Jei iš pradžių formaliai rugsėjo 10-16 dienomis vykstančios Rusijos ir Baltarusijos karinės pratybos „Zapad 2021“ atrodė grėsmingai dėl savo dydžio – dalyvių skaičius siekia apie 200 tūkst., dėl pačios pratybų legendos, kurioje Lietuvai teko tariamas išgalvos „Neries“ valstybės vaidmuo, ar dėl galimų provokacijų grėsmės, tai pastarosiomis dienomis įsibėgėjus aktyviajai pratybų fazei tapo aišku, kad Kremlius bent jau kol kas tradicijų nebuvo linkęs griauti.
Kameros, strategiškai išdėliotos taip, kad būtų užfiksuoti kuo efektyvesni kadrai arba pritvirtintos prie dronų, tankų bokštelių, atakos sraigtasparnių, bombonešių bei pačių karių, kad vaizdais galėtų stebėtis, grožėtis ar jų baimintis eiliniai žiūrovai, sprendimų priėmėjai, o analizuoti galėtų pratybas vertinantys karininkai bei civiliai ekspertai.
Visi jie galėjo susidaryti įspūdį, kad bet kurie Rusijos ir Baltarusijos varžovai mūšio lauke skaudžiai nukentėtų susidūrę su jungtinės valstybės karine galia: masinis plataus priemonių arsenalo panaudojimas maustant, slopinant, skaldant, sukaustant ir sunaikinant tariamą priešininką parodė, kad Kremlius ir Minskas išties ruošiasi kariauti didelį karą įvairiose erdvėse vienu metu su tomis priemonėmis, kurias turi dabar, o ne reklaminiuose lankstinukuose ar kompiuterinėse animacijose.
Ir tai tėra viena detalė, kuri galėjo kristi į akis „Zapad“ akylai, nors ir iš nuotolio sekančioms Vakarų, pirmiausiai NATO valstybėms.
Sirijos pamokos per „Zapad“
Šūvių bei sprogimų šiomis dienomis Rusijos bei Baltarusijos poligonuose išties netrūko. Gausiai, įvairiais rakursais filmuotoje, tiesa, selektyviai ir apgalvotai atrinktoje vaizdo medžiagoje iš keliolikos Rusijos ir Baltarusijos poligonų, kur vyksta „Zapad“ kartojosi beveik tas pats vaizdas: jungtinės rusų ir baltarusių (o išskirtiniais atvejais ir tokių sąjungininkų, kaip Kazachstanas) pajėgos imitavo gynybinius ir puolamuosius veiksmus ne šiaip prieš „neteisėtas ginkluotas grupes“, kaip būdavo per ankstesnes „Zapad“, o prieš lygiavertį priešininką.
Kiekviename poligone – nuo Kaliningrado Chmeliovkos, Pravdinsko, Baltarusijoje esančių Domanovo, Ružanų ir Lesnovskio iki Lugos ir Mulino pačioje Rusijoje po kelis tūkstančius karių šlifavo veiksmus, kuriems jau kelis mėnesius taktinėse pratybose yra repetavę ne kartą, o logistai pasirūpino ir Kremliaus propagandiniai kanalai, kad netrūktų tiek sprogimų, tiek jų vaizdų.
Bet svarbiau už pačius efektingus pasirodymus buvo taktinės detalės. Pavyzdžiui, Giedrius Česnakas, Politikos mokslų studijų programų vadovas Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje Giedrius Česnakas atkreipė dėmesį, kad kitaip, nei per 2017-ųjų „Zapad“, šiemet labiau koncentruotasi ne tiek į sausumos elementus, o į tai, su kuo siejama moderni karyba: smūgiai iš oro, bepiločių orlaivių naudojimas, mobilių dalinių žaibiškas permetimas, kai reikia žaibiškai įsiskverbti į priešišką teritoriją, ją užimti, o jau vėliau priešininkui tektų sunkesnė užduotis - vaduoti užimtą teritoriją. Be to, anot pašnekovo, labai svarbi ir pati Rusijos bei Baltarusijos gilėjanti karinė integracija, kas yra savotiškas signalas šių šalių kaimynėms, pirmiausiai Lietuvai.
G. Česnakui antrinęs Gražvydas Jasutis, kuris turi ilgametę darbo konfliktiniuose regionuose patirtį, dėsto posovietinio saugumo kursus Šveicarijoje, Prancūzijoje ir Ispanijoje pripažino, kad Rusijos ir Baltarusijos karinės integracijos proveržis ypač pastebimas po pernykščių prezidento „rinkimų“ Baltarusijoje.
„Per metus išties įvyko nemažai pokyčių: iki 2020 m. A. Lukašenka bandė sėdėti ant kelių kėdžių ir bandė flirtuoti su V. Putinu, tuo pačiu kalbėti su Vašingtonu ar Briuselio. Po pernai rugpjūčio pastarosios galimybės jis neteko – durys užvertos ir užrakintos, tad liko viena galimybė – stiprinti karinę ir politinę sąjungą su Rusija. Matome nuoseklius ir labai dažnus susitikimus aukščiausiu lygiu, netgi "Zapad" metu, kai lyderiai susiskambina ir aptaria rezultatus.
Priimami sprendimai dėl partnerystės ir bendradarbiavimo karinėje srityje 5 metų laikotarpyje, ko anksčiau nebuvo. Anksčiau A. Lukašenka bandė manevruoti, o šiuo metu manevro laisvės neturi, priverstas nusileisti“, – pažymėjo ekspertas ir pridūrė, kad Baltarusijoje jau vyksta realios diskusijos dėl sąjunginės valstybės karinės doktrinos, atvirai kalbama apie dar platesnį bendradarbiavimą karinėje srityje, tetrūksta vieningų sprendimų vadovavimo ir kontrolės srityje.
„Neatmestina, kad žiūrint iš ilgos perspektyvos ir baltarusių pajėgos dalyvaus operacijose su Rusija“, – teigė G. Jasutis.
Išties, Mulino poligone rusų ir baltarusių atakos sraigtasparniai „Mi-24“ ir „Mi-35“ ne šiaip dalyvavo išvien, bet ir veikė karuselės principu: Sirijoje tankų išbandyta taktika dabar Rusijos pajėgose praktikuojama vis dažniau, kai priešininko pozicijas nepertraukiamai besikeisdami poromis atakuoja po kelias platformas. Taip priešininkas yra slopinamas, sukaustomas, negali atsikvėpti ir pamažu sunaikinamas vietoje. Tai yra realios kovinės patirties pamokos, kurias dabar gauna tikruose kariniuose konfliktuose dar nedalyvavę baltarusių kariškiai.
Be to, Mulino ir kituose poligonuose per „Zapad“ pratybas rusų atakos sraigtasparniai veikė ne tik jiems įprastomis bangomis ar karuselėmis, bet ir nuolatiniu pėstininkų bei šarvuotosios technikos dengimu, t. y. parama iš oro buvo nenutrūkstama, kaip labiau yra įprasta JAV karinėse pajėgose. Virš mūšio lauko kybantys ar priešininkus medžiojantys atakos sraigtasparniai – vėlgi, Sirijoje įgytos rusų karių pamokos galėjo pasirodyti kiek neįprastai, tačiau viskas vyko pagal planą.
Masinės atakos ir kraujo nuleidimas
Iš tikrųjų oficialiai „Zapad“ prasidėjo nuo masinės raketų ir aviacijos antskrydžių atakos (rusiškai MRAU) atrėmimo. Šis terminas bei jo naudojimas rodo, kad Rusija išties rimtai rengiasi kariauti prieš technologiškai pažangesnį priešininką. Ir jei rusiškos priešlėktuvinės gynybos sistemos S-300, „Pancyr“ bei kitos ar tiksliau jų įvaizdis pastaraisiais metais nukentėjo per įvairius karinius konfliktus – nuo Sirijos, Libijos iki Kalnų Karabacho, kur eksportuotas rusiškas priešlėktuvinės gynybos sistemas traiškė Izraelio, Turkijos ir net Azerbaidžano aviacija, tai „Zapad“ rusai pasistengė pademonstruoti, kad yra pasirengę atremti nei pažangiausių priešininkų atakas iš oro.
Ar tai būtų strateginės aviacijos orlaiviai, ar naikintuvai, ar bepiločiai orlaiviai, ar sparnuotosios raketos – po keliasdešimt taikinių beveik visuose poligonuose skelbė sunaikinę Rusijos ir Baltarusijos priešlėktuvinės gynybos bei elektroninės kovos priemones naudojantys daliniai. Net jei tai savigyra, išpučiant skaičius bei stengiantis pagražinti pratybų rezultatus, šį kartą, regis, neatsitiktinai stengiasi atakas simuliuoti taip, kad jos primintų tikro mūšio sąlygas.
Pavyzdžiui, vienu iškalbingu momentu, kad Rusija pasirengusi atremti priešininkų antskrydžių kampaniją parodė situacija Kaliningrade: čia perimti priešininkų sparnuotųjų raketų kilo beveik visi čia permesti naikintuvai, o rusų bombonešius bei atakos lėktuvus „Su-25“, „Su-34“, „Tu-22M“ kiekvienos atakos metu lydėjo naikintuvai „Su-30S“ bei „Su-30SM“.
Pastarieji imitavo ir priešininko aviaciją, o kitaip, nei tarptautinėse aviacijos parodose rusų naikintuvai šiose „Zapad“ pratybose stengėsi naikinti priešininkus ne akrobatiniais manevrais artimame mūšyje, bet kaip įmanoma iš didesnio atstumo. Dar svarbiau tai, kad ryšių bei elektroninės kovos daliniai koordinavo veiksmus tarp skirtingų sausumos, jūros ir oro pajėgų dalinių, kurie galėjo sinchronizuoti savo veiksmus.
Vienintelės parodomosios „Zapad“ dalys buvo jėgos demonstracija Rusijos ir Baltarusijos lyderiams, kurie pratybas stebėjo atskirai. Vladimiras Putinas Mulino poligone sekė artilerijos bei tankų ir motošaulių daužomą priešininką, kurio tariamą kontrataką pribaigė demonstracinis bombonešių bombardavimas, o Aliaksandras Lukašenka stebėjo pasirodymą Baltarusijoje, kur jungtinės baltarusių ir rusų pajėgos galinga bei sumaišyta – vamzdinės bei salvinės artilerijos ataka talžė įtvirtintus priešininkų objektus.
Įdomu ir tai, kad skirtingi daliniai buvo integruojami į tikslui skirtas kovines grupes. Pavyzdžiui, Chmeliovkos poligone Kaliningrade pakrantę šturmavo ne tik vietinės 336-osios jūrų pėstininkų brigados kariai, bet ir Šiaurės laivyno priskirto 61-ojo jūrų pėstininkų pulko kariai, taip susipažindami su jiems nepažįstama vietove. Visą amfibinę operaciją atidžiai inspektavo Rusijos laivyno vadas Nikolajus Evmenovas.
Kiti objektai, kurie imitavo apgyvendintas vietoves, buvo paimti šturmu – iš sraigtasparnių desantavęsi pėstininkai, remiami organiškai veikiančių ir netikėtai atskraidintų desantininkų šarvuočių bei keturračių greitai užėmė „strateginę gyvenvietę“.
Dar daugiau – šiemetinėse „Zapad“ buvo galima stebėti ir rusų, baltarusių bei kazachų desantininkų operacijas priešininko užnugaryje – per kelias dienines ir naktines operacijas, kurių metu panaudota beveik trečdalis visų skraidančių Rusijos transporto aviacijos lėktuvų, desantuoti keli batalionai desantininkų iškart keliuose skirtinguose poligonuose Baltarusijoje ir Kaliningrado srityje. Čia pėstininkai su desantuotomis kovos mašinomis užėmė pozcijas, sulaukė pastiprinimo ir atmušė NATO batalioną imituojančio dalinio kontrataką prieštankine ginkluote bei sulaukę paramos iš oro.
Priešininkų infrastruktūros naikinimą užtikrino tiek simuliaciniai (elektroniniai), tiek realūs, t. y. koviniai mažojo nuotolio balistinių raketų komplekso „Iskander“ šūviai. Vieno jų metu sparnuotoji raketa sunaikino tariamą priešininko vadavietę, esančią už 100 km.
Ir visa tai – vos per kelias oficialias „Zapad“ dienas, kas rodo Rusijos ir Baltarusijos ambicijas ne šiaip vykdyti gerai sustyguotas operacijas, bet ir žaibiškai judėti pirmyn, neleisti priešininkui atsikvėpti, per itin trumpą laiką pasiekti savų tikslų.
Teks neišvengiamai kalbėtis su Minsku arba Maskva
Kokie yra tie operaciniai tikslai keliolikoje poligonų šlifuojant kovines operacijas prieš NATO ir derinant „Zapad“ su įtartinomis AIS sistemos atakomis, suprantama, gali atsakyti tik Rusijos karinė ir politinė vadovybė (bei Baltarusijoje, jei ji įjungta į planavimo procesą ne tik A. Lukašenkos žodžiais, bet ir realybėje). Tačiau akivaizdu, kad pagrindinis „Zapad 2021“ akcentas buvo ir yra žaibiškas pergalingas karas prieš lygiavertį priešininką, nuleidžiant jam tiek kraujo, kad būtų atgrasytas nuo tolesnės kovos.
Anot G. Jasučio, galima atkreipti dėmesį, kad Rusijos ir Baltarusijos karinis bendradarbiavimas patiria nemažai trikdžių, o tokie, regis, didelės grėsmės Lietuvai ir kitoms šalims nekeliantys momentai, kaip rusiškų logistikos ar mokymo centrų atsiradimas yra ne tokie jau ir grėsmingi, jei tektų lyginti su rusų tankais Baltarusijoje, pasienyje su Lietuva. Bet viskas Rusijos ir Baltarusijos bendradarbiavime turi savo nuoseklią logiką bei pavojingas tendencijas.
„Žiūrėjau Rusijos gynybos viceministro Jefurovo kalbą per uždarymo ceremoniją. Tai jis sakė, kad per trumpą laiką sugebėjo formuoti karines grupes, planuoti kovinius veiksmus, užkirsti agresiją bet kuriomis kryptimis ir lemtingu smūgiu paprotinti ar išblaivinti priešininką. Tai gal ir retorinis pasakymas, bet kas tas priešininkas? Kai pasižiūri į pratybų mastą, tai labai didelės pratybos: mastelis nuo Saratovo iki Kaliningrado yra 2 tūkst. km – tai galime įsivaizduoti geografine prasme.
Kitas dalykas – grėsmių prioritetai: jei yra žlugęs Afganistanas su talibų atėjimu, tai taip, Rusija nusiuntė į pratybas su Centrinės Azijos respublikomis, pavyzdžiui, į Kirgiizją 500 karių, bet „Zapad“ dalyvių skaičius – 200 tūkst. Ką tai demonstruoja? Gal tankai neatsiras šiandien ar rytoj toje Baltarusijoje, bet pats mentalinis suvokimas, kas yra Vakarai ir ką su jais daryti kelia neramumą. Rusija jau dabar turi ženklų konvencinį pranašumą, tai yra branduolinė valstybė ir pagal sąjunginės valstybės sutartį, tai siena su Baltarusija taptų Rusijos siena ir siena taptų Rusijos, kaip Kaliningrade“, – pažymėjo ekspertas.
Jis Rytų Europos studijų centre (RESC) kaip tik išleido publikaciją apie Baltarusijos ir Rusijos karinės sąjungos perspektyvas. Ir, eksperto teigimu, nė vienas iš svarstomų ateities scenarijų džiugiai nenuteikia: mažiausiai tikėtina, kad Baltarusija ir Rusija ims elgtis mažiau agresyviai. Tikėtina, kad bus išlaikoma dabartinė padėtis. Bet dar didesnė tikimybė yra dvišalio karinio ir politinio aljanso stiprinimas.
Tai neišvengiamai reikštų ir būtinybę NATO bei ES prie rytinių sienų imtis atitinkamų veiksmų, kurie veda esakalcijos keliu – Baltarusijos integracija į Rusija taptų neišvengiama, o bet kokie incidentai pasienyje jau virstų ir susidūrimu su Rusija ne Kaliningrado kryptimi, bet Rytų – už keliasdešimt kilometrų nuo Vilniaus. O Lietuva ir taip turi savų problemų bei neišspręstų klausimų.
„Migrantų krizė rodo, kad pradinė problema, užuomazgos yra Lietuvoje. Reikia pažiūrėti į savo nacionalinius pajėgumus. Lietuva turi imtis proaktyvių žingsnių. Pavyzdžiui, galime pritraukti tarptautinį dėmesį, o kartu ir pabandyti žengti žingsnelius, kurie susiję su karinės informacijos apsikeitimu, pasitikėjimo ir skaidrumo priemonių įgyvendinimu regione, kad ir per ESBO ar diplomatiniais kanalais“, – teigė G. Jasutis.
Jis pripažino, kad kol kas durys į Baltarusiją, vaizdžiai kalbant, yra uždarytos, o ir raktas, kaip leidžiama suprasti, yra Maskvoje. tad vienaip ar kitaip neišvengiamai teks kalbėti ir gal net bendradarbiauti be pripažinimo. Vienintelė problema – kol kas V. Putinas atsisako kalbėtis su kitomis valstybėmis Baltarusijos klausimu ir siunčia pas A. Lukašenką. Tad neišvengiamai Lietuvai ir kitoms Vakarų šalims kils dilema: jei norima mažinti įtampą santykiuose su Minsku, teks vienaip ar kitaip kalbėtis, net jei dar neaišku su kuo ir ką tai duos – garantijų jokių nėra. Bet apie tai galvoti esą reikia jau dabar, kol prie Baltarusijos sienos su Lietuva nepasirodė ne tik migrantai, bet ir rusų tankai.