojai kosmetologei Astai Kasmauskienei, kurios kabinete vyras nuolat lankėsi.

„Į mane šovė, mirštu, kviesk greitąją“, – medikė pareigūnams atkartojo A. Kazakovo žodžius ir apie tai pranešė bendruoju pagalbos telefonu.

Kodėl būtent jai skambino „įteisintu vagimi“ laikomas rusas, A. Kasmauskienė negalėjo paaiškinti, tik pažymėjo, kad A. Kazakovas užpuolimo aplinkybių jai taip ir nepaaiškino.

Į Šiltnamių g. esantį trijų aukštų namą policijos pareigūnai atvyko vos už kelių minučių, kai tik gavo pranešimą. Ne vieni – kartu su jais buvo ir televizijos laidos „Farai“ operatorius, todėl iš karto jis užfiksavo vaizdus ne tik iš laiptinės, kurioje mėtėsi tuščios kulkos, bet ir prabangiai apstatyto A. Kazakovo nuomojamo buto. Kraujuojantis vyras pareigūnams negalėjo paaiškinti, kas į jį šaudė, tik užsiminė, jog pasipylus pirmiesiems šūviams suprato, kad šaudoma iš pirmajame aukšte esančio buto, kuriame jau kurį laiką gyveno baltarusiai: „Mačiau pradarytas duris.“

A. Kazakovas buvo išvežtas į ligoninę, čia jį aplankę uostamiesčio kriminalistai taip pat nesužinojo nieko, kas galėtų pagelbėti tyrimui – nukentėjusysis tik užsiminė, kad Klaipėdoje „nieko ypatingo neveikė“, čia jokių priešų neturėjo, o anksčiau Rusijoje vertėsi krovinių pervežimu.

Siekdami apsaugoti nukentėjusįjį, kuriam buvo padarytos trys šautinės šlaunies žaizdos, pareigūnai prie palatos durų įrengė policijos postą ir griežtai kontroliavo, kad su A. Kazakovu susitiktų tik tie asmenys, su kuriais šis sutinka kalbėtis. Be to, pareigūnai gavo ikiteisminio tyrimo teisėjo sankciją nukentėjusiojo palatoje įrengti slaptą pokalbių pasiklausymo aparatūrą – pašnekesiai su lankytojais gali atskleisti pasikėsinimą nužudyti.

Ir pareigūnai nesuklydo – kai A. Kazakovą atvyko aplankyti akcinės bendrovės „Kretingos grūdai“ generalinis direktorius Ovidijus Bartkus, paaiškėjo tai, ko nukentėjusysis nenorėjo sakyti kriminalistams.

Slapta užfiksuotame pokalbyje girdėti, kaip A. Kazakovas sako, kad į jį galimai pasikėsino šiauliečiai. Ir čia pat pamini konkretų asmenį – šiaulietį Ernestą.

Rusas O. Bartkui pasakojo, kad „tarp Ernesto ir asmens iš Maskvos prieš 4 metus buvo problemų, Ernestas patyrė piniginį nuostolį“. Tačiau tokie įtarimai nustebino verslininką O. Bartkų: „Šiauliečiai negalėtų taip pasielgti, nes Ernestas šiuo metu turi didelių finansinių problemų su Rusijos tarnybomis, – tu pats žinai, kuo jie užsiima ir kad pagrindinis ten yra Vaidas (greičiausiai turi omeny Vaidotą Milių – E. Miliaus brolį – Delfi), o Ernestas – tik tarp kitko.“

Šio pokalbio metu A. Kazakovas pasakojo, kad E. Milių supažindino „su Sania iš Maskvos“.

„Ir tada jie pradėjo bendrauti ir susitikinėti be mano žinios, jie ten sprendė finansinius klausimus, bet kažkas nepavyko, ir Sania iš Maskvos liko skolingas Ernestui, pusę skolos grąžino, bet tada Ernestas kreipėsi į mane: aš jį supažindinau su Sania, todėl dabar turiu spręsti klausimą dėl pinigų grąžinimo, bet aš pasakiau, kad čia – jau ne mano reikalai“, – kalbėjo A. Kazakovas.

Apšaudytą rusą ligoninės palatoje aplankė ir anksčiau teistas uostamiesčio gyventojas Vitalijus Mereckis. Jam A. Kazakovas prisipažino, kad E. Milių pažįsta 15 metų ir kad jis šį suvedė su žmonėmis, bet „kad ten jiems kažkas nesigavo, aš ne prie ko“.

Be to, jis užsiminė, kad neseniai buvo susitikęs su E. Miliumi, šis į Klaipėdą buvo atvažiavęs su nauju „Porsche Macan“, ir kalbėjosi apie įvykusią situaciją, galop sutarė, kad E. Milius esą „pats viską išsiaiškins“.

Ieškojo atsakymų: kodėl?

V. Mereckis – gerai žinomas pareigūnams, jis vėliau prisipažino, kad pažįsta ir Šiauliuose užpultą M. Žilinską, su kuriuo susipažino Šiaulių tardymo izoliatoriuje, ir jo draugą H. Poškų, kurio automobilį bandyta susprogdinti, – su juo susipažino atlikdamas bausmę Pravieniškių pataisos namuose. O E. Miliaus ir jo brolio vyras teigė net nežinąs.

„Pas A. Kazakovą į ligoninę eidavau kiekvieną dieną, jis ieškojo atsakymų, kas jį ir dėl kokių priežasčių galėjo apšaudyti Lietuvoje“, – sakė liudytoju apklaustas klaipėdietis.

„Kretingos grūdų“ vadovas O. Bartkus sakė, kad su A. Kazakovu susipažino dar 1998 metais, kai darbo reikalais lankėsi Karaliaučiuje (Kaliningrade).

„Mūsų jokie darbiniai reikalai nesieja, esame tiesiog tik pažįstami, susitikę pasikalbame apie bendrus dalykus, aš net nežinau, kuo A. Kazakovas užsiima, nes niekada tuo nesidomėjau“, – per apklausą policijoje kalbėjo O. Bartkus.

Jis tikino, kad iki užpuolimo rusas apie dvejus metus gyveno Lietuvoje, o kai iš šio žmonos sužinojo, jog jis yra apšaudytas ir gydomas ligoninėje, nuvyko jo aplankyti.

„Su A. Kazakovu pabendravau ligoninėje, jis pasakojo, kad grįžo į namus, pamatė, kad pirmame aukšte esančio buto durys yra praviros, tačiau į tai nekreipė dėmesio, – sakė verslininkas. – Į jį pradėjo šaudyti lipant laiptais į antrą aukštą, A. Kazakovas po pataikyto šūvio į kojas suklupo, bet spėjo pabėgti į savo butą. Daugiau jokių detalių nepasakojo, o aš ir neklausinėjau. Dėl kokių priežasčių jis buvo užpultas, taip pat nesiaiškinau, manau, kad geriausiai jis pats į tą klausimą gali atsakyti. Tai – ne mano reikalas, į tokius asmeninius dalykus stengiuosi nesikišti.“

„Kretingos grūdų“ vadovas nebuvo linkęs kalbėti apie ligoninėje įvykusį pokalbį – esą A. Kazakovas neišsakė jokios savo versijos.

„Manau, kad tai galėjo būti susiję su kažkokiais reikalais su Rusija, nes Lietuvoje tokie užpuolimai ar santykių aiškinimaisi jau seniai nevyksta, bet ar taip ir buvo, tikrai nežinau“, – teigė O. Bartkus.

Vis tiek bus „padėtas“ į vietą

Kai A. Kazakovas buvo išleistas iš ligoninės, jis iš karto išvyko iš Lietuvos į Kaliningradą, o paskui – į Vokietijos sostinę Berlyną. Tačiau greičiausiai į Lietuvą nesugrįš – pasikėsinimu nužudyti šiaulietį H. Poškų kaltinamas latvis Sandris Talbergsas pareigūnams prisipažino, kad po nesėkmingai pasibaigusio A. Kazakovo apšaudymo jo ir toliau ieškojo „Šiaulių banditai“. Bent taip jam esą sakė R. Robulis.

„To ruso banditai vis tiek ieško, ir tik laiko klausimas, kada jis bus „padėtas“ į vietą“, – apie A. Kazakovui gresiantį nužudymą ar susidorojimą kalbėjo S. Talbergsas. Jis taip pat užsiminė, kad, nors ir R. Robulis to garsiai nesako, tačiau esą E. Milius už A. Kazakovo, kurio „ieškojo tiek Rusijos policija, tiek banditai“, nužudymą esą buvo pažadėjęs net 30 tūkstančių eurų atlygį.

„Bet darbo iki galo nepadarė, todėl davė tik „arbatai“, – sakė S. Talbergsas.

Pasikėsinimo nužudyti A. Kazakovą organizavimu kaltinamas E. Milius per apklausą su pareigūnais nebendravo, tačiau patikino, jog jokio nusikaltimo nepadarė. Tylos siena atsivėrė ir „įteisintą vagį“ apšaudęs latvis V. Aizpursas – tyrimo metu paaiškėjo, kad į rusą jis paleido mažiausiai septynias kulkas.

Trys milijonai

Į Šiaulių kriminalinių šulų akiratį buvo patekęs ir kaimyninės Lenkijos pilietis – netoli Gdansko esančiame Elbingo mieste gyvenantis Marcinas Oska. Jis anksčiau dėl disponavimo narkotinėmis medžiagomis yra kalėjęs Norvegijoje. Tuo metu čia buvo įkalintas ir E. Miliaus brolis Vaidotas – Šiaulių pareigūnai net yra gavę norvegų prašymą jį apklausti. Teisinės pagalbos dokumente pateikti įvairūs klausimai, domimasi, ar V. Milius palaikė kokius nors ryšius su lenku M. Oska. Tačiau atsakyti į klausimus šiaulietis atsisakė.

M. Oskos jau daugiau kaip trejus metus ieško ir Lenkijos Elbingo policija – vyras yra nuteistas trejų metų laisvės atėmimo bausme, tačiau pasislėpė nuo teisingumo.

Surasti M. Oską panoro ir Šiaulių kriminalinio pasaulio šulu laikomas E. Milius – kaip teigė latvis R. Robulis, jam buvo pasiūlyta už pinigus pasekti lenką ir jo šeimą.

„Jis užsiminė, kad konfliktuoja dėl didelės sumos“, – R. Robulio teigimu, vieno pokalbio metu E. Milius taip pat prasitarė, kad iš tikrųjų tai yra ne jo, o brolio užsakymas.

Į Lenkiją R. Robulis vyko kartu su S. Talbergsu, tačiau M. Oskos negalėjo surasti – jis slapstėsi, Elbinge ir netoliese esančiame Gdanske nebuvo galima surasti jokių jo pėdsakų.

„Todėl jie planavo susidoroti su jo žmona ir taip tą vyrą priversti grįžti į namus, – pasakojo R. Robulis. – Kaip susidoroti, man nesakė, bet garsus pasvarstymas buvo toks, kad reikia nužudyti žmoną arba tėvus, ir tuomet jau tikrai į laidotuves atvyks jiems reikalingas žmogus. Kaip supratau, šis vyras buvo pasisavinęs pinigų ir su jais pabėgęs.“

Lenkijoje latviai „dirbo“ apie savaitę – slapta sekė M. Oskos žmoną ir vaikus bei tėvus. Kartą su jais panoro susitikti du vyrai, kuriuos atsiuntė E. Milius, – šiems reikėjo pateikti visą surinktą informaciją bei parodyti padarytas nuotraukas.

Būtent šio pokalbio metu R. Robulis sužinojo, kad ieškomas lenkas yra pabėgęs su labai didele pinigų suma: „Buvo kalbama apie tris milijonus eurų.“

Be to, jie užsiminė, kad M. Oska gali slapstytis netoliese esančioje Vokietijoje.

Kadangi paieška nedavė jokių rezultatų, latviai grįžo į Lietuvą, kur ir buvo sulaikyti dėl anksčiau padarytų nusikaltimų.

Ikiteisminio tyrimo metu policijos pareigūnai apklausė M. Oskos žmoną, tačiau ji jokios svarbios informacijos apie savo sutuoktinį negalėjo pateikti, tik užsiminė, jog šio nematė jau pustrečių metų, ir ketina inicijuoti skyrybų procesą.

Moteris taip pat patikino, kad pati asmeniškai niekam nėra skolinga, o paklausta, ar vyras palaikė kokius nors santykius su Lietuvos ar Latvijos piliečiais, pareiškė, jog į šį klausimą neatsakys.

Likimas – teisėjų rankose

Šiauliuose veikusios kriminalinės grupuotės šulai šiuo metu yra teisiami – jiems iškeltą baudžiamąją bylą nagrinėja Klaipėdos apygardos teismas. Visi kaltinamieji, išskyrus šiauliečius Edviną Šimkų ir Valdemarą Kotelnikovą, yra suimti.

Kol apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu neįrodyta kaltė, baudžiamojon atsakomybėn patraukti asmenys laikomi nekaltais.