Mylėdami vieną, žmonės dažnai nekęsdavo kito. Buvo laikas, kai politinės simpatijos sukiršindavo net artimiausius šeimos narius.
Anuomet pusė lietuvių tapatinosi su A. Brazausku. Žmonėms patikdavo šio politiko paprastumas ir gebėjimas kalbėti aiškiai bei suprantamai. Kita tautos dalis žavėjosi V.Landsbergio patriotizmu ir inteligencija.
Nepaisant ryškių skirtumų, filosofo Leonido Donskio pastebėjimu, abu šie politikos milžinai prarado istorinį šansą laiku pasitraukti iš šalies politikos, taip ją atnaujindami ir duodami naują impulsą. Dar daugiau - jei jie būtų laiku atsitraukę, dabar abiem būtų garantuotos vietos tautos politinių didžiavyrių galerijoje.
Toliau tebelyginami
„V. Landsbergis – paternalistas, visada mėgęs būti tautos tėvu. Kurį laiką šis simbolinis autoritetas tikrai buvo pelnytas, bet ilgainiui politinė konkurencija, intrigos, įtampos, išdavystės, dvigubi ar net trigubi žaidimai su sąjungininkais ir oponentais atėmė iš V.Landsbergio jo pirmykštį monumentalumą“, – yra sakęs L. Donskis.
Anot jo, jei A. Brazauskas, 1997 metais gražiai ir išmintingai atsisveikinęs su didžiąja politika, būtų iš tiesų atidavęs vairą į rankas ateities žmonėms, šiandien jo mitas toli pranoktų V. Landsbergio reputaciją.
Nors pavėlavę išeiti, abu politikos milžinai jau nebedalyvauja aktyvioje politikoje. A. Brazauskas džiaugiasi išėjęs į pensiją ir neseniai išleidęs knygą „Ir tada mes dirbome Lietuvai“.
Europarlamentaras V. Landsbergis stebina gebėjimu europinės politikos ir tarptautinių santykių sferoje jaustis kaip namie.
Tačiau dar ir dabar šie nuolatiniai politiniai oponentai neišvengiamai lyginami tarpusavyje. Naujausių apklausų duomenimis, V. Landsbergis pirmą kartą per pastarąjį dešimtmetį populiarumu pralenkė ilgametį varžovą A.Brazauską, prieš porą savaičių atšventusį savo 75 metų jubiliejų. Spalio 18 dieną 75-eri sukaks ir V. Landsbergiui.
Kai tiek sutapimų, neįmanoma išvengti šių politikos figūrų lyginimo.
Kad ir ką sakydavo politologai, kad ir kaip kritikos rykštėmis plakdavo žymūs visuomenės veikėjai, jie mums visada buvo ir bus tėčiai - šeimos žmonės, kuriuos žiniasklaida neretai pavaizduodavo taip, kokie jie nėra. Tai V. Landsbergio sūnaus, režisieriaus Vytauto V.Landsbergio ir A. Brazausko dukros Laimos Mertinienės mintys.
Jubiliejų proga politikų vaikai sutiko „Kauno dienai“ papasakoti apie tėvus ne kaip apie politikus, bet kaip apie paprastus šeimos žmones.
Filosofas, sekantis pasakas – Naršydama internete aptikau Jūsų parengtą interviu su tėvu. Susėdę po ąžuolu kalbėjotės apie kūrybą, vertybes, Dievą. Nejaugi matotės taip retai, kad prisivilioti jį pašnekesiui tenka žurnalistiniais metodais?
– Nuo to pokalbio prabėgo penkeri metai. Prieš tėvuko 70 metų jubiliejų smarkiai sukau galvą mąstydamas, kokią dovaną ta proga jam padovanoti. Nutariau pakelti senus archyvus ir sukurti videofilmuką – tarsi laišką tėvui ir pasidžiaugti gražiais šeimyniniais momentais.
Į juostą pateko epizodų iš mano vaikystės, 1970-aisiais užfiksuotų skulptoriaus Vlado Vildžiūno 8 milimetrų kino juostose. Įpyniau ir vėlesnių, savo filmuotų, akimirkų iš šeimos švenčių, įvairių susibūrimų. Tačiau pradėjęs montuoti supratau, kad tam mano filmukui trūksta kažkokios ašies.
Tada ir šovė mintis: jei filmas per tėvuko gimtadienį bus rodomas jo draugams ir artimiesiems, būtų įdomu išgirsti tėvo mintis apie dalykus, apie kuriuos viešai jis labai retai kalba: meilę, literatūrą, mirtį ir pomirtinį gyvenimą.
Tėvą aš pažįstu šiek tiek geriau nei dauguma žurnalistų, kurie Lietuvai atgavus nepriklausomybę visiškai neišnaudojo jo humanistinės-humanitarinės pusės. Dažniausiai žiniasklaida piešė tėvo kaip karingo politiko portretą ir pavertė jį boksininku. Iš tikrųjų V .Landsbergis yra žmogus filosofas ir itin jautrus menininkas, rašantis gražius ir dvasingus eilėraščius.
Norėjau pabrėžti tėvuko antrąją pusę, todėl nusivežiau jį į Dūkšto ąžuolyną pasikalbėti. Vėliau tas interviu pateko ne tik į padovanotą juostą, pavadintą „Visa teisybė apie mano tėvą“, bet įgavo ir žurnalistinę formą.
– Ar pokalbio metu apie tėvą sužinojote ką nors naujo ir sau netikėto?
– Man buvo labai įdomus jo santykis su Dievu. Kadangi tikėjimas yra privati kiekvieno žmogaus sritis, su tėvuku niekada giliau jos negvildenome. Kartais susitinkame tose pačiose bažnyčiose, apeigose, bet, ką Dievas reiškia tėvui, iki galo taip ir nežinojau.
Pasikalbėjęs apie tai labai apsidžiaugiau, kad mūsų požiūriai daugeliu klausimų sutapo. Ypač įstrigo jo mintis, kad Dievas gali veikti per labai paprastus žmones.
Esą net gatvėje sutiktos kaimo močiutės lūpomis gali kalbėti Dievas. Pranašai nėra išskirtiniai sutvėrimai su sparnais ir auromis. Dievas gyvena ne bažnyčiose, bet žmonių širdyse.
– Galvodami apie mylimus žmones dažniausiai juos prisimename tam tikrose situacijose. Kokie vaizdiniai pirmiausia iškyla Jums, kalbant apie tėvą?
– Yra daug prisiminimų, į kuriuos remiuosi kaip į tam tikrą jėgos šaltinį. Dažnai prisimenu, kaip gaudydavome lydekas: kaip virpėdavau laukdamas tų rytų, kai dviese su tėvuku atsikelsime, sėsime į baidarę ir plauksime per meldus. Kaip trauksiu blizgę palei pat lydekų nosis.
Atsimenu, kaip užkibus žuviai stengdavausi su ja susidoroti, o nepavykus meškerę perduodavau tėvui. Iki šiol irdamasis per meldus jaučiu tas iš vaikystės atsineštas būsenas. Tėvas man parodė, kad gamtoje galima išgyventi. Šeimos išlaikytojo instinktas man buvo perduotas kartu su kitais – aukštesnio intelekto – pojūčiais.
Tarkime, iki šiol gera prisiminti laikus, kai gulėdami lovoje su tėvu apžiūrinėdavome Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paveikslų reprodukcijas. Aiškindavomės paveikslų simbolines prasmes. Buvau vos dešimties, bet jau pažinojau mistikos pasaulį. Tėvas turėjo pedagogo talentą, mokėjo žinias perteikti įtaigiai, vaikams suprantama kalba.
– Statote spektaklius vaikams, rašote jiems pasakas. Ar vaikystėje Jums buvo, kas jas seka?
– Nuolat. Pasakos buvo ir sekamos, ir kuriamos ekspromtu. Tėvas labai ugdė mūsų kūrybinę raišką ir pasakas sekdavo iš galvos, pasiremdamas dienos įvykiais. Būdavo, suprasdavau, kad pasakoje atsispindėdavo ir koks nors ne itin pagirtinas mano poelgis.
Tėvukas pasakodavo labai įdomiai, artistiškai, pasitelkdamas įvairias balso intonacijas. Nuo mažumės pratino mus prie humoro, anekdotų. Jis mane išmokė, kad menas yra tarsi žaidimas, kad tai – akimirkos džiaugsmas.
– Vadinasi, šeimoje V.Landsbergis buvo visai kitoks nei politikoje, kurioje turėjo polinkį į autokratiją.
– Jis niekada neprimesdavo savo valios, bet argumentus sugebėdavo pateikti taip, kad aš įsiklausydavau, o neretai ir atsižvelgdavau į juos.
– Ar tėvas atsižvelgdavo į Jūsų išsakytas pastabas, ar yra klausęs patarimo?
– Tėvo nuomonės, deja, nepakeisi. Mes kartais pasiginčijame, bet jis dažniausiai laikosi savo. Tiesa, galiu papasakoti tokią anekdotišką situaciją. 1997 metais vykstant prezidentinei rinkimų kampanijai, kurioje dalyvavo ir tėtis, buvo aišku, kad jis gerokai pralaimi.
Tada jis klausė mano patarimo, ko imtis. Kadangi esu režisierius, sakau, žinai, tėti, tau į eterį reikėtų išeiti girtam. A. Brazauską visi myli, nes jis yra savas. O tu fortepijonu groji, koks iš tavęs savas? Esame baudžiauninkų kraštas ir fortepijonu skambindamas įspūdžio nepadarysi. Todėl arba išmok groti balalaika, arba nuėjęs į Audriaus Siaurusevičiaus „Spaudos klubą“ sakyk: „Uoj, atsiprašau, kad pavėlavau. Matote, su draugais užsisėdėjau, po taurelę išlenkėm.“
Jis išklausė, nusišypsojo ir atsakė negalintis vaidinti to, kuo neesąs. Tai prasilenktų su jo principais.
– Vis dėlto kai kurios V. Landsbergio būdo savybės, tarkime, kandi ironija ir neslepiamas pranašumo jausmas, jam nepadėjo pelnyti visuotinės meilės.
– Tėvas kartais būna labai aštrus, bet tai ir yra jo šarmo dalis. Kartais jam sakau: tėvuk, būk tu tėtis ir politikoje. Į žmones žiūrėk kaip į nedrausmingus vaikus – kaip į mane, kai prisimeluodavau ar grįždavau namo su kvapeliu. Taigi nerėkdavai, nebardavai. Pasisodindavai – pakalbėdavome. Žmonės, sakau, tokie patys paaugliai, būk jiems atlaidesnis. Kartais jis paklauso ir užima švelnesnę poziciją.
– Netrukus V. Landsbergiui sukaks 75-eri. Kuo šįkart nustebinsite tėtį?
– Tėvukas labai vertina anūkų piešinius, nes juose daug šviesos ir geros energijos. Žinau, kad kai gauna piešinį, jis nenukiša jo į stalčių, o vežasi į Briuselį, pasikabina darbo kabinete. Manau, ruošdami gimtadienio dovaną judėsime šia linkme.
– Ar anūkams užtenka nuolat užimto senelio dėmesio?
– Trumpais susitikimais kartais galima labai daug pasakyti. Kai tėtis Juliją moko, kaip grojant fleita išgauti švariausią garsą, mergaitė tai prisimins visą gyvenimą. Severija, manau, irgi niekada neužmirš asmeniškai jai senelio parašytos pasakos apie dramblį, kuris gviešėsi išgerti visą jūrą. Visi anūkai gauna unikalaus jo dėmesio. Žinoma, truputį keista šeimoje turėti tokį muzikos ir literatūros guru ir negalėti jo išnaudoti.
Kai atsivilioju tėvą į Anykščius, stengiuosi ištempti į mišką pagrybauti. Jis visada mane apgrybauja, daugiau baravykų randa. Tačiau prisikviesti jį nėra paprasta, nes tėvas – hiperaktyvus darbomanas: rašo, strateguoja, analizuoja. Tiek teksto, kiek jis, aš niekada nesugebėčiau prigaminti.
Bet jis turi, ką pasakyti, nes pasaulio įvykius vertina globaliai. Paradoksas: pasitraukęs iš aktyvios politikos, reitingų lentelėse jis kopia į viršų. Tėvas kaip gerai subrandintas vynas – bėgant laikui tik gerėja.
Griežtas, bet teisingas
„Tėtis mums buvo labai geras, skyrė itin daug dėmesio, prigalvodavo įvairiausios veiklos, – apie neseniai 75 metų jubiliejų atšventusį A.Brazauską prisiminimais dalijosi jo duktė L. Mertinienė. – Kadangi buvome storuliukės, jis mus skatino judėti ir kas rytą tris kilometrus pėstute su mumis eidavo į mokyklą.
Vėliau išmokė plaukti, važiuoti dviračiu, riedučiais, kuriuos anuomet parvežė iš užsienio. Sekmadieniais vesdavosi į muziejus, parodas, koncertus – tai būdavo privaloma programa. Dar vėliau išmokė vairuoti automobilį, buriuoti. Kai pagalvoju, savo vaikams aš tikrai neskyriau tiek dėmesio.“
A. Brazausko dukra prisipažino: su mama vaikystėje praleisdavo daugiau laiko, bet su tėčiu jis buvo turiningesnis.
„Niekada gyvenime nepagalvodavau, kad tėvo patarimų neverta klausyti. Man jis, ypač paauglystėje, buvo didžiausias autoritetas. Jo žodis buvo šventas. Nesakau, kad jis mus labai spaudė. Iš tikrųjų, turėjome pakankamai laisvės, tačiau žinojome, kad už savo poelgius teks atsakyti“, – pasakojo L. Mertinienė.
– Vadinasi, A.Brazauskas buvo griežtas tėvas?
– Bet teisingas. Atsimenu, ateidavo į mūsų kambarį, atidarydavo rašomojo stalo stalčius ir pamatęs juose netvarką viską išversdavo ant grindų.
Griežtai liepdavo susitvarkyti. Tačiau tėvas niekada nėra baręs manęs pakeltu tonu, niekada neįkrėtė beržinės košės. Neįsivaizduoju, kaip jam taip pavyko, bet mes jį labai gerbėme ir bijojome nuvilti.
Juokas ima prisiminus, kaip lindėdavau užsidariusi vonioje, kai jis tikrindavo pažymių knygeles. Nepateisinti tėvo lūkesčių atrodė negražu ir nederama.
– O už gerus rezultatus turbūt pagirdavo?
– Liaupsių iš jo neišgirsi – ne toks žmogus. Gerai padarei - pasakydavo trumpai ir aiškiai.
– A. Brazauskas dabar dėsto Vilniaus universitete. Kaip manote, ar jis labai reiklus savo studentams?
– Manau, jis labiau geranoriškas nei griežtas. Tėtis pasidžiaugė, kad į jo paskaitas ateina daug studentų, klauso.
Neabejoju, kad jiems turėtų būti įdomu. Tėtis labai daug žino, turi didžiulę patirtį ir tiesiog fenomenalią atmintį skaičiams ir faktams. Aš datų neprisimenu, o jis gali kalbėti apie detales, sumas, istoriją. Jis tikrai turi ką papasakoti, yra charizmatiškas, traukia ausį.
– Turi daug žinių ir nori jomis dalytis. Dėl to ir rašo knygas?
– Tėvo nieko neveikiančio ar tiesiog gulinčio lovoje, tinginiaujančio niekada nesu mačiusi. Jis turi labai daug energijos. Dėl to ir į politiką grįžo.
Atsimenu, atėjo ir sako: aš noriu dar ką nors naudingo Lietuvai nuveikti. Be darbo jis negali.
– Tačiau neseniai prasitarė, kad iš politikos pasitraukė, bet laiko nepadaugėjo.
– Stengiamės susitikti bent kartą per savaitę, tačiau jį vis dar kviečia į įvairius renginius, prašo interviu ir panašiai.
Kai man negera, visada važiuoju pas tėvą. Jis labai stabilus žmogus, geras ramstis. Net kalbėti nereikia: pabūnu su juo ir jaučiuosi nusiraminusi, pailsėjusi, įgavusi naujų jėgų.