JAV gyvenantis žinomas rusų politologas ir publicistas Andrejus Piontkovskis teigia, jog Romos popiežius iš tiesų nekenčia visko, kas amerikietiška ir ką remia amerikiečiai. Eksperto vertinimu, ši nuostata susiformavo dar vaikystėje, kurią būsimasis popiežius praleido Argentinos kairuolių aplinkoje.
Popiežiaus pasisakymus Delfi paprašė pakomentuoti Vilniaus universiteto (VU) profesoriaus Pauliaus Vaidoto Subačiaus ir parlamentaro, buvusio internetinio portalo „Bernardinai.lt“ vyr. redaktoriaus, religijotyrininko Andriaus Navicko.
Ne pirmas kritikos sulaukęs pontifiko pareiškimas
Kaip skelbė „Vatican News“, prasidėjus karui Ukrainoje popiežius susitiko su Rusijos ambasadoriumi, kuriam išreiškė norą vykti į Maskvą ir prireikus pasikalbėti su V. Putinu.
„Iš Lavrovo gavau labai mandagų atsakymą, kuriame jis padėkojo, bet atsakė, kad šiuo metu tai nėra būtina“, – sakė popiežius Pranciškus.
Interviu metu jis teigė, kad du kartus jau kalbėjo su Ukrainos prezidentu Volodymyru Zelenskiu ir seka situaciją.
„Mane stebina žiaurumas, kuris galbūt nėra rusų tautos, nes rusų tauta yra didi tauta. Tai yra samdinių, kareivių, kurie eina į karą kaip į nuotykį (žiaurumas)... Man labiau patinka taip galvoti, nes labai gerbiu rusų tautą, rusų humanizmą. Tik pagalvokite apie Dostojevskį, kuris iki šiol mus įkvepia, įkvepia krikščionis mąstyti apie krikščionybę“, – kalbėjo pontifikas.
„Labai gerbiu rusų tautą, taip pat labai gerbiu ir ukrainiečių tautą. Kai man buvo vienuolika metų, netoli manęs buvo kunigas, kuris celebravo ukrainiečių kalba ir neturėjo ministrantų. Jis išmokė mane tarnauti mišias ukrainietiškai, visas tas ukrainietiškas giesmes aš žinau jų kalba, nes išmokau jas vaikystėje. Taigi ukrainiečių liturgijai jaučiu labai didelį prieraišumą. Esu tarp dviejų tautų, kurias myliu“, – sakė popiežius, akcentavęs, kad didžiausia pasaulio nelaimė, anot jo, yra ginklų pramonė.
Popiežius Pranciškus rugpjūtį Kremliaus propagandistę Darją Duginą, vieno iš „rusų pasaulio“ ideologų Aleksandro Dugino dukterį, kuri ne kartą aiškino, kad Bučos skerdynės ir moterų bei vaikų prievartavimai, surengti rusų kareivių, yra Ukrainos „režisūra“, pavadino „nekalta karo auka.“ D. Dugina žuvo sprogus bombai po jos automobiliu.
„Aš galvoju apie vargšę merginą, kurią susprogdino bomba, padėta po automobilio sėdyne Maskvoje. Dėl karo kenčia nekalti“, – sakė jis.
Tuomet Šventasis Sostas patikslino popiežiaus poziciją, o Vatikano pasiuntinys Kyjive buvo iškviestas pasiaiškinti į Užsienio reikalų ministeriją.
„Šventojo Tėvo žodžiai šiuo dramatišku klausimu turtų būti suprantami kaip žmogaus gyvybės ir su ja susijusių vertybių gynimas, o ne kaip politinė pozicija“, – sakoma Šventojo Sosto pareiškime.
Jame taip pat pabrėžiama, kad karą Ukrainoje inicijavo Rusijos Federacija ir kad pontifiko pasisakymai yra „aiškūs ir nedviprasmiški, smerkiantys (karą) kaip moraliai neteisingą, nepriimtiną, barbarišką, beprasmį, atgrasų ir šventvagišką“.
Popiežius Pranciškus birželį buvo pareiškęs, kad „situacija nėra vien juoda ar balta ir kad karas „galbūt tam tikra prasme buvo išprovokuotas“ NATO. Tai sukėlė audringą visuomenės reakciją.
Rugpjūtį pontifikas taip pat sakė, kad jis meldžiasi už Ukrainą, „už nekaltus žmones, kurie kenčia dėl beprotybės, visų šalių beprotybės, kadangi karas yra beprotybė“.
Kodėl neišvengiama dviprasmybių?
P. V. Subačiaus vertinimu, perskaičius popiežiaus žodžius, pirmiausia reikia bandyti suprasti kiekvienam save – kodėl mes labai aštriai, radikaliai į viską žvelgiame karo akivaizdoje.
„Jis vyksta netoli mūsų. Čia ne geografinis atstumas vis dėlto svarbus, o mūsų mentalinis atstumas, mūsų sąmoningumo atstumas, kai mes tapatinamės su centrinės, Rytų Europos tautomis, kurios grumiasi už savo laisvę, už demokratiją ir su kuriomis mus sieja istorinis ryšys“, – komentuodamas Delfi pastebėjo VU profesorius.
Šis ryšys, anot jo, yra autentiškas, nes yra susijęs su mūsų tėvų, senelių asmeninėmis patirtimis, tad daugelis lietuvių į Rusiją visada žiūrėjo kaip į agresorių, kaip į pavojingą šalį.
„Iš šios perspektyvos mes tiesiog, kuo vertinantis asmuo yra svarbesnis, turi didesnį autoritetą, kuo mes labiau suvokiame jo galią ir įtaką, tai mums yra labai sunku žvelgti į tokių asmenų bet kokius pasisakymus, reakcijas kažkaip neutraliai.
Mes dabar savo vidiniame pasaulyje esame tokioje būklėje tarsi būtume fronto linijoje – mes taip esame nusiteikę. Tai nėra nei gerai, nei blogai, nei gali būti kitaip. Gali tiesiog konstatuoti, kad taip yra“, – pastebėjo P. V. Subačius.
Galimą paaiškinimą pontifiko žodžiams svarstė ir A. Navickas.
„Suprantu, kad popiežius Pranciškus labai rimtai priima šventojo Augustino, kuris padėjo pagrindus krikščioniškai teisingo karo sampratai, jog kare baisiausia pasiduoti neapykantai, (poziciją). Popiežius nuo pat karo pradžios stengėsi, solidarizuodamasis su ukrainiečių tautą, užkirsti kelią neapykantai rusų tautai“, – sakė jis.
P. V. Subačius atkreipė dėmesį, kad popiežius savo pasisakymuose kalba apie Rusijos samdinius.
„Joks religinis lyderis, jei jis toks yra, aš dabar jau nelabai taip galėčiau kalbėti apie patriarchą Kirilą, kuris turi tokį formalų statusą, bet daugelio žmonių akyse jis jau nebėra joks religinis lyderis, o yra tiesiogiai politikoje dalyvaujantis asmuo, bet bet koks religinis lyderis, jei mes turime galvoje ne kažkokias sektas, mažas grupes, o didžiąsias, ypač monoteistines, pasaulio religijas, tai nė vienas jų niekada nėra pasakęs ir niekada nepasakys, kad visa tauta arba visi kokios nors valstybės piliečiai yra nusikaltėliai“, – akcentavo P. V. Subačius.
A. Navickas taip pat sakė, kad mes turėtume nestokoti jaurumo ir kitiems dalykams, tačiau šis karas mums ypatingas tuo, jog jis pademonstravo neatitikimą tarp įvaizdžio ir tikrovės.
„Aš atsimenu, kai ir Čečėnijos kare buvo sakoma, kad Rusija negali, nes vis tiek tai tokia tauta, bet mes pamatėme, kad tas visas Dostojevskio, Puškino kalbėjimas yra tam tikras mitas, kuris neturi nieko bendro su dabartine Rusija“, – akcentavo pašnekovas.
Kas įpila žibalo į ugnį: ar pontifiko retorika neišeina už teologijos ribų?
Vis dėlto problemą kelia ir žibalo į ugnį, pasak VU profesoriaus, įpila pontifiko kartais pateikiami argumentai. Pavyzdžiui, kaip kad rašytojo F. Dostojevskio ir jo kūrybos paminėjimas.
„Argumentas, kurį išsako popiežius, nėra teologinis. Argumentas, kurio popiežius imasi, yra labiau kultūrinis, situacinis, kur, viena vertus, gali galvoti, kad popiežius taip kalba dėl to, kad jį suprastų platesnė visuomenė. Jis atsako į pasauliečio žurnalisto klausimą, jis ne teologinėje diskusijoje dalyvauja ir bando pasitelkti argumentą, kuris būtų plačiajai visuomenei suprantamas, bet jau čia ir galima būtų svarstyti, ar tas argumentas yra svarus ir ar jis nesukelia daugiau problemų nei būtų teologinis paaiškinimas“, – sakė ekspertas.
A. Navicko vertinimu, popiežius, deja, bet pakliuvo į spąstus, kuriuos pats yra aprašęs.
„Deja, ne Dostojevskis, bet orgijos Bučoje šiandien yra Rusijos savastis ir man gaila, kad popiežius to nesupranta. Paradoksalu, bet popiežius pats pakliuvo į spąstus, kuriuos yra aprašęs, kalbėdamas apie pedofilijos skandalą ir sakydamas, kad turime aiškiai įvardinti agresorius ir padėti aukoms.
Kai kalba apie Ukrainą, popiežius vis dar mano, kad rusai ir ukrainiečiai yra broliškos tautos, kurių politiniai elitai susipyko. Todėl jo žodžiai skaudina ukrainiečius ir nuvilia tuos katalikus, kurie myli ir labai vertina jautrią popiežiaus poziciją kitais klausimais“, – sakė A. Navickas.
P. V. Subačius pastebėjo, kad Romos katalikų vadovas daug komentuoja gana paprasta kalba, neturint iš anksto paruoštų ir apgalvotų formuluočių.
„Tikrai Dostojevskis nėra kažkoks vienintelis krikščionių rašytojas ir čia visada gali sakyti – kodėl ne kažkoks kitas rašytojas apie nuskriaustuosius yra kalbėjęs labiau krikščioniškai? (…) Kitiems Dostojevskis kaip tik būtų argumentas ir įrodymas, kad ta civilizacinė erdvė kaip tik yra visiškai svetima Vakarų demokratiniam, laisvam pasauliui, pasauliui, kuris gerbia, vertina žmogų“, – kalbėjo VU profesorius.
A. Navickas atkreipė dėmesį, kad popiežius, kaip pasirodė, išaugo tradicijoje, kurią sugebėjo sukurti „alternatyvos Vakarų kapitalizmui ieškantys mąstytojai, vartotojiškumui bandę pristatyti humanistinę tradiciją, kurios viena iš srovių gali būti siejama su F. Dostojevskiu, visa klasikine rusų literatūra ir poezija.“
„Deja, galima sakyti, kad popiežius turėjo reikalo su įvaizdžiais, o ne su tikra Rusija, kurioje skurdo, pykčio, pavydo ir neapykantos kur kas daugiau, nei broliškumo ar humanizmo. Tos Rusijos, apie kurą svajoja popiežius Pranciškus, nėra. Tos Rytų krikščionybės, kurioje galima atrasti daug gilių teologų ir dvasinių mąstytojų, taip pat jau seniai nėra.
Patriarchas Kirilas yra KGB darbuotojas Gundiajevas, kuris jau seniai tapo eretiku. Nepamirškime, jog kažkada taip pat buvo sakančių, kad Hitleris negali įsakyti tokių baisių dalykų, nes vokiečiai – tai civilizuota nacija“, – priminė pašnekovas.
P. V. Subačius atkreipė dėmesį ir į tai, kad popiežius, kalbėdamas apie rusų tautą, pridėjo pozityvų epitetą. Tai, pasak jo, būtina vertinti labai plačiame kontekste – žiūrint į visus popiežiaus įprastus pasisakymus.
„Mums tada atrodo – kodėl tada popiežius taip apie rusų tautą kalbėdamas prideda epitetą? Tai pozityvus epitetas. Yra kontekstas, į kurį aš noriu atkreipti dėmesį: popiežiai labai neretai, kalbėdami apie įvairias tautas, kai jos yra jų dėmesio tuometis objektas, (…) įvairiomis progomis labai dažnai vartoja tuos epitetus.
Kokie nors tokie pozityvūs epitetai, tokia visos tautos antropomortifizacija, metaforinis vartojimas apie tautą ar valstybę yra pasakomas. Tarsi tą tautą išskiria, bet jei paimtume popiežių kalbų visumą, tai apie daugelį tautų, apie kurias jie yra atskirai kalbėję, yra pasakę vienokius ar kitokius epitetus“, – akcentavo pašnekovas.
Visgi jis akcentavo, kad visuomenės susierzinimas išgirdus tokius popiežiaus žodžius – žmogiškas ir jį galima suprasti.
„Negali pykti ant žmonių, kurie pyksta. Na, gali kiekvienam sakyti, kad mes turime bandyti valdyti savo pyktį, turime kiek galima padėti, kas gali ir nori, (…) ukrainiečiams. Tokie veiksmai, krikščionių ar apskritai humanistų akimis žiūrint, tikrai yra pozityvesni nei sėdėti prie klaviatūros ir „kolioti“ tautą ar valstybę, ar jos vadovą, ar taip toliau, (…) bet gal mums to reikia tuo metu.
Gal mes kitaip negalime, gal mes rankomis padarytume ką nors blogo, jei neišsilietume tais žodžiais ar memais, ar kažkaip kitaip. Tačiau tai nėra, kad taip mes nuveikiame gerą darbą, kai iškoliojame popiežių, kad jis nepasakė vienareikšmiai“, – sakė P. V. Subačius.
A. Navickas akcentavo, kad Šventojo Tėvo retorika yra jau matyta kitur.
„Tiesą sakant, man popiežiaus Pranciškaus atvejis parodo, kiek Vakarų viešą erdvę buvo persmelkę „rusiško humanizmo“ propaguotojai“, – pripažino pašnekovas.
P. V. Subačius atkreipė dėmesį į kai kurių žmonių pastabas, kad mes esame šališki ir nematėme konfliktų, vykstančių kituose pasaulio kraštuose.
„Popiežius bando juos matyti visus. (…) Mes išgyvename savo baimę, mums šis konfliktas yra egzistencinis ir dėl to mes negalime pretenduoti į objektyvumą. Ko mes galime norėti ir ką mūsų LR ambasadorė prieš Šventojo Sosto išvykdama pasakė komentuodama, – jog bandys dar labiau atkreipti Šventojo Sosto dėmesį, kad šis karas mums yra ypatingas, o krikščioniškam, civilizuotam pasauliui jis kelia labai didelę grėsmę. Taigi, mes galime prašyti kiek įmanoma daugiau dėmesio šiam reikalui diplomatiniais, kultūriniais kanalais“, – kalbėjo VU profesorius.
A. Navickas sutiko, kad mes, lietuviai, labai politiškai ir jautriai vertiname visą situaciją.
„Tačiau šiuo atveju man patiko ir ukrainiečių reakcija, kai jie pasakė, kad popiežius Dostojevskį perskaitė keistai. Aš sutinku, popiežiaus pozicija man yra natūrali, tik kartais šiame kontekste ji nuliūdina tuo, nes, kai kalbame apie auką ir budelius, vis tiek mums kartais nuskamba tas pasakymas „supraskime budelį“, – pastebėjo parlamentaras.
Jis teigė suprantantis iš dalies ir popiežių, kuris galbūt nėra taip glaudžiai susidūręs su įvairių rusų retorika ir mąstymu.
„Mums Lietuvoje galbūt lengviau, kai mes tą matėme, bet jei nemoki tokios rusų kalbos, kai tu daugiau klausaisi iš Kirilo kartais kalbėjimo, tai aš galiu suprasti popiežiaus poziciją, tačiau ir pasakyti, kad suprantu intencijas, bet joms galiu nepritarti“, – pažymėjo A. Navickas..
Ar nekenkiama Bažnyčios autoritetui?
P. V. Subačius patvirtino, kad, ypač mūsų regione, yra daug motyvų, įskaitant ir minimą karą, dėl kurių menksta bažnyčios kaip autoriteto vertinimas.
„Aplinkybių kompleksas, kuris šiuo metu yra, tikrai neprisidės prie bažnyčios autoriteto. Jau neprisidėjo ir neprisidės. Į tą aplinkybių kompleksą įeina dalykai, su kuriais grumiasi popiežius. Turiu omenyje, kad šis popiežius labai radikaliai pasisako prieš klerikalizmą, bažnyčios politinimą ir pastangas pasinaudoti bažnyčios autoritetu bei keliamais klausimais politiniams reikalams“, – sakė pašnekovas.
Taigi, pasak jo, dėl skirtingų priežasčių ir priešingų nuostatų bendras efektas yra toks, kad bažnyčios autoritetas neauga.
„Dalykai, kurie labiausiai vyksta Lenkijoje, bet yra tam tikrų požymių ir kitose šalyse, vienos grupės žmonių akyse neprisideda prie autoriteto. Tada savo ruožtu popiežiaus komentarai dėl Rusijos karo prieš Ukrainą kitų žmonių akyse neprisideda prie autoriteto. Tada popiežiaus raginimas, kad būtų vienodai elgiamasi su visais pabėgėliais, truputį kitos žmonių grupės akyse vėlgi nedidina arba mažina tą popiežiaus autoritetą“, – kalbėjo profesorius.
A. Navickas taip pat kalbėjo apie tai, kaip katalikai turėtų reaguoti į popiežiaus tokias kalbas.
„Pabandyti suprasti, ką jis sako, ir kodėl tai sako. Tačiau tai tikrai nėra privaloma nuomonė. Sutinku su popiežiumi, kad neapykanta nėra atsakymas, tačiau šiandien turime daryti viską, kad agresoriai būtų sustabdyti ir teisingai nubausti, o daug kančių patyrę ukrainiečiai gautų palaikymą.
O dėl kalbėjimo su Putinu.. Šiandien yra galimybė kalbėtis tik su jo ciniškais personažais, su beprotybe – tai tas pats, kaip kanibalui kalbėti apie Dostojevskį, kuris pastarajam visai neįdomus, nes jam svarbu tik tai, ką dar galima suvalgyti“, – teigė buvęs „Bernardinai.lt“ vyr. redaktorius.
A. Navicko manymu, mes turėtume labai aiškiai suvokti, kur yra tas bažnyčios autoritetas.
„Yra klausimai, kur bažnyčios hierarchai, vyskupai ir kiti kalba kaip paprasti piliečiai – karo, socialiniais dalykais. Tai ir kai mūsų vyskupai pasisako apie kai kuriuos dalykus, turėtume suprasti, kad jie tikrai neturi kažkokio dogminio autoriteto.
Šiuo atveju ir popiežius galbūt parodo tą savo žmogiškumą – jis išreiškia tai, kad negali būti blogios tautos. Na, taip, negali būti, mes negalime pasiduoti neapykantai, bet iš kitos pusės: tai, kas vyksta Ukrainoje, yra toks agresijos aktas, į kurį mes turime reaguoti, jei norime išlikti žmonėmis“, – akcentavo jis.
Pašnekovas atkreipė dėmesį, kad popiežius tikrai nėra abejingas žmogus, nors kartais visuomenė ir skuba nuteisti dėl jo pasakytų žodžių.
„Bet man atrodo, kad išraiškos priemonėmis jis akcentuoja tuos dalykus, į kuriuos dabar yra labai sunku žiūrėti. Jis akcentuoja, kad nereikia neapkęsti, bet mums sunku dabar ukrainiečiams sakyti „susilaikykite nuo emocijų“. Aš bandau jį įsiklausyti, bet nebūtinai su juo sutinku. Šiuo atveju, man atrodo, ir Lietuvos katalikai nėra įpareigoti priimti popiežiaus nuomonės, nes popiežius tik išsako tikinčio žmogaus nuomonę, kurią verta girdėti, bet ir neverta galvoti, kad baisu ir popiežius parsidavė“, – sakė A. Navickas.
Kaip pastebėjo P. V. Subačius, žvelgiant iš sekuliarių pozicijų, pasaulyje, kuriame nebėra jokių autoritetų arba kuriame visi autoritetai yra kvestionuojami, įsivyrauja kultūrinis ir vertybinis chaosas.
„Jei viskas baigtųsi ties tuo, gal dar būtų galima, kad nieko ir demokratija ras išeitį, bet mes matome, kaip tokiame be aiškios vertybinės ir kultūrinės hierarchijos, kurią mes galime kritikuoti, abejoti bei tai vyksta, bet vos tik tas chaosas įsivyrauja, iškyla tokie labai abejotini pseudoautoritetai. Tai, matyt, pasakytina apie Rusiją ir dabartinius jos vadovus, apie kontroversijas JAV dėl Trumpo, apie kontroversijas, susijusias su politiniais lyderiais Lenkijoje, Vengrijoje, problemomis Prancūzijoje ir taip toliau“, – pridūrė P. V. Subačius.
Rusijos ekspertas: Ukrainos katalikų bažnyčiai laikas apsispręsti, ar paklusti tokiam popiežiui
Popiežiui Pranciškui pareiškus, jog Ukrainoje vykdomi Rusijos kariuomenės žiaurumai tikrai nėra būdingi rusų tautai, kurią jis gerbiantis „už humanizmą“, sukėlė audringą tarptautinę reakciją.
JAV gyvenantis žinomas rusų politologas ir publicistas Andrejus Piontkovskis teigia, jog Romos popiežius iš tiesų nekenčia visko, kas amerikietiška ir ką remia amerikiečiai. Eksperto vertinimu, ši nuostata susiformavo dar vaikystėje, kurią būsimasis popiežius praleido Argentinos kairuolių aplinkoje.
„Šis žiaurumas, kuris galbūt nėra būdingas rusų tautai, nes rusų tauta yra didi tauta. Tai žiaurumas samdinių, kareivių, kurie eina į karą kaip į nuotykį. Aš taip galvoju, nes labai gerbiu rusų tautą, rusų humanizmą“, – kalbėjo Romos katalikų vadovas.
Popiežius priminė rusų rašytoją F. Dostojevskį, kuris, pasak pontifiko, vis dar „įkvepia krikščionis įprasminti krikščionybę“.
Žinomas rusų politologas ir publicistas A. Piontkovskis popiežiaus meilę rusų tautai aiškina tuo, kad jis nekenčia JAV politikos, o to priežastys slypi vaikystėje.
Chorchė Marijus Bergoljas, vėliau tapę popiežiumi Pranciškumi augo Argentinos sostinėje Beunos Airėse italų emigrantų šeimoje.
„Romos popiežius augo kairuoliškoje Argentinos aplinkoje, todėl jis nuo vaikystės nekenčia Amerikos imperializmo. Todėl viskas, ką Amerika remia, žvelgiant iš popiežiaus varpinės atrodo tarsi pragaro vartai.
Nereikia kreipti dėmesio į šio popiežiaus pareiškimus, o Ukrainos graikų apeigų katalikų bažnyčiai laikas apsispręsti – ar paklusti tokiems popiežiams, gal vertėtų įsilieti į bendrą stačiatikių bažnyčios tėkmę“, – kalbėjo A. Piontkovskis.