1939 m. Baltijos šalys ir Lenkija tapo Hitlerio-Stalino suokalbio aukomis, o 2014 m. Ukrainą išdraskė ES ir NATO pataikavimas Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui, šią savaitę sudariusiam antivakarietišką sąjungą su Kinijos komunistų partijos generaliniu sekretoriumi Si Dzinpinu (Xi Jinping).
Ukraina nukentėjo ne tik nuo Rusijos karinės agresijos. Tarptautiniai sporto funkcionieriai rengiasi morališkai pribaigti ukrainiečius, ketina atimti iš jų ir krepšinio šventę – teisę rengti žemyno 2015 m. čempionatą. O Rusijai niekas nesutrukdys būti 2018 m. pasaulio futbolo čempionato šeimininke.
Savimonei neleidžiama subręsti
Lietuvos ukrainiečių bendrijos narys, poetas ir vertėjas Vasilis Kapkanas „Ūkininko patarėjui“ sakė, kad jo tėvynainių nuotaikos Ukrainos prezidento rinkimų išvakarėse – dvejopos. „Centrinėje Ukrainos dalyje ir vakaruose žmonės nusiteikę labai patriotiškai – supranta, kad kuo gausiau turi dalyvauti rinkimuose. Tada nei vietiniai, nei užsienio provokatoriai negalės trimituoti visam pasauliui, kad Kijevo pagrindinėje aikštėje „minios išrinkta“ valdžia – „neteisėta“, jos neremia visuomenė. Rytų Ukrainoje Rusija tęsia pusiau karą: atvirai, senoviškai, žvangina ginklais, bet dar dažniau psichologiškai žaloja žmones, kad jie bijotų atlikti pilietinę pareigą. Pietryčių Ukrainos šeimos, motinos nori taikaus, sotesnio gyvenimo, galbūt širdyse nesutinka, kad šalis būtų skaldoma į prorusiškas „liaudies respublikas“, bet Donecko, Luhansko gyventojai dar nedrįsta masiškai parodyti savo pilietiškumo, nes jų savimonei rusai neleidžia subręsti“, - sakė V. Kapkanas, nedrįstantis spėlioti, ar Rytų Ukrainai bus leista ateiti į šalies prezidento rinkimus.
„Ukrainiečių vidaus reikalas“
Šiek tiek toliau nuo Rusijos piratiškai ir savavališkai nustatytų Ukrainos sienų atsitraukus įprastinėms rusų kariuomenės pajėgoms, Europos Sąjunga apie jokias ekonomines bausmes ir politinius suvaržymus Kremliui daugiau nebekalba, o rusų diversantų siautėjimą Ukrainos pietryčiuose jau laiko ukrainiečių vidaus reikalu.
„Dėl Maskvos agresijos bręstanti Ukrainos decentralizacija tinka ir Rusijai, ir Europos Sąjungai, ir netgi kiek principingiau iš pradžių besielgusioms Jungtinėms Valstijoms. Visi tyliai sutaria, kad Ukraina jau nebebus tokia, kaip atrodė iki kovo 16-osios Krymo „referendumo“. Ukraina, žinoma, niekada nesusitaikys su Krymo netektimi (juk pirmą kartą po Antrojo pasaulinio karo viena šalis atplėšė kaimynės teritorijos gabalą), bet Kijevui dabar tenka ginti ir kitas savo žemes nuo naujų pasikėsinimų“, - „Ūkininko patarėjui“ teigė Rytų Europos studijų centro analitikas, politologas Linas Kojala, paklaustas, ką turėtų iškrėsti Rusija, kad būtų izoliuota nuo tarptautinės bendrijos, ir už kokius karo nusikaltimus Kremliaus vadovai susilauktų antrojo Niurnbergo tribunolo. Anot L. Kojalos, nenuostabu, kad visi nori taikos. Vakarų Europai rūpi vėl tęsti po Krymo aneksijos „įšaldytus“ verslo projektus su Rusija. Europos Sąjungos „branduolys“ lengviau atsiduso, išgirdęs, kad V. Putinas grąžina savo kariauną į „nuolatines dislokacijos vietas“. Rusija tik mėto pėdas, bet Vokietijos, Prancūzijos politikai vis viena pasiruošę dėkingai spausti ranką V. Putinui.
Įstūmė į kampą
„Politinės administracinės reformos, kurių priverstas imtis Kijevas, - ne Ukrainos pasirinkimas. Rusija įspaudė Ukrainos politikus ir Vakarus į kampą. Ukraina gegužės 25 d. savo likimą spręs pati, bet suvaržytomis galimybėmis, nes Rusija, kurios agresyvumas nebuvo laiku pažabotas, suspėjo prisipumpuoti derybinės galios: prisijungė Krymo pusiasalį, faktiškai kontroliuoja beveik visus Ukrainos rytus. O tai ištisa grandininė reakcija – durys į NATO Ukrainai jau tikrai užsivėrė, nes ji nevaldo visos savo teritorijos, Europos Sąjunga irgi nenorės derėtis su silpna „decentralizuota“ šalimi. Rusija gali grąžinti savo kareivius namo, nes tikslą pasiekė: užkirto kelią Rytų slavų „protėvynei“ į Vakarų geopolitinę erdvę“, - konstatavo L. Kojala.
Atvira diktatūra
Pasak L. Kojalos, Vakarų ekonominis ir politinis spaudimas Rusijai negalėjo būti veiksmingas, nes ši šalis „labai svarbi“ Vašingtono, NATO antiteroristinės kovos sąjungininkė Afganistane, pagrindinė valdančiojo režimo ir sukilėlių derybų tarpininkė Sirijoje, tik Rusija gali įtikinti Irano islamo respublikos valdžią nutraukti branduolinių ginklų gamybos programą. „Be to, Rusija ne tik gamtinių dujų tiekėja, tačiau ir Pasaulio prekybos organizacijos narė, nepanaši į užsidariusią, izoliuotą Sovietų Sąjungą, kurią lengviau buvo galima nubausti įvairiomis sankcijomis už jėga numalšintą „Prahos pavasarį“ ar Afganistano okupaciją“, - tikino politologas L. Kojala.
Maskva-Pekinas
Laikinai pašalinta iš galingiausių pasaulio šalių neformalaus klubo, vėl susigrąžinusio ankstesnįjį G-7 pavadinimą, Rusija ėmė koketuoti su Kinija. Maskva ir Pekinas sudarė „amžiaus sutartį“: rusai beveik už savikainą tieks gamtines dujas kinams. Abi šalys surengė bendrus karinius mokymus, panašius į raudonosios armijos ir vermachto jungtinį paradą Lietuvos Brastoje 1939 m. rugsėjo 22 d. po pergalės prieš Lenkiją. V. Putinas džiaugiasi taip pat gudriai pamokęs Vakarus, kaip Josifas Stalinas, 1939 m. nusiuntęs oro bučinį Adolfui Hitleriui.
Jaunas politologas L. Kojala nemano, kad dabartinė Rusijos prezidento V. Putino ir Kinijos kompartijos bei valstybės vadovo Si Dzinpino antivakarietiška sąjunga baigsis nuožmiu tarpusavio karu, kaip Baltijos šalių bei Lenkijos krauju sutvirtinta A. Hitlerio ir J. Stalino draugystė prieš 75 metus. „Kol kas dar nereikėtų ieškoti sąsajų su praėjusio amžiaus 4-ojo dešimtmečio pabaigos Europos, pasaulio įtakos sferų pasidalijimais ir persiskirstymais. Panašiau į aplinkybių padiktuotą Rusijos ekonominį veiksmą, įgavusį ir politinį atspalvį: Kremlius bando šantažuoti Vakarus, kad savo energetinėms žaliavoms gali rasti ir kitų pirkėjų. Bet tai dar nereiškia, kad Tolimuosiuose Rytuose kuriamas kažkoks aljansas, nepuolimo, sienų ir prekybos paktas su slaptaisiais protokolais“, - vylėsi geopolitikos specialistas L. Kojala.
Kremlius mėgsta improvizuoti
1939 m. spalio 3 d. sovietų užsienio reikalų liaudies komisaras Viačeslavas Molotovas Kremliuje globėjiškai paaiškino Lietuvos diplomatijos vadovui Juozui Urbšiui, kuriam širdis iš baimės buvo nukritusi į kulnus: „Bet kuri imperialistinė valstybė užimtų Lietuvą, ir viskas. Mes to nedarome. Nebūtume bolševikai, jeigu neieškotume naujų kelių.“ Po 2014 m. Sočio žiemos olimpinių žaidynių, per kurių atidarymo ceremoniją V. Putinas šiurpino pasaulį milžiniškais kūjais ir pjautuvais, rusai aneksavo Krymą, po 2018 m. pasaulio futbolo čempionato, kurio tarptautiniai sporto ir politikos veikėjai nedrįsta iš Rusijos perkelti į kitą šalį (2014 m. pasaulio ledo ritulio čempionatą juk irgi leido rengti vienam iš dviejų paskutiniųjų Europos diktatorių – Baltarusijos prezidentui Aliaksandrui Lukašenkai), Kremlius gali suleisti nagus į silpniausias NATO nares – Lietuvą, Latviją ir Estiją.
Atims ir krepšinio šventę?
Ukraina labai smarkiai nukentėjo nuo Rusijos agresijos, o tarptautiniai sporto funkcionieriai, nuolat raginantys nepainioti sporto su politika, rengiasi morališkai pribaigti ukrainiečius, ketina atimti iš jų ir krepšinio šventę –teisę rengti žemyno 2015 m. čempionatą. Vakarų tarptautinės sankcijos skaudžiausiai smogs... ne budeliui, bet jo aukai. „Sporto funkcionierių mąstyseną iš dalies galima suprasti – jie rūpinasi, kad krepšininkai būtų saugūs. Manau, „Ukrainos byla“ bus išspręsta per pusę metų. Rudenį paaiškės tolesnė šalies raidos kryptis, ateis šioks toks atokvėpis. Iki tol dar bus visokių geopolitinių slinkčių, posūkių. Ypač šokinės Rusija, nenorinti atiduoti savo slaviškos „sesės“ bedvasiams Vakarams“, - apibendrino Lietuvoje daug metų gyvenantis, Vilniaus universitetą baigęs ukrainietis V. Kapkanas.
Vokietijos ir Prancūzijos sienos - neliečiamos
Anot Rytų Europos studijų centro analitiko L. Kojalos, ukrainiečių tragedija dar kartą atskleidė, kad Vakarų požiūris į posovietines valstybes - gana savotiškas. „Palyginę įvairių ES šalių visuomenės apklausas dėl „Ukrainos krizės“, pamatytume gana ryškius skirtumus. Lietuviams tai neabejotinai Rusijos agresija ir grobikiškas karas. O vokiečiams, prancūzams, graikams, kipriečiams (ne tik politikams, bet ir paprastiems Vakarų, Pietų Europos šalių gyventojams) - „natūralūs Rusijos interesai“. Statistinis senųjų ES šalių pilietis įsitikinęs, kad Rytų Ukraina – labai rusiška teritorija, svajojanti vien apie sugrįžimą į istorinę tėvynę, Krymas vis tiek prisijungtų prie Rusijos, net jeigu referendumo „visuomeniniai stebėtojai“ būtų tarptautinių organizacijų ekspertai, o ne rusų oro desanto divizijos specialiųjų dalinių kareiviai be skiriamųjų ženklų. Daug kas Vakaruose nė nemano, kad Ukraina buvo užpulta. Nemažai galvojančių, kad tai tiesiog chaotiškas, vis dar nesibaigiantis posovietinės erdvės sienų persistumdymas, kurio jokiu būdu negalima lyginti, tarkime, su hipotetiniu (spėjamu) pasikėsinimu į Vokietijos, Prancūzijos teritorinį vientisumą“, - pagrindinę priežastį, kodėl Vakarai tik piršteliu pagrūmojo Rusijai dėl Ukrainos teritorijų okupacijos, nurodė Rytų Europos studijų centro ekspertas L. Kojala.