Laisvė pasirinkti savo elgesio ir gyvenimo būdą, buvimo vietą, galiausiai – lytinio gyvenimo partnerį, atrodytų, tokia natūrali ir neatimama šių dienų demokratinėse šalyse. Vis dėlto tarptautinių organizacijų statistika rodo, kad kiekvienais metais tūkstančiai žmonių įvairiose valstybėse tampa prekybos žmonėmis – šiuolaikinės vergovės – aukomis.
Jungtinių Tautų ataskaitose teigiama, kad kasmet prekeiviai žmonėmis visame pasaulyje uždirba daugiau nei 150 bilijonų Jungtinių Amerikos Valstijų dolerių. Žala, kurią patiria tokių nusikaltimų aukos, yra neišmatuojama. Tokio pobūdžio nusikalstamos veikos kokybiškai kinta, tačiau jų tyrimo centre vis tiek turi būti ne kas kitas, o būtent nukentėjęs žmogus. Apie tai savo įžvalgomis pasidalijo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas prof. dr. Aurelijus Gutauskas, Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorė dr. Eglė Matuizienė ir sociologas, tyrėjas Mažvydas Karalius.
„Prekyba žmonėmis – viena prioritetinių Europos Sąjungos teisėsaugos institucijų kovos su šia nusikalstamumo rūšimi sričių“.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas Aurelijus Gutauskas:
Lietuvos teisėsaugos institucijų pareigūnai jau gana gerai atpažįsta prekybos žmonėmis atvejus, o mūsų šalies teismai nuteisia prekeivius žmonėmis. Labai dažnai prekybos žmonėmis bylose nusikaltėliai bando gintis nuo atsakomybės teigdami, jog patys nukentėjusieji sutiko vykti į užsienį ar prašėsi jiems rasti darbą ir pan. Įtraukimo į prostitucijos tinklą bylose prekeiviai dažnai visą kaltę verčia pačioms aukoms: „Kokia ji auka? Ji pati – visuomenės atskirtis...“ Arba teisinasi tuo, kad „jos pačios to norėjo, o mes tik joms padėjom pasiekti savo tikslą“.
Tokius teiginius jie išsako įrodinėdami, kad jokio fizinio smurto ar grasinimo nukentėjusiųjų atžvilgiu nenaudojo, nepalaužė jų valios teikti seksualines paslaugas. Be to, pačios nukentėjusiosios būna prastos reputacijos. Policijos pareigūnai savo parodymuose dažnai patvirtina, jog nukentėjusiajai už vertimąsi prostitucija buvo surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolai, kurie rodo, kad ji prostitucija vertėsi laisva valia, sistemingai. Visos šios aplinkybės lyg ir patvirtina prekeivių žmonėmis išsakytus teiginius. Kita vertus, įvertinus baudžiamosiose bylose esančią medžiagą, matyti visiškai kitokia realybė.
Aurelijus Gutauskas
Dėl nuolatinio fizinio smurto ir grasinimų jį panaudoti nukentėjusioji bijojo kam nors pasiskųsti dėl patiriamos prievartos, bijojo kreiptis pagalbos.
Štai byloje nustatyta, kad nukentėjusiosios atžvilgiu buvo intensyviai naudojamas tiek psichologinis, tiek fizinis smurtas. Ją visi trys nuteistieji nuolat mušė dėl įvairių priežasčių, t. y. kai nukentėjusioji miegodavo ir nenorėdavo teikti seksualinių paslaugų, vartoti psichotropinių ar narkotinių medžiagų, pabėgdavo, neklausė nuteistųjų; nukentėjusiajai grasino elektrošoku ir jį panaudojo jau pirmą jos darbo dieną; vienas iš nuteistųjų mušė nukentėjusiąją net tada, kai ši laukėsi; po nukentėjusiosios bandymų pabėgti nuteistieji, parsivežę ją atgal į butą, dar stipriau sumušdavo; vertė vartoti narkotines medžiagas, kad ji kuo ilgiau nemiegotų ir dirbtų, t. y. teiktų seksualines paslaugas. Tokiose bylose moterys ne tik laikomos nelaisvėje, bet ir nuolat kontroliuojamos.
Dėl nuolatinio fizinio smurto ir grasinimų jį panaudoti nukentėjusioji bijojo kam nors pasiskųsti dėl patiriamos prievartos, bijojo kreiptis pagalbos. Be to, ji buvo nuolat kontroliuojama, su ja visą laiką būdavo prižiūrintis asmuo, moteris negalėdavo viena išeiti iš buto, su ja visur eidavo pastarasis asmuo arba išsiveždavo klientai. Nukentėjusiąją prižiūrintis asmuo paimdavo pinigus, gautus iš jos klientų, ir perduodavo kitiems nusikaltėliams, taip pat informuodavo juos, kai nukentėjusioji miegodavo ir nenorėdavo dirbti. Tuomet šie atvažiuodavo ir priversdavo ją dirbti.
Aurelijus Gutauskas
Tyrėjai ir prokurorai turėtų skirti ypatingą dėmesį įrodymams apie nukentėjusio asmens pažeidžiamumą surinkti.
Būtinas prekybos žmonėmis kaip nusikaltimo požymis yra ir jo priešingumas žmogaus laisvei, kuris siejamas su tam tikru piktavališku poveikiu nukentėjusiajam (prievarta, apgaulė, pasinaudojimas pažeidžiamumu ir kt.) ir leidžia palenkti šio asmens valią, kontroliuoti ir išnaudoti jį. Paprastai šis piktavališkas pasiūlymas žmogui siejamas su tuo, jog asmuo dėl sunkios padėties priverstas jį priimti. Kitaip tariant, tai situacija, kai nukentėjusysis neturi realaus ar jam priimtino pasirinkimo, o tik priimti tokį pasiūlymą. Pagal šį požymį prekybą žmonėmis galima pripažinti žmogaus įtraukimo į išnaudojimą faktą kaip būdą ištrūkti iš skurdo. Sėkmingas prekybos žmonėmis nusikaltimo inkriminavimas įmanomas tuomet, kai kaltinimas grindžiamas faktais, susijusiais ne tik su smurtinio, bet ir nesmurtinio pobūdžio įtaka aukų atžvilgiu. Tyrėjai ir prokurorai turėtų skirti ypatingą dėmesį įrodymams apie nukentėjusio asmens pažeidžiamumą surinkti. Tai vienas svarbiausių, o neretai ir paskutinis argumentas, jog buvo piktnaudžiauta prieš nukentėjusį asmenį. Daugybėje prekybos žmonėmis bylų tik piktnaudžiavimo pažeidžiamumu požymis leidžia patraukti prekeivius žmonėmis atsakomybėn, nes nė vienos kitos poveikio rūšies neįmanoma įrodyti.
Štai ir aukščiau minėtoje byloje buvo konstatuoti nukentėjusiosios sveikatos ypatumai ir nukentėjusioji kaip itin pažeidžiama ir socialiai nebrandi asmenybė. Bylos dokumentuose pažymima, kad nukentėjusioji neturėjo kur gyventi, buvo suklaidinta pažadant jai gyvenamąją vietą; tikrosios kvietimo į butą priežasties nusikaltėliai nepasakė, o nukentėjusioji, dėl savo sveikatos ypatumų būdama socialiai ir psichologiškai nebrandi, itin pažeidžiama, jos negalėjo suprasti ir nesuprato. Taigi, pasinaudodami nukentėjusiosios pažeidžiamumu ir naudodami jos atžvilgiu fizinį bei psichologinį smurtą, nusikaltėliai išnaudojo ją prostitucijai.
Kitais atvejais prekeiviai žmonėmis pateikia argumentų, kaltę versdami patiems nukentėjusiesiems: „Jie patys darė įvairius teisės pažeidimus, todėl jiems reikėjo pinigų susimokėti baudas. Kokios jie aukos...“ Štai baudžiamojoje byloje organizuota prekeivių žmonėmis grupė, pasinaudodama dešimties nukentėjusiųjų pažeidžiamumu dėl sunkios jų materialinės padėties, verbavo siūlydami bei žadėdami materialinį atlygį, gabeno nukentėjusiuosius į užsienį, ten išnaudojo nusikalstamoms veikoms – vagystėms iš parduotuvių – daryti. Paprastai išnaudojimas įtraukiant į nusikalstamą veiką suprantamas kaip asmens išnaudojimas, verčiant jį užsiimti kišenvagystėmis, vagiliavimu parduotuvėse, prekyba narkotikais ir kita panašia veika, už kurią taikomos sankcijos ir kuri susijusi su finansiniu pasipelnymu. Šiuo atveju nukentėjusiųjų sunki materialinė padėtis ir buvo pagrindine priežastimi, paskatinusia juos priimti pasiūlymą ir vykti į užsienį daryti nusikaltimų. Visi nukentėjusieji patyrė ekonominį nepriteklių, neturėjo socialinio saugumo ir stabilumo, dauguma jų nebuvo įgiję kvalifikuoto išsilavinimo, jų šeiminės aplinkybės buvo komplikuotos ir sudėtingos.
Aurelijus Gutauskas
Viena pavojingiausių ir labiausiai nerimą teisėsaugos institucijoms keliančių prekybos žmonėmis sričių – prekyba vaikais.
Taigi visos šios aplinkybės patvirtina jų pažeidžiamumą, kuriuo pasinaudoję prekeiviai žmonėmis juos palenkė priimti sprendimą vykti į užsienį daryti nusikalstamų veikų. Viena vertus, aplinkybės, kad nukentėjusieji sąmoningai neieškojo darbo, patys norėjo užsiimti tokia veikla, lyg ir rodo, jog jie nejautė materialinio nepritekliaus ir norėjo būtent tokiu būdu užsidirbti pinigų, todėl neieškojo legalaus darbo. Kita vertus, tokios aplinkybės nepaneigia prekybos žmonėmis nusikaltimo nusikaltėlių veiksmuose, nes būtent nesugebėdami savo jėgomis rasti kitų legalių pragyvenimo šaltinių nukentėjusieji vis dėlto sutiko išvykti į užsienio valstybę ir imtis tokios nusikalstamos veiklos.
Viena pavojingiausių ir labiausiai nerimą teisėsaugos institucijoms keliančių prekybos žmonėmis sričių – prekyba vaikais. Tai dar pavojingesnė prekybos žmonėmis reiškinio dalis, tarptautiniu teisiniu lygmeniu pripažintas nusikaltimas, šiurkščiai pažeidžiantis vaiko teises. Vaikai yra pažeidžiamesni nei daugiau gyvenimiškos patirties turintys suaugę asmenys, o seksualinis vaiko išnaudojimas yra sunkus jo pagrindinių teisių, pirmiausia – vaiko teisių į apsaugą ir globą, pažeidimas. Išskirtinis prekybos vaikais kaip nusikaltimo bruožas yra tai, jog neturi reikšmės, ar prieš nukentėjusiuosius buvo panaudotas kuris nors iš jų valią palenkiančių būdų, ar pasinaudota jų priklausomumu, pažeidžiamumu ir pan. Vaikas jau savaime dėl savo amžiaus yra pažeidžiamas. Taip pat baudžiamosios atsakomybės už vaiko pirkimą ar pardavimą nešalina paties vaiko sutikimas būti išnaudojamam.
Tiek ikiteisminį tyrimą atliekantiems pareigūnams, tiek bylas nagrinėjantiems teismams būtina suvokti, kad nukentėjusysis nuo prekybos žmonėmis yra centrinė šios nusikalstamos veikos figūra. Todėl svarbu apsaugoti nukentėjusiųjų nuo prekybos žmonėmis nusikaltimo teises ir teisėtus interesus. Stengtis teikti fizinę, emocinę paramą ir užtikrinti nukentėjusiųjų saugumą. Tai reiškia tinkamą atstovavimą, pagarbą ir jų saugumą viso baudžiamojo proceso metu. Nukentėjusiojo nuo prekybos žmonėmis nusikaltimo reviktimizaciją dažnai lemia teisėsaugos institucijų elgesys, neprofesionalios aukų apklausos, daugkartinis parodymų davimas dalyvaujant kaltinamiesiems ir pan.
Atskiro įvertinimo nusipelno prekeivių žmonėmis ar jų bendrininkų daromas poveikis nukentėjusiesiems prekybos žmonėmis bylose, kuriuo siekiama priversti juos sušvelninti savo parodymus ar atsisakyti jų ir šitaip sumažinti kaltininkams gresiančią baudžiamąją atsakomybę. Šis poveikis gali pasireikšti visose baudžiamojo proceso stadijose, jis gali būti nukreiptas tiek pačių nukentėjusiųjų, tiek ir į jų artimųjų atžvilgiu ir gali tęstis net ir tada, kai nuteistieji jau atlieka jiems paskirtą bausmę.
Daromas poveikis nukentėjusiesiems gali pasireikšti įvairiomis formomis: psichologine, fizine ar ekonomine. Dėl to šis poveikis neigiamai veikia aukos savivertę, kelia baimę ir įtampą dėl savęs ir savo artimųjų, grėsmę saugumui. Deja, sisteminio lygmens apsaugos nuo poveikio trūksta dėl to, kad pačios nusikaltimų aukos Lietuvoje vis dar nėra pakankamai vertinamos.
„Procedūrinis teisingumas ne mažiau svarbus nei kaltininko nubaudimas“
Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorė Eglė Matuizienė:
Su prekyba žmonėmis susijusios šios nusikalstamos veikos: prekyba žmonėmis (Baudžiamojo kodekso 147 straipsnis), išnaudojimas priverstiniam darbui ar paslaugoms (1471 straipsnis), naudojimasis asmens priverstiniu darbu ir paslaugomis (1472 straipsnis) ir vaiko pirkimas ar pardavimas (157 straipsnis). Šioms nusikalstamoms veikoms bendra yra tikslas: išnaudoti žmogų kaip daiktą, suvaržant jo valią ir pasirinkimo laisvę.
Pastaruoju metu keičiasi prekeivių žmonėmis tikslai: mažėja lengviau išaiškinamo išnaudojimo prostitucijai atvejų, bet daugėja ikiteisminių tyrimų dėl išnaudojimo priverstiniam darbui ir nusikalstamoms veikoms. Praktikoje sudėtinga atskirti prekybos žmonėmis siekiant išnaudoti priverstiniam darbui ir išnaudojimo priverstiniam darbui atvejus, šiuo klausimu dar nėra gausi ir teismų praktika. Be to, keičiasi ir modus operandi (veikimo būdas): rečiau taikomi smurtiniai valios palenkimo būdai, o naudojamasi aukos pažeidžiamumu ir pačių prekeivių žmonėmis sukurtu finansiniu priklausomumu nuo jų.
Eglė Matuizienė
Pastaraisiais metais stebima ikiteisminių tyrimų dėl prekybos žmonėmis mažėjimo tendencija.
Nors su prekyba žmonėmis susijusių nusikalstamų veikų sudėtys yra formalios ir nereikalauja įrodyti pasekmių, tačiau prekybos žmonėmis variklis yra materialinė nauda. Kad nusikaltimai neapsimokėtų, didelis dėmesys šios kategorijos bylose skiriamas turto tyrimams, siekiant užtikrinti nusikalstamu būdu įgyto turto ir lėšų konfiskavimą. Deja, šioje srityje prokuratūra susiduria su itin dideliais sunkumais tiek dėl esamo teisinio reguliavimo (pavyzdžiui, prievolės deklaruoti turtą ir pajamas tik tam tikroms asmenų kategorijoms), tiek dėl nepasiekiamai aukštų įrodinėjimo standartų.
Nors įstatymo nuostatos apibrėžia žemesnį įrodinėjimo standartą – pagrindą manyti, kad turtas įgytas nusikalstamu būdu, teismų praktikoje išplėstiniam turto konfiskavimui taikomi tie patys įrodinėjimo standartai, kaip ir įrodinėjant nusikalstamą veiką. Dėl šios priežasties, esant dideliam turto objektų, jų perleidimo sandorių skaičiui, turto tyrimai dėl savo apimties, trukmės ir įrodinėtinų aplinkybių gausos tampa sudėtingesni nei nusikalstamos veikos tyrimas ir neproporcingi siekiamam rezultatui.
Pastaraisiais metais stebima ikiteisminių tyrimų dėl prekybos žmonėmis mažėjimo tendencija: 2017 m. buvo pradėti 35 ikiteisminiai tyrimai, 2018 m. – 14, 2019 m. – 13 ikiteisminių tyrimų, o 2020 m. padėti tik 3 ikiteisminiai tyrimai dėl nusikalstamų veikų, susijusių su prekyba žmonėmis. Šios tendencijos priežastis galima tik numanyti, neatlikta patikimų tyrimų, įvertinančių prekybos žmonėmis dinamiką lemiančius veiksnius. Neabejoju, kad prekybos žmonėmis mažėjimas yra ir prevencinių priemonių, ilgalaikio tarpinstitucinio bendradarbiavimo, veiksmų koordinavimo rezultatas, tai vertinčiau kaip gerąją praktiką, kai teisėsaugos institucijos siekia bendrų tikslų. Didelį prevencinį darbą atliko policija, Vidaus reikalų ministerija ir nevyriausybinės organizacijos, prevencinėmis programomis didindamos visuomenės sąmoningumą, gebėjimą atpažinti situacijas, kuriose galima tapti prekeivių žmonėmis aukomis. Turbūt žinomiausia kampanija – dažną pasiekęs įspėjimas „tave parduos kaip lėlę“. Taip pat vertintina, kad prevencinę reikšmę turėjo ir teisminiai procesai, jų viešinimas žiniasklaidoje. Dėl kokybiško ikiteisminio tyrimo atlikimo ir kaltinimo palaikymo prekybos žmonėmis bylose aukštesnės instancijos teismuose pavyko pasiekti, kad asmenys būtų patraukti baudžiamojon atsakomybėn.
Nereikia užmiršti ir bendro konteksto, t. y. mažesnį prekybos žmonėmis atvejų skaičių lemia ir bendros nusikalstamumo mažėjimo tendencijos, taip pat socialiniai ir ekonominiai veiksniai, kurie daro įtaką šios rūšies nusikalstamumo dinamikai.
Eglė Matuizienė
Prekybos žmonėmis bylos yra jautrios, nukentėjusieji yra pažeidžiami dėl priklausomumo nuo kaltininko, todėl, mano įsitikinimu, svarbu ne tik siekti nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, bet ir įgyvendinti procedūrinį teisingumą, kad prekybos žmonėmis auka jaustųsi saugi, išklausyta.
Be to, prekyba žmonėmis dažnai yra latentinis reiškinys. Šios veikos aukos nesupranta, kad yra išnaudojamos, dėl to ir nesikreipia į policiją. Taigi labai svarbūs tampa proaktyvūs tyrimai, kai nusikalstamos veikos išaiškinimas ir prekybos žmonėmis aukų nustatymas yra teisėsaugos institucijų, pirmiausia policijos, aktyvių veiksmų rezultatas. Vis dėlto praktikoje nusikalstamų veikų išaiškinimas dažniausiai siejamas su aukos kreipimusi į teisėsaugą, o tai neįmanoma be pačios aukos, taip pat ir visos visuomenės pasitikėjimo policija bei prokuratūra. Todėl pastaruoju metu didelis dėmesys skiriamas prokurorų ir kitų institucijų – policijos, darbo inspekcijos ir kt. – pareigūnų kvalifikacijai tobulinti. Rengiami mokymai, kuriuose gilinamos ne tik teisės, bet ir psichologijos žinios. Prekybos žmonėmis bylos yra jautrios, nukentėjusieji yra pažeidžiami dėl priklausomumo nuo kaltininko, todėl, mano įsitikinimu, svarbu ne tik siekti nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, bet ir įgyvendinti procedūrinį teisingumą, kad prekybos žmonėmis auka jaustųsi saugi, išklausyta, pasitikėtų vykstančiu procesu ir geranorišku siekiu suteikti jai pagalbą bei užtikrinti žalos atlyginimą.
„Ar saugu siekti teisingumo? Poveikis nukentėjusiems nuo prekybos žmonėmis“
Mažvydas Karalius, sociologas, tyrėjas:
Prekyba žmonėmis šiuolaikinėse visuomenėse yra žinoma kaip modernios vergovės išraiška. Tai sunkaus pobūdžio nusikaltimas, kurio apraiškos turi sąsajų su bendresne visuomenės socialine sankloda ir tokiomis struktūrinėmis problemomis, kaip skurdas, nedarbas ir socialinė atskirtis. Sociologinių ir kriminologinių tyrimų rezultatai rodo bei pagalbą aukoms teikiančios organizacijos konstatuoja – nuo įvairių prekybos žmonėmis formų dažniausiai nukenčia socialiai pažeidžiami visuomenės nariai. Tai žmonės, gyvenantys nepritekliuje, turintys nedarbo arba prastai apmokamo darbo patirtį, augusieji globos įstaigose ir stokoję socialinių ryšių, patyrę artimųjų smurtą ir prievartą, taip pat žmonės, turintys psichikos sveikatos iššūkių ir (ar) intelekto sutrikimų.
Kasmet dėl prekybos žmonėmis inicijuojama nuo keliolikos iki keliasdešimties ikiteisminių tyrimų. 2019 m. jų buvo pradėta 16 (2018 m. – 14), nukentėjusiojo statusas suteiktas 39 asmenims (2018 m. – 44), nuteista 14 asmenų (2018 m. – 48 asmenys). Nevyriausybinės organizacijos, teikiančios pagalbą asmenims, nukentėjusiems arba galimai nukentėjusiems nuo prekybos žmonėmis, pateikia kitokius skaičius. 2019 m. specializuota kompleksinė (tęstinė) pagalba buvo teikta 224 (2018 m. – 239) asmenims, 116 vyrų ir 108 moterims. Žinoma, į skaičius derėtų žvelgti kritiškai. Prekyba žmonėmis dažnai yra tarptautinė organizuota nusikalstama veika, pasižyminti ypač dideliu latentiškumu. Verbavimo formos interneto amžiuje tobulėja, organizatoriai kaldina naujas išnaudojimo schemas, o nukentėjusieji bauginami nesikreipti pagalbos arba stokoja informacijos apie prieinamas pagalbos formas. Nacionalinių valstybių sienas peržengiantis prekybos žmonėmis pobūdis trukdo inicijuoti efektyvų įtariamųjų baudžiamąjį persekiojimą. Kitaip sakant, apie tikrąjį reiškinio mastą dar ir šiandien žinome nepakankamai.
Mažvydas Karalius
Prekybą žmonėmis patyrusiems asmenims gresia vadinamasis nusikalstamas poveikis, nuo kurio nukentėjusieji turėtų būti apsaugoti.
Šiuo metu baudžiamasis tyrimas vargiai įsivaizduojamas be lygia greta žengiančios būtinybės užtikrinti žmogaus teises nuo pat pirmojo kontakto su kompetentinga institucija. Nors Europos Sąjungos (ES) dokumentai įpareigoja į nacionalinę teisę perkelti daug nukentėjusiųjų (ir įtariamųjų) teisių apsaugos mechanizmų, tyrimai rodo, jog praktikoje šie vis dar gali būti taikomi selektyviai. Kintant pačiai teisingumo vykdymo paradigmai, t. y. judant nuo siekio greitai išaiškinti nusikaltėlį ir paskirti bausmę link nukentėjusiųjų pripažinimo visateisiais proceso dalyviais, pastariesiems turėtų būti sudaromos galimybės praktikuoti tokias savo teises, kaip teisę suprasti ir būti suprastam, teisę gauti informaciją apie savo bylą, gauti vertimo raštu ir žodžiu paslaugas, nemokamą teisinę pagalbą ir kt.
Pagal tarptautiniuose dokumentuose įtvirtintus standartus, apsauga turi apimti tiek nusikaltimo aukas, tiek liudytojus ir šių grupių šeimos narius bei kitus asmenis, bendradarbiaujančius su tyrimą ar baudžiamąjį persekiojimą atliekančiomis institucijomis. Kitaip sakant, pripažįstama, jog prekybą žmonėmis patyrusiems asmenims gresia vadinamasis nusikalstamas poveikis, nuo kurio nukentėjusieji turėtų būti apsaugoti. Prekybos žmonėmis aukoms pagalbą teikiančių organizacijų atstovai teigia, jog poveikis nukentėjusiesiems neretai yra daugelio baudžiamųjų tyrimų lydimasis komponentas. Kyla klausimas – kiek saugu siekti teisingumo?
Siekiant suprasti poveikį visapusiškai – tiek iš nukentėjusiųjų, tiek iš pagalbą jiems teikiančių tarnybų ir teisėsaugos institucijų atstovų perspektyvos, atliktas sociologinis tyrimas. Interviu su nukentėjusiais asmenimis bei teisėsaugos ir pagalbą teikiančių organizacijų ekspertais metu buvo kalbėtasi apie tai, kas yra poveikis, kada jis pasireiškia ir kokios apsaugos priemonės prieinamos nukentėjusiesiems. Kaip parodė tyrimas, nusikalstamas poveikis daromas turint gana konkretų tikslą – maksimizuoti nukentėjusiųjų baimės ir priklausomybės nuo prekeivių žmonėmis jausmus, šiems siekiant išvengti galimai gresiančios baudžiamosios atsakomybės. Dažniausiai poveikis pasireiškia fizinio ir (ar) psichologinio smurto bei ekonominio pobūdžio priemonėmis. Akivaizdu, jog fizinio pobūdžio poveikį fiksuoti yra (sąlyginai) nesudėtinga – „mėlynė yra mėlynė“. Psichologinio poveikio apraiškos yra daug sunkiau pastebimos plika akimi. Jos apima pasikartojančius skambučius, SMS ar socialinių tinklų žinutes, gąsdinimus, bauginimus, grasinimus ar net persekiojimą. Ekonominis poveikis apima piniginių išmokų siūlymą, taip pat – pažadus padengti nukentėjusiems asmenims skirtas baudas dėl melagingų parodymų. Kai kuriais atvejais pasitvirtino ir tam tikra poveikio dinamika. Iš pradžių nusikaltėliai su nukentėjusiaisiais mėgina susitarti „gražiuoju“, vėliau pereinama prie bauginimo, grasinimų ir (ar) net fizinio smurto.
Galima klausti – kas yra suinteresuoti daryti poveikį? Vienareikšmiškai tvirtinti, jog tai – tie patys nusikaltimo organizatoriai, būtų netikslu. Poveikį daro ir įtariamųjų draugai, bendrininkai, artimieji, taip pat samdyti asmenys.
Lietuvoje dirbančių nevyriausybinių organizacijų atstovai pabrėžia, kad poveikio apraiškas nukentėjusiesiems tenka stebėti dažnai. Net jei asmuo pats ir nedrįsta pasisakyti, apie buvusį kontaktą su nusikalstamu pasauliu išduoda kūno kalba, atsiradusios (atsinaujinusios) priklausomybės, pablogėjusi fizinė ir (ar) psichikos sveikata, baimės ir neužtikrintumo jausmai. Būdingas ir įvykių detalių keitimas mėginant prisiimti atsakomybę dėl išnaudojimo arba atsiribojimas teigiant, jog tarnybų pagalba – nebereikalinga. Svarbu pabrėžti, kad viena iš galimų poveikio pasekmių – nebe toks užtikrintas bendradarbiavimas su pagalbos ir teisėsaugos institucijomis.
Žinoma, kad dėl poveikio galima inicijuoti atskirą baudžiamąjį tyrimą. Vis dėlto tyrimas atskleidė, jog teisinio poveikio apibrėžimas neapima nemažos dalies poveikio priemonių, apie kurias šneka nukentėjusieji, pagalbos organizacijų atstovai ir dalis teisėsaugos pareigūnų. „Žmogus supranta, kad tai yra poveikis, bet bylai kaip įrodymui to gali neužtekti. Na, sakykim, pavyzdys, žmogus sako: man paskambino pažįstamas ar nepažįstamas ir pokalbio metu sakė, žinai, kas čia toks skambina? – Ne. – Turi tokių reikalų teisme, ane? <...> Kaip ten, turi reikalų? Tai, va, tai pagalvok dėl tų savo parodymų. Mhm, tai aš tau tada rytoj paskambinsiu... Ir, vat, tiesiog tokio pokalbio turinys. Žmogus, nukentėjusysis, suprato, kad tai tikrai yra dėl to. Jis tai suprato kaip grasinimą. Grasinimas joks neišsakytas, tiesiog – tu pagalvok <...>“. Cituojamo prokuroro žodžiuose atsiskleidžia pagrindinė poveikio užkardymo problematika – jo paties neapibrėžtumas. Skambučio tikslas gali būti aiškiai suprantamas tik jį inicijavusiai ir priėmusiai pusėms, tačiau sunkiai perskaitomas stebinčiajam iš šalies ar pakankamas baudžiamajam tyrimui inicijuoti.
Mažvydas Karalius
Greitai kintantis nusikaltimo aukų (ne) noras bendradarbiauti ar painiojimasis įvykių detalėse įvertinamas kaip „prasta aukų reputacija“, o ne trauminės gyvenimo patirties išdava. Jai įveikti neabejotinai prireiks daug laiko, tačiau verta būti kantriems.
Atliktas tyrimas leidžia kalbėti ir apie nusikaltimo aukų apsaugos nuo poveikio strategijos šalyje trūkumą. Ne paslaptis, kad šalyje galioja Baudžiamojo proceso bei operatyvinės veiklos dalyvių teisingumo ir teisėsaugos institucijų pareigūnų apsaugos nuo nusikalstamo poveikio įstatymas, kurio pagrindinis tikslas – saugoti proceso dalyvius, kuriems kyla didelė rizika patirti poveikį. Kalbintų teisėsaugos ekspertų nuomone, vadinamoji liudytojų apsaugos programa prekybos žmonėmis atvejais yra neveiksni, nes numato ypač griežtas apsaugos priemones (tokias kaip asmens gyvenamosios, darbo ar mokymosi vietos, jo anketos bei biografijos duomenų pakeitimą ir kt.), kurios pritaikomos išimtiniais ir ypač specifiniais atvejais. Todėl kol kas apsaugos priemonės daugelio nuo poveikio prekybos žmonėmis nukentėjusiųjų atvejais išlieka fragmentiškos, grįstos motyvuotų teisėsaugos pareigūnų asmenine iniciatyva ir darbu.
Šiandien teisėsaugos darbe su socialiai pažeidžiamomis bendruomenėmis vis dar pasigendama empatiško racionalumo ir profesinio jautrumo. Ne išimtis ir darbas su prekybą žmonėmis patyrusiais asmenimis. Greitai kintantis nusikaltimo aukų (ne) noras bendradarbiauti ar painiojimasis įvykių detalėse įvertinamas kaip „prasta aukų reputacija“, o ne trauminės gyvenimo patirties išdava. Jai įveikti neabejotinai prireiks daug laiko, tačiau verta būti kantriems. Kad pranešus teisėsaugai apie padarytą nusikaltimą policijos pareigūnai elgiasi blogiau su neturtingais nukentėjusiais žmonėmis, tebegalvoja 1 iš 2 mūsų šalies gyventojų (50,3 proc.). Kad elgiamasi vienodai ir su turtingais, ir su neturtingais, mano truputį daugiau nei ketvirtadalis asmenų (28,2 proc.). Galiausiai, labai noriai / noriai duoti parodymus teisme prieš kaltinamąjį sutiktų beveik pusė (47,2 proc.), o visiškai nenoriai / nelabai noriai – panaši dalis (42,6 proc.) respondentų. Ši statistika, turint omenyje socialinės atskirties ir modernios vergovės sąsajas, yra iškalbinga. Tikriausiai galima sakyti, kad tik tada, kai visuomenėje atsiras pasitikėjimas teisėsaugos institucijomis, o jų darbas nebus asocijuojamas su „baudimu“ (tuo nusikaltėliai vis dar baugina prekybos žmonėmis aukas), galėsime tikėtis atskirties tarp nusikaltimų aukų ir teisėsaugos sumažėjimo.
