Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto politologas, socialinių mokslų daktaras A. Jankauskas tvirtinta, jog dabar sunku pasakyti, ar R. Ozolas būtų patenkintas tuo, kad protestuojančioji visuomenės dalis pasirinko jį kaip simbolį.
„Sunku atsakyti, kokią pusę dabar R. Ozolas pasirinktų. Asmeniškai manau, kad jis būtų protestuotųjų pusėje“, – „Žinių radijo“ laidoje „Aktualusis interviu“ kalbėjo politologas.
Delfi rašė, kad švenčiant Vasario 16-ąją V. Landsbergiui sakant kalbą iš balkono Pilies gatvėje, „maršistai“ skandavo R. Ozolo pavardę, turėjo nemažai 2015 metais mirusį Nepriklausomybės Akto signatarą vaizduojančių plakatų. Jie neslėpė V. Landsbergiui norėję priminti, kaip jis tapo „Sąjūdžio“ lyderiu. Daugiau apie tai skaitykite čia.
Į klausimą atsakė ne visai sąžiningai
Pats V. Landsbergis ketvirtadienį „Žinių radijui“ sakė, kad jiedu su R. Ozolu buvo ne priešai, o bendražygiai. „Jis buvo žymus Sąjūdžio veikėjas, o paskui nutolo, paskui kažkaip keistokai rinkosi savo kelią. Bet aš nenoriu nieko kritiško apie jį sakyti“, – teigė V. Landsbergis, pabrėžęs, kad R. Ozolo vardo naudojimas, spekuliavimas, yra nedoras elgesys.
Politologo A. Jankausko teigimu, R. Ozolo tapime nepatenkintųjų simboliu slypi gilesnės šaknys.
„Ponas V. Landsbergis, manau, ne visai sąžiningai atsakė į tą klausimą. Gilesnių priežasčių reikėtų ieškoti mūsų išsivadavimo ištakose – Sąjūdžio kūrimosi laikotarpyje. Galima sakyti, kad nuo pat Sąjūdžio pradžios išsiskyrė dvi linijos: V. Landsbergio ir R. Ozolo, – kalbėjo laidos pašnekovas. – Jos buvo toli gražu ne tapačios. Du Sąjūdžio lyderiai gal ne visiškai skirtingai, bet tikrai ne tapačiai matė ateities Lietuvą.“
A. Jankauskas atkreipė dėmesį, kad tarp protestuojančiųjų yra ir tiesiogiai dalyvavusių Sąjūdyje žmonių, asmeniškai pažinojusių R. Ozolą, su juo bendravusių.
„Dabar R. Ozolo nebėra, bet yra jo pasekėjai, palikimas. Taip, jis buvo marginalizuotas, pastumtas į politikos paraštę, bet dabartinėje situacijoje žmonės jį prisimena, randa jo palikime susipriešinimo situacijos paaiškinimo ženklų“, – teigė politologas.
Jis teigiamai atsakė į klausimą, ar naratyve, jog V. Landsbergis nustūmė R. Ozolą ir šis nebuvo pakankamai įvertintas visuomenėje, nesulaukė pelnytos pagarbos, yra tiesos.
„Žinoma, aš manau, kad tame yra tiesos. Jeigu ponas V. Landsbergis sąžiningai tą pripažintų, jis tą turėtų pasakyti. Žmonės, tiesiogiai dalyvavę Sąjūdyje... Yra paskelbta ir paties R. Ozolo autobiografija – ten yra daug tokių ženklų, tokių Sąjūdžio laikotarpio momentų, kur tas susipriešinimas labai jau toks akivaizdus ir net politinės išdavystės faktų esama – tai čia ne paslaptis“, – kalbėjo politologas.
Jis pasakojo, kad po 1988 metų rudenį įvykusio steigiamojo Sąjūdžio suvažiavimo, kuriame renkant tarybą R. Ozolas gavo daugiausiai balsų, laikraštyje „Izvestija“ buvo paskelbtas kritiškas straipsnis apie Sąjūdį – neva organizacija radikalėja. Todėl buvo iškelta mintis išrinkti Sąjūdžio tarybos pirmininką.
„Ir tuo pirmininku tapo V. Landsbergis, nežiūrint to fakto, kad ką tik pasibaigusiame steigiamajame suvažiavime lyderiu buvo pripažintas R. Ozolas. Buvo sutarta, kad tas pirmininkavimas bus ne amžinas. Kad jis rotaciniu būdu keisis. Bet, deja, taip neatsitiko. Tai – vienas iš pirmųjų tokių konfliktų“, – teigė A.Jankauskas.
Vicempremjero kėdę laikė politine tremtimi
Jo teigimu, netrukus po Kovo 11-osios Sąjūdžio žmonės buvo sutarę, kad R. Ozolas taps vienu iš Aukščiausiosios Tarybos pirmininko pareigas ėjusio V. Landsbergio pavaduotojų.
„Bet vėlgi – tai neatsitiko visų nuostabai. Susitarimas toks buvo, o R. Ozolas net nebuvo pasiūlytas. Jis tapo Kazimiros Prunskienės Vyriausybės vicepremjeru – ką pats R. Ozolas vertino kaip politinę tremtį. Aš jį cituoju, čia jo žodžiai“, – pasakojo politologas.
Anot jo, šias pareigas R. Ozolas taip galėjo vertinti dėl to, kad būti vykdomojoje valdžioje tokiomis sąlygomis reiškė būti labai sudėtingoje politinėje pozicijoje.
„Pirmoji Vyriausybė, galima sakyti, išlaikė tą ekonominės blokados egzaminą, profesionaliai veikė“, – pridūrė laidos pašnekovas.
Jis prisiminė ir 1992-uosius, kai vyko referendumas dėl stipraus prezidento vaidmens įvedimo į Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą.
Anot A. Jankausko, dėl to R. Ozolo ir V. Landsbergio stovyklų nuomonės išsiskyrė kardinaliai: V. Landsbergis esą pasisakė už stipraus prezidento instituto įvedimą, tačiau R. Ozolas, kartu su signataru Kazimieru Motieka, politologo teigimu, padėjo to išvengti.
„To laikotarpio tekstuose R. Ozolas atvirai šneka apie pavojų valstybei pakliūti į autoritarinę kryptį“, – sakė jis.
Paklaustas, kokio tikslo siekia protestuotojai, prisimindami Anapilin išėjusį R. Ozolą, politologas teigė, kad galbūt ir yra tokių, kurie R. Ozolo vardu naudojasi siekdami siaurų politinių tikslų.
„R. Ozolas yra visų, jo idėjinis palikimas yra visos Lietuvos. Negerai, kad kai kurie žmonės jo vardu naudojasi galbūt savanaudiškais ar grupiniais interesais. R. Ozolas mąstė ne partiniais interesais, nors jis buvo Centro partijos lyderis, bet jis visada mąstė valstybės kategorija – čia yra jo palikimo didžiausia vertė“, – pabrėžė laidos pašnekovas.
Visą „Žinių radijo“ laidą klausykite čia: