„DELFI Dėmesio centre" – susisiekimo ministras Jaroslavas Narkevičius.
– Ministre, tai ar patiko Abu Dabis?
– Jeigu jį būtų galima pamatyti, gal ir patiktų.
– Jūsų ministerija rašė, kad turėjote plačią kultūrinę programą, jodinėjote kupranugariais, vykote į ekskursijas.
– Na, organizatoriai buvo parengę tokią programą, tik nebuvo galimybės ja pasinaudoti, nes per dvi darbo dienas į kultūrines programas nelabai yra laiko važiuoti.
– Ar sutinkate, kad užsiimate politiniu turizmu?
– Ne, nesutinku.
– Turėjote skaityti pranešimą pasauliniame kelių kongrese. Bet už jus pranešimą skaitė viceministras.
– Truputį kitaip. Aš nusprendžiau važiuoti dėl to, kad mes pamatėme, kokio rango tai bus forumas, kiek bus ministrų. O iš anksto penkių minučių pranešimą bendrame forume skaityti buvo suplanavęs viceministras Kondratovičius. Mes paskui, be abejo, bandėme pakeisti, kad būtų galima tą paruoštą pranešimą perskaityti, bet tai nepavyko. Kitaip kalbant, tai ir turėjo būti gerbiamas viceministras.
– Kodėl už jūsų vakarienes ir pietus moka valstybės įmonės, ministre?
– Čia iš tiesų yra niuansas. Jau ministerijos kancleriui pavedžiau išsiaiškinti šitą situaciją. Jeigu iš tikrųjų taip yra, lėšos bus padengtos.
– Ką reiškia, jeigu iš tikrųjų taip yra? Jūs gi sėdite prie stalo, matote, kas moka – jūsų juk ne tūkstantis žmonių.
– Ne, situacija yra ta, kad mes į tai žiūrėjome kaip į darbinį susitikimą, nes tai buvo iškart po atvažiavimo. Viešbutyje mes, dalyviai iš Lietuvos, sakėme, kad pabendrausime darbo reikalais. O į tuos organizacinius niuansus – neslepiu, į tai nesigilinau.
Tačiau turėjo būti vienareikšmiškai viskas sutvarkyta pagal teisės aktus. O dabar paaiškėjo, kad taip, sumokėjo – be abejo, yra netvarka. Ir jau ministerijoje paminėjau, ir rytoj per pasitarimą su skyrių, departamentų vadovais, dar kartą atkreipsiu dėmesį, ar šiuo atveju, ar kitu atveju, kad jokių pasiūlymų ar naudojimosi įmonių ar kitos veiklos lėšomis negali būti.
– Pone ministre, ar valstybės įmonės, konkrečiai, pavyzdžiui – kelių direkcija, mokėjo tik už maistą ir gėrimus, ar už kokias nors pramogas, dovanas, viešbučius, transportą jūsų kelionių metu?
– Ne, dėl visų kitų nemokėjo. Ministerijos, Vyriausybės nustatyta tvarka ir už bilietus mokėjome, ir už viešbutį. Tad tokios informacijos, kad būtų dar už kažką būtų mokėta, neturiu, bet darkart pasikartosiu, pavedžiau ministerijos kancleriui, kad išaiškintų, jei yra tokie atvejai, reikia imtis priemonių, kad ateityje šito nebūtų.
– Ministre, spalio pradžioje, prieš išvykstant į Abu Dabį, lankėtės Baltarusijoje, tiesa?
– Taip.
– Spalio 1 d. pietavote Baltarusijoje. Su jumis pietavo ne tik Baltarusijos atstovai, bet ir Valdas Sutkus, vienos verslo konfederacijos vadovas, Klaipėdos uosto atstovai. Teisingai?
– Taip.
– Kas mokėjo už maistą ir gėrimus?
– Mano žiniomis, mokėjo organizatoriai...
– O mūsų žiniomis mokėjo valstybinis jūrų uostas – LR valstybinė įmonė.
– Dar kartą pasikartosiu, visi šie atvejai bus išnagrinėti. Nes iš tiesų į tuos organizacinius niuansus ministrui, matyt, reikės giliau domėtis, kad tokių atvejų nebūtų. Nes tai yra programa, kuri buvo vykdoma. Dar buvo susitikimai. Ir šie niuansai, be abejo, nepuošia situacijos, ir jų neturėtų būti, jei jie buvo.
– Spalio 1 d. buvo pietūs, po to – vakarienė. Mūsų žiniomis, jūs vakarienėje nepasirodėte. Kitą dieną vėl buvo pietūs, ir vėl mokėjo valstybinis Klaipėdos jūrų uostas, jau spalio 2 d.
– Dar kartą kartoju, kad šitie organizaciniai dalykai bus išaiškinti. Jei taip buvo, be abejo, bus atsiskaityta – tokie dalykai neleistini.
– Jūs pats atsiskaitysite?
– Be abejo. Jei tai skaitosi asmeniniai pietūs, tada taip. Nes buvo vakarienė su organizatoriais, buvo ir konferencijoje kava, paklausiau, ar ir už kavą reikės mokėti, ar ir už vandenį, kurį gėrėme, reikės mokėti – aišku, čia jau toks perteklinis momentas.
– Kalbu apie kelių šimtų eurų vertės, šiuo atveju – 700-800 eurų vertės, suprask, žmogui ten apie 100 eurų pietus ar vakarienę. Ministre, ar jūs prisimenate, kodėl iš pareigų buvo atleistas susisiekimo ministras Algis Žvaliauskas?
– Ne, neprisimenu.
– Tai buvo 1998 m., aš tuomet pats išsiaiškinau tos kelionės aplinkybes, todėl puikiai atsimenu. Ministras skrido į Švediją, o jo kelionės išlaidas apmokėjo uosto įmonės. Vyriausioji tarnybinės etikos komisija tada pripažino, kad yra pažeistas viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės įmonėje įstatymas, ir tą pačią dieną Ministras Pirmininkas Gediminas Vagnorius teikė ministro Žvaliausko atstatydinimą prezidentui Adamkui. Jūs matot kažkokių esminių skirtumų tarp to, ką aš pasakiau, ir tarp to, kas vyksta su jumis?
– Kaip elgsis gerbiamas premjeras, negaliu atsakyti. Tačiau paminėjau, kad visas kelionių, delegacijų organizavimas turėtų vykti pagal Vyriausybės nustatytą tvarką. Tuo, matyt, reikės domėtis ir pačiam ministrui.
– Bet, ministre, sutinkate, kad „susimesti" kelionei ar nuolat „susimetinėti" ministro pietums yra lygiai tas pats?
– Nemanau, kad susimesti ar nesusimesti. Pasikartosiu, kad tokie dalykai negali būti. Reikia dirbti, ir jei važiuoji į komandiruotę, tam pinigus reikia naudoti nustatyta tvarka.
– Ministre, įsivaizduokite, jūs sėdite Baltarusijoje spalio 1 ar 2 d. prie stalo su Sutkumi, ambasados atstovu, vienu kitu baltarusiu. Jūs papietaujate, žmogus juk išsitraukia piniginę, vienas apmoka – valstybinio jūrų uosto atstovas. Jūs gi matote, ministre.
– Nemačiau šito dalyko. Buvau paklausęs, kaip viskas iš organizacinių dalykų... Šiuo atveju dėl kelių ar keliolikos eurų pietums, jei yra situacija, tikrai „susimesti", kaip sakote, būtų problema. Nepamąsčiau, kad tai gali būti organizacijoje nesutvarkytas dalykas.
– Teisinis precedentas yra suformuotas 1998 m., aš jau nekalbu apie 2001-ųjų metų ūkio ministro Eugenijaus Maldeikio kelionę į Maskvą, bet ten jau kalba ėjo ne apie valstybinės įmonės, o apie kitos šalies privačias lėšas. Bet precedentas dėl valstybinių įmonių, dirbančių Klaipėdos uoste, teisinis precedentas yra suformuotas. Jei kažkas kreiptųsi į vyriausiąją tarnybinės etikos komisiją ir ji pasakytų, kad supainiojote viešus ir privačius interesus valstybės tarnyboje, ką jūs darytumėte?
– Spręsime. Spręsime klausimą.
– Ką reiškia spręsime? Jūs neturite principinio nusistatymo, kas būtų, jeigu būtų patvirtinta, kad supainiojote viešus ir privačius interesus valstybės tarnyboje?
– Principinį nusistatymą turiu vieną – kad jei tokie dalykai buvo, jų neturėtų būti. Ir čia organizacinis dalykas turėtų būti reglamentuotas labai aiškiai – jokių sąsajų su valstybinėmis ar kitomis įmonėmis ar asmenimis, negali būti. Jeigu taip buvo, organizacine prasme tai bus išaiškinta ir padengta iš nuosavų. Bet aišku, šis precedentas, konkrečiai – Abu Dabyje, į kurį buvo žvelgiama kaip į darbinį susitikimą, jei tai nereglamentuojama pagal tvarką, atsakingi asmenys turės padaryti tam tikras išvadas. Aš, be abejo, irgi.
– Kalbant apie Baltarusiją ir tų susitikimų turinį – Seimo nacionalinio saugumo komiteto nariai pakartotinai reikalauja Vyriausybės ir jūsų pateikti informaciją dėl sprendimų, susijusių su tokiu ponu Udovickiu. Keturi Seimo nariai pakartotinai kreipėsi į Vyriausybę, reikalaudami pateikti visą informaciją dėl Vyriausybės sprendimų dėl Igorio Udovickio ir „Belaruskalij" valdomų bendrovių Birių krovinių terminalas ir Nemuno terminalas sandorių bei visų lydinčių dokumentų. Jūs pateiksite visus reikalingus dokumentus?
– Be abejo, mes, kaip ministerija, kaip institucija, buvome pateikę visus reikiamus dokumentus.
– Kaip gali toliau klostytis Birių trąšų terminalo, Nemuno terminalo sandoriai? Kaip jūs matote? Kalbėjote apie tai Baltarusijoje?
– Baltarusijoje kalbėjome apie bendradarbiavimą, srautų, pasienio reikalus. Daug apie ką kalbėjome, kad būtų užtikrinta krovinių tąsa, kas yra strategiškai svarbu Lietuvai, geležinkeliams, vežėjams, ir, kas svarbiausia, jūrų uostui, kuris netrukus pradės savo plėtrą. Jau baigtas derinti plėtros planas, kuris bus pristatytas Vyriausybei. Taigi, visuma yra tokia. O ar kur nors yra grėsmės, nesuderinamos su nacionaliniu saugumu, tam yra institucijos, kurios tas situacijas analizuoja ir konstatuoja.
– Žadate pateikti visą turimą informaciją dar iki galimų sandorių Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui, kad jie galėtų įvertinti pagal savo kompetenciją...
– Ką jūs turite omeny?
– Kalba yra apie galimybę, kad Birių krovinių terminalas ir Nemuno terminalas iš esmės keistų akcininkus. Toks yra baltarusių interesas – turėti didesnę dalį.
– Aš galvoju, kad baltarusių interesas galbūt, tai, ką mes kalbėjome, turėti srautą iš Baltarusijos per Lietuvą, jūrų uostą, toliau, kad būtų prekės gabenamos. Dėl jūsų minimo klausimo negalėčiau toliau gilintis, nes tai buvo uždaras posėdis, ir konfidenciali informacija.
– Kur buvo tas posėdis? Baltarusijoje?
– Ne, Vyriausybėje, Lietuvoje. Baltarusijoje apie šiuos dalykus nekalbėjome, nes tai – nesusiję klausimai.
– Kita tema – „Lietuvos pašto" valdybos atleidimo motyvai – priminsiu, kad pašte buvo suformuota valdyba, kurios didžioji dalis buvo nepriklausoma. Dabar ministerijos valdininkai ir Radijo ir televizijos bokšto atstovas yra laikinoji valdyba. Kodėl atleidote valdybą?
– Iškart pradėjome procedūras pagal reikalavimus atrinkti nepriklausomus valdybos narius, kurie sudarytų ne mažiau nei pusę valdybos.
– Jų tiek ir buvo – dar daugiau. Jie buvo nepakankamai nepriklausomi, jūsų nuomone?
– Nepriklausomumas nebuvo valdybos atleidimo priežastis. Priežastis buvo viešųjų interesų gynimas, turto išsaugojimo galimybių analizė ir paieška ir socialinių sąlygų gerinimo tiek dirbantiems, tiek kitiems asmenims, kuriems paštas teikia paslaugas.
– Ministerijos skirti valdininkai tai padarys geriau nei vadovavimo patirtį privačiose organizacijose turintys valdybos nariai?
– Ministerijos valdininkai, kurie kuruoja ir dirba pagal savo sritį, yra tuo laiku, kol bus atrinkti nepriklausomi nariai, dėl kurių procedūra nedelsiant buvo pradėta. Jei pastebėjote, iš tų paskirtų naujų, kol bus atrinkti nepriklausomi, iš jų nėra nė vieno politiko, nėra kažkokių asmenų, sakykime, lenkų tautybės, ar priklausančių partijai.
– Tautybė čia nieko nereiškia – gali būti ir visi lenkai, jeigu tai – nepriklausomi nariai.
– Tvarkoj. Tik kai kur yra minima, kad yra tokie ar kitokie siekiai. Siekis yra vienas, tai – faktas. Faktas, kad nedelsiant pradėtos nepriklausomų narių atrankos procedūros. Ir su direktoriumi kalbėjau, raginau, kad dalyvautų atrankos kriterijų formavime, kokie žmonės su kokiais lūkesčiais galėtų ateiti į valdybą.
– O kodėl reikia perdarinėti tai, kas yra padaryta? Juk yra patvirtinti valdybos formavimo principai. Kaip ir dabar yra neoficialios informacijos, kad ketinate keisti ir „Lietuvos geležinkelių" valdybą, ir „Kelių priežiūros" tarnybos valdybą. Tai – tiesa?
– Iš kur ta informacija?
– Yra tokia informacija.
– Jei yra tokia informacija, tai jūs turbūt geriau žinote. Mes vykdome darbą, dirbame, analizuojame kiekvieną situaciją, analizuojame problematikas. Susitinkame ir bendraujame ne tik su valdybos nariais, ne tik su įmonių administracija, bet ir su dirbančiais valdybose atstovais, profsąjungos atstovais. Buvau susitikęs beveik su visų įmonių, visų sričių skirtingų pakopų atstovais, ir su „Lietuvos geležinkelių" profsąjunga, ten yra viena ir antra profsąjunga, kalbėjome apie jų sąsajas, jų teisių reglamentavimą. Jie pasakojo apie darbą, bendradarbiavimą.
– Tai norite keisti, tarkime, „Lietuvos geležinkelių" valdybą? Turite tokių planų artimiausiu metu?
– Kalbant apie „Lietuvos geležinkelius", valdybos atleidimo ar pakeitimo klausimo šiai dienai nėra.
– Nes jūs dar atlikinėjate auditą.
– Taip, atlikinėjame ne tik auditą – mūsų pareiga užtikrinti ir strateginių projektų realizavimą, normalų darbą, ir užtikrinti, kad šitos valstybės įmonės, kurioms patikėtas valdyti valstybės turtas, tai reiškia, kiekvieno žmogaus turtas, valdytų tas įmones atsižvelgiant į visuomeninį interesą.
– Tai koks čia yra visuomeninis interesas, pone ministre, jei jūsų vadovaujamoje srityje, valstybiniame jūrų uoste, pusę metų nėra vadovo?
– Gerbiamas kolega, dar lyg trijų mėnesių nėra, kaip aš pradėjau dirbti.
– Na, gerai, trys mėnesiai praėjo.
– Iškart buvo išanalizuotas klausimas dėl vadovo padėties, išaiškinta, kad jūrų uosto direkcija atrinko agentūrą, kuri atrenka potencialius kandidatus, procesas dar ne baigtinis. Žinote, kad buvo teisminis ginčas su buvusiu jūrų uosto vadovu. Kai teisminis ginčas vyko, nusprendėme palaukti rezultatų, kad nebūtų dar sudėtingesnių pasekmių.
Rezultatas yra, situacija yra aiški, bet dabar mes teikiame Seime įstatymo projektus, pagal kuriuos bus reorganizuotos penkios įmonės, taip pat ir jūrų uosto įmonė. Šis klausimas yra susijęs ir su pastovaus vadovo atranka. Jei kalbame, kad tai būtų profesionalas, tai klausimas, kuris profesionalas norėtų ateiti ir laikinai dirbti reorganizuojamoje įmonėje. Tačiau aš kitą savaitę susitinku su jūrų uosto direkcija ir valdybos nariu, pirmininku, ir noriu išgirsti jų nuomonę, kaip šioje, tarp kitko ir politinėje situacijoje, pagal kurią matau, kad galbūt pertvarkymo įstatymo projektai ir nebus priimti, ką jie šioje situacijoje pasiūlys – ar geriau skelbti konkursą, ar dar luktelti.
– Na, jūs pats pasakėte apie politinę situaciją – ar galite kaip nors pakomentuoti neoficialią informaciją, kad susisiekimo ministerijos valdomos įmonės, pvz., Lietuvos paštas, jūrų uostas, kelių direkcija, yra pasidalytos įtakos zonomis tarp trijų partijų – „lenkai" – paštą, „socialdarbiečiai" – geležinkelius, na, o „valstiečiai" – kelių tiesimą.
– Ne, šios informacijos aš negirdėjau. Jūs, be abejo, bendraujate ne su vienu politiku. Bet pasakysiu labai atsakingai: nė vienas iš vadovų, ar tai „valstiečių", ar premjeras, nekalbėjo apie kažkokias įtakos sferas. Kalbėjome apie tai, kad įmonės turi funkcionuoti atsižvelgiant ne tik į pelno siekimą, bet ir į visuomenės interesą. Taigi, šios kalbos yra nepagrįstos.
Beje, gal jos yra pagal tam tikrą iki šiol naudotą metodiką? Nes jei taip kažkas galvoja, galbūt tos įmonės anksčiau ar dabar buvo taip padalintos? Gal tai, kad mes vis dėlto esame nepriklausomi nuo šito ir nesiekiame jos uzurpuoti ar padaryti pavaldžia vienai ar kitai partijai, bet žvelgiame į tai, kaip ji dirba ir kokį duoda rezultatą, ir, jeigu reikia, imamės ryžtingų ir atsakingų žingsnių, gal tai kelią nerimą?
– Jūs pasakėte, kad turi įmonės rūpintis ne vien pelnu, didžiausia grąža akcininkui, tai yra, mokesčių mokėtojams ir piliečiams, o ir visuomeniniu interesu. Tai ar nėra visuomenės aukščiausias interesas, kad įmonės dirbtų efektyviai ir pelningai, ir nereikėtų įmonių maišyti su socialine politika? Socialinę politiką vykdo valstybė per valstybės ir savivaldybių biudžetus.
– Na, gerai, paminėsiu jums pavyzdį. Prieš kelias dienas buvo Vyriausybei pateiktas projektas dėl geležinkelių infrastruktūros pritaikymo specialiųjų poreikių asmenims. Tas pritaikymas prie specialiųjų poreikių sistemos, tai yra socialinė paslauga, ar būtiniausia žmonėms paslauga? Dabar dėl to, kad tai kenkia pelnui, kad tai mažina pelną, nes įmonė turi įdėti į visą infrastruktūra, koks čia suderinamumas?
– Na, pirmiausia yra teisės aktai, įmonę galima įpareigoti tai padaryti per teisės aktus. Ir toks turėtų būti teisinis reguliavimas. Jeigu reikia, vadinasi, visi turi sudaryti sąlygas žmonėms su negalia patekti į viešąjį transportą.
– Bet, gerbiamas kolega, tie teisės aktai, pagal kuriuos turėjo būti pritaikyta infrastruktūra, jie buvo, bet nieko nebuvo daroma. Mes praktiškai per dvi tris savaites kartu su „geležinkeliais", ministerija, partneriais iš specialiųjų poreikių asociacijos parengėme labai konkretų planą virš 300 mln. penkeriems metams, pritaikymui. Per tris savaites surengėme apie penkis susitikimus įvairaus lygmens, deriname laikotarpį ir tai numatyta. Bus pasirašyta trišalė sutartis būtent šių socialiai reikalingų darbų atlikimui.
– Taip, ministre, kiekviena valdžia dažniausiai galvoja, kad iki jos niekas nieko nedarė.