Laidoje – policijos generalinis komisaras Renatas Požėla ir Mažeikių rajono meras Vidmantas Macevičius.
– Pone Požėla, jūs pats šiandien patvirtinote, kad pirminiais duomenimis, pareigūnas liemenės nedėvėjo. Kodėl? Jis ją turėjo, bet ji buvo palikta automobilyje.
R. Požėla: Taip, tai yra preliminarūs duomenys, bet tai nėra ikiteisminio tyrimo duomenys, tai nėra tarnybinio patikrinimo duomenys – tiesiog tai yra informacija iš pirminių šaltinių, kad žuvęs pareigūnas tuokart buvo be apsauginės liemenės, ji buvo automobilio bagažinėje. Jo sužeista kolegė, su kuria man šiandien pavyko betarpiškai pabendrauti, liemenę įvykio metu dėvėjo.
– Pataisykite, jei klystu – pranešama, kad pareigūnas nušautas Mosino karabinu. Tiems, kas nežino, tai – daugiau nei šimtą metų gaminamas ginklas. Jei pareigūnas būtų dėvėjęs trečio apsaugos lygio liemenę, komisare, nuo Mosino karabino tai nebūtų niekaip apsaugoję, teisingai?
R. Požėla: Turbūt geriausiai į šį klausimą gali atsakyti bet kuris medžiotojų bendruomenės narys, kuris turbūt patvirtintų, kad apskritai nėra sukurtos universalios liemenės, kuri būtų nešiojama kasdien policijos pareigūnų ir kitų tarnautojų, ir kuri šimtu procentų galėtų apsaugoti gyvybę. Ta liemenė, kaip ir kitos mūsų turimos liemenės, yra apsauga labiau nuo šaltojo ginklo, pvz., peilio smūgio. Tačiau tikrai šimtu procentų nuo šūvio, tuo labiau – iš tokio ginklo, kurį paminėjote – tikrai neapsaugo.
– Taip, pareigūnai, bent jau patruliai, dažniausiai nešioja trečio lygio apsaugos liemenes, kurios apsaugo geriausiu atveju nuo revolverio ir pistoleto, ir tai – ne bet kurio. Bet ar pareigūnui, gavusiam iškvietimą Mažeikių rajone, buvo įmanoma kažkur pasiimti ketvirto lygio liemenę su šarvinėmis plokštėmis? Ar tokių yra komisariate?
R. Požėla: Patikslinsiu – tragiškas įvykis įvyko tuomet, kai buvo vykstama patikrinti informacijos – tai nebuvo pranešimas, nes pirminis pranešimas buvo išvakarėse, ketvirtadienį vakare, apie smurtą artimoje aplinkoje. Kaip jau anksčiau komentavau visą chronologiją, tuo metu smurtautojas nebuvo rastas, pakartotinai į įvykio vietą buvo vykstama naktį iš ketvirtadienio į penktadienį patikrinti informacijos. Vėlgi galimas smurtautojas nebuvo rastas. Ryte veiklos skyriaus darbuotojai, t.y., tyrėjai, trečią kartą vyko patikrinti gautos informacijos.
Tai yra policijos generalinio komisaro patvirtinta pareiga – visi į įvykio vietas vykstantys ar informaciją tikrinantys pareigūnai privalo dėvėti jūsų paminėtą trečio lygio šarvinę liemenę. Tačiau šalia to policijos pareigūnai yra pakankamai neblogai aprūpinti ir jūsų paminėtomis ketvirto lygio šarvinėmis liemenėmis, kurios yra labiau skirtos atlaikyti šaunamą ginklą. Mūsų žiniomis, tokios liemenės buvo pareigūno bagažinėje įvykio metu.
Iš esmės „Aro“ pareigūnai, mobilių padalinių pareigūnai yra šimtu procentų aprūpinti ketvirto lygio liemenėmis, tačiau lygiai taip pat pakankamai neblogai policijos bendruomenė, reaguojantys pareigūnai yra aprūpinti ir mano minėtomis kitokio pobūdžio liemenėmis.
– Ketvirto lygio liemenę su šarvine plokšte, kuri, tikėtina, būtų galėjusi išgelbėti pareigūno gyvybę, jis turėjo bagažinėje?
R. Požėla: Vėlgi, preliminariais duomenimis – tos liemenės buvo automobilio bagažinėje. Ar jos būtų apsaugojusios gyvybę – nesu toks ekspertas ir orakulas, kuris kategoriškai atsakytų į šį klausimą.
– Žinoma, kategoriškai atsakyti neįmanoma, nes priklauso nuo šūvio kampo, atstumo ir kt. Kitas dalykas, ką labai svarbu išsiaiškinti, kas nuskambėjo TV3 žiniose šeštadienį – ar skambinusi į bendrąjį pagalbos centrą moteris nurodė, kad smurtautojas yra ginkluotas?
R. Požėla: Ši informacija yra tikrinama ikiteisminio tyrimo metu. Tokių konkrečių duomenų iš ikiteisminio tyrimo šiuo metu neturiu. Tačiau, mano žiniomis, preliminariais duomenimis, vyko trumpas pokalbis su asmeniu, įtariamu pareigūno nužudymu. Vienas iš jam užduotų klausimų buvo „ar turi ginklą?“. Atsakymas buvo „ne“.
– Skambutis į bendrąjį pagalbos centrą tikriausiai yra įrašytas – nėra technologiškai sudėtinga jį perklausyti. Kaip suprantu, tokių duomenų dar neturite? Nes tai iškeltų visai kitų klausimų – ar tikrai turėjo važiuoti paprasti patruliai, ar mobili kuopa, ir ar nebuvo rimtų sisteminių klaidų policijoje.
R. Požėla: Visi šie klausimai tikrai bus atsakyti. Vykdome tarnybinį patikrinimą. Ir apskritai, yra tikrinama pastarojo laikmečio Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato veikla, kalbant apie asmenis, kurie galimai nelegaliai medžiodavo, kurie galimai disponavo šaunamaisiais ginklais. Tad po šio įvykio tikrai bus atliktas gana išsamus auditas minėtame policijos komisariate, ir, aišku, tos išvados mums bus labai svarbios.
– Komisare, žinau, kad pastarosiomis dienomis dėl didelio užimtumo visko nematėte. Pateikiame trumpą TV3 žinių reportažo ištrauką ir tuomet grįšime į pokalbį:
Stasio Braso našlė: Žmogus sirgo, buvo ligonis, bet gydytis nesutiko. Nes jis nesuprato.
TV3 žurnalistas: Sirgo dėl alkoholio?
Stasio Braso našlė: Ne, ir tai „dadėjo“. Bet ir depresija buvo žmogui. Šiais laikais daug kas serga depresija. Bet kada žmogus nesusipranta, kada laikas gydytis...
Kaimynai prasitarė žinoję apie Braso laikomą šautuvą, esą jis dažnai šaudydavo į paukščius. O Braso našlė tikina, nors duomenų apie leidimus ginklams pareigūnai neturėję, policija turėjo žinoti apie nelegaliai laikomą karabiną, nes su juo dažnai vaikydavosi ją pačią. Stasio Braso žmona pasiskundė ne šiaip dėl smurto, o pareiškė, kad vyras ketina ją nušauti.
Stasio Braso našlė: Sužinojau, kad nuvažiavęs žentui pradėjo grasinti, buvo atvažiavęs su ginklu. Ir tada paskambinau, parašiau pareiškimą.
TV3 žurnalistas: Ir policija, žinodama, kad su ginklu...
Stasio Braso našlė: Ieškojo manęs.
TV3 žurnalistas: Tai jei vietoj policijos būtumėte atvažiavusi jūs, tai jūs būtumėte jų vietoj?
Stasio Braso našlė: Taip. Šimtu procentų.
Policija sako, kad bus aiškinamasi, ar į pranešimą policijoje buvo tinkamai reaguota.
Remigijus Rudaminas, Telšių apskrities policijos viršininkas: Jie turėjo būti su apsaugos liemenėmis, bent kalbantis su pareigūne, kuri šiuo metu yra gydoma ligoninėje, paaiškėjo, kad ji tikrai buvo užsidėjusi liemenę. Pagal turimą informaciją iš policijos komisariato kolektyvo, pareigūnai keliskart buvo perspėti, kad jie būtinai turi dėvėti neperšaunamą liemenę įvykio vietoje.
Kol kas nežinoma, kodėl žmoną nušauti ketinančio vyro ieškoti važiavo tik patruliai be specialiųjų pajėgų pastiprinimo. Žmona per tragiškus įvykius nenukentėjo, nes ji dar prieš kelias dienas pasislėpė nuo vyro.
– Ar turėtumėte komentarą tam, ką išgirdote? Tai iš esmės neprieštarauja tam, ką mes kalbėjome, tik yra aiškūs kaimynų liudijimai – ne kartą matė jį besišlaistant su šautuvu.
R. Požėla: Kaip ir sakiau, kol kas šis įvykis mums kelia daugiau klausimų nei turime atsakymų. Bandome tirti, aiškintis visas įvykio aplinkybes, ar tinkamai buvo sureaguota, ar tinkamai buvo priimta informacija, ar tinkamai buvo pasiųstos tam parengtos mūsų pajėgos. Šalia to audituojame visą Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato veiklą, išvados mums bus labai svarbios priimant reikšmingus sprendimus ateityje.
– Komisare, daug metų dirbate policijoje, vadovavote ir Valstybės sienos apsaugos tarnybai. Su visokiomis instrukcijomis, kaip reaguojama, aišku, esate susipažinęs nuodugniai. Jūsų, kaip policijos vadovo, vertinimu, iš tos informacijos, kurią turite – kas buvo ne taip? Kas, jūsų nuomone, turėjo būti kitaip, kaip reikėjo reaguoti?
R. Požėla: Dabar, kai įvyko toks tragiškas įvykis, nebyliai galime užduoti klausimą, ar mūsų pareigūnai saugojo save taip, kaip reikia, ir ar jie ėmėsi visų tinkamų taktinių veiksmų pirmiausia apsaugoti savo sveikatą ir gyvybę. Galbūt neakcentuosiu liemenės – tai jau apkalbėjome. Nors šiuo atveju liemenės dėvėjimas vargu, ar būtų apsaugojęs gyvybę. Tačiau kiti veiksmai, kai, tikėtina, iššauta kulka pasiekė per duris, kelia tam tikrų abejonių – galbūt buvo galima kitaip pasielgti.
Vidinio tyrimo metu išanalizuosime visą situaciją ir išvados bus be galo reikšmingos konstatavus vienus ar kitus tobulintinus dalykus. Nenoriu kalbėti apie pažeidimus, nes nebeturime šio žmogaus, nebeturime savo kolegos. Šios išvados bus labai reikšmingos mūsų rytdienai, kitiems pareigūnams, kurie kiekvieną dieną vyksta į panašaus pobūdžio pažeidimus, ir kiekvieną kartą mes nežinome, kas mūsų laukia.
– Komisare, bet kuriuo atveju, tiesiogiai ar netiesiogiai išgirdus žodį „ginklas“, kažkur jį paminėjus, ypač – kai kalbama apie šautuvą, turbūt du patruliai nėra tinkamas reagavimo būdas, kaip jūs manote?
R. Požėla: Be abejo, visi suprantame, kas yra ginklas. Tikrai policijos pajėgumai, tikėtina, turėtų būti visai kiti. Galbūt atvykę į įvykio vietą mūsų įprasti policijos pareigūnai labiau turėtų orientuotis į perimetro apsaugą ir, įvertinus visą grėsmę, laukti kitų pajėgumų, kaip ir buvo penktadienį, kai buvo pakelti mobilūs padaliniai, pakeltas „Aras“, ir kai turėjome informaciją, kad galimai ginkluotas asmuo yra pasislėpęs ir jis yra ieškomas. Tad taip, to saugumo tikrai niekada nebus per daug.
– Galbūt tam tikrą vaidmenį galėjo suvaidinti ir tai, kad į tą patį namą buvo vykstama jau kelintą kartą per parą – prieš tai nerado... Turbūt galima suprasti tam tikrą budrumo praradimą iš pareigūnų pusės, kaip manote?
R. Požėla: Neatmesčiau ir to, kad galbūt mūsų budrumas buvo šiek tiek prislopęs. Juolab, preliminariais duomenimis, iš įvairių šaltinių gavau informaciją, kad galimai žuvęs kolega ir sudegęs asmuo buvo pažįstami. Vėlgi, nedetalizuoju ir nežinau, kiek jie buvo pažįstami, draugai ar bičiuliai, kas juos siejo, tačiau tokie niuansai galbūt irgi uždėjo tam tikrą antspaudą. Vėlgi, tikrai nesu teisėjas – tam yra tyrimai, palaukime išvadų. Kaip minėjau, išvados bus be galo reikšmingos visai mūsų bendruomenei.
– Jie buvo gerai pažįstami?
R. Požėla: Kaip minėjau, jų draugystės lygis man tikrai nėra žinomas. Net neabejoju, kad ikiteisminio tyrimo metu šis faktas bus patikrintas. Tiesiog tokią informaciją gavau iš kelių šaltinių, kad jie buvo pažįstami. O kuo pasireiškė tokia pažintis, tikrai neturiu tokios informacijos.
– Komisare, kokie tolimesni veiksmai? Dabar vyksta ikiteisminis tyrimas ir tarnybinis patikrinimas, ar ne?
R. Požėla: Taip.
– Ikiteisminis tyrimas, žinoma, vyks savo eiga. O ką tikitės nustatyti tarnybinio patikrinimo metu? Reagavimą, išsiuntimą, tai, kas buvo pasakyta pirminiame pranešime bendrajam pagalbos centrui, kaip buvo sureaguota – visas tas detales, kad galėtumėte daryti sisteminius pokyčius?
R. Požėla: Tikrai taip. Kad padarytume išvadas, pasikartosiu, neieškodami kaltų, o tiesiog siekdami konstatuoti objektyvią tiesą ir priimti sprendimus, kurie mums bus reikalingi dirbant, reaguojant ir važiuojant į tokius įvykius.
– Pone mere, pirmiausia trumpai apibūdinkite nuotaiką rajone – kaip šias tris dienas gyvenote Mažeikių rajone?
V. Macevičius: Žodžiais sunku apibūdinti tą nuotaiką. Net negaliu pasakyti, kad ji yra prislėgta – tiesiog tragiška, jaučiasi, kad visi žmonės įsitempę. Netgi laidotuvės – seniai mačiau tiek ašarų. Kaip generalinis komisaras minėjo, žmonės, gyvenantys vienkiemiuose, vienas kitą pažįsta penkiolikos kilometrų atstumu – tai nėra daugiabučio namo laiptinė, kur nežinai, kas gyvena priešais. Žuvusį pareigūną pažinojo labai daug mažeikiškių. Vaikai eina į vieną klasę, žmona dirba su nemažai mūsų darbuotojų – nerandu žodžių apibūdinti tokią situaciją. Po pokalbio su tėvais – tiesiog gumulas gerklėje, ir nežinau, kada jis praeis.
– Pats pažinojote pareigūną Žymantą?
V. Macevičius: Ne, asmeniškai nepažinojau. Bet beveik visus policijos pareigūnus Mažeikiuose „iš matymo“ žinau. Ir apie jį girdėjau kaip apie gerą kinologą – tai daug ką pasako apie žmogų.
– Kalbėjotės su artimaisiais – kartais turbūt ir patys žmonės turi labai teisingų versijų, kalbėdami apie šiuos įvykius?
V. Macevičius: Žinote, sunku kalbėti, kai tėvai stovi prie karsto ir sako „mes netikime, kad sūnus žuvęs“. Šiandien turbūt ne laikas kalbėti apie žmonos, vaikų jausmus, nes jie yra sunkiai apibūdinami.
– Komisare, turbūt daug kam kilo klausimas – kinologas ir patrulis. Suprantu, policijoje kinologas nėra nuolatinės pareigos, tai – tam tikros dalinės pareigos, užimančios tik dalį krūvio, teisingai?
R. Požėla: Taip.
– Tas pareigūnas tiesiog vykdė įprastą patruliavimą, ir jo dalį pareigų sudarė darbas su šunimi?
R. Požėla: Minėtas pareigūnas dirbo veiklos skyriuje, iš esmės jis buvo tyrėjas. Kaip minėjau, jo ir kolegės tyrėjos vizito į sodybą tikslas buvo patikrinti informaciją. Tai – iš esmės jo pagrindinis darbas, tirti bylas, pareiškimus, pranešimus. O darbas su šunimi, kaip teisingai pasakėte, yra tam tikra jo darbo dalis ir ne pati didžiausia – tiesiog kai reikia tokių gebėjimų, kinologo ir šuns pagalbos, šis tyrėjas vykdė kinologo funkcijas.
– Ačiū pašnekovams. Tik trumpai reziumuoju, ką pavyko išsiaiškinti šio pokalbio metu – pareigūnas Saulius Žymantas, atvykęs į įvykio vietą, nedėvėjo apsauginės liemenės, nors turėjo savo automobilio bagažinėje ir ketvirto apsaugos lygio liemenę, kuri, didelė tikimybė, kad galėjo apsaugoti pareigūną nuo Mosino karabino šūvio. Vyksta tyrimas – policija pati ketina išsiaiškinti, ar buvo tinkamai reaguojama ir ar našlė, paskambinusi bendruoju pagalbos telefonu, nurodė, kad jos sutuoktinis jai grasina ginklu, ir ar policija reagavo tinkamai siųsdama patrulius – gal vis dėlto reikėjo siųsti mobiliosios kuopos ar „Aro“ pareigūnus. Tai paaiškės netrukus, policijai atlikus tarnybinį patikrinimą.