„Nebuvo, radikaliai“, – klausiamas, ar yra turėjęs santykių su studentėmis, sakė J. Gasiūnas.
Trečiadienį susitikęs su VDA rektoriumi Audriumi Klimu, J. Gasiūnas nusprendė dviem savaitėms nusišalinti nuo einamų pareigų.
„Radikaliai priekaištus atmetu. Reikalas čia daug sudėtingesnis ir labai klampus: atėjus naujam katedros vedėjui, kuris nėra menininkas, nors buvo mano paties pasiūlytas, jis tempia katedroje blogai ir aš nurašau tas nuodėmes“, – DELFI kalbėjo J. Gasiūnas.
Jis aiškina visą informaciją trečiadienį perdavęs VDA rektoriui. J. Gasiūno teigimu, katedros vedėju tapus Jonui Vaitekūnui, katedroje naikinama tai, kas buvo metų metais kurta, taip pat imamasi konservatyvių sprendimų.
Profesoriaus aiškinimu, J. Vaitekūnas niekam nepranešęs katedroje įdarbino savo brolį, kuris neva prieš keletą metų yra sirgęs sunkia džiovos forma, dėl to esą atleistas iš mokyklos. J. Gasiūno aiškinimu, katedros vedėjo brolis galėjęs apkrėsti akademijos studentus.
Tačiau kaip tai susiję su buvusios studentės kaltinimu seksualiniu priekabiavimu?
„Kai paaiškėjo, kad paruošiau krūvą dokumentų kreiptis į Etikos komisiją, staiga išlindo šie dalykai. Manau, čia užsakyti reikalai“, – aiškina J. Gasiūnas.
Jo tvirtinimu, tuo užsiima ne tik katedros vedėjas, bet ir jo aplinkos žmonės. Esą referente įdarbinta katedros vedėjo brolio sugyventinė, o ir kiti asmenys vedėjui veikia kaip klanas.
„Čia kliedesiai. Aš radikaliai žiūrėdavau į problemas, sakydavau, kas yra kas, atsisijodavo tie, kurie nueina ir tampa progresyviais menininkais, dalyvauja parodose, laimi prizų, ir yra tie, kurie jaučiasi nepelnytai nuskriausti. Toks gyvenimas, taip yra, aš irgi jaučiuosi nepelnytai nuskriaustas vedėjo, bet elgiuosi konstruktyviai, kreipiuosi į Senato etikos komisiją“, – į klausimą apie kaltinimą seksualiniu priekabiavimu reagavo J. Gasiūnas.
Jis viešumoje nuskambėjusius kaltinimus laiko vieno didelio destruktyvaus projekto dalimi.
„Vyksta povandeninis purvas. Galų gale, netgi jeigu būtų taip, kad kažkur per kažkokį neapsižiūrėjimą aš kaip nors neapdairiai su kuo nors šnekėjau, iš kur aš dabar galiu prisiminti savo galvoje? Devyneri metai praėjo“, – kalbėjo tapytojas. J. Gasiūno teigimu, jam „vienodai rodo“.
Savo ruožtu Tapybos katedros vedėjas Jonas Vaitekūnas trečiadienio rytą DELFI pripažino, kad gandų apie J. Gasiūno elgesį su merginomis girdėjo.
„Mačiau, tai sena problema, dabar galvoju, kaip reaguoti, eisiu pas savo valdžią. Visi šneka, tačiau niekas nenorėjo rašyti tokių dalykų – yra buvę nuojautų gandų lygmeniu“, – sakė J. Vaitekūnas.
Kaip trečiadienį pranešė DELFI, VDA studentė tinklaraščio įraše dėstytoją profesorių J. Gasiūną apkaltino seksualiniu išnaudojimu ir žeminimu.
Su dėstytoju susitikdavo ir vakarais: vadino mane „paliotna merga“, „širdele“
Apie intymius santykius su J. Gasiūnu prabilo ir antra studentė. Tinklaraštyje akadespaslaptis.wordpress.com pasirodė naujas įrašas „Be pavadinimo“.
„Rašau tik todėl, kad kas nors turi pradėti apie tai kalbėti. Kodėl anonimiškai? Todėl, kad mūsų visuomenė, kad ir kaip būtų gaila, nepriima tokių istorijų, teisia nukentėjusius, užtenka paskaityti komentarų po straipsniais panašiomis temomis“, – jame dėsto mergina.
Ji prisipažįsta studijavusi VDA, lankiusi paskaitas pas J. Gasiūną. Beveik kiekvieną dieną, tikino pasakotoja, studentai ir po paskaitų susitikdavo su šiuo dėstytoju, esą eidavo išgerti, paklausyti kalbų apie meną.
„Tada jausdavaisi šiek tiek išskirtinis – juk ne visus kviesdavo, tik perspektyviausius (kas jie, nuspręsdavo J. G.). Jaučiausi išties išskirtinė – man nuolat sakydavo, kad turiu „gerus duomenis“, kad mano grupiokams toli iki manęs. Kai buvau pirmakursė, J. G. nebuvo tiesioginis mano dėstytojas, tačiau nuolat ateidavo į studiją vakarais, komentuodavo darbus, ką ir kaip pataisyti. Vadino mane „paliotna merga“, „širdele“, nuolat pasiūlydavo, ką tapyti, įvairių motyvų. Vėliau supratau, kad tai – tik manipuliavimas. Noras „pagaminti“ kuo daugiau studentų, kurių tapybos suvokimas būtų kuo panašesnis į jo paties“, – aiškino studentė.
Studentė: buvo šlykštu
Artimesni judviejų santykiai prasidėjo dar tuomet, kai jai tebuvo 18-ka. Po eilinio pasisėdėjimo kavinėje, kur jų buvo 6–8, dėstytojas esą pasiūlė eiti kartu su juo.
„Visi – gerokai per daug išgėrę. Kavinei atėjo laikas užsidaryti, reikėjo skirstytis. Mums su J. G. buvo pakeliui (man – iki stotelės). Jis pasiūlė eiti kartu su juo, alkoholis aiškiai susuko man smegenis. Nuėjau į kažkokią jam priklausančią lūšną (gal studiją?) prie Kalvarijų turgaus. Paskui nuėjau namo.
Kitą rytą jaučiausi siaubingai. Nuo pagirių, nuo kaltės jausmo. Vis dėlto nuėjau laiku į paskaitas. Prasilenkiau su J. G. ant laiptų. Jis bandė žaismingai pasisveikinti, bet tik prabėgau. Paskui jis bandė klausti, ar man viskas gerai. Atsakiau, kad gerai. Taip, tą pirmąjį kartą buvo smalsu, buvau tokia girta, kad, matyt, būčiau sutikusi su daug kuo. Deja, vėliau reikėjo tai daryti ir blaiviai, buvo šlykštu“, – sakė mergina.
Pakviesdavo trumpąja žinute: tai vyko visur
Iš dėstytojo ji pasakojo sulaukdavusi trumpųjų žinučių, kuriose – tiesiog žodis „Ateik“.
„Kodėl eidavau? Bijodavau. Be galo bijojau prarasti įsivaizduojamą viršenybę prieš kitus studentus, juk gaudavau gerus pažymius, mane „išgelbėdavo“, pasakęs, ką ir kaip tapyti (tuo metu man taip atrodė). Be to, man argumentuotai pasakojo, kodėl kiti dėstytojai yra blogi, neverta jų rinktis kaip vadovų, kodėl kitų studentų darbai blogi. Taigi tai tęsėsi. Žinojau, kad yra ir kitų merginų, bet man atrodė, kad jos tik „šiaip“. Be to, jis to neslėpė.
Esu vieną kartą pasakiusi netvirtą „ne“, tačiau man pakartojo, ką daryti, ir nusileidau. Tai vyko visur – nuo praktikų iki ekskursijų. Dažnai gaudavau žinučių, nurodančių, kur ateiti. Galiausiai nebeturėjau pasirinkimo – norėjau tapyti tą, kad tik įtikčiau jam. Buvo kančia kiekvieną dieną eiti į paskaitas, bijojau, ką man pasakys, ar tik nesukritikuos, klausinėdavau, ar šitas motyvas geras, kaip daryti toliau, visai pamečiau savo nuomonę“, – pripažino studentė.
Teko kreiptis į gydytojus ir gerti vaistus
Situacija pasikeitė, kai ji grįžo iš „Erasmus“ studijų mainų programos. Tuomet, pasakojo mergina, ji ėmė mąstyti pati, ką nori kurti, jos darbai pradėjo nebeįtikti dėstytojui.
„Puoliau į paniką, alkoholį, ėmiau nemiegoti – jaučiausi nebesvarbi, nemokėjau viena tvarkytis su tapybinėmis užduotimis, mačiau, kad jis nurodo kitai studentei, kaip ir ką tapyti, netgi tai, kur dėti potėpį. Taip, kaip anksčiau nurodydavo man. Būdama tokios būsenos sugadinau krūvą savo darbų, viskas atrodė beviltiška. Galiausiai teko kreiptis į gydytojus, gerti vaistus, imti akademines atostogas, jos daugeliui buvo netikėtos, nes gerai mokiausi. Bet tuo metu diena prasidėdavo su mintimis, kaip šoku nuo stogo, ir kurio.
Grįžus po akademinių atostogų, J. G. manęs nepaliko ramybėje, nuolat klausinėjo, ar dar geriu vaistus, sakė, kad nebeturiu talento, kad vaistai trukdo tapyti. Mečiau gerti, tai irgi nuolat būdavo kritikuojama. Norėjau pereiti pas kitą dėstytoją, bet dar kitas dėstytojas atkalbėjo, kad neverta tiek laiko prasimokius. Be to, dar vėliau sužinojau, kad J. G. visą tą laiką turėjo žmoną, sergančią vėžiu, ji mirė. Nežinau, ar tai tiesa, bet tik pablogino savijautą, nuolat kaltinau save, kaip aš taip galėjau. Iki pat diplomo gavimo girdėjau komentarų, kad nemoku piešti, Dievas nedavė, praradau širdelę, bet nieko tokio, nes „papai vietoj“. Galiausiai baigiamųjų darbų komisijai J. G. mane pristatė kaip „žmogui visko gyvenime atsitinka, anksčiau buvo gabi studentė“.
Norėčiau geranoriškai perspėti tuos ir tas, kurie tiki, kad studijuodami pas J. G. ir vykdydami visus nurodymus taps sėkmingais menininkais, net jei nepatiria prievartos. Liūdna žiūrėti į beveik vienodus darbus su sovietiniais interjerais ir laiko ieškojimo metaforomis, galbūt galima atrasti savo, originalesnį, kelią. Žinau, kad, kai esi „ten“, atrodo, neturi pasirinkimo, bet jis vis dėlto yra“, – užtikrino mergina.