Apie tai „Delfi Dėmesio centre“ – pokalbis su premjeru Sauliumi Skverneliu.
Premjere, esate parengęs planą?
Yra parengti projektiniai siūlymai, rytoj vyriausybė pasitarime svarstys ir kažkas iš tų parengtų siūlymų bus patobulinti, kažkas iškris, gal papildomų atsiras. Ministrai yra supažindinti, prašėme pateikti siūlymus, tad rytoj vyriausybė pasvarstys pasitarime, ar tai bus posėdžio sprendimas – matysime vėliau.
Keletas dalykų, kurie turbūt kėlė daugiausiai klausimų. Pirma – alkoholio parduotuvių valstybinis tinklas, kuris buvo tuose į žiniasklaidą patekusiuose preliminariuose siūlymuose – lieka ta idėja kurti valstybinį alkoholio parduotuvių tinklą?
Tikrai nesiečiau to su šituo planu, tai buvo kito veiksmų plano priemonė. Ji yra vyriausybės priemonių plane, susijusi su alkoholio prieinamumo mažinimu, bet kaip mes ir teigėme, kad įvedus tas priemones, kurios sulaukė įvairaus vertinimo, įvertinsime rezultatą. Rezultatas šiandien tų priemonių yra palankus, mes tikrai matome ir mažesnį vartojimą, surenkame daugiau akcizų už alkoholį į valstybės biudžetą, turime antrines pasekmes gerokai mažesnes kalbant apie šių žmonių medicininį gydymą, dėl to valstybinės alkoholio parduotuvės yra kabančios kažkur toli ir nesietinos su kainų mažinimo klausimais.
Dar vienas iš siūlymų buvo parengti tipinę prekybininkų ir tiekėjų sutartį, aišku, pagal teisės aktus ji niekaip negali būti privaloma, čia būtų geros valios ženklas iš vienos ar kitos pusės. Imsitės to?
Taip, šitai mes diskutavome ir su prekybininkais, ir apskritai apie santykį tiekėjo ir prekybininko. Aš iš jų išgirdau ir jų argumentus, ir pakankamai svarius, ir negaliu pasakyti, kad tik viena ar kita pusė teisi. Bet, kaip jūs pasakėte – socialiai atsakingo verslo, partnerystės ir gerosios praktikos pavyzdys – ta tipinė sutartis galėtų būti ir mes ją tikrai siūlysime. Manau, kad tai pirmiausia galbūt leistų subalansuoti tam tikras teises arba svertus tiekėjų ir prekybininkų. Nes šiandien tiekėjas dažnai, ypatingai – kada mes pradėjome šitą temą, tikrai tų kreipimųsi ir raštų ir siūlymų yra įvairiausių. Ir kai kuriais atvejais mes tikrai matome, kad spaudims iš prekybos tinklų yra perteklinis, ir tada tiekėjas priverstas didinti savo tiekiamų produktų kainą, nes įskaičiuoja galimus nuostolius, baudas ir visa kita. Tad manau, kad tipinė sutartis parodytų brandumą tiek mūsų tiekėjų, tiek ir prekybos centrų.
Jeigu ji būtų objektyvi, o ne vienašališka.
Jokiu būdu. Vienašališki sprendimai – tikrai ne tie sprendimai, kurie gali pasiekti tikslą. Jei mes norime tikslo, kad žmonių pajamos, kuo daugiau pajamų liktų jų šeimos ūkyje ir mes nebūtume antri po Rumunijos, kur išleidžia maistui daugiausiai kalbant apie visą Europos Sąjungą.
Taip, bet mes, Lietuva, esame pačiame gale pagal Europos Sąjungos gyventojų pajamas. Tai irgi turbūt yra kur kas didesnis vyriausybės tikslas – ne kainas mažinti, o pajamas didinti.
Jūs esate visiškai teisus, bet šie dalykai yra susiję. Tie sprendimai, kurie buvo padaryti šiais metais – daugiau nei 600 mln. buvo nukreipta į mažiausias pajamas gaunančių dirbančių žmonių pajamų didinimą, kalbant apie mokestinės naštos mažinimą, vaiko pinigus, paramą šeimoms.
Noriu priminti, kad jau priimti sprendimai pavasario sesijoje. Įvyks mokestinė reforma nuo sausio 1 d., ir vėl dalis dirbančiųjų pajamų ženkliai augs. Norėtume, kad tas ženklus augimas nesueitų į tai, kad būtų vien tik maisto produktams išleista. Reikia ir kokybiško poilsio, kokybiškų renginių, galiausiai kokybiškų kitų paslaugų, dėl to šie du dalykai betarpiškai susiję: pajamų didinimas – mes tą žingsnį jau žengėme – ir norėtųsi, kad tas pajamų didinimas liktų vartotojui, jo „nesuvalgytų“ ne vien maisto produktai, bet ir drabužiai, avalynė, paslaugos. Šiandien tokie žingsniai daromi kalbant apie maisto produktus, nes, kaip jau minėjau, 21 proc. ūkių biudžeto yra skiriamas maistui.
Jūs kalbate apie tai, kad ženkliai augs pajamos. Matysime, ar jos ženkliai augs, bet kas akivaizdu, pavyzdžiui, lyginant lietuvių ir lenkų pajamas, 722 eurų yra vidutinės pajamos Lietuvoje, Lenkijoje – 793 eurai. Bet maisto produktai Lenkijoje yra ženkliai pigesni. Penktadaliu. Ir dar nepaisant to, kad pajamos yra aukštesnės. Tai žmonės Lenkijoje tikrai jaučia, kad uždirba daugiau.
Be abejo, todėl ir mes turime tai padaryti. Kitais metais turėsime vidurkį apie 1000 eurų, didės ir minimali alga. Aišku, galbūt tai nėra tie skaičiai, kurie sakytų „man užtenka to“. Tai tikrai – žingsniai, bet jie daromi pakankamai sunkiai. Mes mažiname mokesčius, susijusius su darbo jėgos apmokėjimu. Tos pajamos liks žmonėms. Kalbant apie produktų kainas – taip, Lenkijoje yra kitoks reguliavimas, galiausiai – kita rinka...
Premjere, koks yra pridėtinės vertės mokestis maisto produktams Lenkijoje?
Yra įvairus. Jis gerokai mažesnis, nei Lietuvoje. Šitas žingsnis taip pat ne kartą buvo svarstytas. Bet kiek buvo bandymų sumažinti PVM mokestį, jis niekada nepasiekė galutinio vartotojo. Prisiminkime tuos pačius viešbučius.
Prisiminkime viešbučius, jie yra pigiausi Baltijos šalyse. Lietuvoje viešbučiai yra pigiausi regione.
Pigiausi regione, bet kalbant apie apie tas kainas, kurios buvo siekiama, kad sumažės ir buvo deklaruojama, kad sumažės paslaugos kaina – taip neįvyko.
Sumažėjo...
Deja, ne.
Ilgame laikotarpyje, žinoma, augo, bet vienas iš Lietuvos konkurencinių pranašumų pritraukiant turistus – viešbučių kaina yra mažiausia regione.
Žinoma, dėl to mes ir nedidinome iki 21 proc., kai tokie siūlymai buvo. Į šitą argumentą atsižvelgėme. Lygiai tas pats būtų su maisto produktais. Mes galėtume mažinti, jei būtų garantija, kad tas PVM mažinimas guls į vartotojo pusę. Deja, šiandien tokių garantijų neturime.
Prekybos tinklai sako – 100 proc.
Sakymo vien neužtenka. Reikėtų arba daryti eksperimentą ir labai stipriai monitoringą daryti, kad nebūtų taip, kaip buvo su euro įvedimu – fiksuojame kainas, pasirašome susitarimą, valstybė metus laiko bandė žiūrėti, paskui viskas vyko kaip visada šalyje, ir mes matome – iš tikrųjų galime nematyti, jeigu nenorime, bet kalbant apie tuos pačius produktus ir paslaugas, kainos ūgtelėjo ir visgi ne vartotojo naudai.
Taip, iš tiesų kai kurios prekės ir paslaugos paaugo per tą laikotarpį iš tikrųjų įspūdingai. Ir tokios prekės, kurios daug vartojamos, pavyzdžiui, sviestas, grietinė, įvairūs kiti produktai. Tokie dalykai tikrai augo, bet daug kas ir pigo – cukrus, malta kiauliena, čia tame Statistikos departamento sąraše yar įvairių prekių. Bet grįžtant prie siūlymų, tų konkrečių, ne ilgalaikių, kaip pajamų auginimas ir t.t. Vienas iš dalykų, kuris atrodė sudėtingai suvaldomas grynai administracine prasme – gyventojų pajamų mokesčio lengvata ar galimybė susigrąžinti gyventojų pajamų mokestį, jei per visą laikotarpį, tarkime, metus, kaupei čekius, kad pirkai smulkiose ir vidutinėse parduotuvėse. Matote tame prasmę?
Aš matau prasmę bent jau diskutuoti, nes yra sprendimai priimti, kad už tam tikras paslaugas jau nuo sausio 1 d., o paslaugos būtų susijusios su vaikų priežiūra – auklės samdymas, išlaidos būsto remontui, automobilio remontui – jos jau bus numatytos, iki 400 eurų per metus bus galima susigrąžinti.
Jūs jau priėmėte šiuos pakeitimus?
Šie sprendimai yra dalinai įgyvendinti jau su birželio mokestine reforma ir galutiniai žingsniai bus žengti priimėjant kitų metų biudžetą. Jei šiame pakete dar atsirastų galimybė susigrąžinti gyventojų pajamų mokestį iš smulkių ir vidutinių parduotuvių – prievartos čia nėra. Jei nenori čia dalyvauti, kaip ir čekių loterijoje – kas nenori, nedalyvauja. Bet kas norės, tą sumą, kurią numatoma susigrąžinti, būtų sprendimas, paskatinantis be tų kitų priemonių, kas numatyta kalbant apie smulkųjį ir vidutinį verslą, paskatintų juos atsikurti. Pripažinkime, kad mes šalyje išnaikinome, kalbant apie miestus, miestų centrus, netgi gyvenamuosius mikrorajonus, išnaikinome mažas parduotuves, kurios galėjo būti – na, ne alternatyva, bet tiesiog žmogui patogi priemonė greitai įsigyti pačių būtiniausių produktų ir galbūt konkuruoti toje didelėje rinkoje.
Jos net niekuomet nebuvo susikūrę... Čia ankstesnėm valdžiom turbūt priekaištas, kad po tų prastų kooperatinių parduotuvių, kuriose buvo mini turgus, nebuvo jokio pereinamojo laikotarpio, iškart pradėjo vystytis prekybos tinklai.
Gerbiamas Edmundai, aš pats gyvenau daugiabutyje, Karoliniškių mikrorajone, ir buvo ne viena maisto prekių parduotuvė 12-os aukštų namo cokoliniame aukšte, kur tu galėjai ateiti ir pigiau, galbūt nebuvo toks asortimentas prekių, bet būtiniausias galėjai įsigyti. Buvo konkurencija ir alternatyva. Viskas išnyko, nieko nebeliko, kadangi atsirado visi garsūs prekybos centrai, kiekviename rajone, ir anos parduotuvės išnyko. Tad pastangos yra pabandyti atkurti. O tai dar yra labai svarbu, kad ir tas pats ūkininkas galėtų sutrumpinti savo produkcijos kelią nuo pagaminimo iki galutinio vartotojo. Šiandien mes kalbame, ir ten tokios priemonės yra numatytos.
Aš paprašiau, kad trečiadienį pateiktų visą, kaip vadinu, kryžiaus kelią, ką reikia pereiti žmogui, auginančiam bulves, ir norinčiam įkurti savo maisto prekių parduotuvę iki įgyvendinimo. Ta visa našta su visais leidimais, licenzijomis... Jūs įsivaizduojate, mes turime komercinės paskirties patalpas, kur reikia keisti paskirtį, jei nori ten turėti darželį, mokyklą, ar parduotuvę, nors yra komercinės paskirties patalpos. Ir pakeisti jas – oi, kaip nėra paprasta.
Tikrai nesu didelis žemės ūkio specialistas, bet man atrodo, kad jei žmogus gerai augina bulves, lai ir toliau jas augina, o ne kuria parduotuves.
Viskas tvarkoje, yra tas „kas ką moka, tas tą daro“, bet žiūrėkime vėlgi į tas šalis, kurios turi senesnes, geresnes tradicijas, šeimynines – ar tai duonos kepyklėles, pieno produktų... Na, mes turime pavyzdžius, kur minimalūs reikalavimai dėl buhalterinės apskaitos ir mokesčių, kur tau nereikia samdytis net buhalterio, iki tiekimo labai greito į artimiausią tašką.
Aš dabar tik įsivaizduoju, kad pas mus tam pačiam šaldytuvui, jei kokiame nors pieno ūkyje gaminti jogurtą, turbūt irgi parašyti tokie reikalavimai įvairiose normose ir instrukcijose, kad sudėtinga žmogui ir pasiekti.
Na, bent susipažinsite su tuo, kokius iššūkius patiria maisto pramonėje dirbantys verslininkai.
Taip, ir tai yra labai svarbu. Jei norime sukurti šitą tradiciją pas mus, tai reikia padaryti, kad šitas kelias būtų greitas, trumpas ir žmonės galėtų pasirinkti. Sako, kad ten galbūt kainos ir didesnės galėtų būti. Bet mes turime segmentus, kur žmonės galės sau leisti, bet tokiu atveju jie neis į didžiuosius centrus ir paklausa bus.
Didžiuosiuose miestuose šita tendencija jau yra. Bet premjere, grįžtant prie GPM perkant mažose ir vidutinėse parduotuvėse. Juk mes nekalbame vien apie „Maxima“, „Rimi“ ar „Iki“, kur yra vien maisto prekių parduotuvės, kurios yra nedidelės. Yra naujieji miestų centrai, visa nauja kultūra, kur, tarkime, „Megoje“, „Akropolyje“, „Panoramoje“, „Oze“ ar kitur. Ar žmogus, atėjęs į tokį prekybos centrą, nusipirkęs mažoje parduotuvėlėje maisto produktų, galės susigrąžinti GPM, o užėjęs į tame pačiame prekybos centre esančią „Maximą“, „Rimi“, „Lidl“ ar kažką, negalės susigrąžinti GPM? Na, tai diskriminacija.
Na, vėlgi, kaip žiūrėsime. Yra galimybės visiškai vienodos, žmogus gali pasirinkti, nėra jokios prievartos, tai – tik skatinamoji priemonė. Ir jei mes žiūrėsime tik per tą principą, kad visiškai vienodos konkurencinės sąlygos, tai taip pat padarykime, kad visiškai vienodomis konkurencinėmis sąlygomis ta maža parduotuvėlė galėtų veikti, ir tas pats didysis prekybos centras. Jau vien palyginkime jų galias kalbant apie grandinę tiekėjas ir pardavėjas, tai visiškai skirtingi svoriai ir visiškai skirtingos galimybės.
Bet čia nieko naujo, jei nori išsinuomoti 1000 kv. m., aišku, kad išsinuomosi pigiau nei 10 kv. m.
Jei mes turėtume tokią poziciją, kad čia nieko padaryti neįmanoma ir nereikia daryti, iš tiesų mes galėtume nieko nedaryti, sakyti, kad problemos nėra. Bet problema yra, ir ją mato kiekvienas, besilankantis parduotuvje ar turguje. Aš nesakau, kad paimkime ir naikinkime stambųjį verslą. Tai nėra mūsų metodai. Mes tikrai sulaukėme daug priekaištų, kad turime per didelį ar per gerą socialinį bendravimą su verslu, bet mes girdime ir norime, kad ir mus išgirstų. Manau, kad tie sprendimai, kurie buvo priiminėjami, jie visą laiką remiasi socialiai atsakingos ir vyriausybės, ir verslo pozicijomis.
Jūs gaunate daug priekaištų, kad per daug bendraujate su verslu?
Taip, girdime priekaištus, kad mes juos girdime, matome, kad dirbame su investuotojais, kad kuriame darbo vietas, kad kviečiame didžiuosius gamintojus iš užsienio.
O kas priekaištauja? Kokia nors Raudonoji armija, kuriai dar skamba auroros šūviai?
Deja, Raudonosios armijos, kur skamba auroros šūviai, yra visur: nuo mūsų ekspertų, politologų, iki politikų.
Koncentracijos tyrimas mažesniais vienetais. Netirti koncentracijos vien valstybės mastu, bet kaip jūs sakėte – gal ištirkime „Maximos“ koncentraciją, pvz., Šeškinėje? Akivaizdu, kad ten stovi keli dideli prekybos centrai, ir jų bus turbūt daugiau nei pusė. Kiek esate apsisprendę tirti tą koncentraciją ir kokios būtų pasekmės?
Kol kas yra siūlymai. Mes turėtume turėti informaciją pilną. Turime šalies mastu, bet regioninė politika irgi yra labai svarbu. Pirma, mes turime sužinoti realią situaciją – kalbame apie patį miestą, rajoną, galbūt ir apskrities situacija yra svarbu. Čia vėlgi, yra diskusijos, galima tai daryti ar ne, yra noras, kalbant apie viešųjų pirkimų procedūras, kad būtų galimybė smulkiam ir vidutiniam verslui turėti prioritetą ir pirmą teikimą kalbant apie regioninius įsigijimus. Tos pačios mokyklos, perkant maisto produktus, kad visgi būtų vertinami pirminiai pasiūlymai iš vietinių gamintojų. Vėlgi, mes girdime tą patį argumentą, kurį turbūt ir jūs pasakysite – konkurencijos ribojimas....
Čia net konstitucingumo klausimas galėtų būti, tokie teisės aktai galėtų būtų skundžiami konstituciniam teismui.
Iš esmės mes turime teismą, kuris, jei atsiranda tokios problemos, viską labai aiškiai išaiškina, ir tie sprendimai yra vykdomi. Bet vėlgi, tai yra viena iš priemonių. Mes susitinkame ir bendraujame su smulkiu ir vidutiniu verslu, ir tai yra ir kitose valstybėse, tose pačiose ES šalyse, kur netgi yra nustatytas atstumas: pirmas pirkėjas, skelbiant viešąjį pirkimą, turi būti siūloma, kad 70 km spinduliu atsirastų tiekėjai, vietiniai gamintojai. Jei matysime, kad tai kertasi su teise, tokių siūlymų nebus, bet tos diskusijos yra būtinos, nes vien tik smaugdami smulkųjį ir vidutinį verslą, ar bandydami daugiau iš jų išlupti pinigų per mokestinę sistemą, nesukuriame alternatyvų jokių
Premjere, jei padėtume ant vienos lėkštės tas priemones, kurias jau aptarėme, koncentracijos tyrimus, iš to sekančias išvadas ir teisės aktus, galbūt priversti prekybos tinklus atsisakyti tam tikruose rajonuose ar miestuose parduotuvių ir t.t., ir ant kitos lėkštės padėti procedūrų supaprastinimą valstybėje, lengvesnį statybos leidimų gavimą, lengvesnį atėjimą, kas tikrai paskatintų konkurenciją?
Aš manau, kad mes turime tai dėti ant tos pačios lėkštės. Tai yra to paties medžio šakos. Tai yra priemonės, kurios atliepia viena kitą. Nėra priemonių siūlymų, kur būtų spaudimas arba presingas. Mes ir prekybos tinklų klausiame, ką vyriausybė galėtų padaryti, kad mažėtų kaštai ir jūs galėtumėte mažinti savo kaštus vartotojo naudai. Kol kas tokio pasiūlymo neišgirdome, bet esame atviri, pokalbiai toliau tęsiasi. Kažkada buvo minėta, kad didelė problema – vagystės prekybos centruose. Ir paskui tos pačios procedūros – suforminti, nustatyti, kam perduoti... Jeigu jie mato, kad tai – problema, tikrai mes galime ieškoti sprendimo būdų. Norisi to dialogo. Bet jei sakoma, kad dialogas negalimas ir viskas čia gerai, mes privalome svarstyti įvairias priemones.
Premjere, po kelių metų bus 700 m., kai kunigaikštis Gediminas išsiuntė laiškus į Europą, kviesdamas pirklius ir amatininkus, tai turbūt ta proga jūs išsiuntėte laiškus didiesiems prekybos tinklams į Europą, gal ir į JAV. Kunigaikštis Gediminas tuose laiškuose daug ką žadėjo: kad jie bus apsaugoti, niekas nesikėsins į jų turtą, niekas jų nelies ir t.t. Ką jūs žadate savo laiškuose?
Na, jūs beveik viską teisingai ir pasakėte. Aš noriu priminti, kad kai kas labai ekspertai, vos ne į Dievą siūlo kreiptis, o ne laiškus rašyti. Visi investuotojai, kurie atėjo į Lietuvą, gavo tuos laiškus. Tai yra formalus mandagumo ženklas, kuris neparodo darbo, kuris vyksta nematomam fronte. Tą patį mes galėjome kalbėti apie stambius investuotojus, kurie dabar ateina į Kauno LEZ, Naująją Akmenę...
Investuotojai gauna objektyvią informaciją, kad Lietuva yra investicijoms palanki šalis, kad čia pie ekonominį ir viešąjį saugumą net diskusijų negali būti. Mes pamatome, kad esame konkurencingi darbo apmokėjimo srityje, skatindami technologinį atsinaujinimą, ir daromas juodas darbas, kuris nėra matomas. Bet investuotojai atėję yra, ir per dvejus metus, jei kalbėtume, kad yra beveik apie 3500 potencialių darbo vietų ir gamyboje, tai yra svarbu.
Aš su jais susitinku vyriausybėje, sprendžiame problemas – trūksta komunikacijos nėra atvestas elektros prisijungimas – kiekvieną problemą sprendžiame individualiai, kadangi kiekvienas investuotojas, tiek nacionalinis, tiek užsienio, yra svarbus. Taip, čia reikia pripažinti, kad turbūt kelių vyriausybių yra galbūt ne minusas, bet mes labai buvome susikoncentravę į užsienio ivestuotoją, ir sakome, kad 200 mln. užsienio investicijų yra labai gerai. Bet kada mūsų pramonė 500 mln. ruošiasi investuoti – mes kažkaip sakydavome, kad čia normalu. Jiems irgi reikia tokių pačių sąlygų. Dėl to laiškai yra formalus dalykas, bet žinia yra pasiųsta, kad mes tikrai tą darbą realiai darome, ir, tikiuosi, turėsime rezultatą.
Apie rezultatą. Tikite, kad nors vienas tinklas per 2019 m. ateis į Lietuvą, ar vis dėlto ne laiškai tai lemia, o rinkos dydis ir tam tikra galima koncentracija?
Lemia vyriausybės požiūris, o jis prasideda nuo formalaus kreipimosi iki realaus darbo, ką daro tiek pati vyriausybė, tiek ir „Investuok Lietuvoje“. Dar kartą pabrėžiu, buvo ne vienas ir ne du atvejai, kai vyriausybei teko susitikti su potencialiais investuotojais, kada jie norėjo tiesiog patikinimo, ar tikrai mes tą problemą išspręsime. Mes sakėme, kad ne tik problemą išspręsime, bet ir išsprendėme. Ir tai rodo investicijų proveržis Lietuvoje.
Premjere, o vidutinės kainos Lietuvoje po euro įvedimo maisto produktų kilo, ir ta informacija jau yra tikrinta, vidutiniškai kilo 5 proc. 2019 m., kaip jūs sakote, dėl jūsų pastangų, kiek sumažės vidutinės maisto kainos?
Na, mes labai dažnai skaičius spėliojame, tai priklausys nuo įvairiausių...
Aš klausiu, ar jūs turite aiškiai išmatuojamą tikslą?
Yra aiškiai išmatuojamas tikslas, dar kartą pabrėžiu, kad pirmiausia nebūtų tokio kilimo, koks buvo. Pirmiausia kalbame apie euro įvedimą, bet paimkime šiek tiek ilgesnį laikotarpį, 5-7 metus.
Tad koks jūsų tikslas?
Tikslas, kad vartotojas būtų apsaugotas ir tos pajamos, kurias mokestinė reforma jam įdės į kišenę, kad jis jų neišleistų maistui.
O jei ateinančiais metais maisto produktų kainos pakils 1 proc., kas tada?
Mes kažkada tokioje pačioje laidoje kalbėjome apie emigraciją, kas bus, jeigu bus. 5 mėnesiai rodo, kad tie sprendimai, kuriuos padarėme, kol kas yra džiuginantys.