Pirmiausia savo įžvalgomis apie R. Pratasevičiaus kankinimus jis pasidalijo savo feisbuko paskyroje. Jo teigimu, labai svarbu rodyti visą fotografiją, o ne pusę.
„Veikiausiai jį iki prisipažinimo perskaitymo labai smarkiai mušė ir kankino elektra. Mėlynės ant kaktos užpudruotos, veikiausiai sulaužyta nosis, gal ir žandikaulis. Paprastai liepia užtempti ant riešų rankoves, kad nerodytų kankinimų elektra žymių. Šalia – cigarečių pakelis su degtukais: ne jo, pasak tėvo ir artimųjų, jis tokių nerūkė“, – pastebėjo G. Mažeikis.
Profesorius papasakojo, kad jau nuo Gulago laikų yra priimta suprasti: jei labai labai blogai – fotografuotis su pakeliu cigarečių, jei įmanoma – su svetimu.
„O jei visai galas – su dviem pakeliais. Kai ką iš to patyriau ir mačiau 1983 metais Šiaurės jūrų laivyne, Sovietų Sąjungoje, tad sprendžiu ne vien pagal kitų tyrimus. Ištverti šiuos kankinimus, ypač pradžioje, labai sunku. Vėliau kalinys pripranta ir organizmas adaptuojasi. Todėl ir bandoma psichologiškai ir smurtu paveikti per pirmas 48–64 bemieges valandas“, – konstatavo akademikas.
Protestuotojai, tikino jis, niekada nesiruošia tokiems kankinimams ir naiviai elgiasi, yra taikūs, todėl tai yra bėda.
„Tik tokia pat agresija ir represija sustabdo sadistus. Tačiau ką padarys vienas žurnalistas, blogeris? Žinoma, kad gerai, jog prisipažino. Gal liks gyvas, tačiau dar jį kankins, net jei prisipažino, auklėjimui ir malonumui.
Baltarusijos opozicionieriams teks imtis kitos, kieto atsako, taktikos. Nieko nepadarysi, nemačiau dar, kad sadistus būtų galima įkalbinti. O Lietuvoje dar daug naivuolių, manančių, kad neturi nukentėti eiliniai Lietuvos piliečiai.“
Anot G. Mažeikio, mes susidūrėme su neprognozuojamu, fašistuojančiu, haliucinacijose gyvenančiu kaimynu, kuris kasdien didina represijų apsukas.
„Kažin ar kaimynų šalyje beįmanoma taiki revoliucija, o tik ginkluota, veikiant kartu su kariškiais. Cichanouskaja tiki, kad visuotinis streikas laimėtų. Lietuvos piliečiams reikia skubiai nešdintis iš Baltarusijos, kol jų dar nepaėmė įkaitais.
Kuo greičiau visas režimas su visais sūnumis ir jų klanais bus pašalintas, tuo greičiau ir vėl viskas su Lietuvos ekonomika, kelionėmis bus gerai. Teks pakentėti.“
Paaiškino svarbius momentus
Profesorius „Delfi“ komentavo, kad pačios spec. tarnybos yra priėmusios jau nuo Stalino laikų fotografuoti savo kalinius neva gerovės ir nusiraminimo būsenos.
„Paprastai jiems duoda cigarečių pakelius. Anksčiau kaliniai pastebėjo, kad juos fotografuoja su cigarečių pakeliais. Tada ir paplito šis gandas, kuris anaiptol nėra privalomas, kad jeigu tave fotografuoja su cigarečių pakeliu, jog neva viskas gerai, tai turėk omeny, kad viskas yra gana prastai.“
Kalbėdamas konkrečiai apie R. Pratasevičiaus fotografiją, G. Mažeikis komentavo, jog Rusijos opozicijos laikraščiuose rado jo tėvo komentarą, kad jis apskritai nerūko, o jos ten specialiai padėtos.
„Tos cigaretės turėtų parodyti, kad viskas yra gerai“, – teigė profesorius.
Paklaustas apie pirmųjų valandų protestuotojų tardymų svarbą, atsakė, kad ši taisyklė irgi jau buvo aprašyta Aleksandro Solženicyno.
„Nuo 24 iki 64 valandų yra pačios svarbiausios, turint omeny, kad tuo metu asmuo dar nėra pasiruošęs tokiam dideliam smurtui. Jis dar tikisi kažkokios teisinės pagalbos, mano, kad bus galima susitarti, galvoja, kad yra pasaulyje teisingumas, kad tardytojai yra žmonės ir gali jį suprasti. Taip pat turi daugelį kitų iliuzijų.“
Todėl, aiškino G. Mažeikis, sulaikytojo nuostatos neadekvatumas ir tardytojų patirtis, palaužiant asmenį, suteikia didelį pranašumą.
„Paskui tas pranašumas išnyksta <…>, kadangi asmens ir psichologija, ir skausmo barjeras labai greitai kinta. Jis darosi mažiau jautrus skausmui, dėl to reikia kur kas labiau kankinti, paprasti mušimai nebepadeda. Paprastai tuos, kurie ištveria pirmąjį laiką, palaužti tampa vis sunkiau ir sunkiau.“
Pasiteiravus, ar vis dar yra vilties išgelbėti opozicionierių, jis atsakė teigiamai.
„Lukašenka jau beveik trisdešimt valdymo metų užsiima „prekyba“ politiniais kaliniais. Jis mielai keičia savo kalinius į sau reikalingus žmones arba į nuolaidas. Tai galima lyginti su Somalio piratais, tik viskas vyksta politiniu lygiu.
Jį išgelbėti galima tik vieninteliu būdu – arba bus kas nors pasiūlyta Rusijai ir ji prispaus paleisti Pratasevičių, arba bus kas nors pasiūlyta Lukašenkai. Mano teiginys būtų toks banalus, labai niekuo stipriai neparemtas, kad sulaikytas tam tikras Lukašenkos šnipų skaičius būtų Pratasevičiui bilietas į laisvę “, – tikino profesorius.