2001-ųjų gruodžio 17 d. krašto apsaugos ministras Linas Linkevičius pasirašė įsakymą, kuriuo įsteigtos Specialiųjų operacijų pajėgos. Iki to buvo einama visą dešimtmetį.
SOP užuomazgos atsirado po tragiškų Sausio įvykių 1991 m. Parlamentą ir šalies vadovus saugojusio Aukščiausiosios Tarybos apsaugos skyriaus (ATAS) 4-ojo būrio (specialiosios apsaugos) kovotojai tada nusprendė, jog jiems reikalingi karybos pagrindai ir specialiosios taktikos išmanymas.
ATAS vadas Artūras Skučas prisimena, kad tarnybos 4-asis būrys buvo pradėtas kurti 1991 m., supratus, kad vien asmens apsaugos neužtenka – reikia greitojo reagavimo ir išankstinės žvalgybos, paramos asmens sargybiniams.
Atrenkant žmones į 4-ąjį būrį pagrindiniai kriterijai buvo moralinės savybės ir fizinis pasirengimas. Galiausiai šiame būryje tarnavo keliasdešimt žmonių (dalis jų vėliau tapo SOP kariais).
„Žalio supratimo neturėjom“
Buvęs pirmojo Lietuvos SOP vado Sauliaus Guzevičiaus bendražygis, o vėliau – SOP vadas Darius Jauniškis (dabartinis Valstybės saugumo departamento direktorius) prisimena, kad viskas prasidėjo 1990 m. nuo pastatų apsaugos. Paskui savanoriai įsiliejo į ATAS gretas.
Kai Nepriklausomybę atkūrusią Lietuvą ėmė pripažinti užsienio valstybės, pirmuosius mokymus surengė buvęs Kanados karinės žvalgybos karininkas Kostas Rimša, o vėliau ir amerikiečių Slaptoji tarnyba, sauganti JAV prezidentą. Bet tai buvo asmens apsaugos mokymai. Iš amerikiečių ATAS gavo ir pirmuosius vakarietiškus ginklus – pistoletus „Sig Sauer P226“, kuriais buvo pakeisti rusiški „Makarov“ ir TT.
„Dar jie padovanojo spalvą nuo apšvietimo keičiančius akinius. Taip ir vaikščiojom visi su vienodais akiniais, vienodais kostiumais ir baltomis kojinėmis“, – pasakojo D. Jauniškis. Paklaustas, kodėl kojinės buvo baltos, juokdamasis atsakė, kad tokia mada buvo. Tik vėliau buvo susirūpinta reprezentacine asmens sargybinių išvaizda – teko nuolat mokytis.
Pirmosios specialiosios taktikos užuomazgos atsirado po Sausio įvykių. Teko šaudytis su kagėbistais ir sovietų kariais, vaikytis Parlamentą stebinčius sovietų agentus, kovoti su tuo metu klestėjusiais organizuotais nusikaltėliais. „Supratom, kad mums reikia karybos pagrindų“, – sakė D. Jauniškis. Jauni vyrai be jokių instruktorių treniravosi, kaip patys sugalvodavo (vėliau, kai juos mokyti ėmė rimti instruktoriai iš Vakarų, paaiškėjo, kad savanoriai toli gražu ne viską įsivaizdavo teisingai). „Žalio supratimo neturėjom net kaip pistoletą teisingai laikyti, kaip šaudyti, kur taikytis ir t. t.“, – pasakojo vienas iš SOP kūrėjų.
Tokių pramuštgalvių susirinko maždaug 8. „Nuėjome pas A. Skučą, pasakėme, kad mums reiktų pramokti spec. taktikos. Kadangi A. Skučas irgi buvo pramuštgalvis, jis sutiko. Pasakė, kad ginklų ir šovinių yra – varykit ir treniruokitės. Skučas yra Skučas, už tai jis ir gerbiamas. Pradėjom mokytis. Kiek prisimenu, pirmas tikras instruktorius buvo amerikietis – buvusi žalioji beretė (JAV specialiųjų pajėgų rūšis). Pamatęs, kaip treniruojamės įsiveržti į pastatą, pasakė, kad darome „šiek tiek“ neteisingai, ir pamokė, kaip tai reikia daryti“, – prisiminimais dalijosi D. Jauniškis. Viskas iš esmės pasikeitė išvykus į Prancūziją.
Lietuvius mokė spec. pajėgų legendos
Buvęs ATAS 4-ojo būrio vadas Saulius Tulevičius (dabar saugos tarnybos „G4S Lietuva“ generalinis direktorius) prisimena, kad 1992 m. buvo sulaukta netikėto pasiūlymo iš Prancūzijos – Nacionalinės žandarmerijos intervencijos grupė (GIGN) sutiko apmokyti 9 Lietuvos pareigūnus. Tam labai tiko ATAS, nes skyriaus funkcijose buvo numatyta ne tik asmens apsauga (to lietuvius jau buvo mokę amerikiečiai iš Slaptosios tarnybos, saugančios JAV prezidentą), bet ir kovos veiksmai, esant ypatingoms situacijoms, įkaitų vadavimas, kova su teroristais ir kt. Be to, tuo metu ATAS buvo vienintelė Lietuvos specialioji tarnyba, visiškai nesusijusi su okupantais, joje nebuvo sovietinių kariškių ir milicininkų.
Buvo nuspręsta į Prancūziją siųsti tris žmones iš asmens apsaugos, tris iš 4-ojo būrio ir tris – iš kitos specialiosios grupės.
„Tuo metu apie prancūzų žandarus žinojome tiek, kiek matėme komedijose „Žandaras ir ateiviai“, „Žandaras veda“ ir pan. Nė nežinojome, kad GIGN yra geriausių pasaulio spec. pajėgų trejetuke, greta amerikiečių „Delta“ ir britų SAS“, – pasakojo S. Tulevičius.
Prieš išvykimą GIGN atsiuntė mokymo programą. Mūsiškiams net su gerai prancūziškai mokančių žmonių pagalba nepavyko jos iki galo deramai išsiversti. Pavyzdžiui, visi spėliojo, ką galėtų reikšti „greita virvė“ (interneto dar nebuvo, o vertėjai neišmanė prancūziškų karinių terminų). Tik GIGN bazėje sužinojo, jog tai yra greitas nusileidimas virve iš ore kabančio sraigtasparnio.
Prancūzai atvykusiems lietuviams davė pasirinkti, kokio kurso jie norėtų: asmenų apsaugos ar intervencijos. Mūsiškiai pasirinko mišrų kursą: pusę intervencijos, pusę – asmenų apsaugos. Bet prancūzai, pamatę, kad šie kursantai jau gerai išmano asmenų apsaugą, didžiąją mokymų dalį skyrė intervencijai.
Mokymai vyko nuo liepos iki gruodžio pabaigos. Pradžioje lietuviai Karinio jūrų laivyno kalbų akademijoje buvo išmokyti prancūzų kalbos. Po to jie atvyko į Satori, kur yra pagrindinė GIGN bazė. Iškart prasidėjo žiaurūs mokymai. S. Guzevičius paskui juos apibūdino taip: „Jei būtume ten užsimušę, niekas nebūtų nustebęs.“
Atvykėliams teko praeiti visą atranką, kurią praeina prancūzų kariai, pretenduojantys tarnauti GIGN. Buvo atliekami įvairiausi fiziniai ir psichologiniai testai. Vėliau ši patirtis buvo pritaikyta kuriant atrankos mechanizmą Lietuvos SOP.
Visi lietuvius mokę instruktoriai buvo gyvos legendos – dalyvavę daugybėje kovinių operacijų, kai kurios iš jų buvo nuskambėjusios per visą pasaulį. „Čia sužinojome, kas iš tikrųjų yra specialiosios pajėgos. Prancūzai mums padėjo pagrindus“, – sakė D. Jauniškis.
Pasak A. Skučo, GIGN apmokymus baigę pareigūnai iš Prancūzijos į Lietuvą grįžo 1992-ųjų pabaigoje, po Seimo rinkimų, kuriuose daugumą gavo kairioji Lietuvos demokratinė darbo partija. „Tuo metu jau laukėme, kada mus išvaikys. Po pusmečio ATAS buvo panaikintas – prijungtas prie Vidaus reikalų ministerijos“, – pasakojo buvęs tarnybos vadas.
Dar buvo bandymas išsaugoti 4-ąjį būrį. Norėta, kad jis visas pereitų į kariuomenę (tuo metu jai priklausė ir pasienio apsauga), į pasieniečių greitojo reagavimo būrį. Tačiau nepavyko susitarti su krašto apsaugos ministru Audriumi Butkevičiumi.
Pagal kitą planą, 4-asis būrys turėjo pereiti į Valstybės saugumo departamentą, bet pasikeitė departamento vadovas ir planas liko neįgyvendintas.
Jei Lietuvoje tuo metu rinkimų nebūtų laimėję kairieji ir ATAS nebūtų prijungtas prie Vidaus reikalų ministerijos, o žmonės dėl to nebūtų išsivaikščioję, gal kariuomenėje nebūtų atsiradusios spec. pajėgos, nes jų kūrėjai buvo iš Apsaugos skyriaus?
„Ir taip, ir ne. Manau, pats likimas mums pakišo idėją, kur link reikia judėti. Mes priėjom išvadą, jog tokie padaliniai turėtų būti kariuomenėje. Būti pavaldžiam kariuomenės vadui yra geriau, nei būti pavaldžiam Vidaus reikalų ministerijai (VRM). Be to, būnant kariuomenės dalimi, galima dalyvauti misijose užsienyje. Prijungimas prie VRM buvo skausmingas periodas, daug žmonių išėjo iš tarnybos. Nes tuo metu galvojome, kad viskas – laimėjo kairieji, tarnyba žlugs. Daug mūsų su tuo negalėjo susitaikyti, nenorėjo tarnauti naujai valdžiai ir išėjo į privačias kompanijas ar ėmė kurti savo verslus, nemažai žmonių perėjo į ką tik sukurtą Finansų ministerijos apsaugos skyrių (bet jis gan greitai buvo panaikintas). Aš iš Vadovybės apsaugos departamento (taip buvo pervadintas ATAS) išėjau 1994 m., dirbau Finansų ministerijoje, paskui – banke. O Saulius, padirbėjęs Finansų ministerijoje, išėjo į Savanorišką krašto apsaugos tarnybą (SKAT). Ten su SKAT vado Arvydo Pociaus (vėliau jis tapo kariuomenės vadu, o dabar yra parlamentaras) parama Saulius pradėjo kloti pamatus būsimoms spec. pajėgoms. Atėjau ten ir aš“, – pasakojo D. Jauniškis.
Lemtingas pokalbis su profesoriumi
SOP iniciatorius bei įkūrėjas buvo Saulius Guzevičius (beje, vėliau jis kūrė dar ir Strateginės komunikacijos departamentą bei Atsparumo hibridinėms grėsmėms grupę). Atsargos pulkininkas pasakoja, kad 1996 m., dar prieš Seimo rinkimus, jis susitiko su profesoriumi Vytautu Landsbergiu ir paaiškino, kad būtų tikslinga išnaudoti ATAS patirtį ir GIGN suteiktas žinias bei įgūdžius. Konservatorių lyderis nusistebėjo, kodėl karininkas kreipiasi į jį – juk jo partija opozicijoje ir neturi valdžios. Į tai S. Guzevičius jam atsakė: „Daugiau nėra į ką kreiptis.“
„Landsbergis, puikiai žinodamas apie ATAS 4-ojo būrio operacijas, suprato, ką gali pasiekti tokie specialieji koviniai vienetai“, – pasakojo atsargos pulkininkas S. Guzevičius. Po Seimo rinkimų, kuriuose nugalėjo dešinieji, Seimo pirmininkas V. Landsbergis ir krašto apsaugos ministras Česlovas Stankevičius nurodė įkurti Ypatingosios paskirties tarnybą (YPT).
Įkūrus YPT ir į SKAT atėjus D. Jauniškiui, prasidėjo žmonių atrankos. S. Guzevičius ir D. Jauniškis tam pritaikė prancūzišką karių atranką. Beje, maždaug tuo pačiu metu Kaune kūrėsi Jėgerių batalionas, vadovaujamas plk. ltn. Sauliaus Veprausko, o Klaipėdoje – kapitono leitenanto Valerijaus Krisikaičio vadovaujamas Kovos plaukikų būrys.
Tuo metu YPT atsirado ir atskiras šios tarnybos karių pavadinimas – žaliukai. Pasak S. Guzevičiaus, nenorėta pasivadinti komandosais, reindžeriais ar pan., norėjosi lietuviško pavadinimo. Todėl buvo nutarta pavadinimą perimti iš pokario partizanų ir YPT karius vadinti žaliukais.
Prasidėjo pirmosios YPT užduotys, tarp jų ir aukšto rango KAM svečių apsauga. Kartais tarnyba talkindavo policijai gaudant ypač pavojingus ginkluotus nusikaltėlius.
1998 m. YPT jau buvo apie 35 žmones. Atrankos vykdavo 2–3 kartus per metus, karių daugėjo. Į YPT vadus kreipėsi kovos plaukikų vadas V. Krisikaitis: jie neturėjo atrankos sistemos, todėl į būrį patekdavo ne visai tinkamų žmonių. Narų komandoje pradėjus taikyti YPT atrankos sistemą, padėtis ten žymiai pagerėjo. Vėliau ta pati atrankos sistema buvo pritaikyta ir Jėgerių batalione, transformuojant jį į specialiosios žvalgybos vienetą.
1999 m. YPT buvo atskirta nuo savanorių pajėgų, tarnyba tapo savarankiška ir tiesiogiai pavaldi kariuomenės vadui.
Buvo pradėta brandinti idėja sukurti SOP ir sujungti specialiuosius padalinius (YPT, jėgerius, kovos plaukikus). Šis sumanymas buvo nuolat derinamas ir svarstomas su generolu Valdu Tutkumi, kuris labai rėmė šį projektą ir jį kuravo. Pasak S. Guzevičiaus, kariuomenės savanoriai kūrėjai nuo pradžių suprato, kad Lietuvai nepakaks resursų ir biudžeto modernių naikintuvų eskadrilėms, branduoliniams povandeniniams laivams, tankų divizijoms, lėktuvnešiams ir pan. O Rytų kaimynas priešiškas, didelis ir brutalus. Reikia gebėti duoti jam atkirtį asimetriniu būdu (kai kovojama su daug didesniu priešu, naudojama pasalų, reidų, diversijų ir sabotažo taktika, siekiant priešą išsekinti ir demoralizuoti). Tokią taktiką dešimtmetį naudojo Lietuvos partizanai Karo po karo metu.
2001 m., po Rugsėjo 11-osios teroro aktų JAV, su YPT susisiekė KAM Gynybos štabo viršininko pavaduotojas, jūrų kapitonas (pulkininkas) Juozas Alšauskas: „Na, kur tie jūsų SOP planai? Turit? Nešam kariuomenės vadui.“ Gruodžio 17 d. ministras pasirašė įsakymą dėl SOP sukūrimo, bet tai dar pusmetį buvo laikoma paslaptyje. Apie naujų pajėgų sukūrimą viešai pranešta 2002-ųjų birželį, didelių pratybų, kurias stebėjo ir prezidentas Valdas Adamkus, metu.
Kvietimas į karą
Po 2001-ųjų rugsėjo 11-osios didžiulių teroristinių išpuolių JAV amerikiečiai pradėjo milžinišką tarptautinę operaciją Afganistane. Tuo metu dalis sąjungininkų neturėjo tinkamų karui spec. pajėgų, o kai kurios kitos šalys tokias pajėgas turėjo, tačiau tų valstybių vadovams stigo politinės valios. 2002-ųjų pavasarį amerikiečiai nusprendė pakviesti ir Lietuvos SOP dalyvauti šioje operacijoje.
„Manau, tai buvo testas Lietuvai – ar bus politinė valia išsiųsti savo pajėgas kariauti kartu su amerikiečiais, ir tuo pačiu norėta patikrinti, ar mūsų spec. padaliniai tikrai yra geri. Kelis kartus buvo atvykę JAV atstovai, kurie stebėjo mūsų treniruotes. Jie palinkčiojo galvomis ir išvyko į Vašingtoną. Netrukus gavome kvietimą atvykti į Floridą, į Tampoje esančią operacijos Afganistane centrinės vadovybės būstinę. Kariuomenės vadas Jonas Kronkaitis ir tuometinis Sausumos pajėgų vadas Valdas Tutkus pasitarę į Tampą išsiuntė brigados „Geležinis vilkas“ vadą plk. Vitalijų Vaikšnorą, mane (tuo metu D. Jauniškis buvo YPT vado pavaduotojas – red.) ir KAM atstovą plk. ltn. D. Petraitį. Ten mums įteikė kvietimą spec. pajėgoms dalyvauti operacijoje „Enduring Freedom“. Kartu vykę kolegos galvojo, ar jie teisingai suprato? Mus kviečia į Afganistaną? Jiems buvo sunku patikėti. Grįžus sunku buvo patikėti ir KAM vadovybei. Ministras net išsiuntė generolą V. Tutkų į Tampą, kad šis pasitikslintų – kaip čia yra, kviečia į Afganistaną ar ne. Grįžęs į Lietuvą V. Tutkus pasakojo nejaukiai pasijutęs, nes amerikiečiai nustebo – kas neaišku, generole? Taip, tai kvietimas jūsų spec. pajėgoms dalyvauti operacijoje Afganistane“, – pasakojo D. Jauniškis.
Pirmasis lietuvių eskadronas „Erelis“ (nuo antrojo mūsų eskadronai vadinosi „Aitvaras“) buvo dislokuotas Bagrame, priskirtas JAV 82 divizijai. Kariai buvo apginkluoti lenkų gamybos automatais „Kalašnikov“ (NATO kalibro), turėjo vietinėms sąlygoms nepritaikytus visureigius (vadino juos popieriniais, nes kulkos juos skrosdavo kiaurai, važiuojant per akmenis lūždavo kardanai ir t. t.), netinkamomis uniformomis (pernelyg ryškių spalvų). Į pirmojo eskadrono patirtį ir pastabas buvo atsižvelgta. Antrasis eskadronas, kuris jau vadinosi „Aitvaras“, vadovaujamas tuomet plk. ltn. S. Guzevičiaus, buvo apginkluotas vakarietiškais ginklais, patobulinti visureigiai, ant jų uždėti sunkieji kulkosvaidžiai ir t. t.
Amerikiečiai, pamatę, kad lietuviai geba rimtai kariauti, antrąjį eskadroną, kuris pirmąjį Afganistane pakeitė 2002-ųjų rudenį, priskyrė jau spec. pajėgų vadovybės pavaldumui. Paskui buvo dar daug eskadronų.
Pačioje 2003-iųjų pabaigoje, į Lietuvą grįžus iš žaliukų ir jėgerių sudarytam eskadronui, buvo planuojama daryti pertrauką, nes tuo metu SOP nebuvo daug karių ir vyrams reikėjo pailsėti. Tačiau 2004-ųjų pradžioje atvyko amerikiečių SOP atstovai ir pasakė, jog lietuviams į Afganistaną naują eskadroną reikia siųsti dabar, nepaisant suplanuotos pertraukos. Mūsiškius tai nustebino, jie ėmė klausinėti, kas atsitiko, kodėl tokia skuba? Amerikiečiai paaiškino ir pranešė tai, ko Lietuvoje dar niekas nežinojo: „Netrukus priimsime jus į NATO. Bet yra to priešininkų, todėl reikia, kad būtumėte Afganistane – jūsų pavyzdžiu remsimės reikalaudami priimti Lietuvą į Aljansą jau dabar.“
Supratus reikalo svarbą buvo skubiai suformuotas naujas eskadronas. Prasidėjo pasirengimas. Jam baigiantis iš JAV atvyko pasirengimo vertintojai. Ir tuo metu niekieno nesiųstas į poligoną, kur treniravosi naujasis eskadronas, atvyko Jėgerių bataliono štabo viršininkas majoras Valerijus Šerelis ir paprašė susitikti su jėgeriais (jų buvo 18). Po susitikimo su V. Šereliu praėjus savaitei, 14 karių atsisakė vykti į Afganistaną, o likę keturi išvyko ir puikiai pakariavo.
„Buvo labai didelė gėda, nes tai įvyko amerikiečiams atvykus. Buvo sukeltas pavojus eskadrono išvykimui į Afganistaną. Keturiolika jėgerių atsisakė vykti, visi surašė vienodus raportus su tomis pačiomis rašybos klaidomis. Buvo akivaizdu, kad visi nusirašinėjo nuo to paties pavyzdžio. Paaiškėjo, kad vienas iš sabotažo iniciatorių buvo V. Šerelis, kurį konsultavo pulkininkas iš Generalinės inspekcijos. Teko keisti eskadrono vadą“, – pasakojo D. Jauniškis. O susidariusią spragą eskadrone užpildė savanoriai žaliukai iš YPT ir koviniai narai. Eskadronas išvyko laiku ir puikiai pakariavo. Lietuva, o kartu ir Latvija bei Estija, tapo NATO nare.
Vienas iš mūsų generolų paskui pasakė: „Manęs niekas neįtikins, kad tai nebuvo bandymas torpeduoti Lietuvos gynybos politiką.“ Pasak S. Guzevičiaus, šis bandymas sabotuoti „Aitvaro“ išvykimą į Afganistaną prieš pat Lietuvos įstojimą į NATO taip ir liko neištirtas iki galo.
„Viskas išėjo į gerą – po to buvo pakeisti nevykę įstatymai ir profesinės karo tarnybos kariai neteko teisės atsisakyti vykti į misijas užsienyje“, – sakė S. Guzevičius.
Taip pat liko neištirtas Lietuvos atstovo NATO štabe Belgijoje elgesys. Tas pulkininkas į Lietuvą siųsdavo melagingą informaciją apie kovojantį antrąjį lietuvių eskadroną Afganistane – esą jie tik saugo bazę, daugiau nieko neveikia. Kodėl jis siuntė klaidinamą informaciją, kažkodėl nebuvo išsiaiškinta. Tai sužinoję, amerikiečiai net atsiuntė savo kariškių delegaciją, kuri prezidentūrai, Seimui ir Krašto apsaugos ministerijai (KAM) pateikė tikrus lietuvių spec. operacijų faktus.
„Vėl pakovosim su blogiu petys į petį!“
Apie įvykdytas operacijas Afganistane iki šiol kalbama puse lūpų. SOP kūrėjai ir vadai tik šiek tiek papasakojo apie eskadronų veiklą.
Antrajam eskadronui vadovavęs S. Guzevičius papasakojo, kad 2003 m. su problemomis susidūrė vienos iš didžiųjų Europos valstybių spec. pajėgos, veikusios Afganistane: tam eskadronui dėl politinių priežasčių niekaip nepavykdavo išvykti į savo operacijų rajoną, nes jų šalies politikai stabdydavo visus savo karių planus. O jų atsakomybės rajonas, esantis Pakistano pasienyje, buvo labai svarbus. Tai matydama JAV spec. pajėgų vadovybė paklausė lietuvių, ar jie galėtų padirbėti ir tame kalnuotame rajone. „Aitvaras“ ėmėsi tos užduoties.
Kalnuose, Afganistano teritorijoje, „Aitvaro“ kariai sučiupo ginkluotą Pakistano kariuomenės kapitoną. Pareikalavus pasakyti, kiek jų dar čia yra, pakistanietis karininkas atsakė, kad jų čia yra daugiau. Lietuviai jam liepė įsakyti saviškiams pasirodyti iš slėptuvių. Mūsiškių nuostabai, pasirodė apie 80 kareivių. Į klausimą, ar Pakistano kariai čia, Afganistano teritorijoje, yra seniai, kapitonas atsakė: „Dvidešimt metų“. Kaip vėliau sakė sąjungininkai, šis įvykis ir oficialiai užfiksuotas faktas, kad Pakistano kariuomenė pažeidinėja Afganistano sieną, buvo labai naudingi, derantis su Pakistanu dėl to, kad ši šalis labiau spaustų per jos teritoriją į Afganistaną plūstančius teroristus.
Grįždami po operacijos lietuviai pateko į pasalą, prasidėjo mūšis. Talibai buvo ginkluoti ne tik automatais, bet ir granatsvaidžiais. Skeveldra sužeidė mūsų karį Tomą, kuris tuo metu lupo į teroristus iš kulkosvaidžio. Jam buvo prakirsta galva, bet sužeidimas nebuvo sunkus. Tomą ketinta evakuoti sraigtasparniu, bet jis pasiprašė paliekamas su kovos draugais. Pagalbą suteikęs medikas leido jam pasilikti.
Grįžus į bazę, sąjungininkų kariai, kurių operaciją teko vykdyti „Aitvarui“, pakvietė į savo barą, kurį buvo įsirengę Bagramo oro uosto griuvėsiuose. Įėjus į vidų, alų pardavinėjantis karys-barmenas pasitikslino: „lietuviai?“; gavęs teigiamą atsakymą užtikrino: „Alus jums čia visada nemokamas!“
S. Guzevičius papasakojo ir apie bendrą operaciją su vietinėmis pajėgomis. Ji buvo surengta, kai Gaznio provincijos gubernatorius paprašė pagalbos, nes talibai įkaitu paėmė jo dėdę.
Operacijoje, kuriai vadovavo lietuviai, dalyvavo „Aitvaras“ ir amerikiečių SOP eskadronas bei Gaznio gubernatoriui pavaldžios Afganistano pajėgos. Tuo metu mūsų eskadrono pusės metų misija jau artėjo prie pabaigos, buvo sukaupta daug patirties, o neseniai atvykusius amerikiečių karius priskyrė prie lietuvių, kad susipažintų su operacijų Afganistane specifika.
Didelės jungtinės pajėgos naktį apsupo nemažą rajoną. Buvo sučiupta daug įvairaus rango talibų. Gubernatoriaus dėdės grobikai tąsyk neįkliuvo, tačiau operacija juos kaip reikiant išgąsdino, todėl jie ėmė derėtis radijo ryšiu. „Derybos buvo keistokos. Nieko panašaus mums dar nebuvo tekę girdėti“, – stebėdamasis pasakojo S. Guzevičius. Pagrobėjai reikalavo paleisti suimtus talibus, antraip grasino nužudyti dėdę, bet gubernatorius sutiko paleisti tik žemo rango teroristus. Toliau derybos ėmė darytis juokingos. Pagrobėjai gubernatoriui: „Tu – blogas musulmonas, nes susidėjęs su netikėliais skriaudi brolius.“ Gubernatorius: „Jūs patys blogi musulmonai, nes norite nužudyti brolį musulmoną.“ Pagrobėjai: „Tai tu blogas musulmonas, nes tau nerūpi tavo dėdė, kurį mes nužudysim.“ Gubernatorius: „Ne, jūs blogi musulmonai, nes jūs – žudikai ir jūsų tikėjimas netikras, o mano tikras, nes aš žinau, kad, jei Alachas nenorės, mano dėdei nė plaukas nuo galvos nenukris.“ Tuo derybos ir baigėsi. Lietuviai išvyko atgal į Bagramą, amerikiečiai išsivežė belaisvius, o gubernatoriaus pajėgos toliau ieškojo dėdės.
Beje, kai Bagrame naujo mūsų eskadrono karininkai atėjo į spec. pajėgų štabą, vadovaujantis JAV pulkininkas nudžiugo: „O, lietuviai! Laukiau jūsų! Vėl pakovosim su blogiu, kaip senais laikais, petys į petį!“ Toks pareiškimas mūsiškius nustebino. Bet netrukus viskas paaiškėjo: amerikietis buvo lenkų kilmės ir turėjo mintyje lietuvių bei lenkų kovas prieš bendrus priešus viduramžiais.
Buvo ir kitų simpatijų Lietuvos kariams išreiškimų. S. Guzevičius prisimena pasitarimą prieš didelę operaciją, kurioje turėjo dalyvauti visi koalicijos partneriai (konvencinės pajėgos turėjo stumti teroristų būrius, o spec. pajėgos kalnais ir dykuma besitraukiančius talibus turėjo gaudyti ir naikinti). JAV SOP štabe susirinko visų eskadronų vadai. Po bendros pasitarimo dalies buvo paprašyta pasilikti tik JAV dalinių vadus. Saulius, kaip ir kiti sąjungininkai, pakilo išeiti, bet tada amerikietis pulkininkas, vadovavęs koalicijos spec. pajėgoms, nurodė jam pasilikti. O kai pasitarimui vadovaujantis karininkas pakartojo, kad ši pasitarimo dalis skirta tik amerikiečiams, pulkininkas pasakė, kad lietuviais pasitiki taip pat, kaip savo kariais, ir lietuvių vadas bus posėdyje iki pabaigos.
Nugriovė kalną
2004 m. pas lietuvius (ketvirtajam eskadronui vadovavo D. Jauniškis) atėjo amerikiečių jūrų ruoniai (angl. Navy SEALs), bazėje gyvenę šalia. Jie pasiūlė sujungti jėgas ir rengti bendras operacijas šalies Pietuose. Tada lietuviai persikėlė į Afganistano Pietus ir pradėjo veikti Kandaharo bei Zabulo provincijose, kur talibai buvo itin aktyvūs.
„Aitvaro“ kariai su jūrų ruoniais surengė keliolika operacijų. Dažniausiai sraigtasparniais išskrisdavo naktį, kad paryčiais būtų vietoje. Dar tamsoje arba brėkštant puldavo kaimus, kuriuose, žvalgybos duomenimis, būdavo teroristų. Kartais jų ten nerasdavo, kartais – rasdavo, tada kildavo susišaudymai. Per kelis mėnesius buvo suimta arba sunaikinta nemažai talibų.
Viena ryškesnių to laikotarpio operacijų D. Jauniškis vadina žinomo teroristo Rosie Khano likvidavimą. Jis finansavo ir organizavo naujų „al Qaeda“ narių verbavimą, jų atvykimą iš Pakistano. Amerikiečių pajėgos šį talibų vadą medžiojo daugiau nei dvejus metus.
„Brėkštant nusileidome prie kaimo, iššokome iš sraigtasparnių ir į mus iškart ėmė šaudyti. Priešo ugnį greitai numalšinome. Mes apsupome vieną kaimo dalį, amerikiečiai – kitą (planuojant jungtines operacijas visada iš anksto paskirstomos zonos, kad nekiltų tarpusavio susišaudymų). Bet Rosie Khano kaime neradome. Ėmėme per žiūronus žvalgytis aplinkui ir netrukus kažkas pastebėjo į kalną sparčiai lipantį žmogėną. Paskui jį nulėkė amerikiečiai ant keturračių, įvyko susišaudymas. Netrukus teroristų vadas buvo likviduotas. Tai buvo didelė operacinė sėkmė“, – sakė D. Jauniškis. Beje, amerikiečiai į operacijas sraigtasparniais atsigabendavo keturračius, kurie būdavo labai naudingi, kai reikėdavo greitai judėti sudėtingu Afganistano reljefu. Tai pakišo lietuviams mintį įsigyti krosinius motociklus, kurie paskui buvo labai efektyviai naudojami. Jau kitas eskadronas juos atsivežė.
Ketvirtajam eskadronui baigiant misiją, amerikiečių vadovybė D. Jauniškį apdovanojo JAV karinių pajėgų medaliu už nuopelnus. Pasak D. Jauniškio, tai buvo visų eskadrono karių nuopelnų įvertinimas.
Pasak D. Jauniškio, tuo metu sąjungininkų kariai buvo medžiotojai – persekiojo talibus. O 2007 m., kai jis vėl atvyko į Afganistaną, padėtis buvo pasikeitusi: „Tada jau medžiojo mus. Kad ir į kokį kaimą atvažiuosi, visur „kontaktas“, visur pasalos, buvo ne vienas susirėmimas su talibais. Buvo kaimas, kurį vadinome pasalų kaimu. Kai tik ten nuvažiuosi, kaskart gausi ugnies – ištisiniai susišaudymai. Ačiū Dievui, niekas iš mūsų nežuvo. Prisimenu vieną operaciją, kurią vykdėme kartu su lenkų spec. pajėgomis „Grom“. Susitikome su jų vadu, papasakojau jam apie vietovę, kur susikoncentravę nemažai teroristų. Lenkų vadą tai labai sudomino. Padarėme jungtinį lietuvių-lenkų eskadroną ir nuvažiavome į tą kaimą. Ir iškart gavom ugnies. Atsakėme ugnimi, užspeitėm juos. Iškvietėme oro paramą. Po ilgų derybų amerikiečių lakūnai numetė labai galingą bombą – nugriovė pusę kalno. Neaišku, kiek ten žuvo, bet pataikyta buvo į priešų susitelkimo vietą“.
Vienas geriausių lietuviškų produktų pasaulyje
Pasak D. Jauniškio, sumanaus vado rankose SOP yra labai naudingas įrankis. Pavyzdžiui, atliekant specialiąją žvalgybą ir naikinant priešo vadavietes, kitus didelės vertės taikinius. Ukrainos pamokos rodo, kad SOP reikšmė yra labai didelė.
„Kuriant SOP teko atremti skeptikus ir atvirus priešininkus, kurių argumentai būdavo nerimti ir net juokingi, o motyvai neaiškūs. Net jau sukūrus SOP ir misijose įrodžius jų veiksmingumą, kildavo keisčiausių idėjų išdraskyti šias pajėgas. Pavyzdžiui, krašto apsaugos ministro patarėjas 2009 m. aiškino, jog Sausumos pajėgos dėl mažo biudžeto ir šauktinių atsisakymo taip nustekentos, kad reikia SOP išdalyti dalimis ir jomis papildyti nugyventus batalionus. Tada spec. pajėgas ginti ėmė net Pasaulio lietuvių bendruomenė, košmariškas sumanymas liko neįgyvendintas“, – sakė pirmasis SOP vadas.
O prieš pusantrų metų vėl buvo ėmusios sklandyti panašios idėjos, nors tuo metu jau nebuvo problemų nei su biudžetu, nei su šauktiniais, nei su kariuomenės parengimu.
Apie kalbas, kad SOP nereikalingos, D. Jauniškis turi kategorišką nuomonę: „Šių pajėgų sunaikinimas tolygus nusikaltimui. Atsisakyti ir sunaikinti tokį efektyvų gynybos įrankį būtų per didelė prabanga valstybei. Tokių „idėjų“ vieta šiukšlyne. Toks įspūdis, kad kažkas nesuvokia, kaip šias pajėgas panaudoti“.
Buvęs ATAS 4-ojo būrio vadas S. Tulevičius įsitikinęs, kad tai, kokios dabar yra Specialiųjų operacijų pajėgos, labai susiję su jas kūrusiais žmonėmis, su tuo, ko ir kur jie išmoko. „Jei nebūtų buvę šitos stažuotės Prancūzijoje, jei mūsų SOP įkūrėjai Saulius Guzevičius, Darius Jauniškis nebūtų praėję tų apmokymų, nebūtų gavę tų žinių ir patirties, nebūtų suformavę vizijos, Specialiųjų operacijų pajėgos, tokios, kokios yra dabar, neegzistuotų. Galbūt jos egzistuotų kitokia forma. Šitie mokymai buvo aukščiausia lyga, vyrai ten susidūrė su kitu pasauliu. Manau, kad dėl tų žmonių energijos, entuziazmo, gebėjimų ir užsispyrimo mes dabar turime tokias spec. pajėgas. Tai vienas geriausių lietuviškų produktų pasaulyje“, – apie buvusius bendražygius ir SOP sakė S. Tulevičius.
Puikios nuomonės apie SOP neslepia ir Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Laurynas Kasčiūnas. Pasak jo, šiandien Lietuvos Specialiųjų operacijų pajėgos – tai aukšta motyvacija, puikiu parengimu bei didžiule patirtimi pasižyminti viena iš keturių Lietuvos kariuomenės rūšių.
„SOP „Aitvaras“ tapo lygiaverčiu partneriu NATO šalių specialiosioms pajėgoms. Jos ypač vertinamos mūsų partnerių iš JAV – „Aitvaras“ kartu su šios šalies specialiosiomis pajėgomis dalyvavo tarptautinėse misijose ir sulaukė aukšto JAV kariškių įvertinimo bei pasitikėjimo.
Gyvename sudėtingais laikais, kai netoli Lietuvos vyksta didžiulis karinis konfliktas – Ukraina kaunasi su agresore Rusija. Noriu pabrėžti, kad Lietuvos Specialiųjų operacijų pajėgos turi didžiulę asimetrinio karo Afganistane patirtį. Šiame įtemptame politiniame ir kariniame kontekste Lietuvos SOP yra ypač svarbios, jei tektų mūsų valstybę ginti nuo barbariško priešo. Kartu su Lietuvos artilerija ir sąjungininkų aviacija „Aitvaro“ eskadronai tampa mirtinai pavojingi priešiškoms pajėgoms.
Atsižvelgdamas į 2001 metų gruodžio 17 dienos krašto apsaugos ministro įsakymą įsteigti Specialiųjų operacijų pajėgas „Aitvaras“, sveikinu visus SOP karius 21-ųjų įkūrimo metinių proga ir linkiu tvirtybės, išmanumo bei išlikti tokiems pat veržliems ir susitelkusiems. Dėkoju už tarnybą Lietuvai“, – sakė Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas L. Kasčiūnas.