Todėl nenuostabu, kad Lietuvoje viešintis Prancūzijos Europos reikalų ministras Harlemas Desiras, klausiamas apie migraciją, iškart pamini terorizmo grėsmę.
„Susidūrėme su migracijos krize, bet egzistuoja ir didelė terorizmo grėsmė. Terorizmo grėsmės lygis vis dar labai aukštas, toks jis išliko po teroro atakų Paryžiuje lapkričio mėnesį. Ši krizė pastatė į pavojų mūsų vertybes, mūsų gebėjimą apsaugoti žmones“, - teigia H. Desiras.
Ministras teigia, kad „Islamo valstybė“, veikianti Sirijoje ir Irake, įgijo daugybę Sirijos ar Irako pavyzdžio asmens dokumentų, kuriais atvykdami į Europą naudojasi teroristai.
„Mes nenorime painioti migracijos ir terorizmo, bet žinome, kad ši teroristinė grupė naudojasi pabėgėliais ir infiltruoja savo narius“, - sako politikas.
H. Desiras Prancūzijoje laikomas socialistų žvaigžde ir kurį laiką vadovavo Socialistų partijai, kuriai priklauso ir Prancūzijos prezidentas Francois Hollande.
Iš Martinikos kilusio tėvo ir mamos iš Elzaso šeimoje užaugęs politikas kai kuriuos spaudos straipsniuose vadinamas Prancūzijos Obama, ankstyvuoju karjeros laikotarpiu jis vadovavo prieš rasinę neapykantą kovojančiai organizacijai „SOS Racisme“. Tarsi turėtų būti tipiškas kairysis, remiantis migrantų priėmimą. Bet jo požiūris daugiasluoksnis.
Ministras sako, tinkamai nekontroliuodami išorinės Europos Sąjungos sienos – nesugebėsime atsispirti migrantų antplūdžiui. Tai mantra, kurią kartoja dauguma Europos politiką. Bėda tik tokia, kad Egėjo jūra, skirianti Graikiją ir Turkiją yra tirštai nusėta Graikijai priklausančių salų, esančių gana arti Turkijos kranto. Sumokėję apie 1500 eurų nelegaliai veikiantiems žmonių gabentojams migrantai valtimis veržiasi į Europą. Šioji pučiasi ir grasina sprogti.
H. Desiras aiškina, kad Italijoje ir Graikijoje kada nors turėtų atsirasti pabėgėlių paskirstymo centrai, kuriuose būtų atskiriama, ar asmuo tikrai bėga nuo karo, ar ieško ekonominės gerovės. Bet jų kaip nėra, taip nėra.
Iš šių paskirstymo centrų pabėgėliai turėtų būti paskirstomi po skirtingas Europos Sąjungos šalis, nors Centrinės ir Rytų Europos valstybės tam priešinasi – tyliai arba garsiai.
Daug kalbama ir apie kovą su žmonių gabenimu užsiimančiais kontrabandininkais. Tačiau iki šiol Europos Sąjunga sugebėjo susitarti tik dėl operacijos „Sophia“ prie Libijos krantų. Graikijos ir Turkijos pasienis sudėtingesnis ir dėl istorinių šalių nesutarimų po Osmanų imperijos žlugimo, todėl su į kovą su pabėgėlių gabentojais įtraukta NATO, kuri sutikto į Egėjo jūra pasiųsti penkis laivus, kurie iš pradžių užsiims situacijos stebėsena, žvalgyba ir duomenų rinkimus.
„Kiekvieną savaitę žmonės miršta keliaudami per Egėjo jūrą valtimis. Jie sumoka didelius pinigus ir tikisi, kad jiems pavyks pasiekti Graikijos krantus“, - sako H. Desiras.
Prancūzų politikas tikisi, kad prie kovos su kontrabandininkais stipriai prisidės Turkija. Bet pastaroji iki šiol nerodė didelių pastangų, nes turi ir kitų bėdų: šalyje gyvena apie 2,7 mln. sirų pabėgėlių, ties pietinėmis sienomis pozicijas stiprina teroristais iš Ankaros požiūrio taško laikomi Sirijos kurdų kovotojai, o Rusija provokuoja Turkiją pažeidinėdama oro erdvę.
Briuselis Turkijai pažadėjo 3 mlrd. eurų, kad ši išlaikytų pabėgėlius iš Sirijos savo teritorijoje mainais už Turkijos narystės Europos Sąjungoje derybų atšaldymą ir vizų režimo liberalizavimą Turkijos piliečiams. Tačiau pinigai iki šiol Ankaros nepasiekė, o Turkijos vadovai gąsdino Europos politikus atverti visas sienas pabėgėliams į Europą, jei šioji ragins Turkiją atverti sienas visiems pabėgėliams iš Sirijos, kurių srautus dar didina Rusijos antskrydžiai iš oro.
Prancūzija tradiciškai nėra laikoma migrantų tikslu, skirtingai nei Vokietija ar Švedija. „The Guardian“ rašo, kai kai prancūzų atstovai praėjusiais metais vyko į Vokietiją ir mėgino įtikinti nedidelį migrantų kiekį prašyti prieglobsčio Prancūzijoje, jie grįžo pusiau tuščiomis.
Tam yra keletas priežasčių: pirmiausia, Prancūzijoje nedarbas siekia apie 10 proc., be to, prieglobsčio suteikimo procesas šalyje be galo ilgas. Migrantai bijo ir priešiško Prancūzijos teisėsaugos pareigūnų požiūrio, mat apie policijos elgesį Kalė, pro kurį pabėgėliai vyksta į Jungtinę Karalystę, sklando daugybė negatyvios informacijos.
Prancūzijoje, be kita ko, prasidėjo diskusijos apie nacionalinę tapatybę ir islamą, dažniausiai inicijuotos kraštutinės dešinės politikų. Tai kuria atmosferą, kurioje naujų atvykėlių priėmimas laikomas komplikuotu reikalu.