Kaip per viešą seminarą Vilniaus universiteto Istorijos fakultete pasakojo dr. Tomas Vaiseta, šiuo metu šis tyrimas dar tik pusiaukelėje. Jį atliekantys mokslininkai susilaiko nuo griežtų išvadų.
Istorikai analizuoja tris vadinamojo didžiojo meilės trikampio elementus – seksą, meilę ir reprodukciją. Kaip pažymėjo T. Vaiseta, realiai toks trikampis visuomenėje neegzistavo, bet jis – geras kaip teorinis modelis.
Vykstant seksualinei revoliucijai visų šių trijų elementų tarpusavio ryšys tampa komplikuotas. Kiekvienas jų gali egzistuoti autonomiškai, ir būti vienas nuo kito atskirtas. Tai reiškia, kad suprantama, jog seksas yra įmanomas be meilės ir reprodukcijos, meilė yra įmanoma be reprodukcijos ir be sekso, aiškino T. Vaiseta.
Istorikai ėmėsi tyrinėti, kaip šis meilės trikampis tampa sovietiniu meilės trikampiu. Jie daro išvadą, kad tarybinio piliečio galvoje vis dar lieka svarbus ryšys tarp meilės ir sekso.
„Tai nereiškia, kad ikivedybinių santykių nebuvo. Jie tikrai plito. Bet didžioji dalis žmonių, net jei palaikydavo ikivedybinius santykius, jie labiausiai linkdavo tai daryti su partneriais, kuriuos ketindavo vesti, arba už kurių ketindavo ištekėti“, – sakė T. Vaiseta.
O meilės ir reprodukcijos ryšys, pasak istoriko, tapo labiau komplikuotas. Butuose gyvenančios šeimos mažėja. Pastebėta, kad vaikų skaičius tarybiniam piliečiui nebėra meilės išraiška.
„Jei gyveni dviejų kambarių bute, tai meilei užtenka vieno vaiko. Sekso ir reprodukcijos ryšys tampa komplikuotas. Daugėjo abortų, taip pat išaugo kontraceptinių priemonių vartojimas. Nors tarybinio piliečio santykis su kontracepcija buvo labai komplikuotas“, – sakė T. Vaiseta.
Pasak istoriko, veikė ir ideologinis diskursas, bet tas veikimas irgi buvo sudėtingas.
„Sovietiniu laikotarpiu pokyčiai iš tikrųjų vyksta, jų neįmanoma nematyti.
Tą rodo statistika, pokalbiai su žmonėmis, kuriuose jie sako, kaip jie tuo metu elgdavosi, kaip vertindavo santuokinį ir nesantuokinį seksą, kontracepciją“, – sakė T. Vaiseta.
Tačiau, pasak istoriko, tai, kas vyko, būtų labai sudėtinga pavadinti seksualine revoliucija, tai yra procesu, kai vienas normas keičia kitos.
„Mes patys šiek tiek džiazuodami sakome, kad tai panašiau į seksualinį pilietinį karą. Tai yra, kai dvi skirtingų nuomonių grupės susikerta, jos tarpusavyje kariauja, bet nei viena pusė nelaimi. Bet yra yra daug pralaimėtojų, nes ištisinis normų konfliktas kuria lyčių vaidmenų krizes“, – sakė T. Vaiseta.
Santykiai tarp lyčių – „ant nervų ribos“
Pasak istoriko, vienas iš to karo požymių yra tai, kad vienu metu buvo labai daug skirtingų nuomonių. Vienos jų – tradicinės, kitos – modernios. Jos aptinkamos tiek vienoje socialinėje grupėje, tiek viename asmenyje.
„Tas pats žmogus gali laikytis skirtingų normų skirtingais klausimais. Jis yra tikras prieštarybių rinkinys, ir elgiasi taip, kaip jam patinka ir yra naudinga“, – sakė T. Vaiseta.
Istorikas pateikė pavyzdį apie moteris, kurios dėl „šiek tiek fiktyvios, šiek tiek tikros emancipacijos“ pelnydavosi sau „naudos“ – galėjo išeiti į darbą, uždirbdavo pinigų, galėjo būti savarankiškesnės nuo vyrų. Jos galėjo bent iš dalies, nors ribotai, dalyvauti viešajame gyvenime.
„Bet tuo pačiu iš respondenčių interviu galime matyti, kad tos pačios moterys gali laikytis visiškai tradicinio modelio šeimoje, gali būti namų šeimininkėmis, gali norėti vyro, kuris joms užtikrintų saugumą, užtikrintumą ir kitas tradicines vertybes“, – pasakojo T. Vaiseta.
Aptarinėjant sovietų ideologiją yra dažnai naudojamas terminas klasių kova. Istorikai kelia hipotezę, kad, galbūt, klasių kovą pradėjo keisti lyčių kova.
„Aš suprantu, kad istorikai eina iš proto, kai jiems pasakai, kad imi pavyzdį iš grožinės literatūros, bet vis dėlto – grožinėje literatūroje santykiai tarp lyčių beveik visą laiką yra įtempti. Jie visą laiką yra ant nervų ribos“, – sakė T. Vaiseta.
Moterų vaidmuo keitėsi
Istorikai kėlė klausimą, kas kėlė tokią įtampą tarp lyčių. Vienas iš atsakymų – besikeičiantis moterų vaidmuo. Sovietai (iš dalies fiktyviai) bando emancipuoti moteris, jos išeina į darbą, užsidirba pinigų, tampa savarankiškesnės, pradeda dalyvauti viešuosiuose reikaluose.
„Kartu, akivaizdu, kad moterų vaidmuo privačioje sferoje tampa vis svarbesnis. Jos tampa realiomis šeimos galvomis. Tai reiškia, kad jos visiškai perima atsakomybę už vaikų auklėjimą ir dažnai – už šeimos biudžeto valdymą“, – pasakojo T. Vaiseta.
Istorikas pateikė pavyzdį, kad, pavyzdžiui, sovietmečiu vyrą pripažinus alkoholiką, žmonai galėjo būti pervedamas jo atlyginimas arba dalis jo.
„Prieš penkiasdešimt metų tai būtų buvę neįmanoma. Kartu vyrai patiria krizę. Jie vis dar stengiasi išlaikyti hierarchinį savo vaidmenį, bet privačiojoje erdvėje jau pradeda dominuoti moterys.
Taigi, vienintelė erdvė, kur tai gali padaryti, yra viešieji reikalai. Jie yra tarsi vyrų reikalas. Tačiau sovietinė viešoji erdvė buvo kupina melo, o reali galia buvo eksternalizuota į Maskvą, ir priklausė labai mažai grupei partinių veikėjų. Dėl to vyrai nebeturėjo kur išreikšti savo tikrosios galios, hierarchiško vaidmens“, – sakė T. Vaiseta.
Istorikas situacijai apibūdinti prisiminė anekdotą apie žmoną, kuri su kočėlu namie laukia grįžtančio girto vyro. „Tai yra labai klišinis pavyzdys, bet, mano galva, tai labai gerai atspindi susiklosčiusius santykius. Jie yra konfliktiški. Vyrai yra nepatenkinti moterimis, kurios nebeturi savo tradicinio vaidmens, ir daug kur išstumia vyrus, o moterys yra nepatenkintos vyrais, kurie nebeišpildo lūkesčių dėl tradicinio vyro vaidmens“, – sakė T. Vaiseta.
Istorikas aptiko bent tris atvejus, kai viešojoje erdvėje vyko labai didelės diskusijos klausimu „kur dingo stiprioji lytis“.
„Dažniausiai moterys keldavo klausimą: „kur dingo tikri vyrai?“. Tai sulaukdavo didelio dėmesio. Skaitytojai visus metus rašydavo laiškus į redakcijas, diskutuodami šita tema“, – pasakojo T. Vaiseta.
Pasak jo, apie seksualinį pilietinį karą liudija ir seksualinio elgesio formos: jos buvo modernios, tačiau tikslai, kodėl tai buvo daroma, buvo tradiciniai. Vienas iš pavyzdžių, kurį paminėjo istorikas, buvo skyrybos. Jos sociologijoje paprastai siejamos su modernizacija.
Tačiau iš interviu su pašnekovais istorikai mato, kad nemažai moterų skyrėsi su vyrais dėl to, kad jie nebeišpildė tradicinio vyro vaidmens. Jos ieškojo kito vyro, kuris suteiktų tai, ko jos nori iš tradicinio vyro.
„Kalbant apie vyrus, tai čia geras pavyzdys yra ikivedybiniai seksualiniai santykiai. Vyrai pradeda vis labiau propaguoti ikivedybinius seksualinius santykius. Tai atrodo visiškai modernus veiksmas, seksualinės revoliucijos pasekmė. Aš kalbu apie septintą ir aštuntą dešimtmetį. Bet jeigu paklaustumėte, kokią moterį nori vesti, tai beveik visi norėdavo vesti nekaltą moterį“, – teigė T. Vaiseta.
Dar vienas pavyzdys, kurį pateikė istorikas, yra susijęs su abortais, kurie paprastai siejami su modernios visuomenės elgsenos tipu.
„Bet pagalvokime, kodėl tie abortai buvo atliekami? Vyrai manydavo, kad ne jų reikalas buvo rūpintis kontracepcija. Per interviu vyrų klausdavau: „ar Jūs galvojote apie kontraceptines priemones?“. Sakydavo: „apie tai mes negalvodavome“, – pasakojo T. Vaiseta.
Pasak istoriko, tam tikrai grupei vyrų egzistavo garbės kodeksas: „vyro pareiga yra laiku ištraukti“.
„Tie kurie „laiku neištraukdavo“, jie buvo laikomi nevykėliais. Visa kita tai yra moterų reikalas. O jau kai moterys pastoja, ir jie nenori su ta moterimi būti kartu, tada jie reikalaudavo aborto. Viena iš priežasčių, kodėl moterys darydavosi abortus – jos nenorėdavo, kad jų vaikų tėvas būtų „tas nevykėlis, negalintis atlikti tradicinio vyro vaidmenų“, – pasakojo T. Vaiseta.
Nesirūpino moterų poreikiais
Vis dėlto moterų vaidmuo sovietmečiu irgi nebuvo pavydėtinas. Lietuvoje tokių tyrimų nėra, bet, kaip rodo Latvijoje atlikti tyrimai, 60-65 proc. moterų buvo frigidiškos, pasakojo VU Istorijos fakultete dėstantis dr. Valdemaras Klumbys.
„Ir, žinoma, tai būdavo ne dėl fiziologinių, o kažkokių kitų priežasčių“, – sakė V. Klumbys.
Istorikas atkreipė dėmesį, kad ta realybė, kurioje gyveno moterys buvo sudėtinga. Pokariu vyrai sudarė mažą dalį Lietuvos visuomenės. O moterims vis dar buvo svarbu būti ištekėjusioms.
„Meilės diskursas, nors viešojoje erdvėje egzistuoja kaip labai svarbus, bet manyčiau, kad jis veikia daugiau ideologinėje sferoje. O realiai yra svarbiausias pragmatinis interesas – ištekėti, ir seksas yra siejamas daugiau su galimybe ištekėti ir su reprodukcija, o ne su meile“, – sakė V. Klumbys.
Pasak jo, tokie dalykai, kaip „seksas ir meilė“, „seksas ir malonumas“, „meilė ir malonumas“ buvo daugiau vyriško diskurso dalimi. Seksas ir malonumas vyrams sovietmečiu liko viena iš nedaugelio vyriškumo raiškos galimybių, pasakojo istorikas.
„Iš esmės malonumas yra tik vyrams. Vyras nesiekia suteikti malonumo moteriai, jis siekia tik malonumo sau“, – sakė V. Klumbys, šį teiginį grįsdamas statistika, kad daugiau nei 80 proc. moterų skundėsi nepakankamu glamonių kiekiu.
Istorikas pastebėjo, kad viešumoje vyravo siekis „ištrinti seksą kaip tokį“.
„Yra meilė, ir iš meilės gimsta vaikai. Seksas – nurašomas, medikalizuojamas“, – sakė V. Klumbys.
Istorikas savo kalboje pastebėjo, kad sovietmečiu trūko literatūros šia tema, ir, ypač vyrams, informacijos. Pastebėta, kad mamos su dukromis daugiau kalbėjo šia tema, nei tėvai su sūnumis. Istorikai išgirdo atsiminimų, kad tėvas apskritai nieko nekalbėjo ta tema.
Vyko tylioji kultūros seksualizacija
Vis dėlto istorikai sulaužė stereotipus, kad viešojoje erdvėje sovietmečiu nebuvo galima užtikti jokių užuominų apie seksualumą. To buvo, nors ir ne tiek, kiek Vakaruose, kur maždaug nuo 1968 metų pradedama viešumoje labai daug kalbėti apie seksualinį elgesį, pasirodo labai daug nuogybių, išpopuliarėja pornografija.
„Viso to sovietmečiu nelabai buvo. Buvo bandoma imituoti konservatyvios visuomenės įvaizdį, buvo gana griežta viešoji cenzūra, bet vis dėlto galima pastebėti, kad tylioji seksualizacija vyko“, – sakė T. Vaiseta.
Istorikas tą pastebėjo vartydamas „Švyturio“ žurnalą, ir matydamas, kiek ten ant viršelio dedama nuotraukų – vasarą – iš paplūdimio, šaltąjį sezoną – balerinų, gimnasčių, ant automobilio kapoto pasirėmusių merginų.
Nagrinėdamas archyvuose prieinamą medžiagą jis paneigė ir dar vieną stereotipą, kad socializme neegzistavo konkurencija. Ji egzistavo, auditorijos poreikiai buvo tiriami. „Švyturys“ siųsdavo kasmet savo žurnalistus į rajonus, kad atliktų apklausas, kas jiems patinka, o ką norėtų keisti.
Vienas žurnalistų padarė išvadą, kad „žmonės (…) perka tą žurnalą, kuris tą mėnesį turi gražesnį viršelį“. Kitaip sakant, viršelis yra svarbus. Yra išlikę skaitytojų laiškų, iš kurių matosi, kaip žmonės reaguoja į viršelius.
„Gerb. redakcija, mes imame „Švyturį“ jau treti metai, bet štai mūsų kantrybė trūko. Pats žurnalas yra gana įdomus, bet jau pirmas viršelio puslapis – ant viršelio dedami portretai, atsiprašau už išsireiškimą, išsipešiojusių panelių.(...) Prašytume atsiųsti atsakymą, ką jūs apie tai galvojate“, – rašo skaitytojas.
Esama ir kitokio tipo laiškų: „Noriu, kad būtų tęsiamos skaitytojų diskusijos, įdomiausios nuotraukos ir nuogos mergos, nes tai įdomu, gražu, sukuria daug svajonių“.
„Žurnalai buvo tapę seksualizuotos kultūros ledlaužiais. Akivaizdu, kad jie atliepdavo auditorijos poreikį, kurie jį sužinodavo iš to meto sąlygomis atliktų tyrimų. Bet buvo nemaža dalis auditorijos, kuri piktindavosi šita atsirandančia seksualizuota kultūra, ir tas santykis su viešumoje atsirandančia švelnia erotika buvo komplikuotas“, – sakė T. Vaiseta.
Tema – verta romano
Apibendrindamas paskaitą VU Istorijos fakulteto profesorius Arūnas Streikus neslėpė susižavėjimo kolegomis, kad jie sugebėjo prakalbinti žmones šiomis temomis.
„Bet aš nepavydžiu jums užduoties, kaip atskirti tai, kas yra jų tikrosios patirtys, nuo to, ką jie sužinojo apie seksą po Sovietų Sąjungos griuvimo“, – sakė A. Streikus.
Pasak istoriko, įdomu būtų suprasti, kas lėmė pokyčius, kurie vyko Lietuvoje sovietmečiu – konfliktas tarp modernumo ir tradicijos, modernizacija, ar čia ilgai užsitęsusio karo patirtys.
„Nes karas čia tęsėsi nuo 1940 m. iki 1953 m. pavasario mažiausiai. Jo patirtys, ypač moterims, man atrodo, iki galo nėra įvertintos. Valdemaras (Klumbys) kalbėjo apie moterų frigidiškumo priežastis, kad joms trūko vyrų glamonių. Man atrodo, kad tai ateina netgi iš giliau – iš moterų karo ir ypač karo po karo patirties. Kai dėl masinės seksualinės prievartos, išvis seksas pradeda moterims asocijuotis su kažkokia grėsme“, – kalbėjo A. Streikus.
Istorijos fakulteto profesorius pastebėjo, kad Lietuvoje mes neturime romano parašyti apie eilinių moterų gyvenimą tuo laikotarpiu, pas mus daugiau plėtojama herojinė mistika.
„Visai neseniai skaičiau Sofi Oksanen romaną „Valymas“ apie Estiją pokario metais. Ta moterų trauma pokario metais – vyrai tai buvo miške, jie net paradoksaliu būdu dažnu atveju buvo net saugesni negu moterys. Šitą aspektą visada irgi reikia įvertinti kalbant apie vėlesnį karą tarp lyčių“, – sakė A. Streikus.
Istorikas taip pat atkreipė dėmesį į bažnyčios, kaip seksualinio elgesio reguliatoriaus, vaidmenį.
„Bažnyčia, kaip socialinis faktorius, nepaisant geležinių pastangų jį išstumti, bent nemažai daliai žmonių kaime buvo pakankamai svarbus moralinis autoritetas“, – sakė A. Streikus.
Pasak istorijos profesoriaus, svarbiausias klausimas tyrėjams lieka – tarp ko tiksliai vyksta šis seksualinis pilietinis karas.
„Kalbant apie seksualinį pilietinį karą, man vienas svarbiausių klausimų – kur eina pagrindinė fronto linija – tarp tradicijos ir modernumo, tarp oficiozo ir realaus gyvenimo ar dar kažkur?“, – teigė A. Streikus.