Kviečiame skaityti knygos ištrauką:
Europoje imta kalbėti apie naujas sankcijas Baltarusijai. Pirmiausia uždrausta Baltarusijos lėktuvams naudotis Europos Sąjungos oro erdve ir oro uostais, tačiau Lietuvoje ir kaimyninėse valstybėse buvo suprantama, kad svarbiausia smogti Lukašenkos režimą finansuojantiems verslams.
2021-ųjų birželį atvertus pernykščius europinių sankcijų juodraščius, sudarytus po suklastotų Baltarusijos prezidento rinkimų ir smurto prieš protestuotojus, politikų žvilgsniai nukrypo į vieną didžiausių pasaulyje kalio trąšų gamintoją – Baltarusijos valstybės koncerną „Belaruskalij“, svarbiausią Lukašenkos režimo išsilaikymo šaltinį. Dar 2020-aisiais iškelta idėja uždrausti šiai įmonei eksportuoti trąšas per Klaipėdos jūrų uostą. Tada sankcijoms aktyviai priešinosi pagrindinis koncerno „Belaruskalij“ partneris Lietuvoje milijonierius Igoris Udovickis, valdantis lietuvišką įmonę Birių krovinių terminalas, besiverčiančią baltarusiškų trąšų krova Klaipėdos jūrų uoste (šios lietuviškos įmonės akcijų turėjo ir koncernas „Belaruskalij“). Udovickis užkulisiuose ieškojo priėjimo prie įtakingų Lietuvos politikų ir pareigūnų, o viešai kalbėjo, esą kalbantys apie sankcijas „Belaruskalij“ nesuvokia tokio sprendimo kainos – esą Lietuva kasmet prarastų šimtus milijonų eurų, o dešimtys tūkstančių Baltarusijos šachtininkų ir jų šeimos netektų pragyvenimo šaltinio. Iš to esą laimėtų Rusija ir kitos trąšų gamyklas turinčios šalys, kurios padidintų pelnus miljardais eurų.
– Esu įsitikinęs, – BNS kalbėjo Udovickis, – kad išsamiau išnagrinėjus šio verslo mastą ir svarbą Lietuvai sankcijų klausimas nebebūtų aktualus.
Labai panašius argumentus tada dėstė ir prezidento Nausėdos užsienio politikos vyriausioji patarėja Asta Skaisgirytė.
– Viena vertus, taip, jeigu įmonė dirba režimui, tai ji galėtų būti sankcionuojama, – LRT radijui kalbėjo Skaisgirytė. – Antra vertus, visada pasižiūrima, ar tai nenuskriaus eilinių žmonių, pavyzdžiui, jeigu įmonėje dirba daug žmonių, – o „Belaruskalij“ turbūt dirba keletas dešimčių tūkstančių, – ar tai neatsilieps tų paprastų žmonių, darbininkų, gerovei.
Pernai sankcijos „Belaruskalij“ nebuvo priimtos, tačiau dabar, 2021-ųjų birželį, prie šio klausimo grįžta su tvirtesniu pasiryžimu: Minske neteisėtai nutupdžius lėktuvą ir pagrobus opozicionierius visoje Europoje svarstyta režimui suduoti deramą atkirtį. Tačiau prezidentas Nausėda pasisakė prieš sankcijas „Belaruskalij“.
– Labiausiai dėl tokios priemonės tikriausiai džiaugsis Rusija, – žurnalistams kalbėjo Nausėda, – kuri kaip tik dabar stengiasi nukreipti visus krovinius į alternatyvius uostus. Šiuo atveju nuostolių patirtų kas tik nori, bet ne Baltarusijos režimas. Tad klausimas, ar šios priemonės pasiekia tą tikslinį rezultatą, kurio mes siekiame.
Ruošiantis apie naujas sankcijas kalbėti Europos Vadovų Taryboje, Lietuvos politikos koridoriuose kilo rimtas konfliktas: Šimonytės Vyriausybei atrodė, kad naujosios sankcijos privalo būti maksimaliai griežtos ir uždrausti baltarusiškų trąšų eksportą per Lietuvą, o prezidentas Nausėda ir jo komanda, priešingai, dėjo pastangas, kad sankcijos nepaliestų „Belaruskalij“ ir baltarusiškos trąšos važiuotų toliau. Įsitraukė bemaž visi atitinkamų sričių prezidento patarėjai – nuo užsienio politikos poziciją formuojančios Skaisgirytės iki infrastruktūros klausimais patarinėjančio Jaroslavo Neverovičiaus ir įvairių žemesnio rango patarėjų. „Pirmas signalas, – pasakojo liudininkas iš Užsienio reikalų ministerijos, – kai Skaisgirytė ministerijai pasakė, kad svarstant naujas sankcijas Baltarusijai reikėtų gerai pagalvoti, kas Lietuvai naudinga, o kas ne. Tai blogas ženklas, nes mes europiniuose formatuose visada reikalaujam maksimaliai griežtų sankcijų. Tai savotiškas mūsų užsienio politikos prekės ženklas: Lietuva reikalauja griežtinti, Vengrija – švelninti, todėl ant bendro Europos stalo atsiranda kompromisas. Jeigu Lietuva pati pradėtų trauktis arčiau centro, tai europinės sankcijos smarkiai sušvelnėtų.“ Jeigu pirmąsias Skaisgirytės užuominas buvo galima interpretuoti įvairiai, tai netrukus prezidento komanda tiesiogiai pasiūlė iš naujų sankcijų sąrašo ištraukti „Belaruskalij“.
– Prezidentūra siūlė netaikyti sankcijų trąšoms ir „Belaruskalij“, – žurnalistams paskelbė konservatorė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė, vadovavusi Seimo Europos reikalų komitetui.
Prezidento Nausėdos atstovai paneigė, esą tai klaidinanti ir realybės neatitinkanti informacija. Tačiau naujienų portalas „Delfi“ paviešino Nausėdos patarėjų laiškus Užsienio reikalų ministerijos tarnautojams, atsakingiems už būsimų sankcijų juodraščius.
Su trąšomis gausim pirmiausia nuostolius savo verslui, o rusai perims baltarusių įmonę. Pamėginkime apginti LT interesus!
Nesiekiame visų sankcijų sektorinių užblokuoti, tik norime trąšas out, AAE in.
Paprastai tariant, prezidentūra iš sankcijų sąrašo bandė išbraukti kalio trąšų koncerną „Belaruskalij“, o mainais įtraukti Astravo atominę elektrinę. Prezidento Nausėdos atstovai viešai tikino, jog tai tėra darbinio susirašinėjimo nuotrupos, neatspindinčios galutinės pozicijos.
– Viešojoje erdvėje matau iškarpytus fragmentus, – žurnalistams kalbėjo Nausėda, – Mano visi pasisakymai nuo pat konflikto su Baltarusija pradžios nukreipti į tai, kad turi būti taikomos kiek platesnės ir gilesnės sankcijos.
Nausėda sušaukė Valstybės gynimo tarybą, kurioje iškėlė Baltarusijos sankcijų klausimą. Susitikus akis į akį, pratrūko emocijos. Liudininkai pasakojo, kad prezidento patarėja Skaisgirytė posėdyje kritikavo sankcijas trąšoms, nes dėl jų Lietuvos geležinkeliai patirtų milijoninius nuostolius. Šimonytė pakėlusi balsą sakė, jog nereikėtų parsidavinėti už trąšų vežimą, be to, kvaila į šias sankcijas prakišti Astravo atominę elektrinę, kai Lietuva ir kitos valstybės jau ir taip ją blokuoja dėl nesaugumo.
– Net jei Lukašenka paleistų visus politinius kalinius, – kalbėjo Šimonytė, – tai Astravo atominė elektrinė nuo to saugesnė netaptų.
Tame posėdyje susitarimo dėl sankcijų „Belaruskalij“ rasti nepavyko. Vėliau bandyta veikti per atskirus politikus, pavyzdžiui, prezidento patarėjas Neverovičius skambino susisiekimo ministrui Mariui Skuodžiui bei kitiems ministrams ir stebėjosi, kodėl Vyriausybė nori sankcionuoti trąšas ir taip pakenkti lietuviškiems verslams, siūlė Vyriausybės posėdžiuose užimti kitokią poziciją.
Keli skirtingų partijų Vyriausybės atstovai patvirtino žiną apie Neverovičiaus bandymus įtikinti kai kuriuos ministrus iš būsimų sankcijų sąrašo išbraukti „Belaruskalij“.
Paprašytas šiai knygai paaiškinti savo poziciją, Neverovičius neneigė įtikinėjęs nepalaikyti sankcijų „Belaruskalij“, bet atkreipė dėmesį, kad nėra tokio dalyko kaip „patarėjo pozicija“ – yra Lietuvos Respublikos Prezidento pozicija. Neverovičius rašė:
Atsakingas požiūris į Lietuvos užsienio politiką reikalauja įvertinti visus sprendimus per jų poveikį ilgalaikiams valstybės interesams – geopolitikos, nacionalinio saugumo, makroekonomikos bei konkrečių strateginių sektorių kontekste. Deja, veikimas be atitinkamų vertinimų tapo išskirtiniu kai
kurių ministerijų bruožu.
*
Po šio konflikto Šimonytės Vyriausybė oficialiai patvirtino Lietuvos valstybės poziciją, kurią Europos Vadovų Taryboje privalės paskelbti prezidentas Nausėda: Lietuva palaiko visas sankcijas Baltarusijai, taip pat ir „Belaruskalij“ kalio trąšoms. Reaguodamas į tai prezidentūros atstovas Darius Kuliešius viešai paskelbė, kad prezidentas palaikys Europos Sąjungos susitarimą dėl sankcijų Baltarusijai, net jeigu šis apims Lietuvai jautrų trąšų eksportą.
2021-ųjų birželio 24-ąją, ketvirtadienį, Briuselyje, eidamas į Europos Vadovų Tarybos posėdžių salę, prezidentas Nausėda žurnalistams kalbėjo taip, tarsi visuomet būtų palaikęs griežtas sankcijas:
– Negalime taikyti sankcijų ir galvoti, kad mūsų tai nepalies. Taip, sankcijos paliečia ir mus, bet tiktai dėl to tampa skausmingos režimui.
*
Regis, net politikos užkulisiuose nežinota, kodėl prezidentas Gitanas Nausėda iš pradžių viešai kritikavo sankcijas Baltarusijos valstybiniam trąšų koncernui „Belaruskalij“, o jo patarėjai dėjo pastangas, kad Lietuvos pozicija šiuo klausimu švelnėtų. Ieškodami atsakymų „Laisvės TV“ žurnalistai Dovydas Pancerovas ir Birutė Davidonytė tikrino šaltinio Ka informaciją, kad per rinkimus Nausėdą įvairiais būdais palaikė su „Belaruskalij“ partneriu Igoriu Udovickiu susiję broliai Andrius ir Vilius Nikitinai. Ka pasakojo, kad Nikitinai buvo svarstomi kaip galimi prezidento patarėjai.
Davidonytė pradėjo rinkti viešai prieinamus duomenis apie brolius Nikitinus, sudarė jųdviejų dosjė. Andrius Nikitinas prezidento rinkimų laikotarpiu dirbo Lietuvos verslo konfederacijos direktoriumi. Tuo laiku Konfederacijos prezidentu buvo Valdas Sutkus, o viena iš įmonių-narių, kurios verslo interesams atstovavo Konfederacija, buvo Udovickiui ir „Belaruskalij“ priklausantis Birių krovinių terminalas.
Vilius Nikitinas šešiolika metų dirbo Lietuvos geležinkelių teisininku, buvo pakilęs iki generalinio direktoriaus Stasio Dailydkos patarėjų, tačiau pastarąjį triukšmingai atleidus dėl įvairių įtarimų neskaidrumu11, 2017-ųjų vasarį iš pareigų pasitraukė ir Nikitinas. Netrukus jis įsidarbino Udovickio įmonių teisiniu atstovu ir buvo įtrauktas į rimtą kovą, susijusią ir su jo buvusia darboviete Lietuvos geležinkeliais. Situacija buvo tokia: baltarusiai trąšas atgabendavo ligi Lietuvos pasienio, kur jos būdavo perkraunamos į Lietuvos geležinkelių vagonus ir bėgiais vežamos į Klaipėdos jūrų uostą. Ten trąšas į laivus perkraudavo Udovickiui ir „Belaruskalij“ priklausanti įmonė Birių krovinių terminalas. Tačiau kita Udovickio įmonė Gargždų geležinkelis informavo Lietuvos geležinkelius susitarusi su „Belaruskalij“ ir nuo šiol perimanti trąšų pervežimą bėgiais. Kadangi būtų naudojama valstybinė infrastruktūra, tam reikalingas Lietuvos valstybės leidimas. Udovickiui atsakyta neigiamai – valstybė nesutinka, kad krovinius vežtų Gargždų geležinkelis. Sprendimas apskųstas teismams ir Europos Komisijai, kur Udovickio įmonėms atstovavo Vilius Nikitinas. Liudininkai šiai knygai pasakojo, esą Lietuvos geležinkelių vadovybėje nerimauta, kad buvęs darbuotojas įmonėje turi šaltinių ir gauna konfidencialią informaciją, kurią gali panaudoti bylose (šie įtarimai niekada nebuvo įrodyti). Pažymėtina, jog Nikitinas kitose bylose tiesiogiai atstovavo ir „Belaruskalij“ interesams.
Abu broliai Nikitinai vienaip ar kitaip buvo susiję su Nausėda. Andrius prezidentą pažinojo seniai, kartu dirbo Lietuvos banke. Be kita ko, seniai pažinojo ir prezidento užsienio politikos vyriausiąją patarėją Astą Skaisgirytę – jis dirbo Lietuvos komercijos atašė Didžiosios Britanijos ambasadoje Londone, kai šiai vadovavo Skaisgirytė. Andriaus Nikitino vadovauta Konfederacija per rinkimus viešai ir, skirtingų šaltinių teigimu, neviešai rėmė Nausėdą. Jo pavardė buvo neoficialiai Valstybės saugumo departamentui perduotame Nausėdos rinkiminės komandos sąraše, kurį patikrinti turėjo Pranešėjo vadovaujama Valdyba. Jo brolis Vilius Nikitinas atvirai deklaravo palaikantis Nausėdą rinkiminėje kampanijoje, buvo rinkiminiame štabe. Abu broliai feisbuke yra publikavę nuotraukų, kuriose pozuoja su Nausėda rezultatų laukimo vakarėlyje, prezidento inauguracijos šventėje.
Kitose nuotraukose Vilius Nikitinas ir Gitanas Nausėda vaikštinėja kažkur gamtoje, susitinka verslo konferencijose. Taip pat ir Nausėda per rinkimus feisbuke publikavo nuotrauką su viešu Viliaus Nikitino palaikymu:
Palaikau Gitaną, nes renkasi ne apkasus, o atvirą komunikaciją su visomis visuomenės grupėmis.
Rinkdamas medžiagą Pancerovas bendravo su vienu valstybės tarnautoju, išmanančiu Baltarusijos valstybės interesus Lietuvoje. Paklaustas apie Udovickiui atstovaujančių Nikitinų ryšius su prezidentūra, tarnautojas pasakojo žinąs, jog 2020-aisiais Andrius Nikitinas ir Igoris Udovickis buvo susitikę su tuomete prezidentūros kanclere Alge Budryte. Tarnautojas sakė nežinąs, apie ką kalbėta, siūlė apie tai klausti jų pačių. Tačiau kelis kartus patvirtino, kad tokio susitikimo tikrai būta.
*
Kadangi informacijos apie žmogiškuosius ryšius, neformalias įtakas ir susitikimus neįmanoma patikrinti kitokiais būdais, Davidonytė ir Pancerovas nusprendė vienu metu paskambinti Udovickiui bei broliams Nikitinams ir paklausti tiesiai. Pradėta nuo Andriaus Nikitino.
– Ar kalbėjotės su prezidentu arba jo komanda, – telefonu klausė Davidonytė, – apie sankcijas „Belaruskalij“, Birių krovinių terminalą ir panašius klausimus?
– Čia, žinokit, ne mano kompetencijos klausimas, – atsakė Andrius Nikitinas. – Aš nuo to klausimo esu seniai atsiribojęs.
– O ar jūs buvot susitikęs su Alge Budryte ir Igoriu Udovickiu?
Pašnekovas kurį laiką tylėjo.
– Žiūrėkit, – prabilo. – Aš nelabai noriu komentuoti ten tų klausimų. Aš kadangi atsiribojęs, tai mes šito pokalbio gal nebetęsiam, gerai?
Tačiau Davidonytė klausinėjo toliau:
– Koks apskritai jūsų ryšys su prezidentu?
– Mes buvome kolegos banke.
– O ar kadencijos pradžioje jums siūlė tapti prezidento patarėju?
– Ne, – atsakė Andrius Nikitinas. – Mano kitas amplua, aš visą laiką buvau privačiame sektoriuje.
– O kaip jūs apibūdintumėte Lietuvos verslo konfederacijos vaidmenį prezidento rinkimų kampanijoje?
– Tada, tuo metu, buvo oficiali pozicija, kad mes remiam visus kandidatus, palaikom.
Padėjusi ragelį, Davidonytė iškart paskambino jo broliui Viliui Nikitinui:
– Ar jūs kada nors su prezidentu arba jo komanda aptarinėjote Baltarusijos sankcijas, „Belaruskalij“, Birių krovinių terminalo klausimus?
– Oi, pirmą kartą girdžiu tokius dalykus, – atsakė Vilius Nikitinas. – Aš taip giliai klientams neatstovauju.
– O ar jūs buvot siūlomas į prezidento patarėjus?
– Čia man naujieną sakot.
– Bet esate pažįstami su prezidentu? – klausė Davidonytė.
– Aš aktyviai palaikiau jo rinkiminę kampaniją. Tiesiog buvau štabe, – atsakė Vilius Nikitinas.
– O koks jūsų vaidmuo buvo štabe?
– Palaikytojo, – atsakė pašnekovas.
***
Daugiau šia ir kitomis susijusiomis temomis skaitykite Birutės Davidonytės ir Dovydo Pancerovo knygoje „Pranešėjas ir Prezidentas“.