Apie tai trečiadienį kalbėta Lietuvos žmogaus teisių centro surengtoje diskusijoje „Lytiškumo ugdymo kokybės užtikrinimas – kada ir kaip?“
Rodikliai skiriasi kelis kartus
Diskusijoje dalyvavusi ankstyvus gimdymus Lietuvoje nagrinėjanti demografė Vaida Tretjakova sakė pastebėjusi, kad, ir kalbant apie gimstamumo rodiklius, regioniniu aspektu matyti ryškių skirtumų.
„Jei analizuotume kaimo ir miesto pjūviu, kaimo rodiklis yra du kartus didesnis nei miesto. Palyginkime: 18 ir 9 atvejai tūkstančiui 15–19 metų amžiaus merginų. Jei analizuotume savivaldybių lygiu, matome iš viso labai didelius skirtumus, rodikliai skiriasi 4–5 kartus“, – aiškino ji.
Pasak demografės, yra kaimiškų savivaldybių, kur kūdikių susilaukia ir 31-a ar 36-ios iš tūkstančio 15–19 metų amžiaus merginų, o Vilniuje ar Kaune tokių atvejų būna vos 4–7.
Jau publikavus straipsnį demografė patikslino suklydusi. Mažiausias rodiklis Vilniuje – ne 4, o 6,5. Taigi maksimalus skirtumas – ne 9, o 6 kartai.
DELFI primena, kad sekmadienį pranešta apie Šiauliuose pagimdžiusią 12-os metų mergaitę. Paklausta, kiek čia įžvelgia sisteminę problemą, kaip mūsų šalis šiuo požiūriu atrodo Europos kontekste, V. Tretjakova sakė, kad bėdų dėl to turime, bet neretai jų nesprendžiame, nes, susidūrę su gyventojų skaičiaus mažėjimu, daugiau kalbame apie gimstamumo didinimą.
Gelbsti tik Rumunija ir Bulgarija
„Aš analizavau paauglių gimdymo rodiklį – gyvų kūdikių skaičių, tenkantį tūkstančiui 15–19 metų amžiaus merginų. Lietuvoje 2016 m. šis rodiklis buvo 13,3. Bendrasis paauglių gimdymo rodiklis per pastaruosius 20 metų sumažėjo beveik 3 kartus, bet, jei žiūrėtume į atskiras amžiaus grupes, matytume, kad didžiausias pokytis įvyko būtent vyresnio amžiaus paauglių grupėje. Tai susiję ne su probleminiais gimimais, gimdymais, o su pasikeitusia visos visuomenės prokreacine elgsena – gimdymas atidedamas iki vyresnio amžiaus“, – kalbėjo ji.
Demografės teigimu, dėl to auga ir vidutinis pirmą kartą gimdančių moterų amžius.
„Tačiau 15–17 m. amžiaus grupėje jau daugiau nei dešimtmetį rodikliai praktiškai nesikeičia, 2001 m. rodiklis buvo 8,5 kūdikiai tūkstančiui merginų, o 2016 m. – 6,5. Praktiškai nepakito. Akivaizdu, kad situacija tikrai nėra gera. Ypač atsižvelgiant į tai, kad daugumoje ES Vakarų ir Šiaurės šalių šioje amžiaus grupėje rodikliai yra artimi vienetui, realiai – nuliniai“, – aiškino V. Tretjakova.
Tiesa, žvelgiant į bendrą ES vidurkį, Lietuva labai prastai neatrodo. Tačiau, tikino specialistė, šį skaičių labai kilsteli Bulgarija ir Rumunija. Šiose šalyse iš tūkstančio 15–19 metų amžiaus merginų kūdikių susilaukia apie 30–40.
Ko moko mokyklose, gali nustebinti
Dar prieš diskusiją pabrėžta, kad, nors Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM) rugsėjį užtikrino, kad Lietuvoje pagaliau pradedama kokybiška lytiškumo ugdymo ir rengimo šeimai programa, pastarojo laikotarpio įvykiai verčia abejoti jos efektyvumu.
Dėmesys atkreiptas ne tik į gimdančias nepilnametes, bet ir į pamokose dėstomos informacijos turinį. Pavyzdžiui, vasarą vienas po kito nusirito skandalai apie per pamokas dėstomą informaciją apie „gėjus kanibalus“ ir pamokymus mergaitėms vaikinus rinktis pagal jų piniginės storį.
Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba nustatė, kad dar praėjusiais metais homoseksualūs asmenys buvo diskriminuojami net nacionalinės institucijos – Ugdymo plėtotės centro – metodinėje medžiagoje.
„Interneto svetainėje buvo įkelta metodinių rekomendacijų apie rengimo šeimai ir lytiškumo ugdymo programą. Jose buvo remiamasi, na, labai vienpusiška, vienašališka, visiškai neobjektyvia nuomone apie homoseksualius asmenis.
Tiesiog paminėsiu kelias frazes: homoseksualūs asmenys susiduria su įvairiomis problemomis – tiek bendraudami su draugais, tiek su aplinka. Esą homoseksualumas yra pasekmė to, kad žmonės neįgijo reikiamų žinių ar dėmesio šeimoje, tėvai netinkamai bendravo su vaikais, dėl to jie tapo homoseksualais. Homoseksualumas taip pat tapatintas su liga, kurią reikia gydyti. Tie žmonės buvo apibūdinami kaip lūzeriai, praradę viską, apgailėtini. Lyg ir buvo reiškiama užuojauta...
Pripažinome, kad tokia informacija – neobjektyvi, šališka. Jei jau ji pateikiama, reikia remtis kelių mokslininkų nuomonėmis. Negalima, aišku, programose formuoti tokių diskriminacinių, žeminančių ir menkinančių nuostatų“, – sprendimą aiškino Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos teisininkė Laima Vengalė-Dits.
Atvejai – ne vienetiniai
Pasak specialistės, deja, tokie atvejai – ne vienetiniai. Ji prisiminė ir situaciją Telšių Žemaitės gimnazijoje, kai pamokos metu mokytoja demonstravo pateiktis apie homoseksualius asmenis.
„Pamenu, buvo net iki absurdo prieita, sakyta, tai – kanibalai, jie verda ar kepa žmonių mėsą, valgo žmogieną. Vėl buvo pripažintas aiškus diskriminavimo propagavimas“, – sakė ji.
L. Vengalės-Dits teigimu, įsiminė jai ir vienoje mokymo programoje išdėstyta skaičių įsiminimo metodika.
„Buvo pasitelkta kažkokia pasakėčia, kurioje skambėjo, kad moteris – visada nulis, reiškia nulį, o vyras – vienetas. Vaikams aiškinta, kad, jei nulis atsistoja šalia vieneto, tada jis jau įgyja reikšmę ir prasmę, yra 10. Tačiau kartu konstruojamas modelis, kad moteris įgyja reikšmę tik atsistojusi šalia vyro, viena tarsi nėra asmenybė“, – kalbėjo ji.
Teisininkė aiškino, kad nederamas mokymo atvejis užfiksuotas ir etikos užrašuose, skirtuose šeštaklasiams. Aptariamoje užduotyje klausiama, kuriuos du iš išvardytų asmenų moksleivis pasodintų klasėje likusiose laisvose vietose – mokinį, turintį judėjimo negalią, sėdintį neįgaliojo vežimėlyje, romų tautybės mokinį iš daugiavaikės šeimos, mokinį, atvykusį iš Baltarusijos ir beveik nekalbantį lietuviškai, mokinį, turintį elgesio problemų, islamą išpažįstantį mokinį iš imigrantų šeimos ar mokinį iš asocialios šeimos, vaikų globos namų, autistą.
„Pati klausimo formuluotė – ką Jūs pasirinktumėte, nėra korektiška. Vaikui tarsi formuojama nuomonė, pasakoma, kodėl tam tikras asmuo nepatinka. Pripažinome, kad skatinamas tarsi vienų grupių toleravimas, o kitų atmetimas“, – sakė L. Vengalė-Dits.
Vadino vaiko tragedija
ŠMM viceministras Gražvydas Kazakevičius pripažino, kad atvejis, kai pagimdė 12-metė, vaiko tragedija, tačiau, jo manymu, labai sunku tikėtis prevencinių programų rezultato vos per kelis mėnesius ar kelerius metus.
„Efektas paprastai yra matomas po kelerių metų. Ko gero, šis atvejis nulemtas ir spragų iš ankstesnių laikų, bet kartu ir kitų institucijų darbo“, – aiškino jis.
Paklaustas, kodėl į mokyklas kalbėti apie lytiškumą yra kviečiami ir bažnyčios atstovai, neretai besilaikantys gana kategoriškos, o ne objektyvios pozicijos, viceministras tikino čia iš esmės nematantis nieko blogo.
„Gandų ir nuomonių mes girdime tikrai labai įvairių. Aš daugiau galvočiau apie tai, kad šioje programoje yra dviejų gana skirtingų pozicijų derinimas. Esu buvęs mokytoju, direktoriumi, kviesdavausi labai įvairių požiūrių žmonių, kad galėčiau su vaikais aptarti skirtumus, pozicijas. Nesakyčiau, kad bažnyčios atstovai moko ar įgyvendina programą, sakyčiau, kad jie išdėsto savo požiūrį, apie kurį vėliau galima diskutuoti“, – pozicija dalijosi jis.
Kol kas medžiagą parengė tik pradinukams
Be to, G. Kazakevičius pabrėžė, kad kasdien prieš moksleivius stoja 37 tūkst. mokytojų, tad net kelti prielaidą, kad visi jie turi vienodą poziciją, būtų naivu.
„Ugdymo plėtotės centras šia tema priemones parengė pradinukams, dar laukia 5–10 klasės. Tai, kas buvo padaryta pavasarį – mokymai mokytojams, tarptinstituciniai susitikimai – svarbu, nes reikėjo suformuoti programos nuostatas. Aš nesakau, kad pasirengimas buvo pakankamas – medžiaga tik pradinukams, bet startinis paketas pakankamas. Visada sakau, kad niekada nebus gana, nesakau, kad gana, tačiau pirminis įdirbis yra“, – kalbėjo jis.
Pasak viceministro, mokykloms buvo parengti 7 ar 8 modeliai, kaip įgyvendinti lytiškumo programą, – kalbėta ir apie atskirą pamoką, papildomą modelį ar integraciją, kiekviena švietimo įstaiga esą pasirinko jai labiausiai tinkamą.
Pasiekimas – ne tik suprasti orientaciją, bet ir apibūdinti to socialines pasekmes
Psichologė Izabelė Grauslienė, auginanti du mokyklinio amžiaus vaikus, tikino apsidžiaugusi, kai išgirdo, kad švietimo įstaigose bus kalbama apie lytiškumo ugdymą, tačiau, deja, praktinio šios programos įgyvendinimo pastebėti jai nepavyko.
„Man labai trūksta išaiškinimo, kaip mes galime kalbėti su vaikais. Manau, problema tokia, kaip ir su vadovėliais – daug jų prileidžiama, diskutuojama apie tai, bet nediskutuojama, kaip iš jų ugdyti“, – aiškino ji.
I. Grauslienė tikino pati skaičiusi aptariamą programą ir nustebusi dėl tam tikrų joje išdėstytų aspektų.
Pavyzdžiui, kaip pasiekimas vyresnių klasių moksleiviams pateikiamas ne tik supratimas, kad yra skirtingos lytinės orientacijos, bet ir gebėjimas apibūdinti to socialines pasekmes.
Lytiškumas – vis dar tabu tema
Edukologė, žmogaus teisių ugdymo specialistė Vilma Gabrieliūtė aiškino, kad tėvai ir pedagogai neretai kreipiasi į jos vadovaujamą VŠĮ „Įvairovės ir edukacijos namai“, nes nori gerai jaustis kalbėdami apie lytiškumą. Daugeliui, deja, tai vis dar yra tabu tema.
„Nei mūsų karta, nei ankstesnė karta neturėjo lytiškumo ugdymo mokyklose. Atėję pas mus tėvai ir pedagogai sako nenorintys vaikų ugdyti taip, kaip buvo ugdomi patys. Daugeliui šios temos siejasi su gėdos jausmu“, – pabrėžė ji.
Pasak V. Gabrieliūtės, svarbu apibrėžti, kokia yra valstybinė pozicija lytiškumo klausimu, o tuomet, vadovaujantis tuo, į mokyklas reikia kviesti savo nuomone galinčius pasidalyti asmenis.
„Nėra bendros kompetencijos, niekas neinvestuoja, kad ta kompetencija atsirastų. Kaip aš sakau, ant tų pačių pagrindų negalime pastatyti kažko naujo“, – kalbėjo ji.