Ekspertai pabrėžia, kad vienas iš paaiškinimų, kodėl nemažai atakų įvykdoma būtent Prancūzijoje – labai didelė ir prastai integruota musulmonų bendruomenė, kurioje lengva slėptis ir mėtyti pėdas.
Prancūzijoje gyvena didžiausia musulmonų populiacija Vakarų Europoje, nors pasakyti, koks tikslus jos dydis neįmanoma dėl draudimo renkant statistinius duomenis klausti apie religiją ar rasę.
Tačiau apytiksliai skaičiuojama, kad Prancūzijoje gyvena apie 5 mln. žmonių, kurių šeimoje ir giminėje buvo ar yra išpažįstamas islamas. Pew Research Center duomenimis, tai sudaro apie 7,5 proc. populiacijos.
Belgijos musulmonų bendruomenė kur kas mažesnė. Belgijoje įsikūrę apie 630 000 musulmonų, daugiausia iš Maroko ir Turkijos. Tai sudaro apie 5,9 proc. populiacijos.
Iš viso Europoje gyvena apie 15 mln. musulmonų.
Iš kur jie?
Nors Prancūzijos musulmonų bendruomenė nėra vienalytė, bet didžioji jos dalis atvyko iš Magribo šalių, tai yra Alžyro, Maroko ir Tuniso, rašoma Brookings instituto išleistoje studijoje apie musulmonų bendruomenę Prancūzijoje.
Tačiau žmonės iš musulmoniškų šalių nevyko į tiesiog šiaip sau, iš pradžių Prancūzija atvyko pas juos kaip kolonizatorė: 1798 m. užkariautas Egiptas (prarastas 1801 m.), 1830 m. Alžyras, 1880 m. Vakarų Afrika, 1881 m. Tunisas, 1912 m. Marokas, 1920 m. pagal Tautų Sąjungos mandatą pradėta valdyti Sirija ir Libanas.
Musulmonų bendruomenė Prancūzijoje pradėjo formuotis nuo Pirmojo pasaulinio karo, tačiau gana didelė musulmonų imigracija fiksuota 1954-1962 m. kolonijoms pradėjus kovą prieš prancūzus dėl nepriklausomybės, kai prancūzų vyriausybė suteikė prieglobstį šimtams tūkstančių alžyriečių, kovojusių Prancūzijos, o ne Alžyro, pusėje.
Praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje Prancūzija atvėrė duris ekonominiams migrantams, tai padidino musulmonų skaičių maždaug milijonu žmonių, moksliniame straipsnyje „Prancūzijos musulmonai“ rašė Miltonas Viorstas.
Ekonominę migraciją Prancūzija apribojo tik maždaug 1973-1974 m. kritus naftos kainoms pasaulyje ir prasidėjus ekonominiam nuosmukiui, tačiau imigracija vis tiek buvo gana žymi dėl šeimų susijungimo, rašoma Brookings instituto išleistoje studijoje.
Alžyras tapo Prancūzijos dalimi
Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Egdūnas Račius teigia, kad musulmonų bendruomenės formavimasis Prancūzijoje labiausiai susijęs su kolonijų užkariavimu ir tuo, kad viena iš kolonijų – Alžyras – buvo aneksuota, todėl ši teritorija tapo sudėtine Prancūzijos dalimi.
„Kai Alžyras tapo sudėtinė Prancūzijos, kaip valstybės, dalis, nuo tada mes galime šnekėti apie musulmonų bendruomenės atsiradimą Prancūzijoje“, - sako E. Račius.
Alžyro statusas apskritai skyrėsi nuo kitų kolonijų. 1830 m. Prancūzija Alžyrą okupavo, 1834 m. aneksavo, o 1848 m. žengė beprecedentį žingsnį – Alžyras tapo integralia Prancūzijos dalimi. Kitaip tariant, tai buvo ta pati Prancūzija, tik kad Šiaurės Afrikoje.
Prancūzija skatino kolonistų kūrimąsi Alžyre, todėl ši Šiaurės Afrikos šalis, kaip ir beveik visa prancūzų Šiaurės Afrika, tapo europietiškų imigrantų, vadinamų juodosiomis pėdomis (Pieds-Noirs), traukos vieta.
Alžyre gyveno net tokie rašytojai kaip Albertas Camus ar sociologas ir antopologas Pierre Bourdieu, kuris per Alžyro nepriklausomybės karą tyrinėjo berberus ir parašė knygą „Alžyro sociologija“.
Savo ruožtu alžyriečiai vyko į Prancūziją dirbti. Manoma, kad 1904 m. Prancūzijoje darbavosi apie 5000 imigrantų iš Alžyro.
Pasak E. Račiaus, Prancūzija taip pat buvo populiari studijų vieta. XIX amžiaus antroje pusėje į Prancūziją mokytis vyko nemažai arabų arba musulmonų šviesuomenės.
„Netgi musulmonų religijos mokovai, tokie kaip Muhammadas Abduh iš Egipto, kuris vėliau tapo vyriausiuoju Egipto muftijumi, važiavo į Prancūziją studijuoti, žavėjosi prancūzų visuomenės pasiekimais“, - pasakojo mokslininkas.
Į karą šaukė kaip piliečius
Kiek didesnė musulmonų bendruomenė Prancūzijoje pradėjo rastis nuo Pirmojo pasaulinio karo. Kaip teigiama BBC dokumentiniame filme „Prancūzijos musulmonai: kolonijų gyventojai“, prasidėjus karui Prancūzija iš savo kolonijų masiškai pašaukė į privalomąją tarnybą musulmonus.
Arabų kilmės prancūzų scenaristas Abdelis Raoufas Dafri teigia, kad taip Paryžius pasirūpino patrankų mėsa.
Vakarų Europai Pirmasis pasaulinis karas yra daugiausiai gyvybių pareikalavęs tarptautinis konfliktas.
Tačiau prancūzai be galo gerbė musulmonų tradicijas ir musulmonų karius laidojo pagal musulmoniškus papročius, sudarė sąlygas jiems melstis. Taip elgtasi ir dėl to, kad Vokietija buvo pradėjusi propagandinę kampaniją, vaizduodama Prancūziją kaip priešą islamui ir ragindama musulmonus sukilti, tuo metu prancūzai viską bandė pateikti priešingai.
Kaip teigiama BBC filme, prancūzai siuntė žinią, kad Prancūzija myli savo musulmonus, nors musulmonų kontakto su prancūzų visuomene buvo vengiama, kad šie „neapsikrėstų“ laisvės, lygybės ir brolybės idėjomis.
Pirmojo pasaulinio karo metais Prancūzijos pusėje žuvo apie 80 000 šauktinių iš kolonijų, antra tiek buvo sužeisti ar tapo neįgalūs.
„Šitų žmonių, kurie kovojo Pirmajame pasauliniame kare Prancūzijos pusėje, garbei Prancūzijos valstybė 1926 m. pastatė Didžiąją Paryžiaus mečetę – kaip padėkos ženklą“, - pasakoja E. Račius, pridurdamas, kad jau tuo metu Prancūzijoje gyveno nemažai išeivių iš musulmoniškų kraštų.
Karo metu ir po karo labai reikėjo darbo jėgos fabrikuose, todėl ja tapo imigrantai iš Prancūzijos valdomų teritorijų, daugiausia Alžyro. Tokie imigrantai dirbo juodus darbus, gyveno neturtingai, tačiau tikėjosi užsidirbę grįžti namo.
Tačiau po truputį augo pasipiktinimas darbo ir gyvenimo sąlygomis, nes musulmonai buvo labiausiai išnaudojama grupė XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje: labai daug darbininkų tapdavo nelaimingų atsitikimų darbe aukomis, dažnai susirgdavo tuberkulioze, bet sirgdami neturėjo jokio pragyvenimo šaltinio. Jų sąlygos itin skyrėsi nuo prancūzų darbininkų.
1936 m. prasidėjo didžiulės demonstracijos dėl prancūzų ir musulmonų darbo sąlygų sulyginimo, prie judėjimo prisijungė ir Alžyro nacionalistai, kurie reikalavo nepriklausomybės.
Prancūzai panaudojo lazdos ir meduolio principą – nacionalistų vadą įkalino, o musulmonams, daugiausia alžyriečiams, užtikrino ligos ir nedarbo socialinį draudimą bei pastatė atskirą ligoninę, nors ją administravo policija, todėl ji truputį buvo panaši į griežto režimo ligoninę.
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui Prancūzija vėl paskelbė mobilizaciją ir pareikalavo ginti „gimtinę“. Marokas ir Tunisas, kaip pusiau suverenūs protektoratai, galėjo patys nuspręsti, kaip elgtis, bet Alžyro, taip pat kitų kolonijų gyventojai buvo šaukiami privaloma tvarka. 1940 m. nacių Vokietija atakavo Prancūziją ir per mėnesį privertė prancūzus kapituliuoti.
Kruvinas atsiskyrimas
Tačiau didžiausia migracija iš kolonijų į Prancūziją fiksuota fiksuota 1954-1962 m. kolonijoms pradėjus kovą prieš prancūzus dėl nepriklausomybės, kai prancūzų vyriausybė suteikė prieglobstį šimtams tūkstančių alžyriečių, kovojusių Prancūzijos, o ne Alžyro, pusėje.
„Kai Alžyras tapo nepriklausomas ir tapo aišku, jog reikia laukti raganų medžioklės, Charles de Gaulle priėmė sprendimą, kad tie, kurie kovojo už Prancūziją, turi būti išgelbėti“, - sako E. Račius.
Alžyro nepriklausomybės karas buvo be galo kruvinas, jame tilpo ne tik Prancūzijos ir Alžyro konfliktas, bet ir pilietinis konfliktas tarp prancūzų lojalistų ir Alžyro nacionalistų.
„Karas buvo labai brutualus, jame terorizmo iš kovotojų pusės ir teroro iš Prancūzijos buvo itin daug“, - sako Vytauto Didžiojo universiteto profesorius.
Po Alžyro nepriklausomybės į Prancūziją pabėgo apie 900 000 europietiškos kilmės Alžyro gyventojų, vadinamųjų juodųjų pėdų.
Daug prancūzų kariuomenės samdinių ir jų šeimų Alžyre buvo išžudyta, apie 90 000 sugebėjo pasprukti į Prancūziją.
Žurnalistas Robertas Fiskas straipsnyje independent.co.uk pažymėjo, kad kolonijinė Prancūzijos patirtis suteikia kontekstą ir iš dalies paaiškina, kodėl ši šalis galėjo tapti taikiniu. Omaras Ismailas Mostafai, vienas iš Paryžiaus teroristų, buvo alžyriečių kilmės – kaip ir jo brolis Brahimas.
„Charlie Hebdo“ žurnalistus išžudę Saidas and Cherifas Kouachi taip pat kilę iš Alžyro. „Jie yra iš tos milijoninės alžyriečių bendruomenės Prancūzijoje, kurių daugeliui Alžyro karas niekada nesibaigė ir kurie šiandien gyvena Sen Deni lūšnose ar Paryžiaus getuose“, - rašo R. Fiskas.
Pasak E. Račiaus, reikia prisiminti ir tai, kad 1989 m. Islamo gelbėjimo frontas laimėjo vietos rinkimus ir 1991 m. vykusiuose nacionaliniuose rinkimuose pirmajame ture gavo daugiausia mandatų. Tačiau antrojo rinkimų turo metu įsikišo Alžyro kariuomenė, o islamistai 1992-1995 m. vykdė „purvinąjį karą“ - tai yra teroristinius aktus.
Esminis šio konflikto elementas – islamistai tikėjo, kad Alžyro kariuomenę įsikišti paragino JAV ir Prancūzija, o 1995 m. įvykdyti pirmieji sprogdinimai Paryžiuje.
„Tai dar vienas momentas, kai radikaliosios jėgos bandė nuosaikiu būdu nesėkmingai patekti į valdžią, bet nepavykus dar labiau radikalizavosi. Kai kieno širdyse tas pilietinis karas niekada nesibaigė“, - sako E. Račius.
Musulmonų (ne)integracija
Ekspertai paprastai pabrėžia ir prastą musulmonų bendruomenės integraciją Prancūzijoje. Kaip rašoma Brookings instituto išleistoje studijoje, visi ekonominiai ir socialiniai indikatoriai liudija prastesnę musulmonų bendruomenės padėtį palyginus su visuomenės vidurkiu.
Stanfordo universiteto tyrėjai nustatė, musulmonų imigrantai Prancūzijoje turi 2,5 karto mažiau galimybių sulaukti pakvietimo į darbo pokalbį nei eilinis krikščionis, musulmonų pajamos apie 15 proc. žemesnės nei tokios pat padėties krikščionių.
Prancūzijos kalėjimuose apie 70 proc. populiacijos sudaro musulmonai, nors visuomenėje jų dalis siekia apie 7,5 proc. Tai liudija stiprų visuomenės išsisluoksniavimą.
Remiantis Renseignements Généraux, policijos agentūra, kuri atlieka kovos su terorizmu monitoringą Prancūzijoje, pusė musulmonų apgyvendintų priemiesčių yra izoliuoti nuo politinio ir socialinio prancūzų gyvenimo. Prancūzai tuos priemiesčius vadina jautriomis urbanistinėmis zonomis, kuriose nedarbas paprastai siekia 45 proc.
Prancūzijos nacionalinės statistikos agentūros (INSEE) duomenimis, 2013 m. nedarbas tarp imigrantų siekė 17,3 proc., tai yra buvo kur kas didesnis nei kitose bendruomenėse, kur nedarbas siekia 9,7 proc. Tyrimas parodė, kad išsilavinimo lygis ir gebėjimai paaiškino tik 61 proc. skirtumų tarp Afrikos imigrantų palikuonių ir tų asmenų, kurių tėvai ir seneliai gimė Prancūzijoje.
E. Račius pasakoja, kad Prancūzija taip pat pasižymi ypač griežtu laicizmu. Tai kraštutinė sekuliarizmo forma, kuri reiškia jau ne tiek valstybės ir religijos atskyrimą, kiek valstybės diktatą religinėms bendruomenėms. Prancūzijoje yra draudžiami bet kokie religinio pobūdžio simboliai viešumoje.
„Sekuliarumas reiškia, kad valstybė nesikiša į religijos reikalus. Jei valstybė man, kaip religingam žmogui, neleidžia nešioti religinio simbolio, ji kišasi į religiją. Prancūzija yra valstybė, kurioje vyriausybė įstatymais reguliuoja žmonių religingumo demonstravimą. Tai turbūt tam tikra prasme yra Prancūzijos pragaištis, nes ji bando pernelyg griežtai reglamentuoti žmonių religingumą, tapatybę, simbolių demonstravimą“, - sako profesorius.
Mokslininkas, be kita ko, pabrėžia, kad Prancūzijos integracinė politika panaši į asimiliaciją: „Prancūzijoje visa sistema, pradedant švietimo, sukonstruota taip, kad žmogus Prancūzijoje turėtų norėti būti prancūzu. Todėl visai natūralu, kad kyla nuostaba, kodėl žmogus gali nenorėti būti prancūzu idealizuota prasme. Ir nors negražiai nuskambės, bet pasakyčiau, kad Prancūzija yra tarsi natūralesnis teroristų taikinys nei kita valstybė, kuri savo nacionalinės tapatybės nekonstruoja taip griežtai kaip prancūzai“.