„Parlamentinėje sistemoje viskas būtų aišku, savo vietose, nebūtų tų trinčių, nesugebėjimo bendradarbiauti, karų. Pastebimai paprastesni būtų įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios santykiai. Daug paprasčiau būtų ir tvirtinti Vyriausybę, skirti aukščiausius pareigūnus. Daugybė problemų išsispręstų, kurių dabar esame, iš dalies, ir Konstitucine prasme privėlę, o politiškai visai viską suvėlę“, – savo idėją pristatė pašnekovas.
Tiesa, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) profesoriai Ramūnas Vilpišauskas ir Tomas Janeliūnas tokio sprendimo laiminti neskuba.
Įžvelgia ir D. Grybauskaitės įtaką
Pasak A. Lukošaičio, kai kurie politikos teoretikai laikosi nuomonės, kad pusiau prezidentiniai režimai yra skirti pereinamajam laikotarpiui, tad turi egzistuoti tik kaip laikini valstybės valdymo variantai.
„Negali sistema taip veikti, kai visos valdžios politinės institucijos gauna dideles galias. Viena jų gali gauti dideles, kita – simbolines, taip yra visur. Tačiau mes sugebėjome padaryti taip, kad ir parlamentas, ir prezidentas turi dideles Konstitucines galias. Tai – beprecedentis bandymas, dėl kurio ir turime problemų. Tik reikia vienos kietos asmenybės, kuri gali atsverti visą kitą pusę silpnesnių figūrų, ir mes visą kadenciją (arba didžiąją dalį jos) stebime labai rimtą įtampą“, – įžvalgomis dalijosi pašnekovas.
Pastebėjus, kad, naujausių apklausų duomenimis, Seimu nepasitiki 67 proc. lietuvių, A. Lukošaitis sutiko, kad tai yra bėda.
„Aš tuo net neabejoju. Paskutinė prezidentė (Dalia Grybauskaitė – DELFI) yra labai stipriai pasistengusi ir dėl Seimo, ir dėl parlamentinės demokratijos, jau nekalbu apie politines partijas, partijų demokratiją“, – aiškino jis.
Siūlo pavyzdį imti iš Estijos
A. Lukošaitis siūlo įkvėpimo pokyčiams pasisemti iš Estijos, esą kur kas paprasčiau prezidentus renka ir kitos Skandinavijos šalys.
Estijoje prezidentą 5 metų kadencijai renka šalies parlamentas arba paskirtas rinkimų komitetas, kurį sudaro savivaldos atstovai. Tiesa, čia prezidentas atlieka daugiausiai reprezentacinį vaidmenį.
„Mokslininkai seniai patvirtino, kad aiškiai veikianti politinė sistema sukuria daug tvirtesnį pagrindą ir ekonominiams šuoliams. Manau, Lietuvoje ir tai nukenčia“, – kalbėjo jis.
Tektų tvirtinti naują Konstitucijos versiją
T. Janeliūno teigimu, jei norėtume šią idėją įgyvendinti, turėtume radikaliai keisti visą šalies politinę sistemą – tektų tvirtinti visiškai naują Konstitucijos versiją. Dabartiniame dokumente, pastebėjo jis, Seimo, Vyriausybės ir prezidento galios įtvirtintos ne vienu straipsniu.
„Toks sprendimas labai radikaliai pakeistų jėgų balansą tarp valdžios institucijų. Šiuo metu mūsų šalies valdymas yra labai artimas pusiau prezidentinei sistemai. Prezidento funkcijos, visų pirma, stiprios yra dėl to, kad gana tikslingai norėta sukurti stabdžių ir atsvarų sistemą. Siekta, kad prezidentas galėtų kontroliuoti ir veikti kaip vartininkas tais atvejais, kai reikia prižiūrėti daugumą Seime, Vyriausybės sprendimus, turėtų galios juos vetuoti, skirti teisėsaugos institucijų vadovus. Toks variantas kiek įmanoma mažiau politizuoja minėtas institucijas“, – aiškino jis.
Vienas požymių, kodėl Seimui neturėtume suteikti dar daugiau galios, pastebėjo politologas, yra ir šios institucijos reitingai.
„Seimas savo sprendimais tikrai kol kas nesukūrė didelio pasitikėjimo visuomenėje. Tas prezidentas, kuris būtų renkamas tik Seime, automatiškai prisiimtų tokį patį pasitikėjimo reitingą, kokį turi Seimas ar Seimo pirmininkas. Tai būtų bemaž identiškos politinės galios ir politinio pasitikėjimo persona“, – palygino T. Janeliūnas.
Prezidentas reprezentuotų, o ne formuotų
Anot politologo, jei prezidentas būtų renkamas Seime, jo figūra iš esmės pasikeistų. Kitaip tariant, taptų simbolinė.
„Visa valdžios hierarchija taptų labai plokščia. Viskas, kas vyktų Seime, negalėtų būti sustabdyta, išskyrus Konstitucinio Teismo sprendimus ir panašiai“, – kalbėjo jis.
Paklaustas, ar kolegos pasiūlyme gali įžvelgti pliusų, T. Janeliūnas pripažino, kad pastarieji gali skambėti naiviai, bet vis dėlto sutaupytume, nes nereikėtų rengti visuotinių rinkimų, greičiau vyktų Vyriausybės skyrimo procedūros.
„Ir Estijoje, ir Latvijoje prezidentai yra renkami parlamente, tačiau jų ir funkcijos yra kitokios. Tarptautinėje sistemoje taip pat skiriasi požiūris į juos kaip į valstybės vadovus. Visiškai kitaip yra žiūrima į prezidentą, kuris turi visos tautos įgaliojimą. Parlamento parinktas asmuo yra neišvengiamai daugiau reprezentuojanti, o ne politiką formuojanti, figūra“, – sakė politologas.
Įžvelgia galimas grėsmes
R. Vilpišauskas taip pat tikino turintis rimtų abejonių dėl tokio rinkimų sistemos pakeitimo prasmingumo. Anot jo, Konstitucijos stabilumas savaime yra vertybė, tad keisti ją reikia tik tuomet, kai turime labai tvirtų įrodymų, kad situacija gerės.
„Nesu atlikęs išsamios privalumų ir trūkumų analizės, tačiau didžiausias trūkumas, kurį matau, – prarasime turimą atsvarų ir balanso vaidmenį politinių institucijų sistemoje. Nors ir buvo tam tikrų išimčių, bet paprastai prezidentas nėra labai glaudžiai susijęs su valdančiąja dauguma Seime, kartais net yra tam tikros konkurencijos elementų, o tai – didelis privalumas, galvojant apie įvairių institucijų, kurios turėtų būti apsaugotos nuo politinės įtakos, darbą“, – kalbėjo jis.
Anot pašnekovo, tiesiogiai renkamas prezidentas taip pat yra mažiau priklausomas nuo Seimo valdančiųjų, o tai sveika demokratijai.
„Ne kartą buvo atvejų, kai dėl neapsižiūrėjimo ar kitų priežasčių Seime priimti įstatymai galėjo turėti rimtų neigiamų pasekmių. Tuomet prezidento teisė vetuoti yra labai svarbi. Tuo labiau, kad visuotinai rinktas prezidentas politine prasme yra įtakingas veikėjas. Ypač tada, kai jo palaikymo reitingai –aukšti“, – pridūrė R. Vilpišauskas.
Įvardijo ir bene didžiausią dabartinės sistemos trūkumą
Pasak jo, pagrindinis visuotinių rinkimų trūkumas yra susijęs su prezidento reitingais.
„Būtent dėl gyventojų palaikymo, pasitikėjimo ir kyla prezidento politinė galia, įtaka Lietuvos politinėje sistemoje. Rūpestis reitingais yra suprantamas, bet kartais jis gali tapti ir kliūtimi tiek inicijuojant reikalingus, bet galbūt nepopuliarius įstatymus, tiek vetuojant Seimo priimtus įstatymus, kurių tikslas – didinti valančiųjų populiarumą. Tokiais atvejais prezidentui irgi iškyla rimta dilema – saugoti savo reitingus ar galvoti apie ilgalaikį viešąjį interesą. Šis trūkumas yra užprogramuotas visuotiniuose prezidento rinkimuose ir jį taip pat reikia matyti“, – pripažino R. Vilpišauskas.
Politologas aiškino nematęs jokios rimtos analizės, kaip parlamentinių prezidento rinkimų sistema veikia Estijoje ar Latvijoje.
„Įdomu būtų sužinoti, kiek prastai parengtų įstatymų dėl to yra priimama, ar nedaroma politinė įtaka nepriklausomoms institucijoms. Sakyčiau, kad, jei norime rimčiau diskutuoti dėl tokio reikšmingo Konstitucijos pakeitimo, reikėtų tinkamai atlikti analizę ir palyginti, kaip veikia skirtingos sistemos. Kita vertus, man atrodo, kad mes nevertiname to, kas veikia Lietuvoje“, – apibendrino R. Vilpišauskas.