„Iš kur jis kilo ir kodėl mes, lietuviai, esame vieninteliai originalai, kuriems draudžiamas šitas dalykas, nežinau. Bet Lietuvoje turime balso detektorių, kuris nedraudžiamas, taigi galima ten pabandyti“, – šmaikščiai pokalbį užbaigė poligrafologas V. Saldžiūnas.
„Paprastai įtariamas žmogus turi savo versiją, tiriantieji – savo versiją, sutikit. Taip susiformuoja kelios versijos ir, pagal mano metodiką, mes visas šitas versijas tikriname. Jeigu pasitvirtina įtariamojo versija, kad jis nekaltas, mes džiaugiamės, nes atkrenta visos kitos problemos“, – sakė poligrafologas V. Saldžiūnas.
Pasak jo, įtariamojo kaltę ar melą geriausiai parodo pasikeitęs kvėpavimas, pulsas ir padidėjęs prakaitavimas.
„Keičiasi žmogaus kvėpavimas – po atitinkamų klausimų jis gali būti kitoks, keičiasi žmogaus pulsas. Toliau klasikinis parametras yra odos laidumas. Tai yra prijungiami du elektrodai ir žiūrima, kaip kinta žmogaus laidumas. Pasirodo, rankose yra ypač daug prakaito liaukų, ir jeigu žmogus nervinasi, prakaitas labai greitai išsiskiria. Tą pirmiausiai parodo rankos, nes, sako, nuo senų laikų, kai žmonės eidavo į kovą, tam, kad ginklas neišslystų iš rankų, jos šiek tiek sudrėkdavo“, – juokavo poligrafologas.
Tačiau melo detektorius, V. Saldžiūno teigimu, nėra universalus. Tam tikrų žmonių juo tirti beveik neįmanoma, kartais tai esą priklauso nuo tautybės: „Yra žmonių, kurių reakcijos, tiriant juos poligrafu, nesikeičia. Vieniems taip nutinka dėl vertybių, pavyzdžiui, romams, todėl juos labai sunku tirti. Rusai, pavyzdžiui, jų praktiškai netiria. Bet aš Lietuvoje juos tyriau ir man pasisekė. Pradžioje bijojau, bet man tai rūpėjo kaip eksperimentas – pavyks ar ne. Tačiau aš naudoju visai kitą metodiką, pagal kurią viskas pavyksta. Amerikiečiai dabar irgi turi problemų Irake ar Irane, nes ten jų metodikos neveikia. Tiesiog neveikia, nes ten gyvena kitokie žmonės.“
Laidos įrašas.
