„Rusijoje kariuomenė stiprinama dviem atvejais: kai valstybė turi politinių tikslų plėstis arba kai užmiegama ant laurų ir staiga prireikia pasenusią kariuomenę pastatyti prieš pajėgų priešininką. Tuomet Rusijoje suprantama, kad kažkas yra blogai, kad reikia modernizuotis“, - teigė K. Zikaras.
„Po Sovietų Sąjungos žlugimo žadintuvu Rusijai tapo pirmasis Čėčėnijos karas. Rusams jis tapo pažeminimu: į maištingą Rusijos federacijos respubliką įsiveržė, iš pirmo žvilgsnio, viena galingiausių pasaulio kariuomenių su tankais ir kita galinga technika. Tačiau, kaip paaiškėjo, ši karinė galia buvo visiškai neefektyvi kovoti su čėčėnų kovotojais. Tuo laikotarpiu Rusijos kariuomenė buvo menkai finansuojama, kovinis rengimas buvo apleistas, iš inercijos kariuomenė išlaikė Šaltojo karo poreikiams pritaikytą nelanksčią ir pasenusią struktūrą. Politiniai padariniai Rusijai buvo skaudūs – Rusija prarado faktinę dalies savo teritorijos – Čėčėnijos – kontrolę“, - pridūrė pašnekovas.
Pasak jo, šis Rusijai skaudus sukrėtimas paskatino permainas Rusijos centrinėje valdžioje. Transformavosi ir šios valstybės ideologinė platforma – pirmasis Čečėnijos karas tapo Rusijos, kaip valstybės, degradacijos simboliu. Tai sudarė sąlygas visą kaltę dėl Rusijos valstybės nusilpimo suversti liberalaus pobūdžio reformoms, todėl į valdžią galėjo įžengti imperines ambicijas puoselėjantis Vladimiras Putinas. Tuo metu suvoktas Rusijos kariuomenės neefektyvumas paskatino imtis jos pertvarkymo ir modernizavimo.
„Pridėjus karinio konflikto su Gruzija patirtį, šio proceso rezultatus galime matyti šiandien“, - sakė K. Zikaras.
Laikai, kai lietuviai ir lenkai buvo stipresni už maskvėnus
„Kiekviena šalis rūpinasi savo kariuomene tiek, kiek jai jos reikia. Kaip teigė žymus karo teoretikas Carlas von Clausewitzas, karas yra politikos tąsa. Paprastai kariuomenė gali būti rengiama siekiant plėsti įtaką už savo valstybės ribų, užkariauti svetimas teritorijas, kitaip tariant, vykdyti agresyvią užsienio politiką arba gintis nuo agresyvaus kaimyno priešiškų veiksmų. Viskas priklauso nuo išsikeltų strateginių tikslų, gebėjimo sutelkti turimus resursus, įgyti ir išlaikyti iniciatyvą. Jeigu pažiūrėtume į XVI a. Rusijos istoriją, tai tuo metu kariauti jai reikėjo, nes ji buvo išsikėlusi geopolitinį tikslą – paveržti stačiatikių rusėnų žemes iš Lietuvos. Šito ji, žinoma, siekė karinėmis priemonėmis“, - pasakojo K. Zikaras.
Visą XVI a. Lietuva patyrė vis didėjantį stiprėjančios Maskvos karinį spaudimą. Tačiau nors Maskvos kariuomenė pasižymėjo dideliais žmogiškaisiais resursais ir buvo gausi, ji vis tiek negalėjo pasiekti lemiamo persilaužimo dėl atsilikusių technologijų. „Ivanas IV Rūstusis siekė, palaikyti tiesioginius prekybinius ryšius su Vakarais, kad gautų karinių specialistų, nes tais laikais juos buvo galima laisvai samdyti ir taip įvaldyti naujas technologijas. Tai ypač liečia artileriją. Norėdamas tiesiogiai prekiauti su Vakarais jis sumanė užvaldyti nusilpusią Livonijos konfederaciją su jos Baltijos jūros uostais. “, - sakė istorikas.
Kaip knygoje „Karo meno istorija“ rašo istorikas Valdas Rakutis, Maskvos kunigaikštystės kariuomenė buvo didesnė už daugelį to meto kariuomenių, bet nelabai pajėgi, todėl Ivanas IV Rūstusis ėmėsi ją tobulinti. Steigiant ministerijų tarnybas buvo pertvarkyta karinė administracija, o kuriant pusiau reguliarius šaulių pėstininkų dalinius perkurtos ir pačios karinės pajėgos.
„Vakarų karybos patirties, ten keliamų idėjų kopijavimas, kai kartu nepertvarkoma pačios valstybės
infrastruktūra, ekonomika, nekeičiamos tradicijos, tapo Maskvos, o vėliau ir visos Rusijos išskirtiniu bruožu“ - savo knygoje teigia V. Rakutis.
Ivanui IV užpuolus Livoniją ši neįstengė pati atsilaikyti. Tuomet jos ginti stojo Lietuva, nes suvokė, kad maskvėnų pergalė prieš Livonija gali pernelyg sustiprinti Maskvą. Maža to, Maskva būtų įgijusi papildomą placdarmą puolimui prieš Lietuvą, o tai būtų sukėlę grėsmę mūsų valstybės išlikimui. Tačiau Livonijos karas 1558-1582 m. Maskvai buvo nesėkmingas: Lietuva laiku ėmėsi tinkamų priemonių ir užsitikrino Lenkijos paramą. Ivanas IV Rūstusis buvo priverstas sėstis prie derybų stalo ir pripažinti didžiąją Livonijos dalį Lietuvos ir Lenkijos valda.
Maskvai buvo nesėkmingas ir Smolensko karas 1632-1634 m. Pergalę jame irgi pasiekė Lietuvos ir Lenkijos kariuomenės, vadovaujamos Vladislovo Vazos, kurios atėjo į pagalbą Kristupo II Radvilos lietuvių ginamai tvirtovei. Taigi nors Maskvos keliama grėsmė privertė Lietuvą sudaryti Liublino uniją su Lenkija, tačiau nustelbti lietuvių-lenkų karinių pajėgų Rusijai tuo metu nepavyko.
K. Zikaras aiškina, kad to meto karinis Rusijos nuopuolis sutapo ir su Sąmyšio arba Smutos laikotarpiu, kai rytinė kaimynė išgyveno dinastinę krizę. Tačiau tai ne vienintelė priežastis. Istorikas teigia, kad pirmieji Romanovai bandė modernizuoti savo karines pajėgas, bet nuėjo labai įdomiu keliu: beveik visą kariuomenę sudarė iš užsieniečių samdinių. Tačiau po pralaimėto Smolensko karo kariuomenė buvo reformuota, atsisakyta užsienio samdinių, išskyrus kai kuriuos karinius ekspertus. Šis pavyzdys, pasak jo, parodo, kad ne kiekviena reforma būna efektyvi, o aklas kopijavimas ne visuomet pasiteisina.
Modernizacija, apėmusi kelnes ir perukus
Tačiau tai, kas nepavyko Ivanui IV Rūsčiajam bei pirmiesiems Romanovams, XVIII a. pavyko pirmajam Rusijos imperatoriui Petrui I, kuris pagarsėjo kaip didysis reformatorius. Petras I labai domėjosi karyba, laivų statyba, navigacija, siekė europeizuoti Rusiją, centralizuoti jos valdymą, išplėsti teritoriją ir, žinoma, stiprinti kariuomenę.
„Petras I jaunystėje kėlė savo kvalifikaciją Vakaruose, buvo išvykęs į Nyderlandus, Angliją, pats mokėsi statyti laivus, domėjosi artilerijos naujovėmis. Jis buvo ambicingas žmogus ir nuosekliai siekė paversti Rusiją imperija – ką ir padarė po sėkmingo karo prieš Švediją“, - sakė istorikas.
„Petras I radikaliomis, kartais labai ekscentriškomis priemonėmis siekė europeizuoti Rusiją, tokiu būdu siekdamas pasivyti pažangias Vakarų Europos valstybes. Pavyzdžiui, jis uždraudė Rusijos bojarinams nešioti barzdas ir liepė vilkėti europietiškais drabužiais“, - teigė K. Zikaras.
Kariniu požiūriu Rusija daug ką kopijavo nuo europietiškų kariuomenių. Pavyzdžiui, kurdamas Rusijos karinį laivyną rėmėsi Nyderlandų patirtimi. Ir tai nebuvo nepagrįsta, nes per kovas su Ispanijos karalyste (1568-1648 m.) Nyderlandai sukūrė savo sausumos karybos mokyklą ir išvystė stiprų karinį laivyną, kuris buvo gan sėkmingai naudojamas jūrų kovų su Anglija metu XVII a. Tuo metu šios šalys turėjo pažangiausias technologijas šioje srityje.
Kariaudamas su Švedija Petras I įsitikino tradicinės rusų kariuomenės neefektyvumu. Tuo metu kariuomenės pagrindą sudarė tradicinių karių luomas, galima jį net vadinti tam tikra visuomenės kasta – šauliai (rus. k. strelci). Tuomet jis ėmėsi kardinalių pertvarkymų ir Vakarų pavyzdžiu įvedė rekrūtų tarnybą. Tradiciniai šauliai gyveno savo atskiruose kaimuose su šeimomis, kurias reikėdavo išlaikyti. Po reformos Rusijos dvarininkai turėdavo pristatyti reikiamą rekrūtų skaičių. Jų tarnyba trukdavo apie 25 metus. Rekrūtus buvo pigiau išlaikyti, juos buvo lengviau išmokyti įvairių karybos naujovių nei konservatyviuosius šaulius.
„Petras I nukopijavo kariuomenę nuo Vakarų – jis tai padarė pakankamai gerai: išmuštravo, apginklavo ir ji sėkmingai kovėsi mūšio lauke. Galima sakyti, kad tai pirma sisteminė, akivaizdi ir radikali Rusijos kariuomenės modernizacija. Reikia neužmiršti, kad tai siejama su konkrečiais politiniais tikslais – Petras I kūrė Rusijos imperiją“, - sakė K. Zikaras.
XVIII a. etalonu buvo laikoma Prūsijos kariuomenė, todėl beveik visos valstybės stengėsi ją kopijuoti. Kai kurios Prūsijos kariuomenės mados Rusijoje buvo kopijuojamos itin aklai: pavyzdžiui, rekrūtai būdavo rengiami europietiškomis aptemptomis kelnėmis, nors rusai buvo pratę prie plačių kelnių ir jiems buvo nepatogu. Jekaterinos II įpėdinio Pavelo I, kuris buvo aistringas Prūsijos kariuomenės gerbėjas, nurodymu Prūsijos kariuomenė buvo kopijuojama iki tokių kuriozų, kad net ir peruko kasytės ilgis buvo griežtai nustatytas lygiai toks, kaip pas prūsus.
Tačiau, kitaip nei vokiečiai, rusų kareiviai vietoj kremo naudojo taukus, vietoj pudros - giroje išmaišytus miltus.
Krymas žymi pakilimą ir nuosmukį
Kitas ryškus Rusijos valdovas po Petro I buvo imperatorė Jekaterina II, kuri palaidojo Lietuvos-Lenkijos valstybę ir išplėtė Rusijos imperiją. Kaip teigiama V. Rakučio knygoje „Karo meno istorija“, Rusijos imperatorės Jekaterinos II kariuomenė, ypač pėstininkija ir artilerija, XVIII a. antroje pusėje išgyveno pakilimą.
Pasak jo, G. Potiomkinas taip pat sukūrė stiprų Juodosios jūros laivyną, skirtą kariauti su turkais, mat prijungus Krymą labai pablogėjo Rusijos santykiai su Turkija. Ši griežtai reikalavo, kad Rusija grąžintų Krymą ir nesikištų į Kaukazo reikalus. Dėl to kilo 1787–1791 metų Rusijos ir Turkijos karas, tačiau Turkijos kariuomenė negalėjo atsilaikyti prieš apmokytą ir neblogai ginkluotą rusų kariuomenę.
V. Rakutis rašo, kad nors Jekaterinos II laikais kariuomenės vadų sluoksnį sudarė imperijai ištikimi karininkai valdininkai, kurių dauguma buvo vidutinybės, tačiau buvo ir gabių vadų, kurie išmanė kareivių psichologiją, buvo ryžtingi, gebėjo žaibiškai veikti.
„A. Suvorovas tvirtoves atakuodavo nevengdamas kraujo, jas užimdavo ryžtingu šturmu. Vienas garsiausių – 1791 m. Izmailo paėmimas, taip pat 1794 m. Varšuvos priemiesčio Pragos skerdynės, kurių metu buvo išžudyti visi jo gyventojai, ten buvusi Lietuvos kariuomenė ir kai kurie Lenkijos daliniai“, - rašo V. Rakutis.
Kaip pasakoja K. Zikaras, vienas didesnių sukrėtimų Rusijai buvo kovos su Napoleonu. Po Austerlico mūšio ir 1804-1808 m. karinių kampanijų buvo suvokta, kad Rusijos kariuomenė yra beviltiškai atsilikusi, tad Maskva ėmė viską kopijuoti nuo prancūzų. Napoleono karų metu Rusija didelės grėsmės akivaizdoje sugebėjo pasiekti aukštą efektyvumo lygį.
Po Napoleono karų Rusija išgyveno gana taikų laikotarpį iki pat Krymo karo 1853-1856 m. Per šį laikotarpį Rusijos kariuomenė buvo visiškai nereformuojama, nemodernizuojama ir užmigusi ant napoleonmečio laurų išgyveno didelę stagnaciją. Krymo kare Rusija nesugebėjo atsilaikyti prieš anglus, prancūzus ir turkus, todėl Rusija turėjo pripažinti Juodosios jūros neutralumą ir draudimą laikyti tenai karinį laivyną bei bazes, atidavė Turkijai pietinę Besarabijos dalį, pripažino didžiųjų valstybių protektoratą Moldavijai, Valachijai ir Serbijai.
„Tapo akivaizdu, kad Rusijos kariuomenė pasenusi, jos struktūra neatitiko laiko reikalavimų, ginkluotė buvo pasenusi. Didžioji dalis prancūzų ir britų pėstininkų buvo ginkluoti moderniais, greitai užtaisomais graižtviniais šautuvais, o didžioji dalis rusų vis dar naudojo pasenusius lygiavamzdžius šautuvus“, - pasakojo K. Zikaras.
Pašnekovo pasakojimu, graižtvinis šautuvas ypatingas tuo, kad vidiniame vamzdžio paviršiuje yra suformuota graižtva, suteikianti kulkai sukamąjį judesį. Tokio šautuvo kulka lekia stabiliau, padidėja šūvio nuotolis.
„Taigi rusai gavo į kaulus ir, nors diplomatinėmis priemonėmis pavyko sušvelninti situaciją, tačiau tapo akivaizdu, kad jų situacija prasta. Daugelyje pažangių Europos šalių jau buvo šauktinių kariuomenės, o pas rusus vis dar buvo rekrūtai. Todėl suvokus Rusijos atsilikimą po Krymo karo buvo imtasi visos šalies pertvarkymo, įvykdyta socialinė reforma, palaipsniui buvo atsisakyta baudžiavos, imtasi esminės kariuomenės modernizacijos, pradėta formuoti šauktinių kariuomenė, pradėti gaminti modernios konstrukcijos ginklai, įvyko organizacinių pokyčių“, - sakė K. Zikaras.
Triumfas Antrajame pasauliniame kare ir ginklavimosi varžybos
Toliau Rusijos kariuomenė vystėsi tolygiai, palaipsniui įvedant naujoves ir Pirmąjį pasaulinį karą rusai pasitiko būdami panašaus karinio pasirengimo kaip ir kitos Europos valstybės.
„Visos didžiosios šalys Pirmąjį pasaulinį karą pasitiko būdamos panašaus pasirengimo. Rusija tuo laikotarpiu nebuvo atsilikusi“, - sakė pašnekovas.
„Iš pradžių Rusijai Pirmajame pasauliniame kare sekėsi neblogai, kovos veiksmai vyko gan permainingai, tačiau bolševikinis perversmas Rusijoje nulėmė nesėkmingą karo baigtį“, - sakė K. Zikaras.
Dėl bolševikinės Spalio revoliucijos Rusija buvo priversta anksčiau pasitraukti iš Pirmojo pasaulinio karo: šalyje kilo pilietinis karas, kuriame sėkmė lydėjo bolševikus.
„Bolševikai pasitraukė iš karo anksčiau turėdami vidinių politinių tikslų: susidoroti su baltagvardiečiais. Raudonoji armija buvo pradėta kurti beveik nuo nulio, pasinaudojant kažkuriais carinės kariuomenės resursais. Dėl šių priežasčių bolševikai susiaurino priešų ratą, pasirašė taikos sutartis su Lietuva, Latvija, Estija, nors tęsė kovas su Lenkija bei Kaukaze. Tačiau kitu etapu vis tiek buvo planuojama atsiimti Rusijos imperijos valdytą teritoriją, kuri išslydo iš rankų, be to, buvo mąstoma apie revoliucijos eksportavimą, pirmiausia į Vokietiją. Tačiau laimėti prieš lenkus bolševikams nepavyko ir jie suprato, kad tuo momentu pasaulinės revoliucijos neeksportuos“, - pasakojo istorikas.
Josifo Stalino laikais Sovietų Sąjunga perlenkė pasirinkusi netinkamą kadrų politiką ir išžudžiusi talentingus karvedžius. Tačiau žūtbūtiniame kare buvo vykdoma staigi modernizacija, tad galiausiai sovietai su sąjungininkais triumfavo.
Po Antrojo pasaulinio karo prasidėjo Šaltasis karas, kurio metu tarp JAV ir SSRS vyko žūtbūtinės ginklavimosi varžybos, kurios galiausia privedė sovietus prie ekonominio ir politinio kracho.
„Sovietų laikais aukštos parengties, kovingiausios kariuomenės dalys buvo dislokuotos Varšuvos pakto šalyse – Rytų Vokietijoje, Lenkijoje, taip pat vakarinėse Sovietų Sąjungos ribose. Suirus Sovietų Sąjungai iš šių valstybių reikėjo išvesti kariuomenę. Karinius vienetus reikėjo kažkur dėti, o trūkstant bazių labai dažnai buvo priimamas paprasčiausias sprendimas – jie buvo tiesiog išformuojami: karininkai paleidžiami į atsargą, kovinė vėliava atiduodama į muziejų. Tuo periodu tarnyba kariuomenėje buvo praradusi prestižą ir į karininkus žmonės patekdavo tikrai ne iš pačių geriausių kandidatų. Struktūra liko tokia pati kaip Šaltojo karo laikais: ji buvo skirta ne greito reagavimo atvejams, bet masinei mobilizacijai. Tai reiškė, kad dauguma karinių vienetų nebuvo sukomplektuoti net iki pusės reikalaujamo žmonių skaičiaus. Ir kai atėjo Čėčėnijos karas, geriausių kadrų kariuomenėje buvo nelikę, karinės dalys buvo nesukomplektuotos: viena kuopa paimta ir vieno pulko, kita – iš kito, netgi pačios kuopos sumaišytos. Ir, aišku, nieko iš to gero neišėjo“, - reziumavo K. Zikaras.
Tačiau, kaip teigia istorikas K. Zikaras, po nesėkmių Čečėnijoje ir nesklandaus veikimo Gruzijoje Rusijos kariuomenė yra akivaizdžiai pasikeitusi. Pašnekovo teigimu, šalyje įvykdyta plataus masto modernizacija ir esminė kariuomenės reforma, sukurti nuolatinės parengties vienetai, dauguma kariuomenės vienetų yra pilnai sukomplektuoti, panaikinti visi nereikalingi etatai, skiriama daug dėmesio ginkluotės modernizavimui, atsirado visiškai naujas požiūris į karo taktiką, daug kas nusižiūrėta iš Vakarų.
„Labai daug dėmesio skiriama kariuomenės įvaizdžio gerinimui Rusijos visuomenėje, gerinamos tarnybos sąlygos kareiviams, įvestos patrauklios vakarietiškai atrodančios uniformos ir taip toliau“, - sakė K. Zikaras.
„Kodėl Rusijos kariuomenė yra taip aktyviai modernizuojama, negailint dėmesio ir lėšų? Akivaizdu, kad dabartinei vadovybei ji yra labai reikalinga. Manau, kad dabartinės Rusijos strateginis planas daugiau ar mažiau atitinka dar Ivano IV, Petro I ar Jekaterinos II suformuluotas Rusijos imperines strategines programas. O jų įgyvendinimui stipri kariuomenė yra būtina...“, - reziumavo istorikas.