Poetės mirties aplinkybes iki šiol gaubia paslaptis, kurią pakurstė jos artimų žmonių žodžiai. S. Nėries memorialinio muziejaus direktorė Ina Aleksaitienė teigia, kad jos ligos aplinkybės taip ir liko nežinomos.
- Nerimsta diskusijos dėl poetės mirties aplinkybių. Ar tiesa, kad jos nėra iki galo aiškios?
- Paslaptis išlieka. Muziejuje turime jos ligos istorijos knygutę, tyrimus, bet nežinia, kur yra jos ligos pradžia. Pateikiamos tik išvados, pasekmė, aiški ligos diagnozė – kepenų vėžys. Tik neaišku, kodėl ji susirgo šia liga.
Poetę skraidino į Maskvą operuoti auglio, bet operacijos nedarė, nes ji buvo labai nusilpusi. Ten ir mirė.
- Ar tikrai buvo būtina ją išgabenti į Maskvą? Kaune nebuvo galima jai atlikti operaciją?
- Negaliu pasakyti, kiek stipri tada buvo Lietuvos medicina. Yra teorija, kad žymiausi Sovietų Sąjungos žmonės buvo gydomi Kremliaus ligoninėje. S. Nėris buvo garsi, svarbi Lietuvai, todėl ją išvežė. Nors S. Nėris prašė jai leisti mirti Lietuvoje, žinojo, kad mirs, kad liga nepagydoma. Ji buvo išskraidinta prieš jos valią, nebuvo leista, kad ją lydėtų artimieji.
- Iš kur atsirado versija, kad poetė buvo nunuodyta?
- Raštiško liudijimo apie tai nėra. Iki šiol kalbama, kad kai S. Nėris iš Maskvos buvo pargabenta karste, jos vyras Bernardas Bučas pasakė: „Jie ją nunuodijo.“ Tai ir liko gandų lygyje. Dabar galima įvairiai apie tai svarstyti, bet aš nenorėčiau leistis į tokias spėliones.
- Ar rašytojos politinis vertinimas kada nors gali pasikeisti? O gal ji visam laikui ir liks prakeiktąja poete?
- Vieniems ji – prakeiktoji poetė, kitiems – genijus, talentas. Žmonės ją vertindami yra pasiskirstę į 2 grupes. Sunku pasakyti, ar tai kada nors baigsis. S. Nėris buvo dramatiška, įdomi asmenybė. Mums, muziejaus darbuotojams, tai tik į naudą, nes apie poetę kalbama, ji niekada nebus užmiršta.
Dėl jos paklydimų ir politinių sprendimų tarp muziejaus lankytojų kyla daug ginčų. Patys lankytojai sako – nežinia, kaip ją vertinsime po 50 metų. Toje pačioje lankytojų grupėje vieni ima ją ginti, šaukdami: „Ar tu gyvenai toje epochoje, ar jautei tą spaudimą, kurį ji jautė“?
Mes pasakojame apie S. Nėries gyvenimą, kūrybą, bet dažnai atsiranda asmuo, primenantis jos poemą apie Staliną. Tada pasakojame, kokiomis aplinkybėmis ji tai padarė, kad tai buvo užsakymas, bet ne visi nori tai girdėti.
Tie lankytojai verda savo mintyse, nesiklauso, ką pasakoja gidas, o tada prasiveržia pyktis. Aplinkiniai tada puola gesinti šį žmogų, jį smerkia. Tokios diskusijos nuolat užverda internete, kai paskelbiama kokia nors žinia apie S.Nėrį.
Džiaugiamės, kad neigiamų atsiliepimų apie S. Nėrį yra mažiau. Buvo ir daugiau rašytojų, pasielgusių, šių laikų akimis žiūrint, neteisingai, priėmusių ne tuos sprendimus. Bet taip buvo.
- Skaitant knygas, tyrinėtojų straipsnius apie S. Nėrį, susidaro įspūdis, kad ši moteris neturėjo gebėjimų vertinti politinės situacijos ir tapo aplinkybių auka. Kitaip tariant, ji buvo infantili, nors dažnai nedrįstama apie tai garsiai kalbėti.
- Iš dalies tai – tiesa. Ne vienas literatūrologas yra kalbėjęs, kad ji labai klausė kitų. Kuris vyras su ja kalbėjo – tuo ji ir patikėjo. Ji leidosi įtikinama, buvo naivi, lyrikė iš prigimties. Jai nebūtų rūpėjusi politika. S. Nėris buvo talentinga poetė, o arčiau valdžios esantys žmonės stengėsi panaudoti jos vardą, įtikinti, kad ji tarnautų tam, kas tada buvo naudinga jiems.
Organizmas buvo suiręs
Literatūrologas, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktorius Mindaugas Kvietkauskas viename interviu „Lietuvos rytui“ taip pat teigė, kad poetės mirtį iki šiol žymi klaustukas.
„S. Nėris į Maskvą lėktuvu buvo išskraidinta likus 12 dienų iki mirties, birželio 26-ąją. Ji jau buvo kritinės būsenos. Tikėta, kad Maskvoje jai bus rasta kokia nors pagalba, nes Kauno ligoninės gydytojai buvo pasimetę, nerado jokių veiksmingų priemonių.
S. Nėries būsenos prielaidos buvo labai skirtingos. Kalbėta apie įvairias kepenų ligas. Tarp diagnozių minėtas hepatitas, infekcinis kepenų pūlinys. Buvo nustatyta ir apendicitas, ir mažakraujystė. Jos organizmas buvo suiręs.
Poetės liga progresavo staigiai. Jos, galima sakyti, neliko per maždaug 2 mėn. – nuo balandžio pabaigos iki liepos pradžios. S. Nėris, kaip Aukščiausiosios tarybos delegatė, grįžo iš sesijos Maskvoje prastai jausdamasi, visiems kartojo, kad jai labai blogai, nuolat vėmė.
Jai ir vyrui iš pradžių kilo įtarimas, kad ji nėščia, bet patikrinus paaiškėjo, kad vis dėlto nesilaukia. S. Nėris buvo paguldyta į ligoninę. Gydytojai išbandė įvairias priemones, bet negalėjo padėti. Būklė tik prastėjo. Nuspręsta ją nuskraidinti į Maskvą. Beje, pati S. Nėris labai tam priešinosi, kartojo, kad ir ten niekas nepadės. Be to, ji jau buvo susitaikiusi su tuo, kad miršta, ir sakė, jog nori mirti Lietuvoje. Prieš išskrisdama į Maskvą S.Nėris dar spėjo atlikti išpažintį“, – pasakojo M. Kvietkauskas.
Nutilo kaip režimo lakštingala
Anot jo, versiją apie nuodijimą pateikė S. Nėries sūnus Saulius. „Jis yra sakęs, kad kūrėjos mirtis buvo pagreitinta. Kas žino, ar tai tiesa? Skrodimas buvo atliktas Maskvoje. Kremliaus ligoninės skrodimo išvadose parašyta, kad jos mirties priežastis – kepenų vėžys. Tikrąją S. Nėries mirties priežastį žymi klaustukas“, – pažymėjo M. Kvietkauskas.
Jis savo straipsnyje „Prakeiktoji poetė“ rašo: „Pasistengta, kad Nėris, nors ir spėjusi Kauno ligoninėje atlikti paskutinę katalikišką išpažintį, mirtų Maskvoje kaip sovietinio režimo lakštingala.“
Anot jo, reikalavimas nuteisti poetą už tai, kad savo talentą panaudojo blogiui, yra klasikinis kaltinimas įvairių laikų prakeiktiesiems poetams.
Palaikai perlaidoti
1904 m. lapkričio 17 d. gimusi S.Nėris (Salomėja Bačinskaitė-Bučienė) mirė 1945 m. liepos 7 d. Maskvoje. Kitą dieną jos palaikai parvežti į Kauną, o liepos 9 d. įvyko S. Nėries laidotuvės. Poetė buvo palaidota Karo istorijos muziejaus sodelyje. 1992 m. kovą jos palaikai buvo iškilmingai perlaidoti į Petrašiūnų kapines.
Saulutė Genovaitė Markauskaitė savo knygoje „Skulptorius Bernardas Bučas“ prisimena, kad B. Bučas sukūrė paminklą S. Nėriai, anksčiau stovėjusį Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje. Perlaidojus poetę Petrašiūnų kapinėse, čia perkeltas ir paminklas.
B. Bučas paminklą kūrė 10 metų, nes sovietų valdžiai netiko skulptoriaus vizija. Skulptorius norėjo poetę pavaizduoti švelnią, lyrišką, bet valdžia reikalavo poetės kovotojos įvaizdžio.
Didžioji nuodėmė
Po 1940 m. sovietinės Lietuvos okupacijos poetė buvo paskirta Liaudies Seimo atstove, išrinkta į delegaciją vykti į Maskvą prašyti, kad Lietuva būtų priimta į Sovietų Sąjungą.
SSRS pasiuntinio Vladimiro Pozdniakovo įpareigota S. Nėris per naktį parašė savo garsiąją poemą apie Staliną. Gražiai įrištą ją poetė įnešė Maskvoje į Aukščiausios Tarybos sesiją ir garsiai perskaitė.
Šią istoriją yra aprašęs tuometis „Lietuvos žinių“ žurnalistas Antanas Rūkas: „ELTOS direktorius K. Korsakas iš Rusų atstovybės gavo telefonu žodį, kad atvežtų du geriausius Lietuvos poetus. Korsakas tuoj į limuziną ir į Pajiesį pas Borutą; pačiupęs šį, į Palemoną pas S. Nėrį, paėmęs ir ją, trise į Rusų atstovybę. Čia salone belaukiąs stalelis su kava ir gėrimais. Pasirodęs ir pats Pozdniakovas su šypsniais. Pakėlęs taures ir pareiškęs: yra dvi temos, kurias reikia būtinai ir greitai parašyti, būtent pasveikinimą Liaudies seimui ir poemą Stalinui. Katras katrą rašysit? Boruta, greitai sumetęs, kad pasveikinimas Seimui galįs būti labai trumpas, ir pats pirmasis pasisiūlęs jį parašyti. Nėriai nieko kita nebeliko, kaip sukurti poemą apie Staliną.“
Tamsos iš tamsos nematyti
Filosofas Arvydas Juozaitis, kalbėdamas apie savo pjesę „Salomėja – sunkiausi metai“, interviu laikraščiui „Šiaulių kraštas“ sakė: „Tai buvo laikmetis, kai nežinia, kas bus su visa Europa. Salomėja tada laikinai susižavėjo politika ir sąmoningai rašė apie Staliną. Rašė, kaip tikėjo.
Manau, kad Salomėja – geriausia poetė pagal poetinį žodžio grožį ir gelmę. Politinės aspiracijos man atrodo juokingos. Tais laikais politinis gyvenimas buvo sunkus“, – sakė A. Juozaitis.
Literatūros tyrinėtoja, rašytoja Viktorija Daujotytė, paklausta apie S. Nėrį, dažnai kartoja šiuos sakinius: „Apie tamsą ir apie blogį, kuris (kaip galimybė prasiveržti, pasirodyti) tūno kiekviename mūsų, pasakyti galima tik iš šviesos. Kai esi tamsoje, tamsiai, – ne. Tamsoje nematyti. Nei tamsos iš tamsos, nei blogio iš blogio nematyti.“
Išleistas tikrasis rinkinys
V. Daujotytė pernai LRT radijo laidoje „Lietuvos diena“ kalbėjo:
„S. Nėrį pradėjau tirti ir jausti tuo sunkiuoju laiku, vadinamuoju sovietmečiu, kai ji dar oficialiai buvo aukštai. Norėjau įveikti oficialų aukštumą ir aptikti pirminius jos kūrybos branduolius, kurie tam aukštumui nepriklausė. Jie liudijo kitą kūrybos prigimtį – gilų prigimtinį lyrizmą. Jis apskritai yra būdingas lietuvių tautinei pasaulėjautai, yra išreikštas mūsų senosiose dainose. Jį itin juto Balys Sruoga ir kiti kūrėjai.
Paskui atėjo kitas laikas – S. Nėris atsidūrė didelės grėsmės lauke. Deja, turiu pasakyti, kad tą grėsmę jutau beveik kaip asmeninę. Bandžiau tarsi atsistoti šalia S. Nėries, gindama tą patį vidinį branduolį, kurį jau buvau apčiuopusi anksčiau. Bijojau, kad S. Nėris nebūtų sutapatinta su jos oficialiais pareiškimais, oficialia veikla, kuri, deja, buvo sunki“, – kalbėjo V. Daujotytė.
Ji sako dėkojanti nežinomai valiai ar likimui, pakuždėjusiam mintį, kad didžiausias argumentas šioje byloje yra neišleistas S.Nėries rinkinys „Prie didelio kelio“. „Ėmiausi jį rengti ir išleisti. Manau, kad tai – svarbiausia, ką galėjau padaryti“, – sakė V. Daujotytė.
1994-aisiais išleistas eilėraščių rinkinys „Prie didelio kelio“ toks, kokį sudarė pati poetė.
1945 m. gulėdama ligoninėje poetė rūpinosi išleisti savo paskutinį eilių rinkinį, jį rašė gyvendama Rusijoje. Šią knygą S. Nėris pavadino „Prie didelio kelio“, bet leidėjai ją pervadino „Lakštingala negali nečiulbėti“. Rinkinys, jai prašant, buvo atneštas į ligoninę.
Poetei nepatiko nei pakeistas pavadinimas, nei kai kurie ištaisyti jos eilėraščiai. Anot M. Kvietkausko, knygoje neliko kone pusės eilėraščių, ypač drastiškiausių, tragiškiausių, susijusių su kalte, nusižeminimu ir atgaila. Neliko ir iškalbingų epigrafų iš lietuvių liaudies dainų.
„Iš to rankraščio buvo padaryta deklaratyvi knyga „Lakštingala negali nečiulbėti“. Ji turėjo įtvirtinti sovietinio kanono poetės vaizdinį“, – teigė M. Kvietkauskas.
S.G. Markauskaitės knygoje „Skulptorius Bernardas Bučas“ minima esą prieš mirtį poetė savo draugės Jadvygos Laurinavičiūtės prašė, kad ši liudytų, jog poetė gailisi dėl to, ką parašiusi, atsiprašo tėvynės.
Poetas Aidas Marčėnas rašė: „Bet kiekvienas, kuris dar taikosi spjauti į Salomėjos Nėries pusę, turėtų suvokti bent tiek, kad spjauta bus į šulinį, iš kurio semsis ir semsis visi nors kiek susipratę lietuviai.“