Tuo metu politologas Mažvydas Jastramskis pažymi, kad populistinės jėgos iš dalies padaro ir gerą darbą – iškeldamos tam tikrus visuomenės skaudulius, į juos atkreipia tradicinių partijų dėmesį, kartais priversdamos tuos klausimus įtraukti į pastarųjų darbotvarkę.
Tony Blairo Visuotinės kaitos instituto analitikų teigimu, per pastaruosius keliolika metų populistinės jėgos Europoje tapo stiprios kaip niekada. Stipriausios jos yra Rytų Europoje.
„Jos jau yra valdžioje septyniose šalyse: Bosnijoje, Bulgarijoje, Čekijoje, Vengrijoje, Lenkijoje, Slovakijoje. 2000-aisiais populistinės partijos Rytų Europoje gavo vidutiniškai 9,2 proc. rinkėjų balsų nacionaliniu mastu, 2017-aisiais šis rodiklis siekė 31,6 proc. 2000-aisiais tik dviejose Rytų Europos šalyse populistinės partijos gaudavo bent 20 proc. balsų, šiandieną tokių šalių yra 10.
Nors populizmas išlieka mažumos fenomenu Šiaurės šalyse, balsai jų naudai gerokai išaugo pastaruosiuose parlamento rinkimuose. Didžioji dauguma Europos populistinių partijų yra dešiniosios – 74 iš 102 partijų“, – rašoma instituto analitikų studijoje.
Analizės „Europos populizmas: tendencijos, grėsmės ir ateities perspektyvos“ tekste teigiama, kad populizmo augimas gali padaryti žalą dviejose srityse: politiniame lygmenyje gali pažeisti mažumų teises, instituciniame lygmenyje gali pakenkti demokratijos stabilumui visame žemyne.
„Populistai Europos viešąją politiką gali pakeisti radikalia linkme. Daugybė populistinių partijų pritaria tarptautinių institucijų, pavyzdžiui, ES silpninimui, siekia protekcionistinės prekybos politikos, griežtesnės imigracijos kontrolės. Kai kuriose šalyse populistinėms vyriausybėms jau pavyko įgyvendinti tokias reformas. Kitose rinkiminės populistinių partijų grėsmės privertė tradicines partijas sukti labiau nacionalistine kryptimi“, – teigia studijos autoriai.
Pavojaus varpais reikėjo skambinti jau prieš 10 metų?
Mykolo Romerio universiteto (MRU) politologė R. Urbonaitė sako, kad dėl populistinių jėgų stiprėjimo skambinti pavojaus varpais reikėjo jau anksčiau.
„Mokslininkai jau prieš 10 metų buvo atkreipę dėmesį, kad populizmo kilimas juntamas ir turi potencialą augti. Nereikia manyti, kad populizmas yra tiesiog populiarių idėjų, kurios patiktų rinkėjams, „mėtymas“. Populizmas pasižymi nacionalistinių idėjų propagavimu, ėjimu prieš tuo metu esančią sistemą, norėjimas susigrąžinti tradicines vertybes, netgi autoritarizmo apraiškos. Matome su tomis partijomis plintantį ir euroskepticizmą“, – kalba pašnekovė.
„Kalbant apie tokias studijas, visuomet ginčijamasi dėl populizmo sąvokos – kas į ją turėtų būti sudėta. Galbūt tai, kas priskiriama populizmui bendrąja prasme Vakarų Europoje, nėra tapatu Rytų Europos požiūriui. Taip, matome augantį populistinėmis partijomis vadinamų politinių jėgų populiarumą. Kai kur nuo jų atėjimo į valdžią apsaugo nacionalinės rinkimų sistemos.
Populistiniams ar netgi radikaliems judėjimams Rytų Europoje mokslininkai neretai priskiria dabartinius Lenkijos valdančiuosius, Vengriją su Viktoru Orbanu. Tačiau toje pačioje Vengrijoje, kitose valstybėse yra dar radikalesnių judėjimų, galinčių kelti iššūkių, bet jų galimybės formuoti valdančiąją daugumą yra labai ribotos. Taip, Višegrado šalys turi kitokią ES viziją nei Vakarai ir, jei ES tikslas yra išsaugoti status quo, tuomet tas kitoks požiūris kelia iššūkių, tačiau ne fundamentalių“, – sako V. Keršanskas.
Nori griauti sistemas, bet negali pasiūlyti veikiančių alternatyvų
R. Urbonaitė sako, kad grėsmę kelia tai, jog populistai manipuliuoja informacija, nori griauti sistemas, tačiau veiksmingų reformų pasiūlyti negali.
„Populistinės idėjos pateikiamos patraukliai, bet iš tiesų tai yra noras griauti sistemas. Baisiausia, kad neretai tas sistemos griovimas tampa tikslu, bet nėra siūloma, kaip tą sistemą reformuoti.
Tačiau tiek V. Keršanskas, tiek Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) politologas M. Jastramskis mano, kad populistinių jėgų populiarumas turi ir teigiamų aspektų.
„Viena vertus, kadangi tos partijos vienaip ar kitaip suprimityvina politinį procesą, dalis jų balansuoja ties kraštutinumų riba, nacionalistinių nuotaikų kurstymu, bandymu sugrįžti į visiškai atskirų valstybių santvarkas, dėl kurių ES susilpnėtų, Lietuvai tai nėra naudinga. Kita vertus, bet kurioje demokratinėje valstybėje laikyti kažkokias problemas užspaudus, jei žmonėms tai rūpi, nėra gerai. Paradoksalu – demokratinis politinis elitas neatsižvelgia į tai, ką galvoja žmonės.
Todėl tai, kad vienokių ar kitokių partijų ir jų rinkėjų dėka problemos iškyla ir tampa politinio proceso dalimi, yra gerai. Tuomet tradicinės partijos turi pasirinkimą, ar jos reaguos į tuos dalykus. Galima pastebėti, kad ypač centro dešinės jėgos vis daugiau dėmesio skiria tiems klausimams, dėl kurių spaudimas nemaža dalimi ateina iš radikalios dešinės“, – kalba M. Jastramskis.
V. Keršansko teigimu, šią tendenciją iliustruoja pastarieji Austrijos rinkimai, kuomet konservatoriai, kurie buvo nuosaikesni „nišiniais“ klausimais ir leido šalyje atsirasti kraštutinei dešinei, per rinkimus sugriežtino savo retoriką bei atsikovojo dalį balsų. Panašiai, pasak politologo, šia linkme judama ir kitose valstybėse.
Ar LVŽS telpa į populizmo sąvoką?
Visuotinės kaitos instituto studijoje kaip populistinė partija įvardijama ir Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS). Rašoma, kad „agrarinio populizmo partija LVŽS sėkmingai pasirodė rinkimuose“.
„LVŽS demonstravo ėjimą prieš sistemą, elitą. Matėme, kad buvo žadamas visiškai naujas valdymo modelis. Kartais kalbama tai, ką nori girdėti visuomenė. Tai buvo ne politinio elito, kuris, turėdamas viziją, kažkur vestų, o politikų, kurie galvoja, kas galėtų pakelti reitingą, kalbėjimas. Galima buvo matyti ir santūraus euroskepticizmo, tautiškumo elementų. Tačiau negalėčiau sakyti, kad LVŽS yra visiškai populistinė partija, nors to bruožų ji turi“, – teigia R. Urbonaitė.
Į populizmo sąvoką visiškai sutalpinti LVŽS sako negalintis ir M. Jastramskis: „Nelaikyčiau LVŽS tokia populistine jėga, kokia yra Marine Le Pen „Nacionalinis frontas“. Tai – kitoks fenomenas. Mūsų valstybei labiau būdingos antiisteblišmento retoriką naudojančios partijos, kurios, nuėjusios į valdžią, realiai tampa technokratinėmis, pragmatinėmis centro jėgomis.“
„Kiekvieni rinkimai Lietuvoje turi populizmo elementą, bandoma atliepti pagrindinius skaudulius visuomenėje, LVŽS – ne išimtis. Jie bandė apeliuoti į tas problemas, tačiau ar tai populizmas bendrąja prasme, ar noro laimėti rinkimus išraiška, galima svarstyti.
Kas dėl agrarinio populizmo sąvokos, LVŽS darbotvarkė neatrodo kaip ypatingai akcentuojanti žemės ūkį, veikiau – atskirų jos narių interesus“, – sako jis.