Ne ką mažiau pribloškia ir tai, kad J. Kuprijanovas už grotų atlikti realios laisvės atėmimo bausmės buvo pasiųstas tik tuomet, kai jam buvo paskelbtas septintas teismo nuosprendis – iki to laiko sukčius ir toliau darė nusikaltimus. Jo nesustabdė nei viena paskui kitą įvairiuose Lietuvos miestų teismuose nagrinėjamos baudžiamosios bylos, nei nauji policijoje pradedami ikiteisminiai tyrimai – vos tik išėjęs iš teismo ar policijos pastato J. Kuprijanovas ieškodavo naujų patiklių aukų.
O dabar teisingumo koridoriuose klaidžiojantys ir savo prarastą turtą bei pinigus susigrąžinti bandantys nukentėjusieji stebisi, kaip galėjo patikėti tokiu įžūliu sukčiumi ir tiesiog laisvai jam atiduoti savo transporto priemones, paspirktukus ir kitus vertingus daiktus. Ne ką mažiau stebina ir tai, kad sutartis su nukentėjusiaisiais J. Kuprijanovas sudarydavo ne savo, o kitų žmonių vardu – daugeliu atvejų nukentėjusieji net nepasidomėjo, su kuo iš tikrųjų turi reikalų.
Slėpti savo tikrąjį vardą ir pavardę J. Kuprijanovas privalėjo, nes, kaip vėliau pats prisipažino, nemažai žmonių jau žinojo jo prastą reputaciją, todėl natūraliai galėjo nepasitikėti, o kai dar prieš dvejus metus Delfi buvo paskelbta pirmoji publikacija apie šio sukčiaus vieną paskui kitą daromus nusikaltimus, prisistatyti J. Kuprijanovu būtų buvę tiesiog kvaila – užtektų tik į „Google“ įvesti vardą ir pavardę, ir visa tiesa netrukus paaiškėtų.
„Reali laisvės atėmimo bausmė man buvo skirta pirmą kartą, – teigė nuteistasis. – Suprantu, jog teismas, vadovaudamasis įstatymu, gali man paskirti tokią griežtą bausmę, tačiau manau, kad tai prieštarauja teisingumo principui – nesu toks pavojingas visuomenei, kad mane reikėtų izoliuoti tokiam ilgam laikui. Juk aš pripažinau tiek savo kaltę, tiek man pareikštus civilinius ieškinius, supratau ir pasimokiau iš padarytų klaidų, savo ateities nesieju su jokia nusikalstama veika, todėl manau, kad bausmės tikslai būtų pasiekti ir paskyrus ženkliai mažesnę bausmę.“
Apie laisvę svajojantis J. Kuprijanovas bandė dangstytis ir savo šeima – esą be tėvo kenčia ne tik jo sutuoktinė, bet ir mažamečiai vaikai.
„Įkalinimo įstaigoje dirbu, stengiuosi atlyginti padarytą žalą“, – daugybę žmonių apgavęs nuteistasis tikino, kad jo padaryti nusikaltimai nebuvo smurtiniai, baudžiamajame įstatyme priskiriami prie nesunkių ir apysunkių. Tiesa, J. Kuprijanovas nutylėjo labai svarbią aplinkybę – kaskart, kai tik stodavo prieš teismą, jis visuomet pripažindavo kaltę, todėl teisėjai jam iškeltas baudžiamąsias bylas išnagrinėdavo sutrumpinto proceso tvarka ir skirtą bausmę iš karto sumažindavo trečdaliu.
Ne kartą temidės tarnų malonės sulaukęs šįkart jos negavo – Vilniaus apygardos teismas paskelbė, kad sukčius tik visiškai neseniai buvo įkalintas, o jam skirta laisvės atėmimo bausmė, atsižvelgiant į padarytą nusikaltimų skaičių, tikrai nėra per griežta.
„Paskirta galutinė bausmė yra pakankamai švelni ir ne per griežta, priešingai nei nurodo J. Kuprijanovas, neprieštarauja teisingumo principui, todėl dar labiau ją mažinti nėra jokio pagrindo“, – paskelbė trijų teisėjų kolegijai pirmininkavęs teisėjas Arūnas Budrys.
Teismas taip pat pažymėjo, kad J. Kuprijanovas buvo nuteistas tryliktąjį kartą, nusikaltimai buvo padaryti vienas po kito, o galutinė teismų nuosprendžiais skirta ir subendrinta bausmė negali viršyti 20 metų laisvės atėmimo.
„Pažymėtina, kad nusikaltimus, už kuriuos yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, J. Kuprijanovas padarė laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo metu, pirmąjį nusikaltimą (2019 m. vasario 19 d.) jis netgi padarė jau kitą dieną po to, kai jo atžvilgiu buvo paskelbtas Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis, kuriuo jis nuteistas dėl sukčiavimo, taigi nagrinėjamu atveju jo nuo naujų nusikalstamų veikų darymo nesulaikė net jo atžvilgiu teismuose jau nagrinėjamos kitos baudžiamosios bylos ir priimti nuosprendžiai, – pažymėjo teisėjų kolegija.
– Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad jis padarė gana daug nusikaltimų, per labai trumpą laikotarpį (vos kelis mėnesius). Šios faktinės aplinkybės rodo, kad J. Kuprijanovas dėl anksčiau padarytų nusikalstamų veikų teigiamų išvadų nedaro, savo gyvenimo būdo nekeičia, nėra linkęs laikytis įstatymų, negerbia visuomenėje nusistovėjusių bendro elgesio taisyklių, yra pavojingas visuomenei, anksčiau paskirtos bausmės nesulaikė nuo naujų nusikalstamų veikų padarymo, nepaveikė, kad nenusikalstų.“
Šiais nuosprendžiais iš nuteisto sukčiaus teismai yra priteisę daugiau kaip 300 tūkst. Eur turtinei žalai atlyginti – vien paskutinėje teisme išnagrinėtoje byloje jis buvo įpareigotas nukentėjusiesiems sumokėti beveik 30 tūkst. Eur. Daugiausiai – daugiau kaip 290 tūkst. Eur iš J. Kuprijanovo buvo priteista prieš dvejus metus nagrinėjant vieną pirmųjų jam iškeltų bylų. Tačiau nukentėjusiesiems gali ir nepavykti sulaukti savo pinigų – būdamas laisvėje jis priteistiems ieškiniams padengti teišgalėdavo skirti vos 200 Eur, o įkalintas pataisos namuose – dar mažiau.
Ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjamo metu ištirtais duomenimis teismai yra įrodę, kad J. Kuprijanovas nusikaltimus darė maždaug nuo 2016 m. vasario iki 2019 m. birželio, kol pagaliau buvo įkalintas. Nors nuo jo nukentėjo apie pusšimtis žmonių ir įmonių, pareigūnai neabejoja, kad aukų sąrašas gali būti ir didesnis – ne visi kreipėsi pagalbos į policiją.
Pareigūnai išsiaiškino, kad įsteigęs mažąją bendriją J. Kuprijanovas visoje Lietuvoje iš privačių ir juridinių asmenų išsimokėtinai supirkinėjo bei nuomojosi automobilius, kuriuos vėliau parduodavo kitiems asmenims.
Mažoji bendrija tebuvo tik priedanga – J. Kuprijanovas ne vienam transporto priemonių pardavėjui aiškino, kad automobiliai bus skirti keleiviams pervežti taksi bendrovėje. O už automobilius jis vos vienam kitam sumokėjo minimalius avansus – dauguma žmonių vyrui mašinas patikėdavo ir be jokių pradinių įmokų.
Neįtikėtina, bet nuo naujosios kartos „verslininko“ nukentėjo ne tik privatūs asmenys, bet ir automobilių pardavimu užsiimančios garsios bendrovės – jų darbuotojams J. Kuprijanovas sudarė labai patikimo verslininko įvaizdį, todėl šie net nepasidomėdavo, kuo iš tikrųjų užsiima prabangą demonstruojantis pirkėjas ir lizingo būdu jam parduodavo ne vieną apynaujį automobilį.
O pasidomėti J. Kuprijanovu derėjo – iš karto būtų paaiškėję, kad vyras yra nemokus ir per savo jauną amžių jau spėjo tapti tikra skolų išieškojimu užsiimančių antstolių problema.
Kad reikia saugotis patikimo žmogaus įspūdį sudarančio J. Kuprijanovo, įvairiuose interneto skundų portaluose įspėja ir nuo jo jau nukentėję žmonės.
„Saugokitės J. Kuprijanovo – nesvarbu, ar jis siūlo jums pirkti automobilį ar nori lizingu pirkti iš jūsų – žmogus apgaudinėja visus, nepriklausomai nuo sumos, – rašė vienas vyras. – Automobilį jis gali pasiūlyti nupirkti brangiau, jeigu leisite atsiskaityti dalimis. Bet žinokite – vos tik atiduosite automobilį, daugiau nepamatysite nei Jono, nei pinigų. Tada jis tą automobilį parduos kaip niekada neregistruotą arba nebaigtą išmokėti lizinginį ir prižadės, kad iš pirkėjo gautų pinigų sumokės likusį įsiskolinimą ir pirkėjas galės džiaugtis pigiau nei rinkos kaina įsigytu automobiliu. Bet, patikėkite, jūs niekada negalėsite užregistruoti šio automobilio ir nepamatysite J. Kuprijanovo.“
Kad tokie nukentėjusiųjų įspėjimai tikrai verti dėmesio, patvirtina pareigūnų surinkti duomenys – mažosios bendrijos steigėjas ir vadovas nukentėjusiųjų ieškojo visoje Lietuvoje: nuo Vilniaus iki Klaipėdos. Parduodamų automobilių jis ieškodavo skelbimų portaluose – jeigu pardavėjas tik užkibdavo ant J. Kuprijanovo mesto kabliuko, jis iš karto prisistatydavo – sukčius apgaulės būdu siekė įsigyti kuo brangiau kainuojantį automobilį, tačiau niekada neatsisakydavo „nupirkti“ ir vos porą tūkstančių eurų vertos transporto priemonės.
Neįtikėtina, bet kai kurie pardavėjai savo automobilius vyrui parduodavo net be jokių sutarčių – užtekdavo vadinamojo garbės žodžio. Ir net nesvarbu, kad tai būdavo pirmas kartas, kai savo akyse matydavo J. Kuprijanovą.
Dalis nukentėjusiųjų pareigūnams nurodė, kad šiandien ir patys negali suprasti, kaip J. Kuprijanovas juos „užbūrė“ – visa tai, ką jis kalbėjo, atrodė taip įtikinama, jog nekildavo nė mažiausių abejonių dėl šio patikimumo. Be to, juos įtikindavo ne tik vyro iškalba, bet ir įvaizdis – į susitikimus su transporto priemonių pardavėjais vyras atvykdavo prabangiausiu automobiliu, tvarkingai apsirengęs.
Ne ką labiau tyrėjus nustebino ir tai, kad kai kurie pardavėjai iš J. Kuprijanovo už parduodamą automobilį sandorio sudarymo metu nepaimdavo nė cento – patikėdavo, jog pinigus gaus vėliau dalimis. Šiandien jie dėl to gali kaltinti tik save – už jiems priklausantį turtą taip ir negavo jokių pinigų: įsipareigojimų nevykdęs „verslininkas“ savo kreditorius tik maitindavo pažadais, kad štai tuoj, jau labai greitai atsiskaitys. Nes dabar esą atsirado šiokių tokių finansinių problemų.
Viena nukentėjusioji, iš J. Kuprijanovo už parduodamą automobilį negavusi nė cento, net pati buvo nuvykusi į „Regitrą“ ir savo transporto priemonę perrašė jo vardu. Tuo metu kiti pirkėjai tikėjo, kad nebus apgauti, nes pagal sutarties sąlygas automobilis J. Kuprijanovo nuosavybėn galėjo pereiti tik tuomet, kai šis sumokės visas įmokas.
Automobilio markė J. Kuprijanovui nebuvo svarbi – jis pirko viską, ką jam pardavė, – ir „Volkswagen Passat“, ir „Mercedes Benz“, ir BMW bei kitų prekės ženklų automobilius. Įsigytas transporto priemones J. Kuprijanovas iš karto parduodavo – pirkėjų taip pat ieškodavo skelbimų portaluose. Su pirkėjais vyras sudarydavo oficialias sutartis – kaip ir supirkdamas automobilius, neklastodavo jokių dokumentų, tik kartą, kai pirkėjui kilo įtarimų, ar pardavėjas turi teisę parduoti automobilių pardavimu užsiimančiai bendrovei priklausantį automobilį, J. Kuprijanovas prie savo parašo prirašė, jog yra vienos įmonės atstovas.
Tiesa, taip buvo tik iki to laiko, kol viešoje erdvėje neatsirado neigiamų atsiliepimų apie J. Kuprijanovą; supratęs, kad privatūs asmenys ar įmonių atstovai gali internete surasti informacijos apie jo praeitį, vyras į pagalbą pasitelkė savo „kriminalinius partnerius“. Vienas vyrų taip buvo įtikėjęs J. Kuprijanovu, kad net sutiko savo vardu pasirašyti sutartis dėl automobilių nuomos, taip pat sukčiui buvo atidavęs savo asmens tapatybės kortelę, kurią šis naudojo pasirašinėdamas sutartis – dalis automobilius parduodančių ar nuomojančių žmonių net nepasižiūrėdavo į šį dokumentą. Be to, su kai kuriais pardavėjais ar nuomotojais jis sutartis sudarydavo iš anksto, net neapžiūrėjęs transporto priemonių, o vėliau pranešdavo, kad automobilio paimti su dokumentais atvyks įgaliotas asmuo. Ir tas „įgaliotas asmuo“ būdavo J. Kuprijanovas, kurį nukentėjusieji vėliau atpažindavo iš nuotraukų policijos komisariate.
Apgaulės būdu užvaldytus automobilius J. Kuprijanovas taip pat nuomodavo – vyras manė, kad sugebės užsidirbti juos pernuomodamas pavežėjų paslaugas teikiantiems vairuotojams. Jeigu taip ir buvo, galop šie automobiliai vis tiek dažniausiai būdavo parduodami ir išgabenami į Ukrainą, Moldovą ar kitas trečiąsias šalis. Tiesa, kai kuriuos automobilius jų savininkams vis dėlto pavyko atgauti – jų sukčius nesuspėjo parduoti.
Kur išleido už parduotus automobilius gautas itin dideles pinigų sumas, J. Kuprijanovas pareigūnams nesakė, o per kratas pas jį buvo rastos tik nedidelės sumos. Taip pat negauta duomenų, kad vyras būtų lankęsis lošimo namuose. Tačiau žinoma, kad J. Kuprijanovas mėgo prabangą – ne kartą vyko į prabangiausius kurortus Turkijoje; ir Lietuvoje nevengė pramogų, be to, reikėjo išlaikyti ir žmoną su vaikais.
Tuo metu pats J. Kuprijanovas aiškino, kad apie 6 metus užsiėmė automobilių pirkimu ir pardavimu, taip pat nuoma. Vyras teigė, kad iš pradžių bendradarbiavo su automobilių salonu „BRC autocentras“, iš kurio nuomojosi įvairias transporto priemones. Kai vienas automobilis kartą sugedo, jis nusprendė jį parduoti.
„Jis naudos nebenešė, susidarė skolos, todėl pardaviau „Audi A4“, bet apie tai „BRC autocentro“ neinformavau, jiems mokėjau nuomos mokestį, bet paskui skolos vis didėjo“, – J. Kuprijanovas teigė, kad vėliau vienas automobilis buvo pakliuvęs į eismo įvykį, todėl jį taip pat pardavė. Ir taip ėmė klimpti vis giliau.
J. Kuprijanovas pripažino, kad sudarydamas sandorius dėl nuomos ar automobilio pirkimo, žinojo, kad jų neįvykdys, o bendraudamas su automobilių savininkais, naudojo apgaulę – svarbiausia buvo gauti pinigų.
„Pripažįstu, kad nuo 2016 m. užsiiminėjo tokia nusikalstama veika – pagal išperkamąją nuomą įsigydavo automobilius, o po to automobiliai dingdavo – juos perleisdavau juos kitiems asmenims, – sakė J. Kuprijanovas. – Iš pradžių tokio nusikalstamo tikslo neturėjau, automobilius naudojaui taksi paslaugai teikti, tačiau įklimpau į skolas ir turėjau jas grąžinti, todėl taip ir pasielgiau. Iš pradžių negalvojau apie pasekmes, o kai policijoje prasidėjo tyrimai, puoliau į paniką, tikėjausi, kad automobilį pardavus, pavyks atlyginti prieš tai nukentėjusiesiems padarytą žalą. Bet gavosi taip, kad skolos tik didėjo.“
Tuo metu pareigūnai sako, kad kiekvienas parduodantis automobilį turėtų būti atsargus – kad nepatektumėte į tokią situaciją, kaip pakliuvo šie nukentėjusieji, reikėtų tikrinti pirkėjo mokumą arba bent sandorį apdrausti. Žinoma, geriausia būtų, jeigu už perkamą automobilį iš karto būtų sumokama grynaisiais arba pavedimu, tačiau dauguma pirkėjų tokių sumų, kiek kainuoja automobilis, neturi, todėl sukčiai ir naudojasi mažai patirties turinčių ar išvis neturinčių automobilių pardavėjų patiklumu.
„Dalis nukentėjusiųjų prisipažino, kad pardavę automobilį J. Kuprijanovui džiaugėsi, jog pagaliau pardavė, nors iš tikrųjų liko ir be automobilio, ir be pinigų“, – sakė pareigūnai.