Potvynių žemėlapis: Lietuvos regionai, kuriems iškilusi didžiausia grėsmė

Pamaryje prasidėjus potvyniui Delfi išsiaiškino, kad potvyniai toli gražu pavojų kelia ne tik Šilutės rajonui, bet ir kitiems Lietuvos regionams. Mokslininkai išaiškino, kur yra didžiausia rizika ir kokiais būdais galima šį pavojų valdyti.

Kur didžiausia potvynių grėsmė

Kaip paaiškėjo, valstybė įgyvendina svarbius projektus, kuriais bandoma valdyti potvynių riziką. Tam panaudojamos ir Europos Sąjungos lėšos.

Vilniaus universiteto Hidrologijos ir klimatologijos katedros mokslininkas Gintaras Valiuškevičius įvardijo, kurie Lietuvos rajonai yra potvynių rizikos zonoje.

„Lietuva – lygumų kraštas, todėl didžiausia potvynių rizika pas mus būdinga vietovėms, kurios santykinai nedaug iškilusios virš greta esančio vandens telkinio paviršiaus. Tipiškas pavyzdys būtų Nemuno žemupio ir deltos regionas, kur vandens lygiui pakilus vos 1,0–1,5 m išsyk užliejami dideli plotai. Žinant, kad didžiausi potvyniai mūsų šalyje būdingi upėms, neabejotina, kad dažniausiai susidurti su potvyniais tenka būtent arti upių gyvenantiems žmonėms. Upių aukštupių ir vidurupių ruožuose vagos paprastai yra įsirėžusios kiek giliau (priekrantės zoną nuo upės skiria aukštesni šlaitai), o upių žemupiams Lietuvos sąlygomis dažnai būdingos plačios salpos ir nežymiai virš vagos iškilusios terasos, kurias vanduo lengvai apsemia net ir nelabai didelio potvynio metu. Tą matome Nemuno, Neries, Nevėžio, Jūros ir kitų upių žemupiuose.

Be abejo, didesne potvynių rizika pasižymi stambesnės upės, išsiskiriančios dideliais plukdomo vandens kiekiais (debitais). Kaip dažnai gyventojams teks susidurti su grėsmingais potvyniais, smarkiai priklauso ir nuo upės hidrologinio režimo, baseino morfologijos ir kraštovaizdžio sąlygų: paprastai potvyniai dažnesni tose šalies upėse, kurių baseinai mažiau miškingi ir pasižymi vandeniui ne itin laidžiais gruntais (tokios sąlygos dažnesnės Vidurio ir Vakarų Lietuvoje), bei upės, kuriose didesnę dalį nuotėkio formuoja lietus (pastaraisiais dešimtmečiais toks režimas būdingas beveik visoms vakarinėje šalies dalyje esančioms upėms ir upeliams)“, – teigė G. Valiuškevičius.

Kuriems rajonams dėl klimato kaitos ateityje turėtų kilti didžiausių iššūkių?

„Didžiausi iššūkiai laukia rajonų, kuriuose ir dabar potvynių grėsmė gerokai išaugusi. Visų pirma, vakarinė Lietuvos dalis. Kintant klimatui šiame regione beveik nebesiformuoja ilgalaikė sniego danga (net sniegingomis žiemomis šaltuoju metų laiku įvyksta 4–5 atlydžiai, kiekvienas iš jų sukelia naują potvynį), todėl čia upių režimas labai smarkiai priklauso nuo iškritusio lietaus kiekio ir potvyniai gali kilti bet kuriuo metų laiku. Tai ypač būdinga vidutinio dydžio upėms (Akmena-Danė, Minija, Jūra, Bartuva, Šyša, Leitė, Gėgė ir daugelis smulkesnių jų intakų)“, – paaiškino mokslininkas.

Jis taip pat įvardijo, kokių darbų turėtų imtis valstybė, kad potvyniai nepadarytų tiek daug žalos.

„Rajonuose, kuriems būdingi dažnai pasikartojantys potvyniai, visų pirma, reikia imtis tiesioginių apsaugos nuo užliejimo priemonių: aukštinti pylimus, tvarkyti miestų lietaus nuotekų sistemas, kad pakilus vandens lygiui upėse vanduo nepradėtų plūsti atgal per kanalizacijos šulinius. Vėliau būtų galima galvoti apie potvynių riziką mažinančias priemones, susijusias su upių vagos ir baseino parametrų pokyčiais: upių vagų valymą, melioracijos sistemų atnaujinimą ir pertvarką (atsisakyti dalies neefektyviai veikiančių melioracijos sistemų ir renatūralizuoti vasaromis išdžiūstančius griovius), baseinų kraštovaizdžio pokyčius, leidžiančius koreguoti nuotėkio režimą (miestuose mažinti vandeniui nelaidžių dangų plotą, agrariniu kraštovaizdžiu pasižyminčiuose baseinuose didinti miškingumą).

Kartu reikėtų iš esmės pertvarkyti daugelį poįstatyminių dokumentų, reglamentuojančių įvairias ūkinės veiklos formas (pirmiausia statybos techninių reglamentų), pritaikant juos prie pasikeitusio klimato sąlygų, nes dažnai šie dokumentai vis dar tebėra paremti prieš 30–50 (o kitąsyk ir daugiau) metų gautais duomenimis ir atliktais skaičiavimais, kurie visiškai nebeatitinka pasikeitusios realybės“, – nurodė VU mokslininkas.

Anot jo, kol kas Lietuvoje didžiausia potvynių grėsmė vis dar būdinga pavasario sezonui, nes net ir nedidelis sniego kiekis, greitai tirpdamas, paprastai generuoja tokį vandens kiekį, kurio nesugebėtų sukelti jokia liūtis.

„Tačiau nuo XXI a. pradžios sniego danga visoje šalyje (o ypač vakarinėje jos dalyje) darosi vis labiau nestabili, todėl sniego tirpsmo sukelti potvyniai ankstėja ir neretai būna žiemos viduryje ar pabaigoje. Skaičiavimai rodo, kad iki šio amžiaus pabaigos klimato sąlygos Lietuvoje pasikeis gana kardinaliai ir dauguma atvejų sniegas žiemą neužsigulės ilgiau kaip kelias dienas. Taigi potvyniai taps dažnesni (nes per žiemą turėsime 10–15 atlydžių) ir ims kelti grėsmę tose upėse, kurios greitai reaguoja į vandens kiekio pokyčius baseine. Visų pirma, tai yra mažos ir vidutinio dydžio upės šalies vakaruose ir vidurinėje dalyje. Klimatui kintant didėja ir intensyvaus lietaus tikimybė, todėl kiek dažniau potvynių matysime ir šiltuoju metų laiku. Tokie potvyniai ypač sunkiai nuspėjami ir gali būti visiškai netipiškose vietose (kaip 2005 ir 2007 m. vasaros potvyniai Merkio baseine)“, – teigė G. Valiuškevičius.

Paspaudę čia galite rasti potvynių grėsmės ir rizikos žemėlapį. Jame matyti, kad didžiausia grėsmė kyla pamario kraštui: Šilutės, Klaipėdos rajonams, taip pat Pagėgiams. Be to, rizikų yra ir Klaipėdos mieste. Pavojus tikėtinas taip pat Panevėžio, Kėdainių rajonams. Galima išskirti ir Biržų rajoną. Vidurio Lietuvoje grėsmė kyla Kauno miestui ir Kauno rajonui.

Potvyniai kelia riziką 44 Lietuvos teritorijose

Kaip nurodė Aplinkos ministerijos Taršos prevencijos politikos grupės patarėja Tatjana Zabulienė, šiuo metu didžiausią pavojų žmonių sveikatai, aplinkai, kilnojamajam ir nekilnojamajam kultūros paveldui, ekonominei veiklai potvyniai kelia 44 Lietuvos teritorijose, kurių plotas – daugiau nei 6 tūkst. hektarų. Jose dar trūksta potvynių prevencijos priemonių (inžinerinių apsaugos statinių ar kt.) gyventojų sveikatai ir turtui apsaugoti.

„Šiose teritorijose gali nukentėti daug gyventojų – teritorijose užstatymo ir apgyvendinimo tankis santykinai didelis, didžiausios rizikos prioritetinėse teritorijose neapsaugota dar liko apie 4500 gyventojų. Efektyviai apsaugoti nuo potvynių šias teritorijas galima tik rekonstravus ar įrengus naujus inžinerinius apsaugos statinius, kurie apsaugotų statinius ir teritorijas nuo patvenkimo ir užtvinimo“, – teigė T. Zabulienė.

Kaip nurodė Aplinkos ministerijos atstovė, ekstremalūs potvyniai dažniausiai vykdavo ir vyksta Nemuno žemupio ir deltos rajonuose. Čia nustatyta daugiau nei 90 proc. stichinių ir katastrofinių hidrologinių reiškinių atvejų.

„Dažni potvyniai ir Nemuno upės vidurupyje, kur vingiuotame ruože ir ties stambesnių intakų žiotimis susidaro ledo kamščiai. Vakarinėje Lietuvos teritorijos dalyje stichines ir katastrofines reikšmes potvyniai pasiekia vidutinio dydžio upėse, įtekančiose į Nemuno deltą ir deltos atšakose (Šyšoje, Leitėje, Gėgėje), tačiau jose vandens lygis pakyla ne dėl didelio šių upių debito, o dėl Nemuno patvankos. Pakilus vandens lygiui Nemuno žemupyje, gana ilgi smulkesnių ir vidutinių intakų ruožai užliejami. Dažni potvyniai ir Akmenoje-Danėje bei Minijoje“, – teigė T. Zabulienė.

Galiausiai ji nurodė, kad tik mažoje Lietuvos dalyje visiškai nėra potvynių grėsmės.

„Teritorijos, kuriose galima didelė potvynių rizika arba yra tikimybė, kad gali kilti potvynis, patenka į beveik visas savivaldybes, tik Šiaulių m., Visagino ir Zarasų r. savivaldybėse nėra išskirtos šios teritorijos. Nemune užfiksuojama didžioji dalis su potvyniais susijusių stichinių reiškinių, tačiau padidėjo mažoms ir vidutinio dydžio Vakarų Lietuvos upėms tenkančių stichinių reiškinių dalis. Visa Lietuvos teritorijoje esanti Baltijos jūros ir Kuršių marių kranto linija išskiriama kaip teritorija, kurioje galima didelė potvynių rizika arba yra tikimybė, kad gali kilti potvynis“, – aiškino Aplinkos ministerijos atstovė.

Apsaugota beveik 13 tūkst. žmonių

Anot jos, valdant potvynius pasinaudojama Aplinkos projektų valdymo agentūros įgyvendinama priemone „Potvynių rizikos valdymas“. Ji finansuojama Europos Sąjungos Sanglaudos fondo lėšomis.

„Įgyvendintos priemonės tikrai prisidėjo prie potvynių grėsmės ir rizikos mažinimo. Priemonės buvo įgyvendintos 7 savivaldybėse, iš ES lėšų skirta apie 11 mln., apsaugoti 12 732 gyventojai ir jų turtas. Priemonės rodikliai pasiekti“, – dėstė T. Zabulienė.

Jos teigimu, potvyniams valdyti planuojama ir ateityje naudoti ES lėšas.

„Veiksmų įgyvendinimo 2022–2027 m. plane numatyta 41 apsaugos nuo potvynių struktūrinė priemonė, t. y. 41 teritorijose suplanuota įrengti ar sustiprinti, paaukštinti apsauginius pylimus, tam iš ES lėšų numatyta 34 mln., ir 15 proc. (6 mln.) turės prisidėti savivaldybės, kurios įgyvendins priemones. Šiuo metu rengiami finansavimui reikalingi teisės aktai ir 2024 m. viduryje savivaldybės galės kreiptis į APVA dėl apsaugos nuo potvynių priemonėms įgyvendinti finansavimo.

Įgyvendinus visas plane numatytas inžinerines priemones būtų apsaugoti daugiau kaip 13 tūkst. gyventojų ir potenciali potvynių žala pavojingiausiose teritorijose būtų sumažinta apie 89 proc.“, – aiškino Aplinkos ministerijos atstovė.

Atlikti darbai padės išvengti potvynių žalos

Aplinkos projektų valdymo agentūros Aplinkosaugos departamento Gamtos apsaugos skyriaus programų grupės vadovė Diana Gelžinė paaiškino, kokie darbai panaudojus ES lėšas Lietuvoje buvo atlikti. Anot jos, paramą gavusios septynios savivaldybės ir Aplinkos apsaugos agentūra įgyvendino skirtingus projektus.

Pavyzdžiui, Kretingos rajono savivaldybė iš ES fondų gavo 116 085 eurų finansavimą.

Projekto metu įgyvendintos potvynių rizikos mažinimo priemonės apgyvendintoje potvynio grėsmės teritorijoje – Kumponų k., Kretingos r. Projekto veiklos: sutvirtintas erozijos pažeistas Minijos šlaitas ir įrengtas naujas pylimas, kitos inžinerinės priemonės potvynių rizikai mažinti.

Štai Klaipėdos rajono savivaldybė gavo 1 029 854 eurų finansavimą. Įgyvendinant projektą sumažinta potvynių rizika Drevernos ir Svencelės teritorijoje. Ši teritorija patenka į aukšto prioriteto zoną (pagal Aplinkos apsaugos agentūros sudarytą priemonių, apsaugančių nuo potvynių, prioriteto svarbą). Įgyvendinus projektą pastatyti nauji pylimai, o esami paaukštinti, – taip sumažinta potvynių grėsmė.

Kėdainių rajono savivaldybė gavo 134 649 eurų finansavimą. Projekto metu buvo sutvarkytas ir paaukštintas pylimas, esantis sodininkų bendrijoje „Užuovėja“, bei įrengtas naujas pylimas sodininkų bendrijoje „Justinava“ tarp Ilgosios gatvės ir Nevėžio upės, jį sujungus su jau esamais pylimais. Taip pat buvo sutvarkytas „Justinavos“ polderio pralaidos reguliatorius (atbulinis vožtuvas).

Palangos miesto savivaldybei buvo skirtas 443 340 eurų finansavimas. Pagrindinės veiklos – siurblinės įrengimas bei atvirų griovių rekonstrukcija. Be to, įrengtas ir pylimas.

Be šių savivaldybių, paramą taip pat gavo ir projektus įgyvendino Šilutės, Panevėžio rajonų bei Pagėgių savivaldybės.

Aplinkos apsaugos agentūra gavo 111 012 eurų finansavimą.

D. Gelžinė paaiškino, kas už šiuos pinigus buvo nuveikta: „Projekto metu įgyvendinti Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2007/60/EB dėl potvynių rizikos įvertinimo ir valdymo bei atitinkamų susijusių Lietuvos teisės aktų reikalavimai, kad būtų sumažinta potvynių rizika ir jų padariniai visoje šalies teritorijoje.

Įgyvendinant potvynių direktyvą Lietuvoje kas šešeri metai turi būti išanalizuoti įvykę potvyniai, įvertintas galimas klimato kaitos poveikis, turi būti išanalizuotos ir nustatytos pavojingiausios teritorijos, atnaujinami potvynių grėsmės ir rizikos žemėlapiai, kuriuose pažymėti užliejamų teritorijų plotai, ir nurodyti galimi neigiami padariniai žmonių sveikatai, aplinkai, kultūros paveldui bei ekonominei veiklai. Projekto pagrindinės veiklos skirtos potvynių grėsmės ir rizikos žemėlapio techniniams sprendiniams bei duomenims atnaujinti ir atnaujintam Potvynių rizikos valdymo planui parengti.“