Nors rinkimų rezultatus žinosime tik po spalio 27 d., jau dabar galima abejoti, kad fragmentacija Seime mažės. Atvirkščiai, tikėtina, greitai išvysime dar labiau fragmentuotą, pavyzdžiui, 8 visaverčių frakcijų Seimą, o blogiausiu atveju (ir tai įmanomas scenarijus) – pakartotinius rinkimus, jei į Parlamentą patekusios partijos nesugebėtų susitarti dėl valdančiosios koalicijos.
Pradžiai priminsiu, kad 2020 m. Seimo rinkimuose 5 proc. kartelę daugiamandatėje apygardoje peržengė net 6 partijos, o dabartiniame Seime turime 7 frakcijas bei mišrią Seimo narių grupę. Fragmentaciją Seime esame matę ir anksčiau: 2008 ir 2012 m. 5 proc. kartelę „peršoko“ net 7 partijos.
Pažvelkime į viešai publikuojamus apklausų rezultatus. Remiantis naujausia, „Eltos“ užsakymu atlikta „Baltijos tyrimų“ apklausa bei atsižvelgus į apklausai būdingą 3,1 proc. paklaidą, teoriškai 5 proc. kartelę peržengti turėtų šansų net 7 partijos (Lietuvos socialdemokratų partija, Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD), Demokratų sąjunga „Vardan Lietuvos“, Lietuvos regionų partija, Laisvės partija, Liberalų sąjūdis ir „Nemuno aušra“), o aukštesnę 7 proc. kartelę – 2 koaliciniai sąrašai (Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) ir „Taikos koalicija“). Žinoma, mažai tikėtina, kad visos šios politinės jėgos galiausiai sėkmingai pasirodys pirmame rinkimų ture, bet bendra išvada aiški: mažiau fragmentuoto Seimo tikėtis neverta.
Bet ar gali Seimas būti dar labiau fragmentuotas, nei yra šiuo metu? Gali. Toliau kviečiu atlikti nedidelį minties eksperimentą apie artėjančių rinkimų baigtį bei minimaliai pasamprotauti apie tai, kaip ji gali komplikuoti galimas koalicijas.
Pradžiai vadovaukimės prielaida, kad reikiamą kartelę sėkmingai peržengė, bet fenomenalių rezultatų nepademonstravo „Nemuno aušra“. Surinkusi apie 9 proc. balsų (panašų rezultatą jai prognozuoja bent kelios apklausos), ji gali nesunkiai iškovoti bent 8 mandatus daugiamandatėje apygardoje bei, sulaukusi sėkmės antrajame ture, pasiekti pergales poroje vienmandačių apygardų. Taigi, visiškai realu, kad ši partija, su kuria į koaliciją viešai skelbia neplanuojančios eiti bent kelios didelės politinės jėgos, turės bent 10 vietų Seime.
Taip pat nepamirškime, kad Lietuvos regionų partija bei Lietuvos lenkų rinkimų akcija – Krikščioniškų šeimų sąjunga, net neperžengusios 5 proc. kartelės, gali laimėti, pavyzdžiui, po 2 vienmandates apygardas, kuriose šioms partijoms rinkimuose atstovausiantys kandidatai praeityje jau yra pasiekę pergales. Taigi, galima tikėtis, jog net jei 7 proc. kartelės neperžengtų „Taikos koalicija“, Seime atsirastų bent viena nauja („Nemuno aušros“) frakcija bei dar keli su didesnėmis partijomis nesusiję Seimo nariai.
Tuo atveju, jei sėkmės pirmame ture sulauktų ir Viktoro Uspaskicho vedama „Taikos koalicija“, Seimo frakcijų įvairovė būtų dar didesnė: tokiu atveju, daugiau kaip 20 mandatų iškovotų mažosios partijos bei sąrašai, kurių buvimas valdančiojoje koalicijoje su didžiosiomis partijomis, remiantis jų vadovų pasisakymais, yra mažai tikėtinas. Akivaizdu, kad tokiu atveju suformuoti valdančiąją daugumą po rinkimų būtų itin sudėtinga.
Pasamprotaukime apie valdančiųjų perspektyvas. Visos dabartinės valdančiosios koalicijos partijos, net praradusios dalį rinkėjų palaikymo, tikėtina, sėkmingai peržengs 5 proc. kartelę. Nors kai kurios apklausos rodo, kad šios kartelės gali neperžengti Laisvės partija, birželį vykusiuose Europos Parlamento rinkimuose ji surinko beveik 55 tūkst. balsų. Vos šiek tiek didesnio, viršijančio 60 tūkst. balsų, rinkėjų palaikymo įprastai užtenka tam, kad partija įveiktų 5 proc. barjerą.
Konservatoriai, kaip rodo ankstesnė praktika, rinkimuose įprastai pasiekia geresnį rezultatą, nei jiems žada apklausos. Net jei TS-LKD rezultatai daugiamandatėje apygardoje būtų prilyginami 2012 m. rezultatams, o pergales vienmandatėse apygardose partijos kandidatai pasiektų tik sostinėje (kur vienmandačių, primenu, yra net 14) bei pavienėse apygardose už Vilniaus ribų, konservatoriai vis tiek galėtų tikėtis apie 30 Seimo narių frakcijos. Kitaip tariant, net jei valdančiųjų rezultatai būtų iš tiesų prasti, trys šiuo metu koaliciją sudarančios partijos, tikėtina, kartu iškovos apie 50 mandatų.
Galiausiai, užbaigdami mūsų minties eksperimentą, tikėtina, tebeturime iki 80 laisvų vietų Seime (jeigu rinkimai pateiktų kiek daugiau netikėtumų – apie 70). Jas, jei tikėsime apklausomis, pretenduos užpildyti socialdemokratai, demokratai „Vardan Lietuvos“ ir valstiečiai.
Net nebandydami prognozuoti, kiek būtent mandatų Seime gaus kiekviena iš šių partijų, susiduriame su akivaizdžia problema: kaip žinoma, LVŽS vadovybė jau ne kartą indikavo siekį išvengti koalicijos su Sauliaus Skvernelio vedama Demokratų sąjunga „Vardan Lietuvos“. Vis dėlto, jei mūsų prielaidos teisingos, itin mažai tikėtina, jog dvi partijos (pvz., LSDP ir Demokratų sąjunga „Vardan Lietuvos“) po rinkimų turės pakankamai mandatų, kad suformuotų valdančiąją koaliciją, kurioje nebūtų dar bent vienos politinės jėgos.
Be abejo, visa tai – tik pasvarstymai, grįsti keliomis esminėmis (ir nebūtinai teisingomis) prielaidomis bei neišsamiais duomenimis. Vis tik, net nekeldami sau tikslo itin konkrečiai prognozuoti rinkimų baigties, turime pripažinti vieną esminę tendenciją. Net tuo atveju, jei rinkimų rezultatai nepateiktų malonių siurprizų mažosioms partijoms bei apklausose nežibantiems valdantiesiems, tikėtina, turėsime itin fragmentuotą parlamentą, o blogiausiu atveju – susidursime su mažai funkcionalios, dar trapesnės valdančiosios koalicijos grėsme.
Žinoma, formuojant valdančiąją koaliciją, gali būti peržengti įprasti ideologiniai prieštaravimai ar persvarstyti ankstesni pareiškimai, bet net tokiu atveju, mažai tikėtina, kad naujieji valdantieji Seime galės mėgautis plačia dauguma.
Pabaigai, abejojantiems tuo, kad toks itin fragmentuoto Seimo scenarijus yra įmanomas, priminsiu, kad 2020 m. į Seimą nepateko Lietuvos lenkų rinkimų akcija – Krikščioniškų šeimų sąjunga, daugiamandatėje apygardoje surinkusi 4,8 proc. balsų. Taigi, jei tuomet ji būtų mobilizavusi papildomus keletą tūkstančių rinkėjų, esama valdančioji dauguma, net jei būtų įmanoma, nuolat balansuotų ties pavojinga 71 mandato riba.