Ji taip pat stebisi, kodėl lietuviai bijo norvegiškos vaiko gerovės sistemos ir skuba vaikus vežti atgal į Lietuvą.
Su Baltijos šalių žurnalistais Osle susitikusi vaiko apsaugos tarnybai „Barnevernet“ vadovaujančio Norvegijos Vaikų, jaunimo ir šeimos reikalų direktorato („Bufdir“) vadovė M. Trommald atkreipė dėmesį į tai, kad imigrantams tėvams keliami tokie patys reikalavimai kaip ir norvegams. Tiesa, klausimas, ką reiškia būti gerais tėvais, Norvegijoje irgi sulaukia daug debatų.
„Barnevernet“ turi savo atstovybes visoje Norvegijoje. Joms vadovaujantis „Bufdir“ aiškina, kad tarnyba ne atiminėja vaikus, o daugiausia padeda šeimoms, kad vaikai būtų tinkamai prižiūrimi. „Mes labai daug žinome, kokia žalinga kartais gali būti tėvystė, jei vaikai žalojami, tėvai konfliktuoja“, – kalbėjo M. Trommald. Jos teigimu, Norvegijos teisinės sistemos pagrindas yra Jungtinių tautų Vaiko teisių konvencija.
Pasak direktorato patarėjų, pagrindinis tikslas, kad vaikai turi augti su tėvais. Tačiau, aiškina specialistai, vaikui svarbūs ne tik biologiniai ryšiai – taip pat svarbus vaikų ir tėvų ryšys bei auklėjimo kokybė. Tačiau supratimas, kas yra geras auklėjimas, dažnai skiriasi atvykėlių šeimose.
„Mums taip pat svarbus vaiko dalyvavimas procese: reikia klausyti, ko vaikas nori. Priimdami sprendimą dėl vaiko gyvenimo ir ateities, turime kalbėtis ir su labai mažu vaiku“, – pabrėžė specialistai.
Už ką vaikus atima iš tėvų
Specialistai akcentuoja, kad „Barnevernet“ teikia pagalbą šeimoms namuose. Šeimoms teikiami patarimai, parama, kad pirmiausia jie patys sugebėtų auklėti vaiką. Pavyzdžiui, tarnyba šeimai gali apmokėti vaikų darželio išlaidas. Specialistų teigimu, pagalba namuose teikiama aštuoniais iš dešimties atvejų. Tai visada daroma prieš priimant sprendimą atskirti vaiką nuo šeimos.
Intervencija į šeimą galima tik tada, kai vaikas akivaizdžiai neprižiūrimas, su juo blogai elgiamasi, jis išnaudojamas, prieš vaiką smurtaujama. Vaikas paimamas iš šeimos, jei tėvai nesugeba juo tinkamai rūpintis: pavyzdžiui, yra priklausomi nuo narkotikų, turi rimtų psichinės sveikatos problemų.
Kai vaiko teisių institucija gauna pranešimą apie vaiko nepriežiūrą, o pagalba tėvams namuose neefektyvi, sprendžiama dėl vaiko paėmimo iš šeimos. Pirmiausia vietinė vaiko teisių apsaugos tarnyba („Barnevernet“) apie konkretų atvejį informuoja apskrities socialinės gerovės tarybą. Galutinį sprendimą dėl vaiko paėmimo priima minėta taryba, kurią paprastai sudaro 3-5 specialistai. Savo žodį taria ir psichologas. „Galutinį sprendimą priima taryba, o ne vietinė vaiko teisių tarnyba, taigi kai žiniasklaidoje skaitome, kad vaiko teisių tarnyba „pagrobė“ vaiką, tai nėra tiesa – jie nepriima sprendimų“, – aiškino direktorato atstovai.
Netgi kai taryba priima sprendimą vaikui surasti globėjus ar jį perkelti į specialią instituciją, tėvai gali sprendimą apskųsti teismui. Pareigūnų teigimu, teismų sistema yra garantija, kad vaiko teisių apsauga veikia. Teismai teisėtais pripažįsta 85-90 proc. sprendimų paimti vaikus iš šeimos.
Kartais sprendimus reikia priimti nedelsiant. Tai taikoma smurto, seksualinio išnaudojimo ar kito pavojaus atveju. Tokiais atvejais dėl išvadų kreipiamasi į specialistus.
Tačiau net ir tokiais atvejais esą dirbama su tėvais: bandoma jiems suteikti galimybę išspręsti problemas ir susigrąžinti vaiką. Tėvai, norintys susigrąžinti prarastus vaikus, turi pastebimai pasikeisti. Tai, pripažino specialistai, nėra lengva.
Ką nutyli tėvai
Baltijos šalių žurnalistai M. Trommald klausinėjo apie konkrečius žiniasklaidos aprašytus atvejus. Pagal vieną jį, vaikas iš šeimos paimtas įtariant tėvų smurtą, tačiau vėliau paaiškėjo, kad vaiką netyčia sužeidė vyresnis broliukas.
„Bufdir“ vadovė atkreipė dėmesį į tai, kad žiniasklaidoje dažniausiai skaitome vienos pusės – tėvų – pateiktą informaciją. Pagal Norvegijos teisę, „Barnevernet“ negali komentuoti šeimos situacijos – tai ateityje gali pakenkti vaikui. Tai gali būti daroma tik leidus tėvams.
Tačiau, aiškina specialistai, siaubingas istorijas pasakojančių tėvų galima prašyti parodyti dokumentus – socialinės gerovės tarybos sprendimą, kuriame bus aprašyta detali situacija. „Bufdir“ nepastebėjo, kad daug žurnalistų būtų turėję tokią galimybę – tėvai paprastai pasakoja tai, kas jiems patogu.
Labiau bijoti reikia norvegams
„Bufdir“ atstovai taip pat pateikė statistikos. 2013 m. sausio 1 d. duomenimis, iš 5433 Norvegijoje gyvenančių, tačiau Lietuvoje gimusių vaikų, pagalbos namuose prireikė 108 vaikams, iš šeimos buvo paimta 11 vaikų. Palyginimui iš latvių šeimų paimti 4 vaikai, iš estų – 3, tačiau latvių ir estų Norvegijoje gyvena kelis kartus mažiau nei lietuvių.
Iš 1934 Norvegijoje gimusių lietuvių vaikų, 2013 m. sausio 1 d. duomenimis, pagalbos prireikė 25 vaikams, iš šeimos paimti tik 3 vaikai. Kone identiška situacija Latvijoje ir Estijoje. Šioje srityje „pirmauja“ Somalis: iš šeimų paimta 50 vaikų, dar 415 pagalba teikta namuose.
Pasak „Bufdir“ atstovų, somaliečių problemas daugiausia lemia skirtingos auklėjimo idėjos. „Tai mums iššūkis, nes jie atvyksta su savo požiūriu, savo įsivaizdavimu, kaip elgtis su vaikais“, – sakė M. Trommald.
Pasak „Bufdir“ atstovų, dažniausiai vaikų paėmimą lemia sąlygos namuose: smurtas ir nepriežiūra. Pastebima, kad mažiau intervencijų į tas imigrantų šeimas, kurių vaikai gimė Norvegijoje. Tai, spėjama, lemia didesnė integracija į Norvegijos visuomenę.
Vis dėlto procentiškai norvegų tėvams prireikia daugiau pagalbos nei Baltijos šalių vaikams. 68 proc. iš tėvų paimtų vaikų yra norvegai.
Stebisi, kad lietuviai bijo
Kas lemia, kad Baltijos šalyse „Barevernet“ traktuojama kaip vaikų atiminėjimo įstaiga? „Mes nežinome, kokia to priežastis. Norvegijoje tėvai, iš kurių paimami vaikai, taip pat yra susierzinę, pikti. Tačiau, kaip rodo statistika, labiau bijoti turėtų norvegai, o ne jūsų šalių žmonės, nes iš jų šeimų paimama daugiau vaikų“, – kalbėdama su Baltijos šalių žurnalistais, svarstė M. Trommald.
Ji pastebėjo, kad Norvegijos žiniasklaidoje taip pat daug pranešimų apie paimtus vaikus. Esą užsienio žiniasklaida rašė, kad iš tėvų paimta 50 tūkst. rusų vaikų, tačiau Norvegijoje tiek rusų vaikų net negyvena.
„Mes taip pat patiriame, kad tėvai iš Baltijos valstybių labai bijo mūsų vaikų gerovės sistemos. Neseniai kalbėjau su viena pareigūne, jie turėjo atvejų, atrodo, iš Lietuvos, kai tėvai itin bijojo ir parsivežė vaikus į gimtąją šalį“, – dėstė „Bufdir“ vadovė.
Jos teigimu, savivaldybės turi įtikinti imigrantus likti Norvegijoje: nėra reikalo bijoti.
M. Trommald neslėpė, kad sulaukia skundų ir dėl pavėluotos tarnybos reakcijos. „Mes taip pat sulaukiame norvegų pareigūnų kritikos dėl to, kad neįsiterpėme, kada vaikui reikėjo. Tai mums irgi iššūkis. Turime atvejų, kai vaikai užauga ir sako – kur jūs buvote, kodėl nepadėjote“, – sakė pareigūnė.
Ambasadorė: norvegai ėmė kalbėtis
Lietuvos ambasadorė Norvegijos karalystėje Izolda Bričkovskienė sako, kad situacija šiek tiek keičiasi: norvegai pradėjo kur kas aktyvesnį dialogą. „Pačioje pradžioje buvo praktiškai neįmanoma nei gauti informacijos, nei aptarti šį klausimo, dabar jie pradėjo patys diskutuoti, ieškoti galimybių kartu spręsti problemą. Atsirado teigiamų poslinkių ir noro labiau bendradarbiauti“, – žurnalistams teigė I. Bričkovskienė.
Kliūva ir nuo savų
Nepaisant deklaruojamų gerų norų, Norvegijos vaiko apsaugos sistema sulaukia kritikos ir pačioje karalystėje. Daugiau nei šimtas specialistų, susirūpinusių vaikų teisių apsaugos tarnybomis, praėjusią savaitę pasirašė kreipimąsi į Vyriausybę. Jų teigimu, dažnai sistema neveikia vaiko gerovei ir jai reikalingi reikšmingi pakeitimai.
„Mes žinome, kad yra daug atvejų, kai yra būtina, kad valdžios organai įsikištų į šeimos gyvenimą ir perimtų vaikų priežiūrą. Daug vaiko teisių apsaugos tarnybų susidoroja su šia nepakeliamai sunkia užduotimi kuo geriausiu būdu. Tačiau taip pat nuolat matome pavyzdžius, kad ši institucija pasireiškia kaip nepakankamai funkcionuojanti ir priimanti labai reikšmingus, bet neteisingus sprendimus, turinčius rimtas pasekmes“, – skelbiama pareiškime. Kaip pagrindinės problemos įvardijamos autoritarinė ir uždara sistema, dialogo trūkumas, per glaudūs psichologų–ekspertų ryšiai su tarnybomis bylose.
Vaikų teisių, lygių galimybių ir integravimo ministrė Solveig Horne pareiškė sutinkanti su išsakytu nerimu. „Aš visiškai sutinku su daugeliu išsakytų nerimą keliančių argumentų, kuriuos ši grupė ir specialistai pateikia, ir jau pradėta imtis priemonių šiose srityse“, – sakė S. Horne. Ji užsiminė ketinanti keisti vaikų teisių apsaugos įstatymą ir naujai padalyti atsakomybę tarp valstybės ir savivaldybių.