DELFI žurnalistai moterį rado skinančią obuolius. Nors oficialaus darbo ji neturi – gyvena iš pašalpos, už pastogę ir maistą padeda prižiūrėti vieno ūkininko sodybą Žibuoklių kaime. Čia ji gyvena dvejus metus. Lygiai tiek pat laiko yra pažįstama ir su R. Bekinčiu.
„O Jėzau. Parazitas“, – ištarė ji, išgirdusi naujienas apie vyrą, su kuriuo gyveno, ir pakvietė prisėsti pokalbiui.
Turėjo įtarimų, kad ne viskas gerai
Matyti, moteris gyvena itin skurdžiai: namo aplinka atrodo liūdnai, aplinkui mėtosi daugybė daiktų, ūkio rakandų, tačiau bendrauja ji nepaprastai nuoširdžiai.
„Man tas pats irgi buvo. Aš irgi dabar po velėna galėjau gulėti“, – vos prisėdusi ant kėdės už galvos griebėsi ji.
P. Kazlauskienė pripažino, turėjo įtarimų, kad ne viskas R. Bekinčiui pastaruoju metu gerai. Dar vakar, trečiadienį, apie 14 val. dienos jis grįžo namo su keliais alkoholio buteliais.
„Jis šnapso parsinešė, alaus. Parvežė viena pažįstama. Rimukas mane pasikvietė išgerti ūkiniam pastate, alaus šiek tiek paėmiau, bet tikrai nedaug. Netrukus jis man pradėjo grasinti, todėl išėjau namo, priguliau, bet jis pradėjo į langus daužytis, šaukti, kad įleisčiau. Sako: „Nori, padėsiu aš tave į vietą?“. Ir ant šeimininko šaukė: „Ko tu čia, velnių, atvažiavai?“. Gal jis ir mus su su šeimininku norėjo padėti“, – įtarimais dalijosi moteris.
Elgėsi neįprastai
Ji prasitarė jau nuo pirmadienio stebėjusi keistą sugyventinio elgesį. Jis visuomet visur vaikščiodavo su kuprine, tačiau tik šią savaitę joje pradėjo nešiotis ir didelį peilį balta rankena.
„Šiomis dienomis jis nesirėdė, gulėjo su drabužiais. Antradienį, pamenu, atsigulė jis skersai lovos su visom striukėm. Aš tik pažiūrėjau ir išėjau. Pasitiesiau čiužinį ūkiniam pastate. Mes nuo pirmadienio kartu vienoj lovoj nemiegojom. Kai jis prigeria, kabinėjasi. Nepernešu aš, nervai kyla. Bet, būdavo, atsikėlęs rasdavo mano kavą padarytą, pusryčius. Dabar kas jam kavą padarys“, – moters balsas sudrebėjo.
Paklausta, ar myli R. Bekintį ji tik krūptelėjo pečiais: „Koks čia mylėjimas, kai taip pasidirbo“.
Ji griežtai nukirto – tikrai jo nelankys kalėjime: „Kad ir mane užmuštų? Tikrai ne. Te negalvoja, nesvajoja ir nelaukia manęs“.
Turi du vaikus
P. Kazlauskienė apie savo sugyventinį papasakojo ir daugiau. Pasirodo, jis našlaitis. Turi tik brolį, kuris gyvena netoliese.
Kadaise R. Bekintis turėjo ir žmoną. Anykščiuose su ja augino du vaikus, tačiau kai buvo uždarytas į kalėjimą, moteris susirado naują vyrą – policininką. Tuomet judviejų ryšiai nutrūko.
„Vieną vaiką jis paliko 3 metukų, kitą – 2. Per tuos dvejus metus kol kartu gyvenam niekas jam neskambino, niekas jo neieškojo. 28 metus jis kalėjime buvo, visi nuo jo nusisuko. Neturėjo jis draugų, sugėrovus tik“, – pasakojo moteris.
Ne kartą grasino ir sugyventinei
Apie tai, kad jos sugyventinis – kalėjęs, ji tikina sužinojusi tik prieš metus. Tiesa, prieš tai vis pasigirsdavo gandų, bet šiais tikėti moteris nebuvo linkusi.
„Kai mes kokius metus pragyvenom, tik tada jis man vieną vakarą pasakė: „Tu nebijai su manim gyvent?“. Sakau jam: „Ko aš tavęs turiu bijot?“. Yra jis mane ir mušęs, ir su peiliu per galvą vaikščiojęs. Išgirsta kokį gandą ir sako: „Tau reikia nupjauti liežuvį ir kojas nukapoti“. Taip jis man visuomet grasindavo. Kiek kartų aš policijai skambinau, kiek jį veždavo lauk, vis grįždavo“, – pasakojo pašnekovė.
Paklausta, kodėl taikstėsi su tokiu elgesiu, ji pripažino, kad nebuvo, kaip jo atsikratyti
„Užsidarydavau, bet mokėjo parsivilioti. Sakydavo: „Nieko tau nedarysiu, rankų nekišiu, nebijok“. Grįždavau, bet vėl tas pats. Kapeikas atimdavo, išnešdavo maistą, pardavinėdavo... Viskas tam, kad alkoholio nusipirktų. Bjaurus buvo“, – graudinosi moteris.
Paskutinį kartą į policininkus dėl sugyventinio smurto ji pasakojo besikreipusi prieš mėnesį.
Papasakojo apie pažintį
Tiesa, nors gyvenimas kartu nebuvo lengvas, P. Kazlauskienė prisiminė, kad judviejų su R. Bekinčiu pažintis buvo graži.
„Turėjau du vyrus. Pirmasis miręs jau šešerius metus, antrasis – trejus. Kai mirė antrasis vyras, išėjau gyventi su tokiu buvusiu kareiviu. Atėjau ne tuščiom, turėjau aš visko: morkų, bulvių, kopūstų, svogūnų. Metai praėjo, kaip jo nebėra. Nežinau, mirė, nužudė kas. Dar kai su tuo kareiviu gyvenau, Rimuką sutikau, jie pažįstami buvo. Tas kareivis buvo netvarkingas, nešvarus, sunkiai vaikščiojo, tai ir išėjau iš jo“, – pasakojo P. Kazlauskienė.
Netrukus po to ji sužinojo, kad vienas ūkininkas ieško žmonių, kurie padėtų prižiūrėti sodybą. Abu su naujuoju draugu pasiryžo šio darbo imtis.
Aplinkiniai nemėgo
Tiesa, jau tuomet R. Bekintis neatrodė tobulas vyras – mėgdavo elgtis agresyviai, nieko neturėjo.
„Užgyvenęs tik tą kuprinę buvo. Ten visas jo turtas ir tilpo“, – prisiminė ji.
Naujasis motinos draugas nepatiko ir jos vaikams. P. Kazlauskienė guodėsi, kad šie ją aplankydavo tik tuomet, kai jo nebūdavo namuose.
„Nekentė jo mano vaikai. Sakydavo: „Būsi viena, mes atvažiuosim, padėsim, bus kita kalba“, – pasakojo ji.
Lankėsi policijos pareigūnai
Moteris neslėpė – vakar vakare sodyboje lankėsi pareigūnai iš Šiaulių. R. Bekintį jie suėmė, namus apieškojo, atėmė ir jos mobilųjį telefoną.
„Klausė manęs, ar man kokių žiedų neparnešė. Žinot, niekad to nebuvo. Rado jo kišenėse tik kelis eurus. Gal 1,5 euro iš viso, bet paliko juos. Mesiu lauk, nereikia man kruvinų pinigų“, – patikino ji.
Namuose, pasakojo P. Kazlauskienė, neliko jokių sugyventinio daiktų – tik keli drabužiai.
„Aš net nuotraukų jo neturėjau. Sakė, visos pasiliko pas buvusias jo moteris“, – pripažino.
Nors šią žiemą sodybą ji prižiūrės viena, tačiau dėl to sakė visai nesirūpinanti. R. Bekintis nebuvo labai ūkiškas žmogus.
„Nelabai jis padėjo. Kartais ten karvėms vandens nuveždavo, malkas pakapodavo, bet didelės pagalbos nesulaukiau. Būdavo, dar uogauti, grybauti, žvejoti eidavo, tačiau dažniausiai tiesiog gerdavo. Jis – ligonis, ilgai kalėjime nepabus. Jo kepenys, plaučiai... Iš stuburo nieko nelikę. Bet kokią duoną uždirbo, tokią tegu ir valgo“, – atsiduso ji.