„Savo iniciatyva nuėjau pas gydytoją, jis supratingas, apžiūrėjo, sakė, numesi du kilogramus, geriau atrodysi, – kalbėjo V. Ignatjevas. – Ir išėjau – nė vienas pareigūnas nepasidomėjo, kokios problemos, dėl ko bado akcija, čia, pataisos namuose, atskira respublika – jie susikūrę hierarchiją su savo įstatymais.“
Kalinys sakė, kad badaus tiek, „kiek reikės“ – tai ne pirmas kartas, kai jis bando atkreipti įkalinimo įstaigos vadovybės dėmesį, anksčiau jis badavo net 45 paras, tačiau sutrikus sveikatai greitosios pagalbos automobiliu buvo išvežtas į ligoninę.
„Žinau, kad ir dabar nieko nepasieksiu, bet aš ne tas, kuris tylėtų“, – pokalbio metu sakė V. Ignatjevas. Ir pridūrė, kad tik tenori pasinaudoti tuo, kas jam esą priklauso: „Jeigu yra galimybė man atsidurti laisvėje pas artimuosius, vaikus, kodėl nepasinaudoti?“
– Jau pusantro mėnesio esu Pravieniškių pataisos namų Trečiajame sektoriuje – prieš tai buvau laikomas Antrajame sektoriuje. Kalėti man liko vos 8 mėnesiai, noriu į laisvę, bet manęs neišleidžia, nors jau esu atlikęs tris ketvirtadalius paskirtos bausmės. O Bausmių vykdymo kodekse yra nurodyta, kad tokie nuteistieji yra paleidžiami lygtinai, taikant intensyvią priežiūrą. Ir tai ne mane vieną liečia.
– Ir apie tai norite papasakoti?
– Taip, būdamas dar Antruosiuose pataisos namuose laukiau trijų ketvirtųjų paleidimo su intensyvia priežiūra – apykoje, kaip numato Bausmių vykdymo kodekso (BVK) 157 straipsnio 3 dalis. Yra numatyta, kad tai taikoma tiems, kurie nuteisti iki 4 metų laisvės atėmimo bausme. Man – lygiai 4 metai. Liepos 29 d. man turėjo būti taikomos trys ketvirtosios, bet liepos išvakarėse gavau raštą, kad nebūsiu paleistas – iki šiol atlieku bausmę ir nėra nurodyta priežasties, dėl ko manęs neišleidžia pagal BVK straipsnį.
– Šį sprendimą priėmė pataisos namai?
– Pravieniškių pataisos namų direktoriaus įsakymu buvo sudaryta komisija, kurios nariai – Saugumo valdymo skyriaus viršininkas, direktoriaus pavaduotojas ir dar viena specialistė. Gavau dokumentą, kuriame nėra parašyta priimto sprendimo, ar mane paleisti ar nepaleisti, parašyta tik tai, kas parašyta BVK – faktiškai perrašytas BVK 157 straipsnio 3 dalis. Ten yra aiškiai parašyta, kad yra paleidžiami ir nuteistieji, kurių rizika nusikalsti yra didelė, bei nedarantys pažangos.
Man davė šį dokumentą pasirašyti ir pasakė, kad tavęs nepaleidžia. Šiame sprendime yra rašoma, kad yra aukšta mano pakartotinio nusikalstamumo rizika, todėl tokie asmenys lygtinai gali būti paleidžiami tik tuo atveju, kai matoma pažanga mažinant nusikalstamumo rizikos veiksnius.
Bet tai taikomi dvigubi standartai. Štai Andrejus Š. (pavardė redakcijai žinoma – Delfi.lt) dar birželio 28 d. buvo paleistas iš Pravieniškių antrųjų pataisos namų su 124 balais, kai pas mane tuo momentu buvo 101 balas. Jis 33 kartus baustas už narkotikų vartojimą pataisos namuose, du kartus atlikinėjo bausmę drausmės grupėje ir į laisvę buvo paleistas iš pirmojo karto. Kitas nuteistasis – Titas M. buvo paleistas iš drausmės grupės, kur atliko bausmę, Dominykas A. taip pat buvo paleistas su labai aukšta rizika – pas mane tuo momentu buvo gerokai mažiau.
– Tačiau pataisos įstaigos sprendime rašoma, kad jeigu Jūs neįsitrauksite į priemones, orientuotas į konkrečių nustatytų rizikų valdymą ir jose aktyviai nedalyvausite, nedėdamas aktyvių veiksmų, nebūsite paleistas. Į kokį nustatytų rizikų valdymą turite būti įtrauktas?
– Pataisos namuose vykdomos įvairios psichologinės programos, užimtumai, viską lankiau – ir pozityvaus užimtumo programas, pagal poreikius kreipiausi pas psichologos, o kadangi neturėjau psichologinių problemų nei laisvėje, nei čia, kreipiuosi tik tada, kai man yra reikalinga. Jeigu man nereikia, aš nesikreipiu, o jie per prievartą verčia eiti pas psichologus – čia tipo tokios jų taisyklės, kaip jie sako. Neįsivaizduoju, kaip galima prievarta versti žmogų daryti to, ko jis nenori. Dabar manęs nepaleido, nors esu charakterizuojamas teigiamai. Kai paklausiau, kodėl su didesniais balais buvo į laisvę paleisti žmonės, man atsakymus rengianti Resocialicijos skyriaus specialistė atsakyti taip ir negalėjo.
– O kai paklausėte, kodėl Jūsų nepaleido, ką atsakė?
– Pasakė, kad nieko nevykdau, nors išvadoje parašyta, kad viską vykdau.
– Bet toje išvadoje parašyta, kad Jūs nesuvokiate problemų, nejaučiate kaltės, tam tikru laispniu gebate priimti kitų požiūrį, bet manote, kad dauguma pasaulį mato taip, kaip Jūs, ir turite konkrečią nuomonę įvairiais klausimais, asmenybei trūksta lankstumo, nesate savikritiškas...
– Šią išvadą sudarė specialistas, kurio akyse nesu matęs – kaip jis gali apie mane kažką spręsti? Matau, kad ir kita specialistė dalyvavo surašant šią pažymą, tačiau ir jos akyse nesu matęs, – jie manęs net nebuvo išsikvietę.
– Po to, kai komisija nutarė Jūsų nepaleisti, ar gavote užduočių, kad sprendimas būtų kitoks?
– Man liepė toliau lankyti pozityvaus užimtumo kursus, nors aš juos lankau. Man nusviro rankos, dvejus metus stengiausi, dariau. Antruosiuose pataisos namuose buvau dešimtajame būryje, čia per 8 mėnesius pasikeitė keturi ar penki būrio viršininkai... Aišku, savo rankomis puošdavome būrį, pats esu iškasęs tvenkinį, jį aplipdęs akmenukais, už tai man buvo pažadėta paskatinimų. Mozaikas koridoriuose lipdžiau, nes esu prie meno – tokius man davė uždavinius ir žadėjo skatinti. Bet kai tik keičiasi būrio viršininkas, sako, aš nieko nežinau, nieko nemačiau – negaudavau paskatinimų, niekur nebuvo pažymima, kad kažką dariau.
– Po sprendimo nepaleisti lygtinai praėjo ne vienas mėnuo, ką darėte toliau?
– Iš karto apskundžiau šį sprendimą, o paskui paskelbiau mėnesį trukusią bado akciją, į kurią čia niekas nereagavo, nors badaujantis žmogus ir numirti gali. Tada pas mane atėjo Vertintojų komisijos pirmininkė – su trimis didelėmis žvaigždėmis, davusi priesaiką, išsilavinusi, – ir pasakė, kad yra netvarkingi mano dokumentai dėl gyvenamosios vietos, sakė, susitvarkyk popierius ir tada galėsi eiti į namus. Gerai, tebūnie, nebuvo deklaracijos, sutinku. O po dviejų dienų ji atėjo atlikti mano vertinimą – valandą laiko bendravome, paklausiau, kur yra vaizdo registratorius, nes pareigūnams yra privaloma įjungti vaizdo registratorių bendraujant su nuteistuoju. Man net yra net išdavę dokumentą, kuriame yra parašyta, kad yra privaloma įjungti. Bet ji motyvavo, kad nejungia, nes uždavinėja asmeninius klausimus, bet juk prieš tai pasirašiau, jog sutinku atsakinėti į asmeninius klausimus. Ir, dar sakė, yra reikalingas atskiras Kalėjimų departamento leidimas, kad atlikdama vertinimą naudotų vaizdo registratorių. Ir mane įvertino – tuo metu buvo 101 balas, pasidarė 110 balų.
– Tai reiškia, kad jus blogiau įvertino?
– Taip, pasidariau dar labiau pavojingesnis. Tai, kas parašyta naujame vertinime, iš viso neatitinka tikrovės – viena kalbėjau, o visai ką kita surašė. Vien dėl to ji ir buvo be vaizdo kameros, kad nebūtų daromas įrašas. Aš puikiai žinau, kad tas įrašas mano prašymu gali būti išsaugotas, esu prirašęs daugybę prašymų, skundų, į kuriuos gaunu standartinį, pagal šabloną, vieną atsakymą nuo to paties pavaduotojo. Nieko neįmanoma padaryti.
Visas šis košmaras prasidėjo vasario mėnesį, kai manęs nepaleido suėjus įstatyme numatytam terminui – ėmiau rašyti skundus ir nuo tos dienos prasidėjo pagalių kišimas. Buvau parašęs prašymą suteikti man darbą pagal galimybes arba pagal mano individualią veiklą, bet ten man individuali veikla nebuvo suteikta, o kai perkėlė į Trečius pataisos namus, suteikė. Prieš tai direktoriaus pavaduotojas parašė, kad antruosiuose pataisos namuose man nebus suteikta individuali veikla, nes nėra galimybės realizuoti mano padarytų darbų. Kyla klausimas – vidaus tvarkos taisyklėse teigiama, kad pagal mano prašymą administracija privalo sudaryti sąlygas užsiimti individualia veikla, o pavaduotojas atrašo, kad aš neturiu interneto, todėl savo produkcijos negalėsiu pardavinėti. Tai labai kvailai skamba – ir taip aišku, kad mums pataisos namuose legaliai prieiti prie interneto negalima.
Apsidžiaugiau – pasakiau laisvėje esantiems giminėms, draugams. Kas iš Naujosios Zelandijos parskrido, kas iš kitur, visi laukia, juk 100 procentų vykdau užduotis. Bet... laukiu, o pas mane niekas neateina. Tada nuėjau pas būrio viršininkę ir paklausiau – kodėl neatėjo vertintojai manęs įvertinti pagal „Oazės“ metodiką. O tai kam, sako? Sakau, juk šiandien komisija, spręs, ar mane paleisti. Ne, sako, nėra jokios komisijos.
– Kodėl?
– Neparuošti mano dokumentai, nežinau. Iš tikrųjų, niekas net neplanavo – iš kažkur kažkas pasakė, aš visiems skambinau į laisvę, džiaugiausi... Nuo tos dienos paskelbiau bado akciją.
– Ką, anot Jūsų, reiškia bado akcija?
– Atsisakyti maisto – ir to, kurį duoda pataisos namuose, ir savo. Skelbiu bado akciją, bet niekam neįdomu. Savo iniciatyva užsirašiau pas medikus, nuėjau pas gydytoją, jis supratingas, apžiūrėjo, sakė, numesi du kilogramus, geriau atrodysi. Ir išėjau – nė vienas pareigūnas nepasidomėjo, kokios problemos, dėl ko bado akcija, tik mūsų būrio viršininkė Jelena, ji nauja, dar visko nežinanti, laksto ir sprendžia problemas. Čia neįmanoma nieko pasiekti – jie susikūrę savo tokią kaip hierarchiją su savo įstatymais. Kai buvau Antruosiuose pataisos namuose, pavaduotojas man pasakė, kad čia – vieninteliai pataisos namuose, kuriuose norint išeiti pagal tris ketvirtąsias, yra reikalingas komisijos sutikimas. Buvęs Alytaus pataisos namų direktorius, labai geras mano pažįstamas, man sakė, kad viskas būna kitaip – surenkami dokumentai, o tada jis deda parašą ir viskas – žmogus eina namo. BCK nėra parašyta, kad BVK aukštos rizikos esantys nuteistieji nėra nepaleidžiami.
Pravieniškėse direktoriai, liaudiškai tariant, keičiasi kaip kojinės, nežinau, iš kur jie prisigalvojo savo naujų įstatymų – ką berašytum, vis kažkur atsimuši.
– O kodėl pas jus rizika yra aukšta?
– Taip, esu baustas – 2019 m. išvažiuodamas iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus pamiršau priduoti rankšluosius, mane už tai nubaudė, gavau papeikimą. Panevėžio areštinėje – lygiai tas pats: išvažiuodamas nepridaviau rankšluosčių, vėl nubaudė, gavau papeikimą. Atvažiavau čia, pas mane rado telefoną ir nubaudė – skyrė 40 eurų baudą, ją iš karto susimokėjau. O dabar man prikaišioja, kad nevykdau finansinių įsipareigojimų – vienas ieškinys. Buvo atsiųstas vykdomasis raštas, bet su juo manęs niekas nesupažindino, auklėtoja man neoficialiai atnešė, aš iš karto susimokėjau valstybei teismo išlaidas, o man prikaišioja, kad nevykdau kažkokių finansinių įsipareigojimų. Parašiau prašymą – duokite man vardą ir pavardę, gal kažkam reikia pinigų pervesti, jeigu nevykdau.
– Kuo baigėsi Jūsų paskelbta bado akcija?
– Dar nesibaigė. Netgi dabar, einant į šį pokalbį, kažkoks viršininkas manęs klausė, ar dar badauju. Taip, badauju. Kažkada esu prabadavęs 45 paras – aišku, gėriau kavą, arbatą, vandenį, bet paskui „iškritau“ ir mane išvežė į ligoninę.
Noriu, kad pareigūnai imtųsi priemonių ištaisyti savo klaidas, esu įsitikinęs, jog jie yra neteisūs, turiu visus duomenis.
– Nuo kada pradėjote rašyti skundus?
– Kai manęs neišleido į laisvę. Norėjau išsiaiškinti, kodėl taip yra – kažką paleidžia, o manęs – ne. Žinau, kokius žmones paleido, nors jie su žymiai didesne rizika, nieko nedarė, tik sėdėjo... Ir tie asmenys net pasakė – sakyk mūsų duomenis, mus paleido, o tavęs – ne... Jeigu niekas neviešins, tai ir toliau taip suksis – ši komisija yra nelegali, bet kas gali pasakyti, kad tokios komisijos nėra nė vienuose pataisos namuose. Tuo labiau, kad mane svarsto tie žmonės, kurie su manimi net nebuvo bendravę – jiems paduoda kažkokius popierius, kurie net neatitinka tikrovės, ir jie sprendžia mano likimą.
Man liko 8 mėnesiai iki išėjimo, jau numojau ranka, žinau, kad neišeisiu anksčiau, nes sugalvos kitų būdų. Ne pirmą kartą atlieku bausmę, per tuos metus esu susidūręs su labai daug situacijų ir neigiamu požiūriu į nuteistuosius. Ne, nesakau, kad visi tokie – yra ir kitokių, kaip mūsų būrio viršininkė, Dinaminės priežiūros skyriaus pareigūnai, apie juos nieko blogo negaliu pasakyti. O iš tų senesenių, kurie čia jau yra įsišakniję turbūt dar nuo sovietų laikų... Čia esu buvęs prieš 32 metus, man sakė, kad dar yra dirbančių nuo tų laikų pareigūnų. Tai, kaip prisimenu, kas tada buvo, tai ir dabar tas pats.
– Bet jeigu aš tylėsiu, tai kas už mane pakovos? Aš toks žmogus esu – principingas. Jeigu matau, kad man kažkas kažkur kažką ne taip daro, atsiprašau, netylėsiu. Jeigu administracija man nesuteikia tai, kas yra privaloma, kodėl turiu tylėti? Kitas tokioje situacijoje gal ir nutylės, palauks kito karto, bet aš ne – kodėl turėčiau?
Dabar visi žino, kad jūs atvažiavote, o čia man pasakė, kad kai atvažiuojate, jiems yra šokas, siaubas. Jie bijo viešumo – o juk aš viską galiu paremti dokumentais.
Šitie pataisos namai, nors ir viena įstaiga Pravieniškėse, bet labai skiriasi – Antrasis sektorius yra kaip šiukšlynas, o čia, Trečiajame, – kaip Niujorke. Čia atvažiavau ir iš karto darbą gavau, o Antruosiuose pataisos namuose rašai prašymą, darbo negauni, o paskui tau priekaištauja – kodėl nedirbi.
– Kodėl taip norite išeiti į laisvę anksčiau?
– Jeigu paklaustumėte bet ko iš čia esančių, visi pasakytų, kad nori. Dėl artimųjų, nežinau, – manau, jeigu yra man suteikta galimybė, jeigu galiu gyventi laisvėje, tai kodėl man nepasinaudoti šia galimybe? Aš paprastas žmogelis, iki suėmimo važinėjau po Lietuvą ir ant sienų piešiau – pabandžiau, man tai patiko, be to, geri pinigai... Vogti pinigai labai greitai išeina, o savi uždirbti yra malonesni. Tada maloniau ir vaikams kažką duoti iš tų uždirbtų pinigų, nes žinai, kad negėda. Ir vaikai žino – nėra jie toki maži, žino, kur jų tėvas randasi ir už ką. Jie juk suprasdavo, kad jeigu tėvas niekur nedirba, o kai atvažiuodavo ir kišenėse turėdavo keletą tūkstančių eurų, tai aišku iš kur. Aišku, jie man to į akis niekada nepasako, bet žino, iš kur tie pinigėliai.
– O iš kur jie?
– Pavogti arba apgauta...
– Jūs teistas už vagystes, sukčiavimą?
– Taip, dėl to. Esu nuteistas už lengvus ir apysunkius, nėra taip, kad būčiau teistas už sunkius nusikaltimus. Žinau du brolius, kurie buvo išleisti lygtinai, nors net gyvenamosios vietos neturi, ir paskui sugrįžo, nes vėl padarė nusikaltimus. Kai 2020 m. liepos 1 d. įsigaliojo įstatymas, kiek man žinoma, iš karto 34 žmones išleido. Ir nebuvo jokių komisijų, niekas nežiūrėjo, tik vėliau pasigirdo kalbos, kad nepaleidžia. Žinau net atvejį, kai vieno neišleido į laisvę tik dėl to, kad jis yra netikintis – ir tai yra parašyta dokumente!
– O gal jūsų nepaleidžia, nes bijo, kad išėjęs į laisvę vėl padarysite naują nusikaltimą?
– Ne jiems tai spręsti. Išleidžiamas žmogus yra atiduodamas į Probacijos tarnybos rankas, jeigu ant popieriaus yra parašyta, kad žmogus gali būti paleidžiamas, reiškia, tarnyba prisiima atsakomybę už jo priežiūrą, o jeigu tinkamai neprižiūrės, galės atgal grąžinti. Kam man čia atlikinėti bausmę, jeigu galiu būti su drauge, vaikais laisvėje? Tuo labiau, kad apykojė labai veiksminga – ji sustabdo, apriboja.
– Daugiau nenusikalstumėte?
– Manau, kad ne. Tuo labiau, kad buvau pajautęs tų uždirbtų pinigų skonį – savo rankomis uždirbtų, nors ir nelegaliai. Nes man moka didelius pinigus – ar bažnyčioje freskas atnaujinau, ar kam nors vaikų kambarį su kiškučiais, zuikučiais, mikimauzais išpaišiau, ar biurą... Ir tie pinigai pasidaro malonūs, nesinori jų taip išmėtyti, stengiuosi juos panaudoti ten, kur jie tikrai yra reikalingi. O anksčiau – kažką apgaunu, pavogiu, per dieną net leisdavau sau penkis tūkstančius eurų išleisti.
– O kiek kartų esate teistas?
– 16 kartų, bet sėdėjau 9 kartus.
– Tai gal čia tikroji priežastis, kodėl jums neatsidaro kalėjimo durys?
– Trims ketvirtosioms tai netaikoma.
– Iš Jūsų žodžių gali susidaryti įspūdis, kad pataisos namai žmogaus netaiso...
– Baikite – pasižiūrėkite pagal statistiką, kiek yra žmonių, kurie jau po kelintą kartą atlieka bausmę. Ar čia yra žmogaus taisymas, jeigu jie nusikalsta? Esu visko čia matęs – ir žmogžudžių, ir pedofilų... Įsivaizduokite, kai čia papuola pedofilai, jie pradeda tikėti Dievu, atgailauti, eiti bažnyčią, kalba, kad nori krikštytis... Tai apie ką mes?
– Na, grįžę į laisvę jie pamatys vaiką ir Dievą jau pamirš...
– Taip, tai tik dėl akių. Pataisos namai sudaro sąlygas – eikite, lankykite, gal kažkam ir pasiseks, bet kai lenda pedofilai, prievartautojai... Ir jiems pasiseka išeiti anksčiau laiko išeiti į laisvę. Bet kas iš to – vėl atsistojęs už kampo žiūri kur koks gražesnis vaikas eina, kur kam tablečių įkišti. Čia ant to tai yra pastatyta.
– Ką norite tuo pasakyti?
– Kuo daugiau kalinių, tuo daugiau pinigų. Tai ir laviruoja – vienus paleidžia, kitus... Pavyzdžiui, yra planas 2022 metais iš visų pataisos namų paleisti 600, tai kai tiek paleidžia, jau 601-ojo ne, nors jis ir atitinka visas sąlygas. Visi tai akivaizdžiai mato, aišku, ne man čia politikuoti, nes vien iš mūsų valstybės pinigų pataisos namai neišsilaiko, gauna paramą ir iš užsienio.
– Ką reikia daryti, kad nuteistieji nesugrįžtų pataisos namus? Ko nepadarė jums, kad jūs vėl nenusikalstumėte?
– Nereikia daryti tokių dirbtinų iliuzijų, programų, kurios laisvėje niekur nėra taikomos ir neegzistuoja. Žmogus, jeigu norės, pasikeis, jeigu nenorės, jis nepasikeis ir tos programos tikrai nepadės. Čia dabar pirmą kartą per visą laikotarpį vienam nuteistajam leido vesti užsiėmimus – tai leido Kalėjimų departamentas, o visi pareigūnai pataisos namuose buvo šoke: kaip nuteistasis gali vesti kažkokius psichologinius užsiėmimus, anksčiau gyvenime tokių dalykų nebuvo. Ir man pačiam buvo šokas, nes tas nuteistasis kalėjo su manimi Antruosiuose pataisos namuose. Ir jis kiekvieną dieną nuteistųjų grupėms veda užsiėmimus, pareigūnai net neprižiūri. Pats dalyvavau – visi susėdame ir kalbamės. O anksčiau tai buvo draudžiama, juk tai – nuteistųjų sambūris...
– Sakėte, jeigu žmogus nenori, jis nepasikeis. O jūsų atveju – kodėl jūs nepasikeitėte, kodėl vis darėte nusikaltimus?
– Anksčiau visą laiką tvirtinau ir bausmės pradžioje sakiau, gal tokios valios nebuvo, draugų įtaka. Dabar taip nesakau, permąsčiau visa tai, kas buvo, jau už mano nugaros. Galbūt jau ir metai – juk man 52 metai, jau nėra tokio noro. Vaikai auga, aš jų nematau, išeinu į laisvę, gerai, jeigu du ar penkis metus pabūnu, tol kol vėl kažko neprisidirbu. O dabar turiu draugę, ji atvažiuoja ir mane lanko.
– Tai jus pakeitė ar pats pasikeitėte?
– Ne, kas čia mane galėjo pakeisti, jeigu aš pats nenorėsiu, manęs niekas nepakeis. Įsivaizduokite, ateina 27 metų psichologė ir man kalba, bet ką ji man gali pasakyti tokio, kai tokia mano gyvenimo patirtis? Kiti pas ją eina tik dėl to, kad sėdi jauna ir graži panelė, jos paklauso, palinksi galva, kažką atsako ir viskas. O ką jis išėjęs galvoja, kaip ir aš, ką aš galvoju, iš kur gali psichologas žinoti? Aš neturiu problemų, mano psichika normali, normaliai mąstau, bet laikausi principo – jeigu esu teisus, eisiu iki galo.
– Bet daug žmonių nukenčia dėl savo principų, be to, net ir to, kad yra neteisūs...
– Gali būti, ir aš kenčiu, man daromas psichologinis spaudimas, nes ne tik kad netvarkomi mano dokumentai.
Iš savo patirties galiu pasakyti, kad tas, kas ranką prie širdies pridėjęs pasakytų, jog daugiau nesugrįšiu, padarytų labai didelę klaidą – aš negaliu sakyti, nežinau, kaip gyvenimas susiklostys. Esu realistas – kai man sako, kad kažkas bus, niekada netikiu. Negaliu sakyti, kad nenusikalsiu ar nenusižengsiu, kam man meluoti kažkam ir – tuo pačiu sau. Jaunas gal kitaip pasakyčiau, bet kai jau 52 metų vyras...
– Bet jau tokių metų nesinorėtų sugrįžti ir sėdėti iki pensijos?
– Ne, tikrai nesinori, gal tai ir yra viena iš priežasčių, dėl ko, liaudiškais žodžiais tariant, bandau spardytis, kad mane anksčiau laiko paleistų ir nereikėtų dar 8 mėnesius atlikinėti bausmę. Galbūt dėl to. Negalėčiau pasakyti, kodėl čia taip kovoju, tai nėra čia tas principas prieš administraciją – paprasčiausiai man suteikta tokia galimybė, manau, esu jos vertas, todėl kodėl man ja nepasinaudoti? Nieko nelegalaus nedarau rašydamas skundus ar prašymus, reikalaudamas, kad būčiau pristatytas komisijai. Ką blogai dariau, tai buvo bausmės pradžioje, dabar – nieko nelegalaus. Prašau tik to, kas man priklauso. Taip, kaip ir iš mūsų reikalauja – nedaryti nuobaudų, nepažeisti režimo. Gerai, aš nepažeidinėju, kiek galima, jeigu yra galimybė man atsidurti laisvėje pas artimuosius, vaikus, kodėl ja nepasinaudoti. Ir manau, kad esu teisus, tik yra nesuprantamas dalykas – kodėl yra taikomi dvigubi standartai nuteistiesiems: vienus paleidžia, kitų – ne.